Valdymo veiklos psichologiniai dėsningumai
5 (100%) 1 vote

Valdymo veiklos psichologiniai dėsningumai

TURINYS

Įvadas 2

1. Valdymo veiklos psichologiniai dėsningumai 3

2. Psichologinio poveikio metodų metodologiniai pagrindai 5

2.1. Psichologinio poveikio metodai 5

2.11 Įtikinimas 5

2.12. Įtaiga 7

2.13 Argumentacijos budai 10

2.14 Manipuliacija 14

2.2 Spontaniško poveikio metodai 19

2.4 Nespontaniniai psichologinio poveikio metodai 20

2.5 Psichologinio poveikio principai 20

3. Psichologinio poveikio metodų taikymas praktikoje 21

Išvados 23

Įvadas

Valdymas vykdomas per mažiausiai dviejų žmonių sąveiką, todėl vadovui savo veikloje būtina atsižvelgti į dėsnius, kurie nustato psichologinius procesus, tarpasmeninius santykius. Svarbus valdymo ypatumas yra vadovo poveikio pavaldiniui būtinumas. Pasiekti rezultatai labai daug priklauso nuo vadovo vadovavimo stiliaus ir nuo jo sugebėjimų daryti poveikį pavaldiniams.

Paveikti kitą žmogų stengiamasi nuo pat civilizacijos kūrimosi pradžios, tačiau idealios formulės nėra. Lietuvoje ši tema nagrinėti pradėta ne labai seniai todėl daug vadovų vis dar mano, kad pagrindiniai poveikio metodai yra įtikinimas arba prievarta. Kiti vadovai naudoja daugybę psichologinio poveikio metodų tačiau to paprasčiausiai nesuvokia ir jų nepakankamos žinios gali sukelti labai daug problemų pavaldiniams, nes netinkamas jų taikymas gali privesti pavaldinius prie įvairiausių psichologinių problemų. Šią temą pasirinkau tam, kad plačiau išsiaiškinčiau kokie yra psichologinio poveikio metodai ir kaip juos geriau taikyti, tam kad pasiekti didesnių abipusių rezultatų tarp pavaldinio ir vadovo. Darbui atlikti nagrinėjau ne tik mokslinę literatūrą, bet ir knygas kuriose autoriai remdamiesi liaudies patirtimi pateikia patarimus vadovams kaip geriau atlikti savo kaip vadovo funkcijas. Ateityje planuoju pratęsti savo darbą lygindamas psichologinio poveikio taikymą kariniame ir civiliniame sektoriuose.

1. Psichologinio poveikio metodų personalo valdyme metodologiniai pagrindai

Valdymas – tai pagrindinė veikla, nuo kurios priklauso, ar gerai organizacijos tarnauja žmonėms, kuriems daro įtaką.

Nuo organizacijos vadovų labai daug priklauso, kaip sėkmingai organizacija pasieks savo tikslus ir įvykdys socialinius įsipareigojimus. Jei vadovai gerai dirba savo darbą, visai tikėtina, kad organizacija pasieks tikslus. [vadyba J.A.F. Stoner R.E.Freeman….9psl.]

1.1. Valdymo veiklos psichologiniai dėsningumai

Valdymas, kaip žinoma, vykdomas per žmonių sąveiką, todėl vadovui savo veikloje būtina atsižvelgti į dėsnius, kurie nustato psichinius procesus, tarpasmeninius santykius, grupinę elgseną.

Atsiliepimo neapibrėžtumo dėsnis. Kita jo formuluotė – žmonių išorinių veiksnių, priklausančių nuo jų skirtingos psichologinės struktūros, supratimo, suvokimo priklausomybės dėsnis. Esmė ta, kad skirtingi žmonės, netgi vienas žmogus, skirtingu laiku gali skirtingai reaguoti į tuos pačius veiksmus. Tai gali lemti ir neretai lemia valdymo santykių subjektų poreikių, jų lūkesčių, tos ar kitos konkrečios dalykinės situacijos ypatumų nesupratimas, o to rezultatas – naudojimas sąveikos modelio, neadekvataus nei psichologinių struktūrų ypatumams apskritai, nei kiekvieno iš partnerių būtent konkrečiu momentu psichinei būsenai.[Molovikas kvkvvpa 37psl.]

Šio dėsnio esmė yra tai kad vadovas duodamas nurodymus ar darydamas kažkokį psichologinį poveiki turi stengtis suprasti kokios būsenos yra jo pavaldinys, nes tuos pačius nurodymus esant skirtingoms būsenoms net ir nuotaikoms jis gali suprasti labai skirtingai.

Žmogaus neadekvataus atvaizdavimo dėsnis. Jo esmė yra ta, kad nė vienas žmogus negali iki galo perprasti kito žmogaus, kad galėtų priimti rimtus sprendimus Šio žmogaus atžvilgiu. Tai paaiškinama per daug sudėtinga Žmogaus prigimtimi ir esybe, nes jis nuolat keičiasi priklausomai nuo amžiaus asinchroniškumo. Iš tikrųjų netgi suaugęs žmogus tam tikro amžiaus periodais gali išgyventi kitokius fiziologinius, intelektualinius, emocinius, socialinius, seksualinius, motyvuotus valingus sprendimus. Be to, bet kuris žmogus sąmoningai arba nesąmoningai ginasi nuo mėginimų suprasti jo ypatumus, kad išvengtų pavojaus tapti žaislu kito žmogaus rankose, kuris yra linkęs manipuliuoti žmonėmis. Svarbi net ta aplinkybė, kad neretai pats žmogus nepažįsta savęs pakankamai gerai.

Taigi kiekvienas žmogus, koks jis bebūtų, visada ką nors slepia apie save, ką nors sukeičia, ką nors priskiria sau (išgalvoja), ką nors akcentuoja ir naudodamasis tokiais gynybiniais būdais, jis demonstruoja save žmonėms ne tokį, koks jis yra iš tikrųjų, o tokį, kokiu jis norėtų būti, kad jį matytų kiti. .[Molovikas kvkvvpa 38psl.]

Vis dėlto kiekvienas žmogus, kaip socialinės būtybė, gali būti pažintas. Ir šiuo metu sėkmingai rengiami moksliniai žmogaus suvokimo, kaip pažinimo objekto, principai. Tarp tokių principų galima konkrečiai paminėti tokius: universalaus talento principas („nėra nesugebančių Žmonių, yra Žmonės, dirbantys ne savo darbą“); tobulinimo principas („gebėjimus ugdo besikeičiančios asmenybės gyvenimo sąlygos ir intelektualinės-psichologinės treniruotės“); neaprėpiamumo principas („iki pat mirties neįmanoma duoti galutinio žmogaus įvertinimo“).

Neadekvataus savęs įvertinimo dėsnis. Žmogaus
psichika organiška dviejų komponentų – įsisąmoninto (loginio mąstymo) ir neįsisąmoninto (emocinio—jutiminio, intuityvaus) – vienybė, ir šie komponentai santykiauja (arba asmenybės dalys) tarp savęs taip, kaip ledkalnio ant-vandeninė ir povandeninė dalys. [Molovikas kvkvvpa 38psl.]

Todėl kartais žmogus ko nors nesupratęs gali tai bandyti nuspėti arba nesąmoningai padaryti išvadas kurios neatitiks tikrovės, ir tai reiškia kad vadovas visuomet turėtų įsitikinti ar pavaldinys jį suprato teisingai.

Valdymo informacijos prasmės susiskaidymo dėsnis. Bet kokia valdymo informacija (direktyvos, nutarimai, įsakymai, paliepimai, instrukcijos, nurodymai), judant hierarchiniais valdymo laiptais, turi prasmės keičiant objektyvią tendenciją. Viena vertus, tai sąlygoja, kad įprastą informaciją galima perteikti alegoriškai, o tai lemia informacijos skirtingo interpretavimo atsiradimą. Kita vertus, valdymo informacijos analizės ir perdavimo subjektų išsilavinimas, intelektas, fizinė ir juo labiau psichinė būsena yra skirtinga. Informacijos prasmės pakeitimas tiesiogiai proporcingas žmonių, per kuriuos ji pereina, skaičiui. .[Molovikas kvkvvpa 37psl.] Šis dėsnis liaudyje dar vadinamas “sugedusio telefono principu”.

Savisaugos dėsnis. Jo prasmė yra ta, kad valdymo veiklos subjekto socialinio elgesio pagrindinis motyvas yra jo asmeninio socialinio statuso,) asmeninio pagrįstumo, asmeninio orumo jausmo išsaugojimas. Elgesys valdymo veiklos sistemoje ir kryptingumas tiesiogiai susiję su šios aplinkybės įskaitymu arba ignoravimu.

Kompensacijos dėsnis. Esant stipriems Šio darbo stimulams arba dideliems aplinkos reikalavimams, Žmogui kokių nors sugebėjimų trūkumas, kad konkreti veikla būtų sėkminga, kompensuojamas kitais sugebėjimais arba įgūdžiais. Šis kompensacinis mechanizmas dažnai suveikia nesąmoningai, ir žmogus įgauna patirties mėgindamas ką nors atlikti ir padarydamas klaidų. Bet reikia turėti omeny, kad šis dėsnis nesuveikia pakankamai aukštuose valdymo veiklos lygiuose.

Natūralu kad mokslas apie valdymą nesibaigia šiais aukščiau pateiktais psichologiniais dėsniais. Egzistuoja daugybė kitų dėsningumų, kuriuos atrado žymūs psichologijos ir vadybos specialistai tačiau jie vienu ra kitų atžvilgiu yra panašūs į jau minėtus. . [Molovikas kvkvvpa 39psl.]

Aptarus pagrindinius psichologinio poveikio dėsnius galima teigti kad kiekvienas vadovas turėtų jais vadovautis ir juo išmanyti, nes jų neišmanantis vadovas paprasčiausiai gali nesuprasti savo pavaldinių ir pasielgti su jais neteisingai.

1.2. Psichologinio poveikio metodai

“Yra du būdai pasiekti to, kad pavaldinys pasielgtų taip kaip jūs norite:

 Įtikinti

 Priversti

Ir jei nepavyks nei tas nei tas reiškia reikės prieiti kompromiso arba nusileisti.

Versdami mes pradedame kova su žmogumi, praradimai tokiu atveju neišvengiami. Kompromiso atveju mes taip pat kažką turime prarasti “ [kak upravliat drugymi kak upravliat soboi 8 psl.]

Psichologiniu poveikiu vadinama sąmoninga veikla, kurios tikslas – nukreipti kito žmogaus elgesį reikiama linkme. Psichologinis poveikis – būtina prielaida, norint pasiekti pageidaujamus žmonių elgesio pakitimus, formuojant jų nuomones, nuostatas, pažiūras ir tai yra valdymo psichologijos pagrindas. [bendroji ir teisės psichologija]

Psichologinio poveikio valdyme paskirtis – formuoti tokias pavaldinių nuostatas, pažiūras ir motyvus, kurie sąlygotųjų efektyvią veiklą. Psichologinis poveikis apima bendros žmonių veiklos tikslus, užduotis ir turinį, kita vertus, žmonių veikla priklauso nuo psichologinio poveikio tikslų, užduočių ir turinio. Psichologinis poveikis efektyvus yra tuomet, kai jis yra tikslingas ir veiksmingas, o jis , mano nuomone tikslingas ir veiksmingas bus tik tuomet, kuomet bus moksliškai patvirtintas. Veiksmingas poveikis skatina tokius pavaldinio veiksmus, kurie didina jo atliekamos veiklos efektyvumą. Daugeliu atvejų valdymo objekto reakcija į poveikį pasireiškia neatidėliojamais veiksmais. Vis dėlto psichologiniam poveikiui gali būti būdingas ir lėtesnis veikimas, kuomet pageidaujami elgesio pokyčiai pasireiškia ateityje.

2.1.1 Įtikinimas

Įtikinimas – tai poveikis žmonių sąmonei, jausmams, valiai per bendravimą, aiškinimą ir įrodinėjimą to ar kito teiginio, požiūrio, poelgio svarbumo arba neleidžiant jiems pasireikšti turint tikslą priversti klausytoją pakeisti savo pažiūras, nuostatas, pozicijas, santykius ir vertinimus arba pritarti kalbančiojo mintims, supratimui. [Molovikas kvkvvp172]

Anot Šeinovo įtikinimas yra pats universaliausias auklėjimo ir valdymo metodas. Jis yra grindžiamas žmogaus proto aktyvizavimu bei sąmonės racionalumu. Kuomet yra norima įtikinti yra išdėstoma bei paaiškinama nauja informacija (labai efektyvu pateikti tvirtus argumentus) ir tokiu būdu yra pritraukiamas įtikinimo objekto dėmesys. Prieš įtikinimą galimas kitų pagalbinių veiksmų buvimas, tokių kaip destabilizacijos, readaptacijos, emocinės įtampos, sukeltos nesutapimo tarp asmenybės pretenzijų ir jų įvykdymo galimybių.

Descot savo darbuose rašo, kad tam kad asmuo būtų įtikintas jog reikia elgtis būtent taip , o ne kitaip, įtikinėtojas turi vengti vienpusiškumo ir moralizavimo, nes prie to priprantama ir nereaguojama. Įtikinėtojas taip pat turi būti
nuoširdus , aistringas, mokėti uždegti įtikinamąjį, kad šis įsiteiktų pats ką nors daryti.

Įtikinti ką nors kuo nors – vadinasi, pasiekti tokią būseną, kai įtikinamasis remdamasis loginiais samprotavimais ir išprotavimais, sutiks su tam tikra pažiūra ir bus pasiruošęs ginti ją arba veikti atitinkamai pagalbą [Molovikas kvkvvp 173].

Įtikinimo priemonėmis gali būti įvairios : vaizdas, žodis, kalbos tembras, gestas, mimika, emocinės valingos būsenos, kalbos ir veiksmų ritmas, grafinis ženklas, vaizdinės priemonės – šviesa ir spalva, darbo rezultatai, įtikinamojo autoritetas bei statusas.

Yra nemažai įtikinimo būdų, paminėsiu tik kelis iš jų:

 Aiškinimas: apie aiškinimą labai panašiai rašė tiek A.Molovikas tiek V.Šeinovas, bendra ką jie rašė tai kad pavaldinys negalės atlikti to, ko iš jo reikalaujama, jei jis nesupras jam pateikiamos informacijos. O tai gali atsitikti dėl daugybės priežasčių tokių kaip: nepakankamas išsilavinimas, tai kad kiekvienas asmuo informaciją supranta savaip ir daug panašių faktorių. Tokioje situacijoje abiejų autorių nuomone reikia remtis aiškinimu, kurio efektyvumas didesnis, esant teigiamam požiūriui į pavaldinį. Tačiau taikydamas šį metodą vadovas turėtų visuomet stebėti ar jį pavaldinys suprato teisingai. Informavimas : V.Ratkevičienė rašydama apie šį metodą pažymi, kad informacija padeda užmegzti kontaktą bei duoda postūmį tolimesnei informacijos plėtrai . O informacija tai duomenų pranešimas apie organizacijos veiklą, procesus, situacijas ir t.t. Perduodant informaciją reikia laikytis loginių psichologinių ir etinių taisyklių. Taip pat reikia nepamiršti slaptumo faktoriaus. Yra trys informavimo rūšys: dokumentinis, faktografinis, konceptualus. Informavimas gali būti individualus ir grupinis.Informavimą dar galima skirstyti į smulkesnius porūšius:

o Informavimas apie veiklos tikslus : jis turės skatinamąją galią tuomet, jei veiklos tikslai bus glaudžiai susiję su aktualiu ar potencialiu žmogaus poreikiu arba padės išspręsti dviejų priešingų poreikių.

o Informavimas apie darbo rezultatus: turi skatinamąjį poveikį pavaldiniams, didina jų motyvaciją. Tačiau siekiant efektyvaus teigiamo poveikio, reikėtų remtis tik objektyviai įvertinančiais veiklos rezultatais.

 Nurodymas: anot A.Moloviko nurodymas padeda formuoti teisingą supratimą apie aplinką per jutimo kanalus (regą, klausą, lytą) ir yra efektyvi poveikio priemonė perduodant naujas žinias. Šis metodas labiausiai tinkamas naudoti ten kur yra aiški vadovavimo hierarchija

 Apibūdinimas bei aprašymas : įvairioje literatūroje šis metodas apibudinamas kaip esminių apibūdinamo/aprašomo daikto, reiškinio, situacijos požymių išvardinimas. Nuo aprašymo apibūdinimas skiriasi tikslesniais parametrais ir įvertinimais, kurie dažniausiai yra gauti naudojantis objektyviais matavimo metodais.

 Patarimai ir pasiūlymai : jie ypač veiksmingi, jei teikiami kompetetingo, geranoriško asmens. Naudodamas šį metodą vadovas neįkyriai stengiasi padėti pavaldiniui atlikti vieną ar kitą užduotį, ypač svarbu kad tarp vadovo ir pavaldinio būtų tarpusavio pasitikėjimas.

 Tezės skelbimas: tezė – tai mintis ar teiginys kurio teisingumą reikia įrodyti. [Molovikas 172]. tezė koncentruoja dėmesį, nukreipia mąstymą trumpiausiu keliu, ji yra pagrindinė vadovo mintis, kuria atlikdamas užduotį ar iškilus klausimams, pavaldinys visuomet turėtų vadovautis.

 Palyginimas ir skyrimas: anot A.Moloviko lyginant ir sutapatinant galima pamatyti skirtumus, savybes, požymius ir gauti rezultatai įgauna informacinę reikšmę. Skyrimui priešpastatomi daiktai situacijos, sąvokos ar nuomonės, tokiu būdu vienus įvertina palankiai , kitus atvirkščiai. Paprastai šis metodas taikomas mokyme bei administravime.

Yra ir daugiau įtikinimo būdų. Kiekvienas jų, kaip ir aptartieji, turi ir privalumų, ir trūkumų. Siekdamas kuo efektyvesnio poveikio, vadovas, rinkdamasis kurį nors būdą, turėtų atsižvelgti tiek į pavaldinių savybes, tiek į poveikio situacijos ypatumus. Be to žinotina, kad geriausių rezultatų pasiekti galima derinant kelis poveikio būdus.

Ne visi vadovaujantys darbuotojai teikia pirmenybę įtikinimo metodui. Įtikinimo kaip poveikio metodo, parinkimas nepriklauso nuo požiūrio į įtikinimo objektą, tačiau labai svarbus yra įtikinamojo požiūris į įtikinėtoją, šis būtinai turi turėti autoritetą pavaldinio akyse.

2.1.2. Įtaiga

Įtaiga yra panaši į įtikinimą. Tačiau įtaiga vadovas stengiasi ne įrodyti poelgio klaidingumą ar teisingumą, o neįkyriai įteigti pašnekovui savo nuomonę. Įtaiga yra kryptingas žodinis arba vaizdinis poveikis, sukeliantis nekritišką bet kurios informacijos suvokimą ir įsiminimą. Įtaiga yra ne kas kita, kaip įsiveržimas į sąmonę (arba idėjos įdiegimas), vykstantis be suvokiančio asmens dalyvavimo ir dėmesio, ir dažnai be aiškaus jo supratimo (religija, hipnozė).[molovikas 184]

Anot A. M. Svodašio koncepcijos, aiškinančios įtaigos mechanizmą, žmogaus smegenyse vyksta informacijos verifikacijos procesai, t. y. jos tikrumo nustatymas. Iš didelio kiekio informacijos sudėtingiausia būna logiškai perdirbama ir įvertinama. Didesnė jos dalis būna automatiškai nesąmoningai įvertinama
tikrumu ir reikšmingumu. Todėl organizmas, neperkraudamas sąmonės, atsiriboja nuo neadekvataus reagavimo į signalus, kurie nesusiję su juo arba nėra svarbūs, ar turi klaidingos informacijos.

Įtaiga yra informacijos organizavimas ir pateikimas subjektui tokia forma, kad ji nekeltų abejonių dėl jos vertės, svarbos ir būtų priimta neanalizuojant[molovikas 184]

Iš pradžių reikia įveikti kai kuriuos barjerus ( pagal G. Lozanovą): poveikio šaltinio autoritetas; infantilizacija (išlaisvinimo, prisitaikymo, linksmumo, panašaus į tą koks vyrauja vaikų žaidimuose, atmosferos sukūrimas); dviplaningumas (papildomų dirgiklių įtraukimas: mimikos, pantomimiškos, dekoracijų); intonacijos; ritmo; pseudopasyvumas (ramus elgesys, pasitikėjimas informacijos šaltiniu, galimos nesėkmės baimės šalinimas).

Tiesioginė įtaiga. Poveikis pasireiškia tiesiogiai bendraujant žodžiu, emocionaliai pasakant, kalbant įsakmiu tonu. Žodinė forma (paprasčiausia kalba) skirta paveikti objektą. Ja pasakome, kokio reikalaujame elgesio arba būklės, kuri turi būti tuoj pat po pasakytų žodžių. Frazės turi būti griežtos , kurias lengvai įsimena. Svarbiausias frazes reikia kartoti keletą kartų. Įtaigioje kalboje galima vartoti priemones, stiprinančias įtaigos efektą (gestai, mimika, intonacija ir ritmas). Kalbos garsumas kinta priklausomai nuo individualios būsenos ir vienos ar kitos frazes svarbos. Tiesioginė įtaiga gali būti teigiama ir neigiama, t. y. galima įteigti teigiamas ir neigiamas būsenas. Netiesioginė įtaiga. Ji taikoma gana efektyviai . Jai visada reikia papildomo dirgiklio, žodinės frazės gali visiškai nebūti. Vadovo poveikio jėga, pavyzdžiui, yra ne žodžiai, o jo išvaizda, autoritetas, kabineto baldai ir daiktai ant jo stalo, kaip jis elgiasi skirtingose situacijose. Suvokdamas vadovą, pavaldinys daro išvadą, kad jeigu vadovas ramus tai reiškia tokioje situacijoje, ypatingai nėra ko bijoti. Atsižvelgiant į tai, vadovui reikia pasirūpinti savo išvaizda ir savo kabineto aplinka, pabrėžiant tai, ką jis daro ir ko nori iš pavaldinių.[šeinovo 9psl]

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2563 žodžiai iš 8156 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.