Valstybės biudžetas ir jo balansavimas
5 (100%) 1 vote

Valstybės biudžetas ir jo balansavimas

TURINYS

ĮVADAS 3

BENDRA BIUDŽETO SAMPRATA 5

VALSTYBĖS FINANSŲ VALDYMO KAITA 7

VALSTYBĖS BIUDŽETO STRUKTŪRA 8VALSTYBĖS BIUDŽETO LYGTIS 8

VALSTYBĖS PAJAMŲ ŠALTINIAI 9

VALSTYBĖS IŠLAIDOS 12

EUROPOS SĄJUNGOS BIUDŽETO SUDARYMAS 15

ES biudžeto principai 17

ES BIUDŽETO PAJAMOS 17

ES BIUDŽETO IŠLAIDOS 20

BIUDŽETO BALANSAS 24

BIUDŽETO DEFICITO ATSIRADIMO PRIEŽASTYS: 24

BIUDŽETO DEFICITO EKONOMINĖS PASEKMĖS 28

BIUDŽETO SUBALANSAVIMO BŪTINUMAS 32

ATEITIES PROGNOZĖS 33

IŠVADOS 35

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 36

PRIEDAS 37

ĮVADAS

Dauguma žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namų

ūkį. Tam dažniausiai visiškai pakanka šeimininko asmeninio patyrimo, o jei

kas suklysta, – pasekmės dažnai būna taip pat asmeninis reikalas. Kitaip

yra, kai imamasi tvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl neatsitiktinai

žmonijos patyrimas šioje srityje kaupiamas ir apibendrinamas.

Svarbu suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką

reikia daryti, kad būtų pasiekti daugumos pageidaujami tikslai (pakankamai

spartūs ir stabilūs gyvenimo lygio augimo tempai, ekonominė laisvė – teisė

pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus pagal savo norus

ir kt.). Svarbus ir ekonominio saugumo jausmas. Žmonėms turėtų būti kuo

mažiau motyvų baimintis, kad liga ar kita katastrofa jiems sudarys

beviltišką finansinę situaciją.

Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa ir

valstybės tikslu. Praktiškai šalies gerovė priklauso nuo vyriausybės

vykdomos politikos.

Nuo to, kaip tvarkomi ir valdomi valstybės finansai, didele dalimi

priklauso ir fiskaliniai rezultatai. Pagrindinės valstybės finansų

problemos – įplaukų gavimas, išlaidų valdymas ir valstybės skola – labai

panašios visame pasaulyje. Tačiau įvairiose šalyse šios funkcijos

atliekamos ir valdomos skirtingai.

Nėra “teisingo” ar “neteisingo” valstybės finansų valdymo. Valstybės

finansų valdymo principai vystosi kartu su valstybės institucine sąranga.

Institucinė sąranga, savo ruožtu, atspindi istorinius, kultūrinius ir

technologinius veiksnius.

Valstybės finansų sistema ir valdymas laikui bėgant keičiasi. Kai

kurių šalių vadovai suformulavo labai aiškią valstybės finansų reformos

strategiją ir sąžiningai jos laikėsi. Suverenumo, fiskalinės įtampos,

regioninio bendradarbiavimo, globalizacijos ir naujosios informacinės

technologijos pokyčiai radikaliai pakeitė aplinką, kurioje tvarkomi

valstybės finansai. Valstybės finansų valdymas nuolat reformuojamas, kad

neatsiliktų nuo greitai kintančios išorinės aplinkos.Fiskalinė politika – tai valstybės finansų naudojimas, siekiant

sušvelninti ar panaikinti bendro nacionalinio produkto svyravimus,

reguliuojant bendrąją paklausą.Teorinis fiskalinės politikos pagrindas yra anglų ekonomisto Dž.M.

Keinso mokslas apie aktyvų valstybės biudžeto ir valstybės investicijų

vaidmenį. Taigi fiskalinės politikos įgyvendinimas susijęs su valstybės

biudžeto formavimu ir naudojimu.Valstybės biudžetas – tai valstybės pajamų ir išlaidų per tam tikrą

laikotarpį planas.

Skirtumas tarp valstybės pajamų ir išlaidų vadinamas biudžeto saldu.Jei valstybės pajamos lygios išlaidoms, tai valstybės biudžetas yra

subalansuotas ir saldas lygus nuliui. Jei valstybės išlaidos didesnės nei

pajamos – biudžetas yra deficitinis ir saldas bus neigiamas. O jeigu

valstybės išlaidos mažesnės už gaunamas pajamas – valstybės biudžetas yra

perteklinis, atitinkamai biudžeto saldas bus teigiamas.

BENDRA BIUDŽETO SAMPRATA

Esant dabartiniam civilizacijos lygiui valstybės įsikišimas į

visuomeninį gyvenimą yra būtinas. Tai pripažįsta beveik visų ekonominių

mokyklų atstovai, tačiau kartu diskutuojama, kiek platus turėtų būti tas

dalyvavimas. Vieni, gindami rinkos laisvę, mano, kad šiuolaikinė valstybė

visuomeninį gyvenimą reguliuoja daugiau, negu jai derėtų. Kitų nuomone,

valstybė privalo daug daugiau prisidėti prie piliečių gyvenimo lygio

gerinimo. Dar prieštaringesni samprotavimai apie tai, kiek valstybė turėtų

dalyvauti visuomenės ūkinėje veikloje, pvz., kištis į darbdavio ir

samdomojo darbuotojo arba vartotojo ir monopolisto-gamintojo santykius;

reguliuoti priekių judėjimą tarp šalių muitais, valiutine sistema ar

netarifiniais barjerais; daryti įtaką išteklių paskirstymui
ekonomikoje

teikdama eksporto subsidijas ir pan. 

Įvairiose šalyse valstybės dalyvavimas ekonomikoje yra nevienodas.

Tie, kas gina didesnį valstybės kišimąsi, grindžia savo nuomonę rinkos

netobulumo pavyzdžiais ir būtinybe užtikrinti lygybę. Tačiau dėl tokio

valstybės aktyvumo gali atsirasti didelės tiesioginės ir netiesioginės

visuomeninės išlaidos. Dauguma pereinamosios ekonomikos šalių deklaruoja

tikslą sumažinti ekstensyvų valstybės vaidmenį, kurį jos paveldėjo iš

planinio ekonominio modelio, o daugelyje besivystančių šalių žemas

valstybės išlaidų lygis BVP atspindi greičiau ribotas valstybės finansines

galimybes ir iškreiptas kainas, o ne sąmoningai pasirinktą valstybės

vaidmens modelį.

Centralizuoto planavimo valstybėse biudžetas siejamas su ekonomikos

planu. Pagrindinis biudžeto atskaitomybės lygmuo – įmonė. Savivaldybių,

vietos ir regioninės valdžios biudžetai rengiami kaip centrinės vyriausybės

biudžeto dalis. Pagrindinis valstybės finansų valdymo tikslas – ne

stiprinti piliečių dalyvavimą valstybės finansų valdyme, o vykdyti planus.

Daugumoje šalių valstybės finansai tvarkomi metiniu pagrindu, nors yra

keletas ES valstybių, kurios neseniai įsivedė daugiamečių biudžetų sistemą.

Šalys, kurios rengia daugiamečius vyriausybės veiklos biudžetus, yra

Urugvajus, kuris turi penkerių metų tęstinį biudžetą, ir Švedija, sudaranti

trejų metų biudžetus ir pratęsiamųjų grantų (dotacijų) serijas. Kai kuriose

Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse taip pat leidžiama tam tikriems fondams

daryti išlaidas iki šešių kitų kalendorinių metų mėnesių. 

Paprastai valstybės pajamas, skolą ir biudžetus tvarko Finansų

ministerijos, taip yra ir Lietuvoje. Biudžeto valdymo įstaiga yra

prezidentūroje (JAV) (plačiau žiūrėti 1 paveikslą), Planavimo ministerijoje

(Korėjoje) arba atskira ministerija (Prancūzijoje). Lietuvos biudžetą

sudaro Vyriausybė, o tvirtina Seimas.

Įstatymų leidžiamojo organo vaidmuo valstybės finansų valdyme būna

įvairus. Daugelis parlamentų yra patvirtinę subalansuotų biudžetų taisyklę

arba nustato valstybės skolos apribojimus ir taip varžo vykdomosios

valdžios iniciatyvą. Jungtinėse Valstijose įstatymų leidžiamasis organas

sudaro savo biudžetą. Kitose šalyse (Kanadoje, Olandijoje) įstatymų

leidžiamasis organas apriboja valstybės skolinimąsi. Daugumoje šalių

įstatymų leidžiamasis organas biudžetą tvirtina. Kai kuriose šalyse

įstatymų leidžiamasis organas tvirtina tik buvusių biudžetų padidėjimą. 

1pav. Valstybės finansų valdymas: lyginamasis požiūris

Biudžetinėje sistemoje yra išskiriami šie biudžetų tipai:

• Nacionalinis biudžetas – kuris apima Valstybės Biudžetą,

Savivaldybių biudžetus ir Valstybinio Socialinio draudimo

biudžetą (vadinama SODRA); Nacionalinio biudžeto sudėtinė dalis

yra įvairūs fondai (privatizavimo, kelių priežiūros, rezervų,

gamtos apsaugos, nepriklausomybės gynimo, ir kt.);

• Įmonių, organizacijų, įstaigų biudžetai arba vadinami balansai;

• Šeimos biudžetai;Biudžetai paprastai skirstomi į funkcinius ir programinius. Kai

kuriose šalyse, pavyzdžiui, Naujoje Zelandijoje ir Čilėje biudžetas

pateikiamas kaip konsoliduotos, komercinio tipo sąskaitos, kuriose aiškiai

parodytas valstybiniam sektoriui priklausantis turtas ir pajamų srautai. 

VALSTYBĖS FINANSŲ VALDYMO KAITA

Laikui bėgant valstybės finansų valdymas kinta. Prieš Antrąjį

pasaulinį karą daugelis šalių taikė įplaukų ir išlaidų pagal elementus

kontrolę. Kadangi vyriausybės vaidmuo buvo gana ribotas, o išlaidos gana

reguliarios ir vienalytės, įplaukų kontrolės metodas valdant valstybės

finansus buvo gana efektyvus. Vis didėjant vyriausybės vaidmeniui šalies

ekonomikoje, orientavimąsi į įplaukas pakeitė orientavimasis į rezultatų

sekimą ir kontrolę, valstybės išlaidų planavimas taikant programinį

principą. Po to, reaguojant į fiskalines problemas, valstybės finansų

valdymas buvo orientuojamas į teikiamų visuomeninių gėrybių rezultatus,

todėl pagrindinį dėmesį pradėta kreipti į rezultatų stebėjimą mažinant

neracionalias valstybės išlaidas.

Po Antrojo pasaulinio karo atstatant sugriautą daugelio šalių

ekonomiką reikėjo investuoti daug lėšų. Didėjant valstybės investicinių

programų finansavimo apimčiai dauguma šalių įvedė atskirus investicijų arba

kapitalo biudžetus. Vyriausybės vaidmeniui daugelio šalių ekonomikoje vis

didėjant, valstybės finansų valdyme pradėti naudoti vis sudėtingesni

planavimo metodai, pavyzdžiui, tęsiamieji investicijų planai ir

daugiamečiai vyriausybės biudžetai. 

Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje daugelis šalių susidūrė su

sunkiomis fiskalinėmis problemomis. Tai privertė pradėti taikyti grynųjų

pinigų limitus, kad būtų galima suvaldyti deficitą sukeliančias išlaidas ir

valstybės finansų valdyme pradėti
labiau orientuotą į ekonomiką

biudžetų analizę bei detaliau numatyti įplaukas ir išlaidas.

Didėjanti tarptautinei prekyba ir didėjančios tarptautinės

investicijos daugelį šalių paskatino derinti įmonių apmokestinimo sistemas.

Valstybės finansų taisyklės buvo iš dalies pakeistos siekiant išvengti

dvigubo apmokestinimo ir perkelti apmokestinimą nuo mobilios investicinės

veiklos ne tokiam mobiliam vartojimui. Siekiant daugiau surinkti lėšų iš

vartojimo daugelyje šalių buvo įvestas pridėtosios vertės mokestis.

Didėjant tarptautinei prekybai bendrose įplaukose sumažėjo prekybos

mokesčių reikšmė. Didėjant įplaukoms iš vidaus mokesčių, o ne iš surenkamų

mokesčių prie valstybės sienų, pasikeitė įplaukų valdymas ir organizavimas.

Įplaukas renkančios organizacijos daugiausia dėmesio dabar skiria

mokesčių mokėtojų sąmoningumui, visuomenės švietimui, savanoriškam įstatymų

ir mokesčių mokėjimo taisyklių laikymuisi, atrankinei kontrolei ir

nuobaudoms. 

VALSTYBĖS BIUDŽETO STRUKTŪRA

VALSTYBĖS BIUDŽETO LYGTISG- valstybės išlaidos

Tp –transferai

BI –valstybės biudžeto pajamos

Fs –valstybės biudžeto saldas

VALSTYBĖS PAJAMŲ ŠALTINIAI

Norėdama atlikti daugybę funkcijų valstybė turi disponuoti lėšomis, kurių

užtektų išlaidoms finansuoti. Šios lėšos suplaukia į valstybės iždą iš

tokių pagrindinių šaltinių: mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių

ir paslaugų pardavimas, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami

pervedimai (grantai) ir skolinimas. Išvardintos įplaukos, išskyrus

paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas. 

• Mokesčiai surenkami iš privačiojo sektoriaus be jokių įsipareigojimų

duoti kažką mainais. 

• Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai

pagal individualias draudimo programas ar/ir sumokamos darbdavių už

savo darbuotojus (skaičiuojamos kaip procentas remiantis darbo

užmokesčio fondu, darbuotojų skaičiumi, bendrosiomis pajamomis ar kitu

būdu); abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę

gauti socialinę paramą ateityje. 

• Vadinamąsias nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautos

parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y.

nemokestinės pajamos gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba

mainų. 

• Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar tarptautinių

organizacijų – donorių. 

• Skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui)

gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją

grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai bus mokamos

palūkanos. 

Taigi mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės

pajamų elementus privatusis sektorius teikia valstybei savo noru. Iš visų

paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų

šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Be

abejo, bet kuriai valstybei rūpinasi sukurti „gerą“ mokesčių sistemą,

efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą.

Biudžeto pajamas sudaro mokestines ir nemokestines pajamos:

➢ Mokestines pajamos formuojamos iš mokesčiu ir (2003m. sausio 1

d. jų buvo 21), prekyviečių ir kitų rinkliavų (per 30).

➢ Nemokestines pajamos- tai pajamos, gautos už eksploatavimą

valstybės nuosavybės, baudos ir pajamos už konfiskaciją,

mokestis už aplinkos teršimą ir kitas pajamasIš 2 pav.[1]ir 3 pav. pateiktų diagramų matyti, kad ir Lietuvoje

mokesčiai sudaro didesniąją dalį biudžeto pajamų. Ženkli pajamų dalis yra

gaunama iš PVM, akcizo, pajamų ir pelno mokesčių. 

[pic]

2 pav. Pajamų dalis procentais 2000 –2004 m. valstybės biudžetuoseValstybės biudžeto mokestinių pajamų struktūra skiriasi išvystytose ir

besivystančiose šalyse. Išvystytose šalyse didesnė tiesioginių mokesčių

dalis. Pavyzdžiui, JAV šie mokesčiai sudaro apie 85 proc. valstybės gaunamų

pajamų. Besivystančiose šalyse didesnę dalį sudaro netiesioginiai

mokesčiai. Šiuos mokesčius lengviau surinkti nei pajamų mokesčius, tačiau

šie mokesčiai yra regresyvūs, t.y. mažas pajamas gaunanti visuomenės dalis

moka didesnius mokesčius, nei gaunantys dideles pajamas.[pic]

3 pav. Biudžeto pajamų struktūra 2000 m., 2001m. ir 2002 m.Kito valstybės pajamų šaltinio – nemokestinių pajamų – dalis bendrose

biudžeto pajamose daugelyje šalių yra nedidelės. Tik tuo atveju, jei

valstybei priklauso daug gamtos išteklių, įmonių, pajamos iš valstybės

nuosavybės gali sudaryti nemažą biudžeto pajamų dalį. Pavyzdžiui, Lietuvos

mokestinių pajamų dalis tiek 2003, tiek 2004 metų biudžetuose yra žymiai

didesnė nei nemokestinių pajamų dalis (4 pav.)[2]. Taigi ir Lietuvą reikėtų

priskirti prie tų valstybių, kurių pagrindinis pajamų šaltinis
[pic]

4 pav. Mokestinių ir nemokestinių pajamų dalis šalies biudžete 2003 ir

2004 m.

VALSTYBĖS IŠLAIDOS

Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje, įsigydama tam tikras prekes ir

paslaugas (pav., apmoka švietimo, gydymo paslaugas, perka karinę

techniką t. t.). Šios vyriausybės išlaidos didina visuminę paklausą. Kitą

svarbią vyriausybės išlaidų dalį sudaro transferiniai mokėjimai – tai

išmokos namų ūkiams pensijų, nedarbo pašalpų ir kitomis formomis.

Transferiniai mokėjimai tiesiogiai visuminės paklausos nedidina, tačiau

veikia ją netiesiogiai keisdami namų ūkio disponuojamas pajamas.

Valstybės išlaidos susijusios su dviejų tipų prekių ir paslaugų tiekimu.

Tai tiesioginio (individualaus ar kolektyvinio) vartojimo prekės (pvz.,

visuomeninis transportas arba nacionaliniai parkai) ir tos prekės bei

paslaugos, kurios didina gamybos veiksnių našumą (pvz., pramoniniai

uostai). Dauguma išlaidų, pvz., išlaidos infrastruktūrai (kelių statybai ir

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2181 žodžiai iš 7264 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.