TURINYS
ĮVADAS 3
BENDRA BIUDŽETO SAMPRATA 5
VALSTYBĖS FINANSŲ VALDYMO KAITA 7
VALSTYBĖS BIUDŽETO STRUKTŪRA 8VALSTYBĖS BIUDŽETO LYGTIS 8
VALSTYBĖS PAJAMŲ ŠALTINIAI 9
VALSTYBĖS IŠLAIDOS 12
EUROPOS SĄJUNGOS BIUDŽETO SUDARYMAS 15
ES biudžeto principai 17
ES BIUDŽETO PAJAMOS 17
ES BIUDŽETO IŠLAIDOS 20
BIUDŽETO BALANSAS 24
BIUDŽETO DEFICITO ATSIRADIMO PRIEŽASTYS: 24
BIUDŽETO DEFICITO EKONOMINĖS PASEKMĖS 28
BIUDŽETO SUBALANSAVIMO BŪTINUMAS 32
ATEITIES PROGNOZĖS 33
IŠVADOS 35
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 36
PRIEDAS 37
ĮVADAS
Dauguma žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namų
ūkį. Tam dažniausiai visiškai pakanka šeimininko asmeninio patyrimo, o jei
kas suklysta, – pasekmės dažnai būna taip pat asmeninis reikalas. Kitaip
yra, kai imamasi tvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl neatsitiktinai
žmonijos patyrimas šioje srityje kaupiamas ir apibendrinamas.
Svarbu suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką
reikia daryti, kad būtų pasiekti daugumos pageidaujami tikslai (pakankamai
spartūs ir stabilūs gyvenimo lygio augimo tempai, ekonominė laisvė – teisė
pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus pagal savo norus
ir kt.). Svarbus ir ekonominio saugumo jausmas. Žmonėms turėtų būti kuo
mažiau motyvų baimintis, kad liga ar kita katastrofa jiems sudarys
beviltišką finansinę situaciją.
Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa ir
valstybės tikslu. Praktiškai šalies gerovė priklauso nuo vyriausybės
vykdomos politikos.
Nuo to, kaip tvarkomi ir valdomi valstybės finansai, didele dalimi
priklauso ir fiskaliniai rezultatai. Pagrindinės valstybės finansų
problemos – įplaukų gavimas, išlaidų valdymas ir valstybės skola – labai
panašios visame pasaulyje. Tačiau įvairiose šalyse šios funkcijos
atliekamos ir valdomos skirtingai.
Nėra “teisingo” ar “neteisingo” valstybės finansų valdymo. Valstybės
finansų valdymo principai vystosi kartu su valstybės institucine sąranga.
Institucinė sąranga, savo ruožtu, atspindi istorinius, kultūrinius ir
technologinius veiksnius.
Valstybės finansų sistema ir valdymas laikui bėgant keičiasi. Kai
kurių šalių vadovai suformulavo labai aiškią valstybės finansų reformos
strategiją ir sąžiningai jos laikėsi. Suverenumo, fiskalinės įtampos,
regioninio bendradarbiavimo, globalizacijos ir naujosios informacinės
technologijos pokyčiai radikaliai pakeitė aplinką, kurioje tvarkomi
valstybės finansai. Valstybės finansų valdymas nuolat reformuojamas, kad
neatsiliktų nuo greitai kintančios išorinės aplinkos.Fiskalinė politika – tai valstybės finansų naudojimas, siekiant
sušvelninti ar panaikinti bendro nacionalinio produkto svyravimus,
reguliuojant bendrąją paklausą.Teorinis fiskalinės politikos pagrindas yra anglų ekonomisto Dž.M.
Keinso mokslas apie aktyvų valstybės biudžeto ir valstybės investicijų
vaidmenį. Taigi fiskalinės politikos įgyvendinimas susijęs su valstybės
biudžeto formavimu ir naudojimu.Valstybės biudžetas – tai valstybės pajamų ir išlaidų per tam tikrą
laikotarpį planas.
Skirtumas tarp valstybės pajamų ir išlaidų vadinamas biudžeto saldu.Jei valstybės pajamos lygios išlaidoms, tai valstybės biudžetas yra
subalansuotas ir saldas lygus nuliui. Jei valstybės išlaidos didesnės nei
pajamos – biudžetas yra deficitinis ir saldas bus neigiamas. O jeigu
valstybės išlaidos mažesnės už gaunamas pajamas – valstybės biudžetas yra
perteklinis, atitinkamai biudžeto saldas bus teigiamas.
BENDRA BIUDŽETO SAMPRATA
Esant dabartiniam civilizacijos lygiui valstybės įsikišimas į
visuomeninį gyvenimą yra būtinas. Tai pripažįsta beveik visų ekonominių
mokyklų atstovai, tačiau kartu diskutuojama, kiek platus turėtų būti tas
dalyvavimas. Vieni, gindami rinkos laisvę, mano, kad šiuolaikinė valstybė
visuomeninį gyvenimą reguliuoja daugiau, negu jai derėtų. Kitų nuomone,
valstybė privalo daug daugiau prisidėti prie piliečių gyvenimo lygio
gerinimo. Dar prieštaringesni samprotavimai apie tai, kiek valstybė turėtų
dalyvauti visuomenės ūkinėje veikloje, pvz., kištis į darbdavio ir
samdomojo darbuotojo arba vartotojo ir monopolisto-gamintojo santykius;
reguliuoti priekių judėjimą tarp šalių muitais, valiutine sistema ar
netarifiniais barjerais; daryti įtaką išteklių paskirstymui
ekonomikoje
teikdama eksporto subsidijas ir pan.
Įvairiose šalyse valstybės dalyvavimas ekonomikoje yra nevienodas.
Tie, kas gina didesnį valstybės kišimąsi, grindžia savo nuomonę rinkos
netobulumo pavyzdžiais ir būtinybe užtikrinti lygybę. Tačiau dėl tokio
valstybės aktyvumo gali atsirasti didelės tiesioginės ir netiesioginės
visuomeninės išlaidos. Dauguma pereinamosios ekonomikos šalių deklaruoja
tikslą sumažinti ekstensyvų valstybės vaidmenį, kurį jos paveldėjo iš
planinio ekonominio modelio, o daugelyje besivystančių šalių žemas
valstybės išlaidų lygis BVP atspindi greičiau ribotas valstybės finansines
galimybes ir iškreiptas kainas, o ne sąmoningai pasirinktą valstybės
vaidmens modelį.
Centralizuoto planavimo valstybėse biudžetas siejamas su ekonomikos
planu. Pagrindinis biudžeto atskaitomybės lygmuo – įmonė. Savivaldybių,
vietos ir regioninės valdžios biudžetai rengiami kaip centrinės vyriausybės
biudžeto dalis. Pagrindinis valstybės finansų valdymo tikslas – ne
stiprinti piliečių dalyvavimą valstybės finansų valdyme, o vykdyti planus.
Daugumoje šalių valstybės finansai tvarkomi metiniu pagrindu, nors yra
keletas ES valstybių, kurios neseniai įsivedė daugiamečių biudžetų sistemą.
Šalys, kurios rengia daugiamečius vyriausybės veiklos biudžetus, yra
Urugvajus, kuris turi penkerių metų tęstinį biudžetą, ir Švedija, sudaranti
trejų metų biudžetus ir pratęsiamųjų grantų (dotacijų) serijas. Kai kuriose
Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse taip pat leidžiama tam tikriems fondams
daryti išlaidas iki šešių kitų kalendorinių metų mėnesių.
Paprastai valstybės pajamas, skolą ir biudžetus tvarko Finansų
ministerijos, taip yra ir Lietuvoje. Biudžeto valdymo įstaiga yra
prezidentūroje (JAV) (plačiau žiūrėti 1 paveikslą), Planavimo ministerijoje
(Korėjoje) arba atskira ministerija (Prancūzijoje). Lietuvos biudžetą
sudaro Vyriausybė, o tvirtina Seimas.
Įstatymų leidžiamojo organo vaidmuo valstybės finansų valdyme būna
įvairus. Daugelis parlamentų yra patvirtinę subalansuotų biudžetų taisyklę
arba nustato valstybės skolos apribojimus ir taip varžo vykdomosios
valdžios iniciatyvą. Jungtinėse Valstijose įstatymų leidžiamasis organas
sudaro savo biudžetą. Kitose šalyse (Kanadoje, Olandijoje) įstatymų
leidžiamasis organas apriboja valstybės skolinimąsi. Daugumoje šalių
įstatymų leidžiamasis organas biudžetą tvirtina. Kai kuriose šalyse
įstatymų leidžiamasis organas tvirtina tik buvusių biudžetų padidėjimą.
1pav. Valstybės finansų valdymas: lyginamasis požiūris
Biudžetinėje sistemoje yra išskiriami šie biudžetų tipai:
• Nacionalinis biudžetas – kuris apima Valstybės Biudžetą,
Savivaldybių biudžetus ir Valstybinio Socialinio draudimo
biudžetą (vadinama SODRA); Nacionalinio biudžeto sudėtinė dalis
yra įvairūs fondai (privatizavimo, kelių priežiūros, rezervų,
gamtos apsaugos, nepriklausomybės gynimo, ir kt.);
• Įmonių, organizacijų, įstaigų biudžetai arba vadinami balansai;
• Šeimos biudžetai;Biudžetai paprastai skirstomi į funkcinius ir programinius. Kai
kuriose šalyse, pavyzdžiui, Naujoje Zelandijoje ir Čilėje biudžetas
pateikiamas kaip konsoliduotos, komercinio tipo sąskaitos, kuriose aiškiai
parodytas valstybiniam sektoriui priklausantis turtas ir pajamų srautai.
VALSTYBĖS FINANSŲ VALDYMO KAITA
Laikui bėgant valstybės finansų valdymas kinta. Prieš Antrąjį
pasaulinį karą daugelis šalių taikė įplaukų ir išlaidų pagal elementus
kontrolę. Kadangi vyriausybės vaidmuo buvo gana ribotas, o išlaidos gana
reguliarios ir vienalytės, įplaukų kontrolės metodas valdant valstybės
finansus buvo gana efektyvus. Vis didėjant vyriausybės vaidmeniui šalies
ekonomikoje, orientavimąsi į įplaukas pakeitė orientavimasis į rezultatų
sekimą ir kontrolę, valstybės išlaidų planavimas taikant programinį
principą. Po to, reaguojant į fiskalines problemas, valstybės finansų
valdymas buvo orientuojamas į teikiamų visuomeninių gėrybių rezultatus,
todėl pagrindinį dėmesį pradėta kreipti į rezultatų stebėjimą mažinant
neracionalias valstybės išlaidas.
Po Antrojo pasaulinio karo atstatant sugriautą daugelio šalių
ekonomiką reikėjo investuoti daug lėšų. Didėjant valstybės investicinių
programų finansavimo apimčiai dauguma šalių įvedė atskirus investicijų arba
kapitalo biudžetus. Vyriausybės vaidmeniui daugelio šalių ekonomikoje vis
didėjant, valstybės finansų valdyme pradėti naudoti vis sudėtingesni
planavimo metodai, pavyzdžiui, tęsiamieji investicijų planai ir
daugiamečiai vyriausybės biudžetai.
Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje daugelis šalių susidūrė su
sunkiomis fiskalinėmis problemomis. Tai privertė pradėti taikyti grynųjų
pinigų limitus, kad būtų galima suvaldyti deficitą sukeliančias išlaidas ir
valstybės finansų valdyme pradėti
labiau orientuotą į ekonomiką
biudžetų analizę bei detaliau numatyti įplaukas ir išlaidas.
Didėjanti tarptautinei prekyba ir didėjančios tarptautinės
investicijos daugelį šalių paskatino derinti įmonių apmokestinimo sistemas.
Valstybės finansų taisyklės buvo iš dalies pakeistos siekiant išvengti
dvigubo apmokestinimo ir perkelti apmokestinimą nuo mobilios investicinės
veiklos ne tokiam mobiliam vartojimui. Siekiant daugiau surinkti lėšų iš
vartojimo daugelyje šalių buvo įvestas pridėtosios vertės mokestis.
Didėjant tarptautinei prekybai bendrose įplaukose sumažėjo prekybos
mokesčių reikšmė. Didėjant įplaukoms iš vidaus mokesčių, o ne iš surenkamų
mokesčių prie valstybės sienų, pasikeitė įplaukų valdymas ir organizavimas.
Įplaukas renkančios organizacijos daugiausia dėmesio dabar skiria
mokesčių mokėtojų sąmoningumui, visuomenės švietimui, savanoriškam įstatymų
ir mokesčių mokėjimo taisyklių laikymuisi, atrankinei kontrolei ir
nuobaudoms.
VALSTYBĖS BIUDŽETO STRUKTŪRA
VALSTYBĖS BIUDŽETO LYGTISG- valstybės išlaidos
Tp –transferai
BI –valstybės biudžeto pajamos
Fs –valstybės biudžeto saldas
VALSTYBĖS PAJAMŲ ŠALTINIAI
Norėdama atlikti daugybę funkcijų valstybė turi disponuoti lėšomis, kurių
užtektų išlaidoms finansuoti. Šios lėšos suplaukia į valstybės iždą iš
tokių pagrindinių šaltinių: mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių
ir paslaugų pardavimas, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami
pervedimai (grantai) ir skolinimas. Išvardintos įplaukos, išskyrus
paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas.
• Mokesčiai surenkami iš privačiojo sektoriaus be jokių įsipareigojimų
duoti kažką mainais.
• Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai
pagal individualias draudimo programas ar/ir sumokamos darbdavių už
savo darbuotojus (skaičiuojamos kaip procentas remiantis darbo
užmokesčio fondu, darbuotojų skaičiumi, bendrosiomis pajamomis ar kitu
būdu); abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę
gauti socialinę paramą ateityje.
• Vadinamąsias nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautos
parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y.
nemokestinės pajamos gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba
mainų.
• Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar tarptautinių
organizacijų – donorių.
• Skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui)
gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją
grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai bus mokamos
palūkanos.
Taigi mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės
pajamų elementus privatusis sektorius teikia valstybei savo noru. Iš visų
paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų
šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Be
abejo, bet kuriai valstybei rūpinasi sukurti „gerą“ mokesčių sistemą,
efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą.
Biudžeto pajamas sudaro mokestines ir nemokestines pajamos:
➢ Mokestines pajamos formuojamos iš mokesčiu ir (2003m. sausio 1
d. jų buvo 21), prekyviečių ir kitų rinkliavų (per 30).
➢ Nemokestines pajamos- tai pajamos, gautos už eksploatavimą
valstybės nuosavybės, baudos ir pajamos už konfiskaciją,
mokestis už aplinkos teršimą ir kitas pajamasIš 2 pav.[1]ir 3 pav. pateiktų diagramų matyti, kad ir Lietuvoje
mokesčiai sudaro didesniąją dalį biudžeto pajamų. Ženkli pajamų dalis yra
gaunama iš PVM, akcizo, pajamų ir pelno mokesčių.
[pic]
2 pav. Pajamų dalis procentais 2000 –2004 m. valstybės biudžetuoseValstybės biudžeto mokestinių pajamų struktūra skiriasi išvystytose ir
besivystančiose šalyse. Išvystytose šalyse didesnė tiesioginių mokesčių
dalis. Pavyzdžiui, JAV šie mokesčiai sudaro apie 85 proc. valstybės gaunamų
pajamų. Besivystančiose šalyse didesnę dalį sudaro netiesioginiai
mokesčiai. Šiuos mokesčius lengviau surinkti nei pajamų mokesčius, tačiau
šie mokesčiai yra regresyvūs, t.y. mažas pajamas gaunanti visuomenės dalis
moka didesnius mokesčius, nei gaunantys dideles pajamas.[pic]
3 pav. Biudžeto pajamų struktūra 2000 m., 2001m. ir 2002 m.Kito valstybės pajamų šaltinio – nemokestinių pajamų – dalis bendrose
biudžeto pajamose daugelyje šalių yra nedidelės. Tik tuo atveju, jei
valstybei priklauso daug gamtos išteklių, įmonių, pajamos iš valstybės
nuosavybės gali sudaryti nemažą biudžeto pajamų dalį. Pavyzdžiui, Lietuvos
mokestinių pajamų dalis tiek 2003, tiek 2004 metų biudžetuose yra žymiai
didesnė nei nemokestinių pajamų dalis (4 pav.)[2]. Taigi ir Lietuvą reikėtų
priskirti prie tų valstybių, kurių pagrindinis pajamų šaltinis
[pic]
4 pav. Mokestinių ir nemokestinių pajamų dalis šalies biudžete 2003 ir
2004 m.
VALSTYBĖS IŠLAIDOS
Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje, įsigydama tam tikras prekes ir
paslaugas (pav., apmoka švietimo, gydymo paslaugas, perka karinę
techniką t. t.). Šios vyriausybės išlaidos didina visuminę paklausą. Kitą
svarbią vyriausybės išlaidų dalį sudaro transferiniai mokėjimai – tai
išmokos namų ūkiams pensijų, nedarbo pašalpų ir kitomis formomis.
Transferiniai mokėjimai tiesiogiai visuminės paklausos nedidina, tačiau
veikia ją netiesiogiai keisdami namų ūkio disponuojamas pajamas.
Valstybės išlaidos susijusios su dviejų tipų prekių ir paslaugų tiekimu.
Tai tiesioginio (individualaus ar kolektyvinio) vartojimo prekės (pvz.,
visuomeninis transportas arba nacionaliniai parkai) ir tos prekės bei
paslaugos, kurios didina gamybos veiksnių našumą (pvz., pramoniniai
uostai). Dauguma išlaidų, pvz., išlaidos infrastruktūrai (kelių statybai ir