Valstybė kaip visuomenės interesų tenkinimo priemonė
5 (100%) 1 vote

Valstybė kaip visuomenės interesų tenkinimo priemonė

Valstybė nėra fizinis apčiuopiamas daiktas, nėra kūnas. Jos nei regėti, nei girdėti, nei paliesti – negalima. “Valstybė – ne daiktas, bet tam tikras masinis socialinių reikalų tenkinimo darbas, tam tikru būdu, tam tikru metodu tvarkomas. Kitaip sakant, tai yra tam tikra socialinių tikslų siekimo funkcija.”1

Pasak Maurice Haurion demokratinės doktrinos valstybė įsikūrusi ne sutartimis, ne žmonių susivienijimu ir ne visų valių susiliejimu į kažkokią bendrąją valią, bet konkurencijos, varžymosi, rungtynių ir kovų laimėjimais. Jos vyko tarp įvairių kaimyninių smulkesnių grupių, viena kitos nepriklausomų. Tai galėjusios būti įvairios gentys, įvairios bekonkuruojančios tarp savęs už ganyklas, už medžiojimo plotus, už kitas gėrybes arba šiaip tik susitinkančios padermės, vėliau jau valstybėlės, pačios susidariusios pirminių laimėjimų ir centralizavimo procesais. Vadai ir vadovai, o gal tiesiog atskirų šeimų ar kiek platesnių šeimynų tėvai stengęsi ne tiktai pašalinti ar pavaryti kaimynines grupes, bet ir užkariauti ar jas pavergti. Nugalėtiems, užkariautiems dažnai buvo uždedama smurto valdžia pavergtųjų atžvilgiu, ta prasme, kad svetimi valdovai valdė juos tiktai jėga, neturėdami jų akyse autoriteto ir kompetentingumo.

Popiežių revoliucija sukūrė moderniąją vakarietišką valstybę, kurios pirmasis pavyzdys buvo pati bažnyčia.Po Grigaliaus VII pontifikato bažnyčia paskelbė, kad ji esanti nepriklausoma, hierarchinė, viešoji valdžia. Bažnyčia vykdydavo savo įstatymus per administracinę hierarchiją, be to, bažnyčia savo įstatymus interpretavo ir taikė juos, remdamasi teismine hierarchija, kurios viršūnė buvo popiežiaus kurija Romoje. Tai reiškia, kad bažnyčia įgyvendino moderniosios valstybės įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžią.

Popiežių revoliucija padėjo pamatus, ant kurių vėliau galėjo atsirasti moderni pasaulietinė valstybė. Tai ji padarė, iš imperatorių ir karalių atimdama jų anksčiau turėtus dvasinius įgaliojimus. Bažnyčia pasižymėjo bažnyčios – valstybės bruožais: tai buvo dvasinė bendruomenė, kartu atlikusi žemiškąsias funkcijas, o jos sąranga savo forma buvo panaši į moderniosios valstybės sąrangą.

Popiežių revoliucija sukūrė ne tik moderniąją Vakarų valstybę, bet ir moderniąsias Vakarų teisės sistemas – pirmoji iš jų buvo kanonų teisės sistema. Remdamiesi Grigaliaus reforma kanonistai aukščiausią bažnytinę valdžią priskyrė popiežiui. Popiežius buvo aukščiausiasis įstatymų leidėjas, aukščiausiasis administratorius ir aukščiausiasis teisėjas. Jis galėjo kurti įstatymus, nustatyti mokesčius, bausti nusikaltimus. Jis galėjo steigti ir panaikinti vyskupijas, galėjo disponuoti bažnytinėmis beneficijomis ir buvo galutinė instancija, sprendžianti bažnyčios nuosavybės įsigijimo, valdymo ir nusavinimo klausimus. Visi bažnyčios pareigūnų arba įstaigų veiksmai ir sprendimai galėjo būti apskųsti jam. Be to, jis buvo aukščiausioji teisminė instancija ir visuotinis teisėjas. Tik jis vienas galėjo šaukti visuotinį bažnyčios susirinkimą, o susirinkimo sprendimai įsigaliodavo tik po to, kai jis juos patvirtindavo.

Popiežių absoliutizmą apribodavo ne tik rinkimų principas ir būtinybė gauti kardinolų, vyskupų ir apskritai dvasininkijos paramą, bet ir pats bažnytinės valdžios sistemos sudėtingumas. Nors įstatymų leidyba buvo išimtinė popiežių prerogatyva, tačiau periodiškai buvo šaukiami visuotiniai bažnyčios susirinkimai, popiežiams padedančius kurti ir lesti įstatymus. Tie susirinkimai ir buvo pirmosios Europos įstatymų leidžiamosios institucijos. Administravimo srityje popiežiai sukūrė labai efektyviai veikiančią biurokratiją. Popiežiaus kanceliarija buvo atsakinga už dokumentų sudarymą ir išleidimą. Kancleris saugojo popiežiaus antspaudą. Popiežiaus iždas, kuris buvo vadinamas Apaštalų rūmais, buvo popiežių pajamų saugykla, o kartu ir finansų ministerija. Šie rūmai turėjo savo teismą, nagrinėdavusį civilines ir baudžiamąsias bylas, susijusias su apmokestinimu ir kitais finansiniais reikalais.

Niekas neturėjo teisės pakeisti ar panaikinti popiežiaus įsako. Vienintelė pasipriešinimo priemonė buvo politinis veiksmas arba pilietinis nepaklusnumas. Galėjo būti teisiamas ir šalinamas popiežius, jeigu būtų nukrypęs nuo tikėjimo, už piktybišką paleistuvavimą, plėšikavimą, šventvagystę arba kitokį įžūlų nusikaltimą, sukėlusį skandalą bažnyčioje. Iki XV a. pradžios nebūta nė vieno popiežiaus teismo ar nušalinimo. Tik Konstanco bažnyčios susirinkimas nušalino du besivaržančius popiežius ir priėmė trečio popiežiaus atsistatydinimą.

Atsirado nauja karaliaus valdžios samprata. Imperatorius ir karaliai pirmą kartą buvo pradėti traktuoti kaip “pasaulietiniai” valdovai, kurių svarbiausi uždaviniai buvo, pirma, palaikyti tvarką jiems priklausančiose karalystėse, t.y. kontroliuoti prievartą, antra, vykdyti teisingumą, t.y. valdyti politinę ir ekonominę sritį.

Naujoji karaliaus valdžios samprata XII-XIII a. pirmą kartą apėmė karaliaus įstatymų leidžiamojo vaidmens pripažinimą. Europos karaliai pirmą kartą pradėjo reguliariai leisti įstatymus. Karaliaus vykdomoji valdžia suprofesionalėjo. Įstatymai buvo kuriami naujos iš
profesionalų sudarytos institucijos, vadinamos “karaliaus taryba”. Panašiai suprofesionalėjo teisingumo vykdymas. Centriniai karaliaus teismai atsiskyrė nuo karaliaus tarybos. Pats pavadinimas “karaliaus teismas”, anksčiau žymėjęs karaliaus dvarą kaip visumą, pradėjo reikšti karaliaus pareigūnus, profesionaliai vykdžiusius įstatymų leidžiamąją, vykdomąją arba teisminę valdžią. Karaliaus dvaro pareigūnai tapo valdžios padalinių galvomis – sekretorius tapo kanceliarijos galva, finansų prižiūrėtojas – iždo galva ir pan. Pats valdovas tapo konstitucine figūra, teisiškai apibrėžtas funkcijas atliekančiu pareigūnu, kurio imperium buvo apribota jo iurisdictio, jo teisiškai apibrėžtos valdžios. Karaliaus valdžią konstituciškai ribojo ir jo valdinių teisė priešintis neteisėtiems karaliaus įsakymams, ir ši teisė buvo tokia plati, kad virsdavo teise ir pareiga nužudyti karalių tironą. Šios konstitucinės valdinio teisės dažniausiai buvo teorinės ta prasme, jog konkretūs valdiniai paprastai būdavo per silpni, kad pasinaudotų šiomis teisėmis. Tačiau egzistavo esmingi praktiniai karaliaus valdžios apribojimai, iš dalies nulemti praktinių susisiekimo sunkumų, dėl kurių paklusnumas būdavo atidėliojamas, susijęs su ginčais ir pasireikšdavo labiau išoriškai; o iš dalies tuos apribojimus lemdavo didelis skaičius įvairių bendruomenių, kurioms priklausydavo konkretūs valdiniai – kilmingieji feodalai, miestiečiai, pirkliai, dvasininkai, taip pat vietinės, regioninės ir klaninės bendruomenės, ir toliau reikalavusios savo narių ištikimybės. Vėlesniais šimtmečiais šios įvairios bendruomenės pradėjo reikalauti atstovavimo susirinkimuose, kurie patarinėdavo monarchams, o kartais jiems pasipriešindavo. Be to, visai nepriklausomai nuo politinio atstovavimo įvairios valdinių klasės sudarydavo luomus arba sluoksnius, su kuriais karaliai visada turėjo skaitytis. Šie bendri bruožai pasireikšdavo įvairiose Vakarų karalystėse XII a. ir XIII a.

Šiuo metu Jūs matote 37% šio straipsnio.
Matomi 1117 žodžiai iš 2990 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.