Valstybės finansai ir augimas Lietuvos ekonomikos augimo proceso analizė
5 (100%) 1 vote

Valstybės finansai ir augimas Lietuvos ekonomikos augimo proceso analizė

Augimo procesas.

Gamyba auga didėjant gamybos faktorių įnašui – darbui ir kapitalui – ir tobulėjant technologijai. Norint suprasti augimo procesą ir skirtumus tarp įvairių šalių pajamų lygio, reikia suprasti, kad nulemia gamybos faktorių ir technologinių žinių augimą.

Gamybos funkcija susieja šalyje pagaminto produkto kiekį su gamybos faktorių įnašu ir su technologinių žinių būkle.

Y = AF(K,N),

kur K ir N reiškia kapitalo ir darbo įnašą, o A – technologijos būklę.

Faktorių įnašo padidėjimas ir patobulinta technologija sąlygoja produkcijos pasiūlos padidėjimą. Sekantis žingsnis yra atidžiau išnaginėti šias priklausomybes analizuojant gamybos augimo tempus. Augimo tempus atspindi augimo lygtis, kuri nurodo gamybos augimo veiksnių priklausomybę.

DY/Y = ((1- q) x DN/N) + (q x DK/K) + DA/A,

kur (1- q) ir q yra koeficientai, atspindintys naudojamo gamyboje darbo ir kapitalo lyginamuosius svorius.

Ir darbo, ir kapitalo indėlis lygus jų augimo tempams padauginus iš jų įnašo lyginamojo svorio. Technologijos tobulėjimo tempas, vadinamas technine pažanga, arba daugiafaktorinio našumo augimu. Daugiafaktorinio našumo augimo tempas yra ta dalis, kuria, pagerėjus gamybos metodams, padidės gamyba, nesikeičiant faktorių įnašui.

Kartais, norint pabrėžti potencialų švietimo ir mokymo indėlį į ekonomikos augimą, gamybos funkcija yra išreiškiama kaip atskirą indėlį įrašant žmogiškąjį kapitalą. Žmogiškasis kapitalas yra žmonėse įkūnyto pajamų kūrimo potencialas. Jis apima įgimtą gabumą ir talentą bei išsilavinimą ir įgytas žinias bei įgūdžius.

Kaip rodo atlikti tyrimai pažanga žinių srityje sudaro beveik du trečdalius techninio progreso indėlio į augimą. Verta pabrėžti ir kitus du faktorinio našumo didėjimo šaltinius.

Vienas jų yra našumo padidėjimas dėl geresnio resursų išdėstymo. Pavyzdžiui, tai gali būti žmonės, išeinantys iš prasčiau apmokamo darbo į geresnį, tuo prisidėdami prie didesnio gamybos arba pajamų augimo. Svarbus elementas yra resursų persiskirstymas iš kaimo į miestą.

Ir paskutinis svarbus techninės pažangos elementas yra ekonomikos mastas. Didėjant ekonomikos operacijų pardavimo mastui, vienam produkto vienetui sukurti reikia mažesnio įnašo – galbūt dėl to, kad galima naudoti tokius metodus, kurie yra ekonomiškai neefektyvūs mažo masto ekonomikoje, bet padeda taupyti didesnio masto gamyboje.

Augimo proceso teorijos.

Augimo teorijos tikslas yra išaiškinti šalies augimo tempų pagrindinius veiksnius ir augimo tempų bei vidutinių pajamų tenkančių vienam gyventojui skirtumų įvairiose šalyse priežastis.

Kodėl ekonomika auga ir kas nulemia jos augimo tempus? Atsakymas į šiuos klausimus seniai domino mokslininkus. Devintojo dešimtmečio viduryje vėl padidėjus susidomėjimui ekonomikos augimo teorijomis susiformavo nauja augimo modelių banga, kuri savo ruožtu sąlygojo atsiradimą teorijų sintezės, dabar vadinama endogenine augimo teorija.

Pirmasis šios sintezės elementas yra anksčiau vyravusi doktrina apie ekonomikos augimą – neo-klasikinis šešto-septinto dešimtmečio Solow-Swan ir Cass-Koopmans modelis, pagal kurį augimas buvo susietas su kapitalo ir darbo padidėjimu, kurį dar labiau sustiprino egzogeninė technologinė pažanga.

Žymiausią indėlį į to laikotarpio tyrimus įnešė Robert Solow išvystęs neo-klasikinę teoriją. Pagal neo-klasikinę augimo teoriją, stabilų pajamų lygį nulemia santaupų norma ir gyventojų skaičiaus didėjimas. Jei nėra techninių pasikeitimų, stabilios valstybės augimo tempai yra lygus gyventojų skaičiaus augimo tempui.

Santaupų normos didėjimas laikinai padidina produkto augimo tempą. Naujojoje stabilumo būklėje augimo tempas išlieka nepakitęs, bet didėja BVP dalies, tenkančios vienam gyventojui, lygis.

Esant techniniams pasikeitimams, BVP vienam gyventojui didėja tokiu pat tempu, kaip ir techninė pažanga. Bendras produktas auga tuo paciu tempu kaip techninės pažangos ir gyventojų skaičiaus augimo tempų suma.

Galutinis neo-klasikinės teorijos rezultatas yra susijęs su konvergencija. Jei dviejose šalyse yra vienodas gyventojų skaičiaus augimo tempas, tokia pat santaupų norma ir galimybė pasinaudoti tokia pačia gamybos funkcija, šios šalys galiausiai pasieks tokį pat pajamų lygį.

Taigi, neturtingos šalys yra neturtingos todėl, kad jos turi mažiau kapitalo, bet jei jų santaupų norma būtų tokia pat, kaip ir turtingų šalių, ir jei jos turėtų tokią pat technologiją, galiausiai jos pasivytų turtingas šalis.

Be to, jei šalių santaupų norma yra skirtinga, tuomet, pagal paprastą neo-klasikinę teoriją, valstybės stabilumo būsenoje jos pasieks skirtingus pajamų lygius, bet jei jų techninės pažangos ir gyventojų skaičiaus augimo tempas yra vienodas, jų stabilios valstybės augimo tempas bus toks pat.

Pagal neo-klasikinę augimo teoriją, stabilios valstybės augimo tempas yra egzogeninis, ir šalys su tokiais pačiais technologijos ir gyventojų skaičiaus augimo tempais galiausiai priartėja prie tokio paties stabilaus valstybės augimo tempo – nors valstybės pajamų lygis gali ir skirtis.

Antrasis sintezuotos augimo teorijos sudėtinis elementas yra eilė devinto dešimtmečio viduryje išvestų modelių, kuriuos apibendrino

Romer (1990), o po to – Barro ir Sala-i-Martin (1994). Išsaugodami faktorių įnašų vaidmenį, šie modeliai padėjo geriau suprasti techninę pažangą remdamiesi didėjančia grąža, tyrimais ir vystymusi bei netobula konkurencija, žmogiškuoju kapitalu ir – kas yra labai svarbu – vyriausybės politika. Tai taip vadinami endogeninio augimo modeliai.

Endogeninės augimo teorijos tikslas yra siekti, kad augimo tempas būtų endogeninis, tai yra – apsprendžiamas teorijos rėmuose. Endogeninės augimo teorijos šalininkai vadovaujasi ta mintimi, kad vyriausybės politika ir ekonominiai veiksmai paprastai turi laikui bėgant įtakoti augimo tempą, todėl jie ieško teorijų, leidžiančių tam įvykti.

Endogeninė augimo teorija reiškia, kad šalyse su skirtingomis santaupų ir investicijų normomis turi būti ir skirtingi augimo tempai. Neo-klasikinė teorija spėja, kad šie skirtumai įtakoja produkto augimo tempą tik pereinamajame laikotarpyje. Tačiau su endogenine augimo teorija susiję tyrimai labiau patvirtina neo-klasikinę augimo teoriją, kuri nustatė sąlyginę konvergenciją.

Ji pabrėžia investicijų normą – ypač investicijų į įrengimus, infrastruktūrą ir žmogiškąjį kapitalą – kaip veiksnį įtakojantį BVP augimo tempus trumpalaikiame laikotarpyje, o ilgesniame laikotarpyje kaip stabilios valstybės pajamų lygio apsprendžiantį veiksnį.

Trečiasis elementas buvo paimtas iš taip vadinamo politinės ekonomikos augimo modelių. Olson (1997) ypač gerai apibendrino koncepcinį platesnių šalies politikos sričių – tokių kaip turto teisės, teisinė santvarka, institucijos ir korupcija – vaidmenį. Olson teigė, kad abi ankstesnės teorijos darė neteisingas prielaidas, kad šalys (ir strategijos formuotojai) efektyviausiai panaudoja resursus ir turimos technologijas; vietoj to, jis teigė, kad daugelis šalių yra neturtingos paprasčiausi dėl to, kad išvaisto didžiulius resursus. Toks švaistymas yra didžiausias ten, kur yra mažiausiai išvystytas institucinis nuosavybės teisių ir teisinės santvarkos pagrindas arba kur jo yra nesilaikoma; tai asocijuojasi su aukštu korupcijos laipsniu.

Šiandien augimo teoriją apibūdina šių elementų sintezė. Ilgalaikiame laikotarpyje pradinės sąlygos ir faktorių įnašų augimas vis dar vaidina kažkokį vaidmenį; bet tokio faktorių plėtimosi mastas, jų panaudojimo efektyvumas ir ilgalaikė technologinė pažanga, kuri taip pat didina efektyvumą, labai priklauso nuo ekonominės politikos. Vienas iš geros politikos aspektų yra efektyvus teisinis nuosavybės teisių užtikrinimas. Paskutiniajame dešimtmetyje pagal šį modelį atlikta eilė empirinių tyrimų, kurių tikslas buvo paaiškinti pastebėtus didelius skirtumus tarp įvairių šalių augimo tempų.

Pagrindiniai augimo proceso veiksniai.

Apibendrinant aptartas augimo teorijas galima padaryti keletą išvadų. Pirma, pradinės sąlygos yra svarbios paaiškinant augimo tempų tarp įvairių šalių skirtumus. Antra, dauguma pritaria tam, kad gera ekonominė politika (makroekonominis stabilumas ir neigiamos įtakos nedarantis įsikišimas) stipriai įtakoja augimo tempus. Trečia, labai svarbią įtaką turi ir teisinė, politinė bei institucinė bazė.

Remiantis augimo teorijomis, šalis, norėdama paspartinti augimo tempus, turi:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1258 žodžiai iš 4187 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.