Valstybė ir jos biudžetas
5 (100%) 1 vote

Valstybė ir jos biudžetas

1121

Vilniaus Pedagoginis universitetas

Istorijos fakultetas

Ekonomikos katedra

Ekonomikos ir verslo pagrindų stacionarinio skyriaus I kurso II grupės studentės

Linos Ušackaitės

Ekonomikos ir verslo studijų įvado referatas

Valstybė ir jos biudžetas

Vadovas: prof. J. Bagdanavičius

Vilnius, 2004

Turinys:

1. Valstybės vaidmuo ekonomikoje………………………………….3 psl.

2. Valstybė kaip teisėjas……………………………………………..4 psl.

3. Antimonopoliniai įstatymai………………………………………5 psl.

4. Valstybė kaip vadybininkas……………………………………5 – 6 psl.

5. Valstybė kaip ekonomikos sistemos dalyvis………………….….6 psl.

6. Valstybės sprendimai prieš rinkos sprendimus………………..6 – 7 psl.

7. Valstybės biudžetas………………………………………………8 psl.

8. Jono Jonaičio asmeninis biudžetas………………………………..9 psl.

9. Lietuvos Respublikos nacionalinis biudžetas…………..…….9 – 11 psl.

10. Ką mąsto Lietuvos elitas apie valstybės biudžetą ir valdžios funkcijas…………………………………………………………………..11 – 13 psl.

11. Pagrindiniai mokesčiai į Lietuvos nacionalinį ………………….13 psl.

12. Biudžeto deficitas ir valstybės skola………………………..13 – 14 psl.

13. Biudžeto deficito ir valstybės skolos kritika…………………….14 psl.

14. Naudota literatūra……………………………………………….15 psl.

Valstybės vaidmuo ekonomikoje

Laisvosios verslininkystės sąlygomis valstybės vaidmuo ekonomikoje išlieka svarbus. Valstybė kontroliuoja arba turi įtakos daugeliui ekonominių vyksmų, pavyzdžiui, išduoda leidimus statyboms, riboja importą ir licencijuoja kai kuriuos verslus bei darbus, vykdo socialinę politiką, rūpinasi valstybės ir jos piliečių saugumu. Valstybė taip pat yra ir stambi darbdavė.

Koks vaidmuo ekonomikoje turėtų būti skirtas valstybei? Ką gali spręsti rinka, o kokiais problemas turėtų spręsti valstybė? Šie sudėtingi ir diskutuotini klausimai keliami nuolat. Lietuvai atgavus nepriklausomybę šalies ekonomiką pradėta pertvarkyti pagal laisvosios verslininkystės principus. Akivaizdu, jog kartu kito ir valstybės vaidmuo. Socializmo sąlygomis visus ekonomikos tvarkymo reikalus sprendė valstybė. Jai priklausė ir pagrindiniai gamybos ištekliai. Dabar jos dalyvavimas ekonomikos procesuose gerokai sumažėjo, pasikeitė to dalyvavimo pobūdis.

Pagrindinis aktualus klausimas yra toks: „Kokias problemas visiems mums geriausia spręsti vykdant laisvuosius mainus rinkose, o kokias-kartu su valstybe?“ Abu problemų sprendimo būdai turi savo pliusų ir minusų-savo sąnaudas ir naudą. Kai kuriais atvejai pasirinkimas esti akivaizdus. Pavyzdžiui: mes norime patys rinktis sau maisto produktus, tačiau šalies gynybą nuolat pavedame valstybei. Mes negalime garantuoti kiekvienas savo saugumo išskyrus, pirkdami šią paslaugą rinkoje.

Tačiau šių kraštutinių pozicijų išsitenka daugybė kitų variantų. Diskutuojant apie valstybės vaidmenį, kunkuliuoja aistros ir susiremia politinės stovyklos. Ekonomistai jums gali padėti suprasti, kuo valdžia ir ekonomika yra susijusios, padėti nuspėti, kokių padarinių galima tikėtis iš stipresnio ar silpnesnio valstybės poveikio ekonomikai.

Kad ir kokios būtų skirtingos nuomonės dėl valstybės vaidmens ekonomikoje, bemaž visi sutinka, kad valstybė privalo turėti tam tikras galias. Štai keli valstybei patikimi uždaviniai, kurių negali tinkamai išspręsti rinkos:

• Sukurti įstatymus, kurie gintų privačią nuosavybę ir garantuoti, kad jų būtų laikomasi.

• Tvarkyti išorinius kaštus ir įvertinti naudą.

• Skatinti konkurenciją rinkose

• Teikti viešąsias prekes ir paslaugas.

• Garantuoti ekonominį saugumą.

• Stabilizuoti ekonomiką.

Valstybė kaip teisėjas

 Sukuria įstatymus, kurie gina privačią nuosavybę ir garantuoja jų laikymąsi.

Rinkos pačios taisyklių nenustato, neapibrėžia, kas yra privati nuosavybė ir jos nesaugo. Nesant aiškių ir garantuotų teisių į nuosavybę, žmonės gali laisvai mainytis rinkose.

Pavyzdžiui, jeigu teisė į nuosavybę nebūtų ginama, žmonės visą laiką būgštautų, jog kas nors ateis ir atims jų turtą. Nebūtų akstino rūpintis savo ištekliais ar į juos investuoti.

 Tvarko išorinius kaštus ir įvertina naudą.

Valstybei paliekamas išorinių kaštų ir naudos tvarkytojos vaidmuo. Išoriniai kaštai susidaro tada, kai žmonėms priimant sprendimus, jie netenka atlyginti visų alternatyviųjų kaštų, kurie susiję su žmonių pasirinkimu. Dalį jų prieš savo valią prisiima kiti. Kadangi sprendimus priimantiems žmonėms šie kaštai praslysta pro šalį, todėl ekonomistai juos ir vadina išoriniais kaštais.

Įsivaizduokime situaciją: sausojo cheminio drabužių valymo įmonė gali chemikalais teršti orą. Dėl to aplinkinių rajonų gyventojai kvėpuoja užterštu oru. Tai yra jų kaštai. Pati įmonė greičiausiai net
nepagalvojo apie šiuos kaštus esant ir ne todėl, kad jos savininkui tai rūpėtų. Jis neturi informacijos apie šių kaštų dydį ir įmonė neįvertina švaraus oro kainos, neįtraukia jos į savo paslaugų kainą.

Rinkoms nekreipiant dėmesio į šiuos kaštus, to imtis gali valstybė ir priversti juos tuos kaštus užkrauti ant kitų žmonių pečių. Pavyzdžiui: valstybė gali apmokėti kiekvieną išmestų į orą teršalų tūrio vienetą. Šitaip drabužių valytojui būtų pranešta apie taršos kaštus, jis arba padidintų valymo paslaugų kainas, arba ieškotų būdų mažinti išmetamų teršalų kiekį.

 Skatina konkurenciją rinkose.

Laisvoji verslininkystė ne visada gali garantuoti sąžiningą konkurenciją. Kas bus, jei tam tikroje rinkoje veikiančios įmonės nutars tarpusavy nebekonkuruoti ir padidins kainas? Vartotojų pasirinkimas bus ribojamas, o gamintojai nejaus vartotojų spaudimo, kuris juos verstų mažinti sąnaudas ir didinti gamybos efektyvumą. Tad buvo priimtas antimonopolinis įstatymas.

Lietuvos Seimas taip pat priėmė konkurencijos įstatymą, kuriame draudžiami įmonių susitarimai, mažinantys konkurenciją.

Ekonomistai nesutaria dėl to, kiek antimonopoliniams įstatymams pavyko pasiekti savo tikslų. Kaip kuriais atvejais įstatymai aiškiai užkirto kelią sutartinėms kainoms. Kitais atvejais dirbtinai sulaikė įmonių plėtrą. Trečiu atveju padėjo verslams net sumažinti konkurenciją.

ANTIMONOPOLINIAI ĮSTATYMAI

1. 1980 m. Šermano antimonopolinis įstatymas. Jis uždraudė monopolijų kūrimąsi, slaptus susitarimus kurti monopolijas bei „prekybos trukdymus“ Į draudžiamų veiksmų ratą pateko susitarimai dėl kainų, sukčiavimai, derantis dėl kainų ir rinkų pasidalijimas.

2. 1914 m. Kleitono įstatymas. Jis įrašytas į civilinį kodeksą, taigi nėra baudžiamosios teisės aktas. Jis draudžia kai kuriuos verslininkų veiksmus, tarp jų-skirtingų kainų nustatymą skirtingiems vartotojams, jei dėl to „sumažėtų konkurencija arba atsirastų galimybės susikurti monopolijai“.

3. 1914 m. Federacinės prekybos komisijos įstatymas. Šiuo įstatymu buvo įkurta Federacinė prekybos komisija, kuri rūpinosi antimonopolinių įstatymų veiksmingumu. 1938 m. priimtas Vilerio-Li įstatymas įgaliojo komisiją papildomai ginti visuomenę nuo melagingos ar klaidingos reklamos.

4. 1950 m. Silerio ir Kifoverio susiliejimus draudžiantis įstatymas. Pradžioje veikęs Kleitono įstatymas buvo taikomas tiktai „horizontaliesiems susijungimams“. Silerio ir Kifoverio įstatymas papildė jį ir išplėtė jo taikymą bet kokiam susijungimui, kuris „mažintų konkurenciją arba leistų sukurti monopoliją“

 Gina vartotojų teises.

Valstybė privalo saugoti vartotojų interesus. Rinkų panašių į tobuląją konkurenciją, beveik nebūna. Tai reiškia, kad gamintojai turi didesnę arba mažesnę rinkos galią. Jei taip, tai vartotojų interesų gali būti nepaisoma. Taigi valstybė, nustatydama standartus ir taisykles, taip gali ginti vartotojų interesus.

Valstybė kaip vadybininkas

Valstybės vaidmuo ekonomikoje pastebimas ir tuomet, kai reikia garantuoti ekonomikos sistemos stabilumą bei ekonominį saugumą. Tokie reiškiniai kaip nedarbas ir kainų augimas, didelė šalies gyventojų pajamų diferenciacija, gali tapti rimtų socialinių konfliktų priežastimi.

1. Užtikrina ekonominį stabilumą. Rinkos ekonomikos dalyviai-pirkėjai ir pardavėjai-sprendimus priima spontaniškai. Tai gali sukelti ūkio veiklos svyravimu, kurie reiškia didelius nuostolius tiek verslams, tiek namų ūkiams. Tokie ūkio veiklos svyravimai ekonomikos teorijoje yra vadinami verslo ciklais. Valstybė turi imtis priemonių sumažinti ekonomikos svyravimų amplitudę bei užtikrinti visišką gyventojų užimtumą, kainų stabilumą ir nuolatinį ūkio augimą. Valstybė tokias priemones turi-tai iždo (finansinės) ir pinigų politikos svertai. Sprendimus dėl mokesčių didinimo ar mažinimo, vyriausybės išlaidų dydžio priima Lietuvos Seimas. Pinigų politikos priemonės veika pinigų rinką ir per pinigų masę daro poveikį visai ekonomikai. Čia pagrindinis vaidmuo tenka šalies centriniam bankui- Lietuvos bankui,-kuris yra atskaitingas Seimui.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1235 žodžiai iš 3803 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.