Valstybes monetarines politikos apzvalga
5 (100%) 1 vote

Valstybes monetarines politikos apzvalga



MAKROEKONOMIKA (II)

REFERATAS

VALSTYBĖS MONETARINĖS POLITIKOS APŽVALGA

KAUNAS

2007

TURINYS

ĮVADAS ……………………………………………………………………………………………………….. 3

I. TEORINĖ DALIS ………………………………………………………………………………………..5

1. VALSTYBĖS FINANSINĖ POLITIKA KAIP MONETARINĖS IR

FISKALINĖS POLITIKŲ JUNGTIS ………………………………………………………………. 5II. LITERATŪROS ANALIZĖ ………………………………………………………………………. 10

1. ŠIUOLAIKINĖS BANKININKYSTĖS PERTVARKOS KRYPTYS ……………… 10

2. BANKININKYSTĖS SEKTORIAUS POVEIKIS EKONOMIKOS

AUGIMUI ……………………………………………………………………………………………13

IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………. 17

LITERATŪRA ………………………………………………………………………………………………18

PRIEDAI ……………………………………………………………………………………………………. 19

ĮVADAS

TEMOS AKTUALUMAS. Jokios šalies ekonomika negali vystytis be geros ir stabilios bankų veiklos. Jų vaidmuo be jokių išimčių yra gyvybiškai svarbus tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, tiek valstybinėms institucijoms. Šio darbo tikslas – aptarti bankų tipus ir jų vaidmenį bankinėje sistemoje.

Išsivysčiusios valstybės turi kompleksinę finansų sistemą kur pinigai yra tik viena iš finansinio turto formų. Finansų sistemą sudaro priemones, kuriomis naudojamasi kuriant įsipareigojimus, teisėtus sandorius gauti pinigus ir pelną. Finansų sistema, reguliuodama kapitalo, prekių darbo judėjimą valstybinį biudžetą siekia makroekonominio stabilumo.

DARBO TIKSLAS – įvertinti valstybės monetarinės politikos principus.

DARBO UŽDAVINIAI:

1. Atlikti literatūrinę analizę, nagrinėjančią valstybės monetarinės politikos principus.

2. Pateikti išvadas.

Labai svarbus veiksnys, palaikantis šalies ekonomikoje stabilumą yra bankų sistema. Ji ypatinga vien tuo, kad susijusi su pinigais. Kita svarbi jos savybė, kad bankų sistema skiriasi nuo kitų sistemų, tuo, jog iš esmės ji grindžiama žmonių pasitikėjimu. Bankai yra ne tik tos šalies ūkio šerdis, bet ir smegenys, kurios, leisdamos pinigus, žiūri, kad jie dirbtų planingą šalies ūkiui naudingą kūrybinį darbą.

Lietuvos bankų sistema formavosi iš esmės dviem keliais: dalis sektoriaus atsirado po to, kai buvę sovietiniai bankai, išlaikydami savo nuosavybinę struktūrą, transformavosi į universalius komercinius bankus, o kita dalis bankų atsirado kaip naujos privačios struktūros.

Lietuvoje, kaip ir užsienio šalyse, priklausomai nuo banko vykdomų, operacijų pobūdžio, išskiriamos trys pagrindinės bankų grupės:

1. Centrinis bankas (vykdo pinigų emisijos ir minimalių rezervų politiką, valdo operacijas su vertybiniais popieriais ir taip reguliuoja bankinės veiklos sritį).

2. Komerciniai (universalieji) bankai (atlieka beveik visas bankų operacijas (išskyrus pinigų emisiją): priima indėlius ir saugo turtą, teikia kreditus, prekiauja vertybiniais popieriais, teikia konsultacijas ir t. t.).

3. Specializuoti bankai (vykdo tam tikros apimties kreditinę – finansinę veiklą).

Kadangi vyriausybės biudžetas savaime reaguoja į nacionalinio produkto pokyčius, faktiniu biudžetu negalima vertinti fiskalinės politikos veiksmų.

Valstybės finansų valdymo principai vystosi kartu su valstybės institucine sandara. Institucinė sandara, savo ruožtu, atspindi istorinius, kultūrinius ir technologinius veiksnius.

Fiskalinė politika apima sprendimus dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų, valstybės skolos valdymo, pervedimų tarp įvairių valstybinių žinybų, valstybės turto pardavimo, nuomos ar pirkimo, skolinimosi iš įmonių ar finansų įstaigų ar skolinimu joms, valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų fondų, kitokių socialinių išmokų.

I. TEORINĖ DALIS

1. VALSTYBĖS FINANSINĖ POLITIKA KAIP MONETARINĖS IR FISKALINĖS POLITIKŲ JUNGTIS

Valstybės finansų valdymas gali pasireikšti įvairiomis formomis. Visame pasaulyje finansų valdymui didelę įtaką daro Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje susiformavusios atitinkamos tradicijos, o konkreti forma priklauso nuo regioninių ypatumų (Premchand, 1990 m.).

Monetarinė politika – apgalvotos akcijos, turinčios paveikti pinigų pasiūlą ekonomikoje su tikslu palaikyti ekonomikos stabilumą, augimą, visišką užimtumą, esant minimaliems infliacijos tempams.

Pagrindinis monetarinės politikos tikslas rinkos ekonomikoje – užtikrinti stabilią makroekonominę aplinką, nes tik tokioje aplinkoje veikiantys ūkio subjektai gali racionaliai planuoti ir vykdyti savo ekonominę veiklą, pasitikėti kainų mechanizmo perduodama informacija ir turėti ilgalaikę savo veiklos strategiją.

Vykdant monetarinę politiką vyriausybė parikiuoja veiksnių planą, o tiesiogiai šią jos politiką vykdo bankų bankas – centrinis bankas reguliuodamas pinigų pasiūlą. Kai
darbo ištekliai yra panaudoti nevisiškai tuomet vykdoma lengvų pinigų taktika, tai yra mažinama palūkanų norma, o taip gyvėja investicinė veikla.

Taigi monetarinė politika turi du svarbiausius tarpusavyje susijusius tikslus: palaikyti kainų stabilumą (t. y., užtikrinti žemą infliacijos lygį) ir garantuoti ūkio subjektų pasitikėjimą nacionaline valiuta.

Galima teigti, kad pasirinktas valiutų valdybos modelis leido pakankamai efektyviai pasiekti šių dvejų pagrindinių monetarinės politikos tikslų: po lito ir valiutų valdybos modelio įvedimo infliacija pradėjo stipriai mažėti, kas sudarė makroekonomines prielaidas BVP augimui.

Lietuvos monetarinę politiką įtakoja siekis integruotis į Europos Sąjungą (tuo pačiu ir siekis stiprinti ekonominius – finansinius Vakarų Europos ir Lietuvos ekonomikų ryšius).

Fiskalinė valstybės politika – tai valstybės pajamų surinkimo politika. Valstybės pajamos naudojamos jos funkcijoms vykdyti ir valstybės skolai finansuoti. Galime padaryti išvadą, kad fiskalinė politika – tai mokesčių politika ir valstybės biudžeto sudarymas bei vykdymas. Taigi, norint išanalizuoti Lietuvos fiskalinę politiką ir teikti pasiūlymus jos taisymui ar radikaliam keitimui, kas yra neišvengiama, turime trumpai apžvelgti esamus mokesčius, jų surinkimas ir ekonominį jų pagrįstumą.

Fiskalinė politika – tai valstybę atstovaujančios vyriausybės veikla, priimant sprendimus dėl finansinių išteklių mobilizavimo ir išlaidų. Mobilizuodama valstybės išteklius ir planuodama išlaidas, vyriausybė naudoja įvairias priemones. Fiskalinė politika apima sprendimus dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų, valstybės skolos valdymo, pervedimų tarp įvairių valstybinių žinybų, valstybės turto pardavimo, nuomos ar pirkimo, skolinimosi iš įmonių ar finansų įstaigų ar skolinimu joms, valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų fondų, kitokių socialinių išmokų. Fiskalinė politika taip pat susijusi su veikla, kuri nebūtinai atspindėta biudžete, tačiau daro reikšmingą poveikį valstybės finansavimo galimybėms, pavyzdžiui, valstybinių įmonių teikiamų komunalinių paslaugų tarifų nustatymu, aplinkos apsaugos reguliavimu, vyriausybės garantijų teikimas paskoloms, įmonių atleidimas nuo tam tikrų mokesčių. Be to, fiskalinei politikai priskiriami valstybės finansų tvarkymo procedūriniai klausimai, atitinkamos teisinės bazės palaikymas, institucijų veiklos ir jų kompetencijos nustatymas, priimant kasdienius sprendimus fiskalinėje srityje.

Siekdama paveikti visuminę paklausą valstybė gali panaudoti dvi politines priemones: fiskalinę politiką ir pinigų (monetarinę) politiką. Kai valstybė keičia savo išlaidų apimtį ar / ir struktūrą (išlaidų programas) arba keičia mokesčių sistemą (įveda naujus mokesčius, naikina egzistuojančius, keičia mokesčių tarifus, apmokestinimo sąlygas ir pan.), teigiama, kad pasikeitė valstybės fiskalinė politika. Valstybės išlaidų padidėjimas padidina, o mokesčių padidėjimas – sumažina pusiausvyros nacionalinį produktą. Siekdama skatinti visuminę paklausą ir taip mažinti nedarbą, valstybė vykdo ekspansinę fiskalinę politiką – didina išlaidas ir / ar mažina mokesčius normas. Siekdama riboti visuminę paklausą ir taip pažaboti infliaciją valstybė vykdo restrikcinę fiskalinę politiką – mažina savo išlaidas arba/ir didina mokesčių normas.

Kaip disciplina, fiskalinė politika yra tokia pat sena, kaip ir valstybė. Iš pradžių ji buvo susijusi daugiausia su socialine politika, socialinio teisingumo ir vertybių klausimais. Buvo laikoma, kad fiskalinė politika – tai socialinės sutarties tarp pavaldinių ir jų valdovų finansinė pusė. Apie valstybės finansus buvo sprendžiama pagal tai, ar jie leido palaikyti stabilią socialinė pusiausvyrą. Klausimas, ar finansai tvarkomi efektyviai ir teisingai socialine prasme, nebuvo dėmesio centre.

Dvidešimtame amžiuje valstybės fiskalinis vaidmuo iš esmės pasikeitė. Industrializacija sudarė technologines galimybes pertvarkyti ir urbanizuoti agrarinę visuomenę, tačiau tam valstybinis sektorius turėjo mobilizuoti transporto ir energetikos sistemų modernizavimui reikalingus išteklius.

Reaguojant į besikeičiančias aplinkybes ir vis didėjančius gyventojų reikalavimus, valstybės vaidmuo vis didėjo ir didėjo. Iki 1990 m. industrializuotuose kraštuose valstybės išlaidos jau buvo padidėjusios vidutiniškai iki 45 proc. bendro vidaus produkto. Komentuodamas dvidešimtojo amžiaus patirtį, žinomas ekonomistas Musgrave teigia, kad fiskalinės politikos vaidmenį galima suskirstyti į stabilizavimą, visuomeninių gėrybių teikimą ir pajamų perskirstymą.

Nesutarimus dėl fiskalinės politikos kelia jau pati jos prigimtis, nes ji yra susijusi su vertybėmis bei įgaliojimų ir valdžios pasiskirstymu. Jau daugiau kaip tris šimtmečius fiskalinės politikos praktikai ir analitikai diskutuoja tris pagrindinius klausimus, būtent:

 Kokias prekes ir paslaugas ir kiek jų turėtų teikti valstybė?

 Kaip sukurti gerą ir teisingą mokesčių sistemą, galinčią finansuoti valstybės išlaidas?

 Kaip valstybės finansai gali užtikrinti visišką užimtumą ir mažą infliaciją?

Šiuolaikinės fiskalinės politikos sprendimų istorija atspindi šių trijų iš seno paveldėtų fiskalinės politikos
diskusijas. Sukurti nauji metodai ir priemonės šiems klausimams spręsti. Bet vis dėlto, priklausomai nuo aplinkybių, supratimo ir patirties, daromos labai skirtingos išvados.

Stabilizavimas – tai vyriausybės pastangos išlaikyti nedidelį nedarbą, siekti visiško užimtumo ir subalansuoto mokėjimų balanso. Visuomeninių gėrybių teikimas – tai bendro naudojimo prekių ir paslaugų teikimas, nes negalima tikėtis, kad privatus sektorius jas teiktų ar norėtų teikti. Čia taip pat įeina ir valstybės kišimasis stengiantis ištaisyti rinkos netobulumus ir neigiamus socialinius reiškinius, kurie kyla dėl privačios veiklos rinkoje. Pajamų perskirstymas – tai visa valstybės vykdoma veikla perkeliant pajamas ir galimybes nuo vienos socialinės klasės, kartos, regiono ar grupės kitoms socialinėms klasėms, kartoms, regionams ar grupėms. Fiskalinės politikos pobūdį ir formą, valstybei atliekant šias tris funkcijas, apsprendžia socialinės vertybės, ekonominės ir finansinės normos. Laikui bėgant tos vertybės ir normos keičiasi. Joms keičiantis, atitinkamai, keičiasi ir fiskalinės politikos praktika.

Šalia diskusijų apie mokesčių naštos teisingą paskirstymą mokslininkai nuo seno diskutavo ir įvairių mokesčių sistemų pranašumus pagal jų poveikį ekonominiam našumui. Klasikinės ekonominės teorijos atstovai teigė, kad mokesčiai turėtų būti kuo mažesne našta žmonėms.

Praktikoje įgyvendinant fiskalinę politiką, kai kurių valstybių veiklos apimtis smarkiai išaugo, o kitos smarkiai padidino valstybės skolą.

Naujos besivystančių šalių vyriausybės buvo skatinamos vykdyti ekspansines fiskalines programas, nes reikėjo finansuoti vidaus kapitalo formavimąsi. Įvyko nemažai valstybės skolos krizių. Šiuo metu manoma, kad diskretinė fiskalinė politika ekonominį nestabilumą ne gydo, bet jį sukelia.

Nepriklausomų valstybių skolų krizės ir didelės infliacijos neigiami padariniai privertė iš naujo pabandyti įvertinti diskretinę fiskalinę politiką. Daugiau dėmesio imta skirta sąryšiui tarp valstybės išlaidų ir infliacijos, valstybės skolos tvarumo kriterijams bei valstybės finansų įtakai įvairioms žmonių kartoms.

Fiskalinė politika ir šiandien lieka tokia pat diskusijų sfera kaip ir prieš tris šimtus metų. Tačiau skirtumas yra tas, kad daugumoje šalių ekonomika yra “mišri”, ten valstybė vaidina gana didelį ekonominį vaidmenį. Pagrindiniai klausimai dėl valstybės finansų išlieka tie patys: Ką valstybė turėtų daryti? Kaip turėtų būti finansuojama jos veikla? Kaip vyriausybė galėtų užtikrinti ekonomikos plėtrą? Geresnius atsakymus į šiuos klausimus padeda rasti besikeičiantis ekonominis kontekstas ir patirties pamokos. Trys šimtmečiai intelekto pažangos socialiniuose moksluose praturtino fiskalinės politikos praktiką instrumentais, kuriuos galima naudoti, vairuojant valstybės finansus.

Rinkos ekonomikoje fiskalinė politika gali būti diegiama daugeliu įvairiausių būdų. Atsižvelgiant į nuo ekonomines sąlygas, vyraujančios politinės ir socialinės orientacijos yra didelis pasirinkimas. Tačiau fiskalinėje politikoje vis dėlto neturi būti vidinių prieštaravimų, ji neturi prieštarauti strategijai kitose srityse ir turi būti įteisintos procedūros, galinčios užtikrinti išvardintus dalykus. Trumpalaikiai uždaviniai turi būti skirti ilgalaikiams uždaviniams ir makroekonominiams tikslams. Interesų grupės visada siekia savų konkrečių tikslų ir tai dažniausiai tampa pagrindine priežastimi, kodėl fiskalinis valdymas pasidaro netikęs arba pradeda prieštarauti tolesnei plėtrai, ilgalaikiams uždaviniams ir tikslams.

Lengva pareikšti, kad interesų ir socialinių grupių spaudimas turi būti valdomas, viešinamas, daromas aiškesnis, pagal politikos galimybes turi tapti neprieštaringo plano dalimi, šių grupių reikalavimai turi būti sugrupuoti pagal bendrus prioritetus. Tačiau tai neparastai sunku pasiekti. Būtent aiškios fiskalinio valdymo procedūros turi padėti iškelti viešumon fiskalines problemas ir leisti formuluoti neprieštaringus sprendimus, orientuotus į numatytą plėtrą.

Pereinamojo laikotarpio pradžioje reformuojant fiskalinę politiką neišvengiamai buvo labai daug skubos. Kaip jau minėta anksčiau, fiskalinė politika reaguodavo į nenumatytas transformacijos staigmenas, transformacijos pagreitinimas buvo viską apimantis visos politikos uždavinys. Dėl šios priežasties skubėta reformuoti viešąją politiką, neturint pakankamai laiko įvertinti net svarbiausių politinių sprendinių, būsimas pasekmes ir neskiriant laiko viešiems svarstymams. Viešumo trūkumas leido dar paspartinti reformas, bet tai sudarė galimybes interesų grupėms įgyti nemažą įtaką priimant svarbius fiskalinės politikos sprendinius.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2036 žodžiai iš 6708 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.