Vaikų teisių apsaugos administravimo problema lietuboje
5 (100%) 1 vote

Vaikų teisių apsaugos administravimo problema lietuboje

11213141516171

VAIKŲ TESIŲ APSAUGOS ADMINISTRAVIMO PROBLEMOS LIETUVOJE

Įvadas

Vaikų teisių apsaugos reiškinio atsiradimas ir puoselėjimas daugelyje valstybių yra sąlygotas egzistuojančios prievartos prieš vaikus.

Žmonijos istorijoje kiekviena epocha turėjo savitą supratimą apie vaiką, jo vietą visuomenėje bei socialinę, ekonominę padėtį. Istorijos eigoje pastebėtas procesas, kurį galima būtų apibūdinti kaip vaikų laisvinimąsi iš suaugusiųjų valdžios, pasireiškusios įvairiomis prievartos formomis ir laipsniu.

Kaip teigia tyrinėtojas DeMause, kūdikių žudymas, kaip vienas iš problemų sprendimo būdų, buvo plačiai paplitęs Antikos laikotarpiu1. Tikėta, kad vaikas neturi sielos, o jo likimas priklauso nuo tėvų valios. Krikščionybės įsigalėjimo metu vaikų žudymas nebuvo socialiai pateisinamas. Buvo manoma, kad jie turi sielas, todėl yra paliekami kitiems žmonėms, atiduodami už skolas. Kiek vėliau, XIV – XVII amžiuje, įsivyravo griežto auklėjimo tendencija, kai galvota, kad vaikas yra tuščia lenta, kurią reikia prirašyti. Ir tik XIXa. – XXa. viduryje pradėta suvokti, kad vaikas yra specialių poreikių turėtojas, tėvų ir visuomenės ateitis. Tuo metu valdžia priklausė ne tik tėvams, bažnyčiai, bet ir valstybei. Tačiau valstybės valdžios sąvoka dabartiniu metu nėra tapati tėvų valdžiai. Tėvai yra atsakingi už vaikus teisine prasme. Tai numato 1987 metais priimta Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija2, kurią Lietuva ratifikavo 1995 metais. Valstybė atsakinga už kontrolę ir paramos teikimą šeimai, kad ji, kaip pirminė vaiką supanti aplinka, atitiktų jo vystymosi poreikius. Tam reikalingas efektyviai veikiantis valstybės institucijų tinklas.

Vaikų teisių apsaugos sistema Lietuvoje yra kūdikystės vystymosi stadijoje, nes vaikų teisėmis besirūpinančių institucijų sistemos užuomazgos pradėjo formuotis tik 1993 metais, kai buvo įkurta Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Tad Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistema vis dar išgyvena vystymosi laikotarpį, o šios sistemos elementai susiduria su įvairiausiomis problemomis. Jų lygis ir įvairumas skirtingose šalyse yra vis kitoks. Tai sąlygoja palanki ar mažiau palanki ekonominė, socialinė, kultūrinė, politinė aplinka, sistemos vystymosi trukmė, struktūra, skirtinga problemų sprendimo metodika. Lietuviškos sistemos vystymuisi neabejotiną įtaką daro 50 metų trukusios okupacijos įtaka visuomenei, jos požiūriui į vaiko prigimtines teises šeimoje ir pačioje visuomenėje. Lietuva paveldėjo primityvią vaikų apsaugos metodiką. Tam turėjo įtakos „…komunistinė ideologija, kuri nepripažino egzistuojant tokias problemas, kaip prievarta ir smurtas prieš vaikus, nesirūpinimas vaikais, jų

—————————————————————————————————————————

1 L.De Mause, The history of Childhood.New York:Harper Torchbook,1975.

2 Vaiko teisių konvencija, Priimta generalinės Asamblėjos 44/25 rezoliucija pagal trečiojo komiteto pranešimą (A/44/736 ir Corr.1), Vilnius, 1999.

išnaudojimas ir pan”3. Senas sovietinis suvokimas apie darbo organizavimą ir vadovavimą kėlė tam tikrų sunkumų, vykdant tarpžinybinę veiklą, mažino pačių tarnybų darbo našumą bei galimybę greičiau adaptuotis prie demokratinės aplinkos keliamų naujų reikalavimų. Nepaisant to, kad žengtas didelis žingsnis, kuriant teisinę bazę, institucijų tinklą, problemų sprendimo būdus, Lietuvos vaikų teisių apsaugos sistemos elementų veiklos problematiškumas išlieka didelis. Šį teiginį patvirtina ir statistiniai duomenys. Pavyzdžiui, išaugo nedarnių šeimų skaičius – nuo 14937 1998 metais iki 18672 2002 metais4. Taip pat išaugo jose gyvenančių vaikų skaičius. Todėl 2001 metais nedarnios šeimos buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios tėvai netekdavo vaiko globos teisių arba jos būdavo dalinai apribojamos.

Temos aktualumas. Net ir senose demokratinėse, išsivysčiusiose šalyse vaikų teisių apsauga išlieka pakankamai sunkiai įgyvendinamas uždavinys. Pavyzdžiui, 1960 metais GB – je vaiko prievarta buvo vertinama kaip medicininė – socialinė problema. Problema atsirasdavo tik tada, kai ją patvirtindavo medikas. Pagrindinis rūpestis tuo metu: medicininė diagnozė, gydymas bei nusikaltimo įkalčių rinkimas. Sprendžiant su vaikų apsauga susijusias problemas, socialinės tarnybos ir organizacijos tuo metu neturėjo dominuojančio vaidmens. Tačiau situacija pakito. Socialinių tarnybų pagrindinis rūpestis – pastoviai prižiūrėti šeimų būklę, teikti į šeimą orientuotas paslaugas ir t.t.5 Tokia 40 metų senumo GB – jos situacija visai neseniai buvo Lietuvoje ir iš dalies dar tebeegzistuoja: vaikas, patyręs prievartą, dažniausiai susidurdavo su teisėsaugos institucijomis ar medikais. Esant nusikalstamai sudėčiai, skriaudėjai patraukiami baudžiamojon atsakomybėn, o vaikai neapibrėžtam laikui apgyvendinami stacionare ar pas gimines. Tokią padėtį puikiai iliustruoja LR ataskaitos JT vaiko teisių komitetui 19 – tame straipsnyje sakinys: „Vienintelis teisinis būdas apginti vaiką nuo seksualinės prievartos bei smurto šeimoje yra tėvystės teisių atėmimas”6. Sistemos nesugebėjimas susitvarkyti su savo užduotimis mažina vaikų gerovės lygį. 2001 metais net 40% vaikų patekdavo į globos įstaigas, o tai
liudija, kad vaikų apsaugos sistema daugiau nukreipta į prievartos pasekmių malšinimą nei į priežasčių panaikinimą7.

Kadangi Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistema išgyvena kūrimosi laikotarpį, kai dar kinta sistemoje esančių institucijų skaičius bei jų teikiamos paslaugos, šio darbo tema mūsų šalyje yra (ir

—————————————————————————————————————————

3 JT vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimas Lietuvos Respublikoje, LR ataskaita JT vaiko teisių komitetui, Vilnius, 1999, p. 25.

4 VTAT bendrieji duomenys, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2002,

http:// www.socmin.lt/Default.asp?DL=L&TopicID=91&ArticleID=354

5 N.Parton, Protecting children: a socio – historical analysis, K.Wilson The Child Protection Handbook, China, 2002. p.11.

6 JT vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimas Lietuvos Respublikoje, LR ataskaita JT vaiko teisių komitetui, Vilnius, 1999, p. 25.

7 Kas ketvirtas naujagimis – nesantuokinis, Lietuvos Rytas, 2003 02 01, http://www.lrytas.lt/20030201/akt01kas.htm.

dar ilgai bus) ypač aktuali.

Analizės aspektas. Pagrindinis dėmesys darbe koncentruojamas į vaiko teisių apsaugos sistemos trūkumus bei su tuo susijusias problemas, jų pašalinimo būdus, siekiant, kad sistemą sudarančios valstybės institucijos kartu su kitomis organizacijomis teiktų efektyvią ir efektingą pagalbą vaikams, jų šeimoms ir kitiems su vaiku susijusiems asmenims. Į problemą (sistemos funkcionavimo kliūtys) bus pažvelgta iš dviejų pozicijų: plačiąja prasme – kaip į modelį, kuris yra ydingas dėl savo nepakankamo išsivystymo bei siaurąja prasme – kaip į sistemos automatiškai sukurtų trūkumų atspindį specialistų bei kitų tarnautojų, dirbančių šioje srityje, veikloje.

Taigi esminis tyrimo tikslas – įvertinti administravimo problemas prievartą patyrusio vaiko teisių apsaugos srityje ir jų įtaką vaikui bei besiformuojančios sistemos veiklai.

Tyrimo objektas – prievartą patyrusių vaikų teisių apsaugos sistema ir ją sudarančių institucijų santykis su vaiku.

Darbo teorinė reikšmė. Vaikų apsauga bei jų teisės yra plačiai plėtojamos tiek praktiniame, tiek teoriniame lygmenyje. Šia tema gausu literatūros, tačiau ji dažnai būna mažai detalizuota, paviršutiniška arba aprėpianti siauras, konkrečias vaiko teisų apsaugos sistemos dalis, jose kylančias administravimo problemas ir sunkumus, susijusius su sistemoje dirbančio personalo profesinių sugebėjimų stoka. Todėl pasirinkto tyrimo kryptis – administracinio mechanizmo veikla – yra nauja ir naudinga savo analizės apimtimi, detalumu. Lietuviškos sistemos lyginimas su Didžiosios Britanijos variantu teoriniame lygmenyje suteiks galimybę suvokti, kas gali būti keistina dabartinėje Lietuvos vaikų teisių apsaugos sistemoje.

Darbo praktinė reikšmė. Aiškesnė situacija teoriniame lygmenyje (mano nuomone, šis darbas bent iš dalies prisidės prie teorinių žinių praplėtimo) leistų geriau suvokti ir įvardinti, kokie pakitimai galimi dabartinėje situacijoje ir, kas turėtų būti daroma, norint pasiekti geresnius vaikų teisių apsaugos sistemos rezultatus.

Darbo problematika. Dabartiniu metu vaikų teisių apsaugos sistema yra padrika ją sudarančių daugiau ar mažiau tarpusavyje susijusių arba apskritai nesusijusių elementų visuma. Todėl sunku įvardinti šios sistemos hierarchijos kontūrus, susijusius su pavaldumu. Iš esmės kiekvienas minėtos sistemos elementas veikia daugiau individualiai nei integruotai su kitomis institucijomis, nes nėra bendradarbiavimo, bendro tikslo siekimo praktikos, nėra įstatyminio pagrindo, įpareigojančio ir nurodančio, kaip tai daryti. Taigi Lietuvos vaikų teisių apsaugos sistemos neapibrėžtumas trukdo siekti esminių tikslų, apsaugant vaikus nuo prievartos. Tuo pačiu riboja disponuojamų apsaugos priemonių naudojimą, pvz., prevencinė veikla bei joje taikomos priemonės dažnai duoda mažą naudą dėl šios veiklos sudėtingumo bei bendradarbiavimo stokos tarp vykdančių atitinkamas programas institucijų ir kitų institucijų, susijusių su vaikų gerove. Bendradarbiavimas yra epizodinis reiškinys, pagrįstas institucijose dirbančių tarnautojų geranoriškumu tartis ir susitarti su kitomis institucijomis. Nepakitus šiai situacijai, kova su vaikų išnaudojimu, prievarta nebus efektyviai vykdoma.

Įrodytinos tezės. Atsižvelgiant į darbe pasirinktą tyrimo aspektą, keliami šie įrodytini teiginiai:

● Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemai teikti pagalbą prievartą patyrusiam vaikui trukdo struktūriniai instituciniai konfliktai.

● Dabartinė Lietuvos vaiko teisių apsauga sąlygoja sistemos prievartą prieš vaiką.

Uždaviniai. Siekiant pagrindinio tyrimo tikslo, būtina įgyvendinti šiuos uždavinius:

1. Apžvelgti dabartinę Lietuvos vaikų teisių apsaugos sistemos būklę, nuveiktus ir vykdomus darbus.

2. Vadovaujantis Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centro „Vilmorus” vaikų teisių apsaugos ekspertų apklausos duomenimis, įvardinti Lietuvos vaikų teisių apsaugos sistemoje kylančias problemas.

3. Įvertinti problemų kilmę bei svarbą vaikų teisių apsaugos sistemos kaitai.

4. Išanalizuoti Didžiosios Britanijos vaikų teisių apsaugos sistemos funkcionavimo modelį, siekiant išryškinti lietuviškos vaiko teisių
apsaugos sistemos trūkumus.

Darbe naudojamų sąvokų apibrėžimai.

Prievarta – tai sąvoka, į kurią įeina platus skriaudų spektras. Šis žodis neturi konkretaus apibrėžimo. Europos šalyse prievarta turi bent tris pagrindines dalis: fizinę, seksualinę, emocinę, kurios dar gali būti pasyvios ir aktyvios formų. Prievartą galima apibrėžti vienu abstrakčiu sakiniu: prievarta egzistuoja, kai vienas ar daugiau asmenų pažeidžia vaiko neliečiamą, privačią zoną taip dažnai ir šiurkščiai, kad dėl to sutrinka vaiko normalus vystymasis8.

Fizinė prievarta – „smurtiniai ar kiti neatsitiktiniai veiksmai, kurie sukelia vaikui skausmą, sveikatos ar vystymosi sutrikimus. Fizinė prievarta gali būti pasyvi ir aktyvi. Aktyvi prievarta – kuomet vaikas yra sužeidžiamas, apnuodijamas, apsvaiginamas alkoholiu, narkotikais, trankvilijantais ar kitokias kvaišalais ar nuodais. Pasyvi fizinė prievarta (gali būti įvardijama kaip vaiko nepriežiūra) – kuomet vaiko fiziniai poreikiai yra nepakankamai ar visai nepatenkinami <…>”9.

Seksualinė prievarta ¬– „veiksmai vaiko atžvilgiu su tikslu patirti seksualinį pasitenkinimą arba su šia sritimi susijusį pelną. Aktyvi seksualinė prievarta – kuomet vaikas prievartaujamas (išprievartaujamas), išžaginamas, tvirkinamas. Pasyvi seksualinė prievarta pasireiškia vaiko pastūmėjimu į prostituciją, pornografiją, nesugebėjimu padėti seksualinę prievartą patiriančiam vaikui (pavyzdžiui patėvis prievartauja dukrą, motina žino, bet slepia), skatinimas arba nedraudimas vaikams

—————————————————————————————————————————

8 Steering Commitee on social policy, Project III.8 Childhood policies, Strasbourg, 1994, p. 53.

9 I.Tamutienė, Prievartą patyrusių vaikų apsauga, Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijos projekto IXP – 2119 priedas, 2002. p. 14 – 15.

žiūrėti pornografinius filmus, žurnalus ar panašaus pobūdžio gyvas scenas”10. Emocinė prievarta – „vaiko kompetencijos ir savęs vertinimo tyčinis griovimas ar žymus trikdymas dėl žeminimo, bausmių, atmetimo, gąsdinimo ir normalių socialinių sąveikų slopinimo. Aktyvi emocinė prievarta pasireiškia žodiniu vaiko asmenybės žeminimu. Pasyvi emocinė prievarta pasireiškia vaiko atmetimu, nekreipimu į vaiką dėmesio, parodant, kad jis nereikalingas, <…>. Emocinė prievarta yra sudedamoji fizinės ir seksualinės prievartos dalis. Emocinė prievarta yra įvardijama tuomet, kai fizinė ir seksualinė prievarta nėra vykdoma”11.

Struktūriniai instituciniai konfliktai – “<…> tai konfliktai, kylantys iš skirtingų institucinių ir profesinių poreikių, kurių struktūra yra nustatoma įstatymų arba potvarkių”12.

Vaikų teisių apsaugos ekspertas/specialistas – valstybės institucijose dirbantis darbuotojas, kuris yra kompetentingas padėti vaikui, patyrusiam prievartą.

Vaikų teisių apsaugos sistema – darniai, vieningai funkcionuojančių vyriausybinių ir kitų organizacijų veiklos mechanizmas (su tam tikru nustatytu realiu koordinaciniu vienetu), kuriame galioja bendros privalomos veiklos organizavimo ir vykdymo procedūros.

Kalbant apie Lietuvoje egzistuojančią situaciją, darbe vartojamas vaiko teisių apsaugos sistemos terminas, tačiau jis neatitinka tikrojo sistemos apibrėžimo.

Sistemos prievarta – prievarta, kylanti iš institucijų bendros veiklos dėl nepakankamo ar netinkamo vaiko poreikių tenkinimo.

Darbo metodai. Tyrime naudojami dviem būdais gauti duomenys.

1. Pirminiai duomenys: Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centro „Vilmorus” 2001 08 – 09 atlikta vaiko teisių apsaugos specialistų apklausa „Vaikų, patyrusių prievartą, apsaugos galimybės”. Šie duomenys yra suredaguoti, koduoti ir pateikti „Excel” lentelėje. Todėl pagrindinis tikslas, dirbant su šiais duomenimis, jų klasifikavimas ir vizualinis pateikimas, įgyvendinant tyrime užsibrėžtus uždavinius.

Siekiant išvengti skirtino prievartos supratimo, klausimyne buvo pateikti seksualinės, fizinės, psichologinės prievartos apibrėžimai. Tyrime dalyvavo šios institucijos: vaikų teisų apsaugos tarnybos, prokuratūros, teismai, policija, Teismo medicinos institutas ir jo skyriai, vaikų ligoninės, psichologinės ir pedagoginės tarnybos. Apklausti 198 ekspertai. Tyrimas reprezentuoja visą Lietuvą, jis atliktas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Tauragės, Utenos, Telšių ir Gargždų miestuose bei rajonuose.

—————————————————————————————————————————

10Ten pat, p. 15.

11 Ten pat, p. 15.

12 Th.Furnissas, Vadovėlis įvairių sričių specialistams apie vaikų seksualinį išnaudojimą, Vilnius, Vaikų teisių informacijos centras, 2002, p. 81.

1. Antriniai duomenys: tekstų, dokumentų analizė ir interpretavimas. Analizuojama Lietuvos ir Didžiosios Britanijos vaiko teisių apsaugos sistema, remiantis „The Child protection handbook”13, „Working together to safeguard Children”14 bei kitais šaltiniais. „Working together to safeguard Children” yra mokomoji, pažintinė literatūra, atkreipianti Anglijos institucijų dėmesį į tai, kas galėtų ir turėtų būti tobulintina kiekvienos institucijos veiksmuose bei nubrėžia tinkamos veiklos gaires,
remiantis pagrindiniu vaiko teisių apsaugą reglamentuojančiu dokumentu – “The Child act15”.

———————————————————————————————————

13 K.Wilson The Child Protection Handbook, China, 2002.

14 The Stationary Office, Working Together to Safeguard Children, England, 1999, http://www.asylumsupport.info/publications/doh/safeguard.pdf.

15 The child act, 1989, http://www.hmso.gov.uk/acts/acts1989/Ukpga_19890041_en_1.htm.

1. Dabartinė Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemos padėtis.

Lietuva, priėmusi JT Vaikų teisių konvenciją, įsipareigojo apsaugoti vaiką nuo prievartos ir imtis „<…> visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių”16. Tai numatyta konvencijos 19 – ame straipsnyje.

1.1. Judėjimas prieš vaikų seksualinį bei komercinį išnaudojimą:

problemos aktualumas bei nuveikti darbai

Istoriškai susiklostė taip, kad pasaulio visuomenė jautriausiai reaguoja į vaikų seksualinės prievartos atvejus, o likusios prievartos rūšys, ypač emocinė, yra mažiau pastebimos. Tokį specialistų bei visuomenės susirūpinimo augimą Th. Furnissas savo knygoje aiškina „<…> dviem tarpusavyje susijusiais, bet gana skirtingais dalykais. Pirmasis – tai besiplečiantis vaikų teisių judėjimas, kuris, istoriškai žvelgiant, prasidėjo kiek vėliau nei judėjimas, ginantis moterų teises. Antrasis – tai didėjantis susirūpinimas vaikų sveikata apskritai, taip pat psichine sveikata, ir žinių apie šiuos dalykus daugėjimas”17.

Seksualinė prievarta aktuali ir Lietuvoje. 2000 01 11 metais LR vyriausybė patvirtino „Nacionalinę programą prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą bei seksualinę prievartą. Programos <…> reikėjo tam, kad būtų kompleksiškai išnagrinėtos nusikalstamumo prieš vaikus problemos, koordinuojamos jau priimtos programos, taip pat imtasi kompleksinių priemonių (socialinių, sveikatos, psichologinių, švietimo, juridinių) <…>”18. Vertinant šią programą bei patį seksualinės prievartos reiškinį, reiktų išskirti teisinę bei terapinę intervenciją – jų suderinamumo būtinumą bei problematiškumą. Teisinės intervencijos atstovai yra teisinės sistemos institucijos. Jų pagrindinė užduotis – teisinėmis priemonėmis apsaugoti vaiką nuo prievartos. Jos susiduria su daug kliūčių: sunku nustatyti prievartos atvejį, ypač jei prievartautojas yra šeimos narys, nėra bendros sistemingos duomenų bazės apie prievartos tendencijas bei paplitimą, be to, jei ir įtariama, kad vaikas patyrė seksualinę prievartą, teisinės sistemos institucijų tyrimo procesas dažnai padaro daugiau žalos nei naudos, nes neatsižvelgiamą į vaikų išskirtinį pažeidžiamumą. Todėl programoje buvo numatyti šie tikslai: „kurti ir tobulinti įstatymų ir kitų teisės aktų bei jų įgyvendinimo sistemą <…>; sukurti informacinę analitinę bei mokslinę metodinę sistemą <…>; sukurti subalansuotą institucijų ir atskirų subjektų, veikiančių vaiko teisių apsaugos srityje, bei jų atliekamų funkcijų sistemą <…>”19.

—————————————————————————————————————————

16 JT konvencija, min. veik. p. 13.

17 Th.Furnissas, min. veik. p. 1.

18 A.Vaitekūnas, Vaikas tarp prievartos ir išnaudojimo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Vilnius, 2000, p. 8.

19 Ten pat, p. 12.

Pastarasis tikslas nėra įgyvendintas.

JT Vaikų teisių komitetas savo ataskaitoje pastebėjo, kad Lietuva neturi centrinio instituto prie vyriausybės, kuris koordinuotų veiksmus prie įvairių ministerijų20. Be to, nuo 2002 03 01 metų buvo panaikinta Vaikų teisių apsaugos tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Toks sprendimas buvo priimtas dėl šios institucijos dalies funkcijų sutapimo su LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucijos kontrolės funkcijomis. Įvaikinimo tarnyba nuo 2000m. rugpjūčio 1d. perėmė iš VTAT prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vieną iš pagrindinių veiklos uždavinių – įvaikinimo organizavimą ir koordinavimą. Šiais metais įkurta nauja institucija, kuri beveik nesiskiria nuo buvusios VTAT prie SADM. Institucijoje realūs darbai dar nevykdomi. Esant tokiai institucijų kaitai, kalbėti apie kokį nors bandymą suformuoti institucijų funkcijų sistemą yra sunku. Teisinėje srityje dirbantys specialistai „<…> dažnai negali nustatyti, kokias psichologines problemas sukelia vaiko seksualinis išnaudojimas <…>. Psichologijos žinių trūkumas atliekant teisines intervencijas gali net sužlugdyti jų pačių tikslus ir sąlygoti nusikaltimą skatinančią nusikaltimo prevenciją arba prievartą skatinančią vaiko apsaugą”21. Todėl programoje kalbama apie reabilitacijos, reintegracijos sistemos sukūrimą. Pirmi žingsniai žengti – Lietuvoje jau yra konsultavimo, pagalbos telefonų linijos, vaikų krizių centrai. Tačiau jų veikla nėra nacionalinio lygmens apimanti visą teritoriją. Paprastai tokios paslaugos yra prieinamos tik didelių mietų vaikams. Likusieji diskriminuojami – pažeidžiamas ne – diskriminacijos principas, įtvirtintas LR Konstitucijos 2 – me straipsnyje. JT Vaikų teisių komitetas pažymi, kad trūksta reabilitacijos ir reintegracijos programų, nėra nuoseklios
informacijos22, todėl ši programa nėra pilnai įgyvendinta. Pagrįsti šį teiginį galima, remiantis programoje iškeltu tikslu „<…> sukurti informacinę <…> sistemą”23. Ji reikalinga įgyvendinti tikslus, numatytus pirmajame programos etape – „…nustatyti vaikų komercinio seksualinio išnaudojimo bei seksualinės prievartos prieš juos mąstą ir numatyti priemones šių reiškinių kontrolei bei prevencijai stiprinti <…>”24. Vieninga duomenų bazės sistema dar nesukurta. Neturint informacijos, negalima galutinai įgyvendinti programos antrojo etapo – „<…> sukurti vaikų patiriamos seksualinės prievartos ir komercinio seksualinio išnaudojimo prevencijos priemonių sistemą”25.

——————————————————————————————————–

20 JT Vaiko teisų komiteto išvados dėl LR įžanginės ataskaitos, Vilnius, 2001, p. 3.

21 Th.Furnissas, min. veik. p. 1.

22 JT Vaiko teisų komiteto išvados dėl LR įžanginės ataskaitos, Vilnius, 2001, p. 10.

23 A.Vaitekūnas, Vaikas tarp prievartos ir išnaudojimo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Vilnius, 2000, p. 12.

24 Ten pat, p. 12.

25 Ten pat, p. 13.

1.2. Nesubalansuota institucijų funkcijų sistema:

realūs institucijų veiksmai vaiko prievartos atveju

Valstybės institucijų veiklos efektyvumas ir efektingumas geriausiai matomas pagalbos teikimo procese, kurio organizavimas geriausiai atskleidžia institucijų funkcijų sistemos trūkumus.

Pagalbos teikimas prasideda nuo prievartos atpažinimo, aptikimo. Ši sąvoka susijusi su žinojimu, „<…> kokie yra krizės požymiai, kaip jie pasireiškia”26. Paprastai problemą pradeda spręsti ta institucija, kuri pirma gauna informaciją apie prievartos atvejį. Todėl pagalbos kaip paslaugos kokybė priklauso nuo tos institucijos veiklos srities. Konkrečios specialybės darbuotojas negali numatyti visų su vaiku susijusių problemų, o aktyvus bendradarbiavimas ir informacijos teikimas kitoms institucijoms stringa, „<…> išsiskiria tik teismai ir teismo medicinos ekspertai, kurie apie prievartą patyrusį vaiką sužino iš prokuratūros”27. Apie prievartą dažniausiai praneša tėvai, medikai, pedagogai ir pats vaikas (žr.: Priedai. 22 grafikas). Yra platus informacijos teikėjų ratas. Trūksta galbūt tik visuomenės aktyvumo. Informacija dažniausiai patenka tai institucijai, kurios paslaugos prieinamiausios, pavyzdžiui VTAT, tačiau Lietuvoje iš esmės nėra modelio, taisyklių, kaip, kada, kam ir kokią informaciją galima perduoti. Įsigali biurokratizmas, popierizmas, atsiranda funkcijų dubliavimasis, sudaromos sąlygos demonstruoti tariamą pagalbą. Ši išvada darytina iš to, kad „<…> kiekvienos institucijos darbuotojai apklausia vaiką, surašo aktus ir apklausos protokolus, tačiau dažniausiai problema lieka neišspręsta, o vaikas psichologiškai dar labiau gniuždomas”28. Minėtus teiginius galima iliustruoti atskirų institucijų veikla, siekiant padėti nukentėjusiam vaikui.

Vaikų teisių apsaugos tarnybos dažniausiai apklausia seksualinę ir fizinę prievartą patyrusį vaiką ir šeimos narius, tiria buities sąlygas, surašo aktą. Jei vaikas patyrė prievartą šeimoje, sprendžia klausimą dėl vaiko atskyrimo nuo šeimos. Maždaug pusės VTAT ekspertų teigimu, tirdami padėtį, jie apklausia ir skriaudėjus. VTAT ekspertai, išsiaiškinę situaciją, siunčia vaiką į policiją ir prokuratūrą. Dažnai VTAT siunčia vaiką medicininei ekspertizei atlikti. Kai kurių VTAT ekspertai ieško psichologo, kuris galėtų padėti vaikui. Jei į VTAT kreipiamasi dėl vaiko patirtos psichologinės prievartos, konkretūs šių institucijų veiksmai labai panašūs kaip ir seksualinės ir fizinės prievartos atvejais.

Nepilnamečių policija, gavusi signalą, kad vaikas patyrė seksualinę ar fizinę prievartą, imasi panašių veiksmų kaip ir VTAT: nedelsdama renka pirminę medžiagą, apklausia vaiką, tėvus,

—————————————————————————————————————————

26 Ten pat, p. 20.

27 Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centras „Vilmorus”, apklausa „Vaikų, patyrusių prievartą, apsaugos galimybės”, Vilnius, 2001.

28 I.Tamutienė, Institucinė pagalba prievartą patyrusiam vaikui, Klėja, 2002, http://www.moterys.lt/index.php?show_content_id=421.

liudininkus, nustato kaltininkus, jei yra pagrindas, vaiką siunčia medicininei apžiūrai, perduoda medžiagą prokuratūrai ir veikia pagal jos nurodymus. Dažniausiai nepilnamečių policija apie prievartą patyrusį vaiką informuoja VTAT. Jei vaikas patyrė psichologinę prievartą, nepilnamečių policija kalba su vaiku, jo tėvais, pedagogais, siunčia jį pas medikus, psichologus, į VTAT.

Medikai pirmiausia atlieka medicininę apžiūrą. Jei įtariama, kad vaikas patyrė seksualinę prievartą, mergaitės apžiūrimos ginekologo, berniukai – proktologo, iškviečiamas teismo medicinos ekspertas, informuojama policija ir VTAT. Jei vaikas patyrė fizinę prievartą, jis siunčiamas gydytis į traumatologijos, chirurgijos ar kitus skyrius. Dėl psichologinės prievartos į medikus retai kreipiamasi. Jei pasitaiko tokių atvejų, vaikui suteikiama psichiatro, psichologo pagalba.

Teismo medicinos ekspertai seksualinės ir fizinės prievartos atvejais atlieka medicininę apžiūrą, nustato sužalojimo
sunkumą, surašo aktą. Jei vaiką reikia gydyti, jis siunčiamas į ligoninę. Dėl psichologinės prievartos į teismo medicinos ekspertus dažniausiai nesikreipiama.

Psichologinės tarnybos, susidūrusios su seksualinę, fizinę prievartą patyrusiais vaikais, suteikia jiems pirminę konsultaciją, padeda įveikti potrauminį sindromą, jei to pageidaujama. Dėl prievartos siūlo kreiptis į policiją, VTAT. Kai kuriais atvejais patys psichologai informuoja policiją ir VTAT. Visų trijų prievartos rūšių atvejais, jei tėvai ar kiti asmenys, susidūrę su prievartos problema, geranoriškai sutinka, teikia psichologines konsultacijas ne tik vaikams, bet ir jiems.

Prokuratūra, gavusi informaciją apie seksualinę ar fizinę prievartą, renka medžiagą baudžiamajai bylai iškelti: apklausia vaiką, nukentėjusįjį siunčia medicininei apžiūrai, sulaiko įtariamąjį, vyksta į įvykio vietą, renka įrodymus. Nustačiusi nusikaltimo sudėtį, kelia baudžiamąją bylą, medžiagą perduoda teismui. Dėl psichologinės prievartos į prokuratūrą beveik nesikreipiama.

Teismai, gavę medžiagą apie vaiką, patyrusį prievartą, nagrinėja bylą teisme, priima sprendimą29. Jau ilgai kalbama apie būtinybę pritaikyti teismų sistemą vaikams: turėti specializuotus vaikų teisėjus, advokatus, sukurti vaikui draugišką apklausos aplinką, pvz., prie teismų įkurti vaikų apklausos kambarius, tačiau iki šiol nei vienas tikslas neįgyvendintas.

Šie pavyzdžiai rodo, kad institucijų bendradarbiavimas (koks jis bebūtų) egzistuoja, tačiau institucijų suderinta veikla bei tarpusavio ryšiai yra daugiau atsitiktiniai, pavieniai reiškiniai, priklausantys nuo tarnautojų geranoriškumo ir asmeninių ryšių, todėl nenuostabu, kad vaiko apsaugos sistemos veiklos rezultatai nėra džiuginantys. „Remiantis vaikų teisių apsaugos ekspertų atsakymais, net 18% seksualinę prievartą patyrusių vaikų ir jų šeimų negauna socialinės pagalbos, 10% – gali tikėtis ir gauti pagalbą labai retais atvejais ir ketvirtis besikreipiančių prievartą patyrusių vaikų ir jų šeimų pagalbą gauna retai”30.

—————————————————————————————————————————

29 Ten pat, http://www.moterys.lt/index.php?show_content_id=421.

30 Ten pat, http://www.moterys.lt/index.php?show_content_id=421.

Didelė spraga vaikų teisių apsaugos sistemoje egzistuoja, rūpinantis vaikais prieš ir po teisminių bylų vykdymo. „<…> po teisminės bylos vaiko teisėmis rūpinasi VTAT ir iš dalies nepilnamečių policija (50% atvejų). Respondentų teigimu, prievartą patyrusiam vaikui socialinis darbuotojas ar kitas asmuo, su kuriuo jis galėtų bet kada susisiekti, pasidalyti savo išgyvenimais, gauti palaikymą iki baudžiamosios bylos ir po jos, nepaskiriamas arba ne visuomet skiriamas”31 (žr. Priedai. 1 grafikas.). Be to, vaikas gali tikėtis pagalbos tik tada, kai yra akivaizdūs prievartos požymiai – fizinis sužalojimas. Jei to nėra jis apginamas retai (žr. Priedai. 2 grafikas).

Ši situacija parodo, kad Lietuvos vaikų teisių apsaugos sistemos galimybės teikiant įvairiapusias pastovias paslaugas nukentėjusio vaiko šeimai yra labai ribotos. Todėl dabartinė veikla gali būti įvardinama kaip reagavimas į pasekmes (medikai patvirtina arba nepatvirtina prievartos požymius; nubaudžiamas nusikaltėlis; sprendžiama, kur padėti vaiką), o ne į priežastis.

—————————————————————————————————————————

31 Ten pat, http://www.moterys.lt/index.php?show_content_id=421.

2. Vaikų teisių apsaugos lygis Europos šalyse: trumpa vaikų teisių

apsaugos sistemos vystymosi ir kylančių problemų apžvalgaVaikų gerovės užtikrinimas – vertas dėmesio uždavinys dabartinėje Europoje. Susirūpinimas vaikų teisėmis, nepaisant to, kad ši problema egzistuoja labai seniai, realiai išreikštas tik 1959 metais lapkričio 20 dieną, Generalinei JT organizacijos asamblėjai paskelbus Vaikų teisių deklaraciją32. Joje kalbama apie galimybę turėti laimingą vaikystę, savo ir visuomenės labui naudotis priskirtomis teisėmis ir laisvėmis. Tėvai, organizacijos raginamos gerbti tas teisės bei jų laikytis, vadovaujantis šiais principais: „…vaikas turi būti apsaugotas nuo visų netinkamo elgesio su juo, žiaurumo ir išnaudojimo formų. Jis neturi būti prekybos objektu, nesvarbu, kokia forma”33. Tuo tarpu Europos Taryba savo veikloje skyrė didelį dėmesį vaikų apsaugos ir teisių sričiai. Ypač jos veikla suaktyvėjo 1979 metais, „<…> kai buvo iškelta Europos vaiko teisių chartijos parengimo idėja <…>”34, kuri įtakojo 1989 metais priimtą JTO Vaiko teisių konvenciją. Europos Taryba toliau siekia suformuoti Europos strategiją vaikų atžvilgiu, priiminėdama įvairiausio pobūdžio rekomendacijas bei rezoliucijas, realiai ištyrus visuomenės, šeimos kitimo poveikį vaiko gerovei. Tačiau verta pastebėti, kad Europos šalims palikta teisė atskirai, pagal savo poreikius, kurti vaiko teisių apsaugos sistemą – politika nėra centralizuota.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4217 žodžiai iš 8333 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.