Valstybių atsakomybė už tarptautinės teisės pažeidimus labaratorinis
5 (100%) 1 vote

Valstybių atsakomybė už tarptautinės teisės pažeidimus labaratorinis

11213141

TURINYS

I. VALSTYBIŲ ATSAKOMYBĖ UŽ TARPTAUTINIUS TEISĖS PAŽEIDIMUS.

1. Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus sąvoka ir formos.

1.1. Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus sąvoka (3)

1.2. Materialinės atsakomybės formos (4)

1.3. Politinės atsakomybės formos (5)

2. Valstybės atsakomybės pagrindas (8)

3. Aplinkybės, pašalinančios valstybės atsakomybę (10)

II. UŽDUOTIS (12)

III. LITERATŪRA (16)

I. VALSTYBIŲ ATSAKOMYBĖ UŽ TARPTAUTINĖS TEISĖS PAŽEIDIMUS

1. Valstybių atsakomybės už tarptautinius pažeidimus sąvoka ir formos

Tarptautinės teisinės atsakomybės sąvoka

Siekiant užtikrinti ir įtvirtinti tarptautinės teisės normų laikymąsi, labai svarbų vaidmenį vaidina valstybių-tarptautinės teisės subjektų atsakomybės institutas. Atsakomybė tarptautinėje teisėje apibūdinama kaip sudėtingas, įvairiapusis reiškinys. Tarptautinės teisės šaltiniuose jos samprata pateikiama gana panašiai.

Tarptautinė teisinė atsakomybė – tai pirmiausia tarptautinės teisės principas, kuriuo vadovaujantis teigiama, kad už tarptautinės teisės pažeidimą kyla pažeidimą padariusio tarptautinės teisės subjekto atsakomybė. (3, 178). Atsakomybė tarptautinėje teisėje reiškia tarptautinės teisės pažeidimo ir subjekto, padariusio tą pažeidimą, įvertinimą tiek nukentėjusios valstybės, tiek visos pasaulio bendrijos atžvilgiu ir tam tikrų priemonių taikymą tarptautinės teisės pažeidėjo atžvilgiu. Teisinių atsakomybės santykių turinys baigiasi tarptautinės teisės subjekto-pažeidėjo nubaudimu ir neigiamų pasekmių pažeidėjo atžvilgiu atsiradimu už padarytą tarptautinės teisės pažeidimą (4, 100). Pasak V.Vadapalo, tarptautinės teisės pažeidimas sukuria naują teisinę situaciją santykiuose tarp valstybės pažeidėjos ir nukentėjusios valstybės ar nukentėjusių valstybių, jeigu nuo pažeidimo nukentėjo daugiau nei viena valstybė. Autorius pamini Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijos valstybės tarptautinės teisinės atsakomybės sampratą, kuri suprantama kaip “bet kokias naujų teisinių santykių formas, kurios gali atsirasti tarptautinėje teisėje valstybei įvykdžius teisės pažeidimą, ir tie santykiai gali apsiriboti santykiais tarp valstybės-pažeidėjos ir tiesiogiai nukentėjusios valstybės arba liesti taip pat ir kitus tarptautinės teisės subjektus ir pasireikšti kaip kaltos valstybės pareiga atstatyti nukentėjusios valstybės teisės ir atlyginti padarytą žalą arba kaip pačios nukentėjusios valstybės ar kitų subjektų teisė pritaikyti kaltos valstybės atžvilgiu sankciją, kurią leidžia tarptautinė teisė.’

Atsakomybė – tai iš vienos pusės įpareigojimas pažeidimą padariusiam subjektui nutraukti neteisėtus veiksmus, pašalinti neigiamas pasekmes ir atlyginti žalą, o iš kitos pusės – nukentėjusio tarptautinės teisės subjekto teisė reikalauti neteisėtos veikos nutraukimo ir žalos atlyginimo. (6, 257).

И.И.Лукашук išskiria tarptautinės teisinės atsakomybės tikslus:

1) sulaikyti, sustabdyti potencialius teisės pažeidėjus,

2) įpareigoti tam tikrą pažeidėją įvykdyti savo įsipareigojimus nustatyta tvarka,

3) kompensuoti nukentėjusiajai šaliai materialinę ar moralinę žalą,

4) skatinti šalis geranoriškai vykdyti priimtus įsipareigojimus.

Teisės, reguliuojančios valstybių atsakomybės klausimus, tikslas yra nustatyti, ar įvykdytas neteisėtas aktas, už kurį valstybė pažeidėja turi būti atsakinga ir kokios teisinės pasekmės kyla. Beje, sąvoka ‘atsakomybė taikoma ir toms valstybių pareigoms, kylančioms dėl pavojingos veikos, neuždraustos tarptautinės teisės, žalingų padarinių.(2, 309).

Teigtina, kad tarptautinė teisinė atsakomybė gali būti suprantama retrospektyvine prasme(taikoma už tai, kas jau padaryta) ir pozityvine prasme (kaip pareiga ateičiai).

Tarptautinės teisinės atsakomybės formos

Literatūroje randama skirtingų tarptautinės teisinės atsakomybės formų grupavimo, tačiau dauguma autorių išskiria dvi tarptautinės teisinės atsakomybės rūšis:

1) materialinė,

2) politinė (kai kurie autoriai ją vadina nematerialinė).

Pasak prof.P.Kūrio, negalima išskirti aiškios takos tarp politinės ir materialinės atsakomybės rūšių, jos gali persipinti, tačiau literatūroje jos išskiriamos ir priklausomai nuo atsakomybės rūšių išskiriamos tam tikros tarptautinės teisinės atsakomybės formos.

Materialinės atsakomybės formos

Materialinė atsakomybė reiškia pareigą atstatyti materialinę žalą, kuri gali būti realizuojama:

– restitucija,

– reparacija.

Restitucija – tai materialinės padėties atstatymas, kuri buvo iki pažeidimo padarymo. Atstatoma realiai padaryta žala. Negauta nauda paprastai nėra atstatoma.(6,273). Pagal И.Н.Бирюков restitucijos sąvoka praplečiama: tai materialinės žalos atlyginimas natūra (pvz. gražinant neteisėtai užvaldytą turtą, transporto priemones). И.Н.Бирюков išskiria dar vieną restitucijos porūšį – substituciją. Substitucija – tai neteisėtai sunaikinto, užvaldyto ar pažeisto turto pakeitimas analogišku paskirties ir vertės atžvilgiu. (4, 105). Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo 1928m. sprendime dėl Chožuvo gamyklos konstatuota, kad “restitucija turi būti
įvykdyta natūra arba, jei ji tapo neįmanoma, sumokėta suma, lygiavertė turtui, kurį būtų tekę grąžinti vykdant restituciją; jei reikia”.(1, 341).

Apibendrinant autorių nuomones, darytina išvada, kad restitucija galima:

– natūra,

– pinigų suma, lygiaverte turtui, jei natūra neįmanoma,

– substitucija.

Kita materialinės atsakomybės forma – reparacija. “Reparacija turi, kiek tai įmanoma, pašalinti visas neteisėtų veiksmų pasekmes ir atstatyti situaciją, kuri tikrai būtų egzistavusi, jei šie veiksmai nebūtų buvę įvykdyti.” – taip pateikta reparacijos sąvoka Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo 1928m. sprendime dėl Chožuvo gamyklos. (1, 342) Reparacija – tai piniginė ar kitos formos kompensacija nukentėjusiajai šaliai. Reparacija yra suprantama kaip materialinės žalos, kuri buvo padaryta tarptautinės teisės pažeidimu, atstatymas pinigais, prekėmis, paslaugomis. Reparacija yra taikoma tais atvejais, kai padėties, buvusios iki tarptautinės teisės pažeidimo padarymo, atstatyti, taikant restituciją, neįmanoma ir siekiama atstatyti padarytą žalą.(4, 104).

Politinės atsakomybės formos

Skiriamos tokios politinės atsakomybės rūšys:

– satisfakcijos,

– retorsijos,

– represalijos,

– sankcijos.

Satisfakcija – nukentėjusios šalies atsiprašymas, patikinimas, kad tokie teisės pažeidimai daugiau nepasikartos, apgailestavimas, konkrečių asmenų nubaudimas. (6, 260). Satisfakcija –tai moralinių nukentėjusiosios šalies reikalavimų patenkinimas, moralinės žalos atlyginimas.(4, 105). Jeigu pažeidimas liečia nukentėjusios valstybės garbę ar suverenias politines teises (pvz. nuplėšta ambasados vėliava ir pan.), nukentėjusi valstybė turi teisę į satisfakciją, tai yra teisę reikalauti, kad jos būtų oficialiai atsiprašyta, o jei reikia – kad būtų duotos oficialios garantijos, jog bus imtasi veiksmų, kad panašūs veiksmai nepasikartotų, kad kalti asmenys būtų nubausti, o kartais net išduoti nukentėjusiai valstybei ir t.t. Satisfakcija teikiama paprastai tada, kai užsienio valstybei padaroma moralinė žala. Pagal kodifikacijos projektą, rengiamą Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijos, satisfakcija gali būti įvairi: (a) atsiprašymas, (b) nominalus žalos atlyginimas,(c) nukentėjusios valstybės teisių sunkių pažeidimų atveju – žalos atlyginimas, atspindintis pažeidimo sunkumą, (d) tais atvejais, kai pažeidimą savo neteisėtais veiksmais įvykdė pareigūnai, taip pat kai pareigūnai ar privatūs asmenys įvykdė nusikaltimą – drausminės nuobaudos ir kriminalinės sankcijos kaltų asmenų atžvilgiu (projekto 45 straipsnis). Nukentėjusi valstybė gali taip pat reikalauti, kad valstybė pažeidėja garantuotų, jog pažeidimai nepasikartos (projekto 46 straipsnis). (1, 344).

Reikėtų paminėti ir kitas politinės atsakomybės formas – represalijas, retorsijas ir sankcijas. Pažymėtina, kad kai kuriuose tarptautinės teisės šaltiniuose šios trys formos išskiriamos į atskirą grupę ir vadinamos atsakomosiomis priemonėmis.

Represalijos – atsakomieji prievartiniai nukentėjusios šalies veiksmai (pvz. žvejybos laivo, neteisėtai užsiimančio žvejyba, sulaikymas ir areštavimas). Represalijos yra suprantamos kaip atsakomosios priemonės santykiuose tarp dviejų valstybių. (1, 344). Tai vienašalės prievartinės priemonės, kurias pateisina tarptautinė teisė, jeigu jos yra atsakomosios priemonės. (3, 180). Represalijos leidžiamos tik prieš pažeidimą išprovokavusią valstybę. Represalijos turi būti proporcingos tiems pažeidėjo veiksmams, kuriais buvo iššauktos. (6, 260). И.И.Лукашук teigia, kad represalijos turi būti taikomos, atsižvelgiant į tarptautinės teisės normas, tačiau kadangi jos yra atsakomosios priemonės, gali išeiti iš tarptautinės teisės ribų tiek, kiek tai atitinka teisės pažeidimo pobūdį. Jos turi būti proporcingos, bet ribų peržengimas, taikant represalijas, taip pat negalimas, nes tai jau piktnaudžiavimas teise ir teisės pažeidimas. (3,181).Draudžiamos ginkluotos represalijos (intervencijos, blokados ir pan.).

Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje išskiriamos tokios represalijų formos: embargo (draudimas parduoti turtą ir technologijas pažeidimą padariusiai šaliai, t.y. bet kokio importo į šalį pažeidėją įvežimo uždraudimas), boikotas (draudimas pirkti ir įvežti prekes, pagamintas iš nurodytos valstybės pažeidėjos), valstybės-pažeidėjos sąskaitų užšaldymas bankuose ir pan. (4, 110).

Retorsijos – tai atsakomosios akcijos į nedraugiškus veiksmus, kurie nėra teisės pažeidimai. Retorsijos taikomos kaip atsakomosios vienos valstybės priemonės kitai, siekiant įtakoti kitą valstybę taip, kad ji nutrauktų nedraugiškus, neteisingus, diskriminuojančius, tačiau teisėtus veiksmus. (3, 180). Retorsijos suprantamos kaip atsakomosios priemonės, kurios formaliai neapriboja sutartyje ar paprotyje įtvirtintų valstybės-pažeidėjos teisių, bet tiesiogiai pažeidžia jos interesus, daugiausia ekonominius. V.Vadapalas pateikia pavyzdinę retorsijos situaciją, kai valstybė, anksčiau gera valia suteikusi kaimyninės valstybės žvejybos ar prekybos laivams teisę naudotis jos uostu, kuris nėra atviras užsienio laivams, vėliau tokią teisę atšaukia,atsakydama į nedraugiškus veiksmus. (1, 345).

Tarptautinės praktikos pagrindu yra
susiklosčiusios šios retorsijos formos: apribojimų valstybės pažeidėjos importui nustatymas, muitų padidinimas prekėms, įvežamoms iš valstybės pažeidėjos, kvotų ir licenzijų sistemos įvedimas, prekiaujant su šalimi pažeidėja, padidintų reikalavimų šalies pažeidėjos produkcijai ir pan. Politinėmis retorsijos formomis gali būti įvairūs apribojimai, nustatomi šalies pažeidėjos diplomatams ir piliečiams, diplomatinės atstovybės atšaukimas iš šalies pažeidėjos, numatytų vizitų atšaukimas ir pan. (4, 109).

Sankcijos – tai atsakomosios priemonės pagal tarptautinių organizacijų rezoliucijas, kurios sudaro atskirą politinės atsakomybės rūšį. Sankcijos gali būti taikomos tik Saugumo Tarybos sprendimu tų valstybių atžvilgiu, kurių veiksmai kelia grėsmę taikai ir saugumui. Pagal Įstatų 39 straipsnį Saugumo Taryba, nustačiusi, kad atsirado grėsmė taikai arba taika buvo pažeista ar įvykdytas agresijos aktas, parengia rekomendacijas arba sprendžia, kokių priemonių imtis tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti ir atkurti. Saugumo Taryba gali nuspręsti, kad:

1) bus taikomos tokios nesusijusios su ginkluotos jėgos panaudojimu sankcijos, kaip visiškas ar dalinis ekonominių santykių, geležinkelio, jūros, pašto telegrafo, radijo ir kitų susisiekimo priemonių, o taip pat diplomatinių santykių nutraukimas (Įstatų 41 straipsnis);

2) bus imamasi karinių priemonių tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti ar atkurti, jei nepakanka aukščiau minėtų priemonių (Įstatų 42 straipsnis).

Pažymėtina, kad sankcijų taikymas be Saugumo Tarybos leidimo yra neteisėtas. Tačiau valstybė agresijos atveju turi teisę į individualią ir kolektyvinę savigyną, kuri nėra priskiriama sankcijoms. Savigyna nuo ginkluoto užpuolimo nėra atsakomybės tarptautinėje teisėje dalis.

Neginkluotas tarptautines sankcijas turi teisę taikyti ir regioninės organizacijos ir ne tik jų regiono valstybių atžvilgiu, tačiau tik tais atvejais, kai pažeidimas liečia visų sankcijas taikančių valstybių interesus, tai yra kiekviena tokia valstybė turėtų būti laikoma nukentėjusia nuo pažeidimo valstybe.

Kai kurie autoriai prie politinės atsakomybės formų priskiria ir tokias kaip formas kaip valstybės suvereniteto apribojimas, deklaratyvūs sprendimai. (4, 105). Valstybės suvereniteto apribojimas gali pasireikšti įvairiomis formomis. Vienas iš geriausių pavyzdžių yra fašistinė Vokietijos atvejis. Po antrojo pasaulinio karo Vokietija neteko didelės dalies savo žemės, kitoje dalyje buvo nustatytas pokarinės okupacijos režimas, Vokietijos demilitarizacija ir pan. Deklaratyvūs sprendimai – tai tarptautinių institucijų ar organizacijų sprendimai, kurių pagrindu tam tikra veika yra pripažįstama tarptautinės teisės pažeidimu.

Aptariant tarptautinės teisinės atsakomybės formas, pastebėtina, kad šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje valstybių atsakomybės formos ir jų realizavimo būdai yra labai įvairūs; taikant šias formas, atsakomybės klausimą siekiama pirmiausia išspręsti taikiu būdu ir tik tais atvejais, kai nepavyksta to padaryti, galimos griežtesnės priemonės.

2. Valstybės atsakomybės pagrindas

Bet koks valstybės įvykdytas tarptautinės teisės pažeidimas sukelia jos tarptautinę atsakomybę. Tam, kad valstybės veika (veikimas ar neveikimas) būtų kvalifikuota kaip tarptautinės teisės pažeidimas, ši veika turi turėti visus būtinus pažeidimo požymius. Teisės pažeidimo sudėtis tarptautinėje teisėje skiriasi nuo teisės pažeidimo sudėties nacionalinėje teisėje. Tarptautinės teisės komisija išskiria du būtinus elementus:

1) subjektyvus elementas, kurį sudaro veika, kurią butų galima priskirti ne atskiram žmogui ar žmonių grupei, iš tikrųjų atlikusiems šią veiką, bet pačiai valstybei, kaip tarptautinės teisės subjektui,

2) objektyvus elementas, kuris parodo, jog valstybė, kuriai ši veika priskiriama, šia veika pažeidė savo tarptautinį įsipareigojimą. (1, 354).

Valstybė ir tarptautinėje, ir nacionalinėje teisėje veikia per savo institucijas ir pareigūnus, todėl ji turi atsakyti ir atsako už jų veiksmus ar neveikimą nepriklausomai nuo to, ar šios institucijos yra žemiausios ar aukščiausios grandies, ar jos priklauso įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ar teisminei valdžiai. Tad valstybės institucijos elgesys turi būti pagal tarptautinę teisę laikomas šios valstybės veika nepriklausomai nuo tos institucijos priklausomybės steigiamajai, įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ar kitai valdžiai, taip pat nepriklausomai nuo to, ar ta institucija vykdo tarptautinio ar vidaus pobūdžio funkcijas, ar ji yra aukščiausia ar žemiausia institucija valstybės vidaus aparato sistemoje.

“Taip pat pagal tarptautinę teisę tam tikro asmens ar grupės asmenų veika laikoma valstybės veika, jeigu: a) nustatyta, kad šis asmuo ar grupė asmenų veikė valstybės vardu arba b) šis asmuo ar grupė asmenų faktiškai vykdė valstybinės valdžios prerogatyvas tada, kai oficiali valdžia neturėjo galimybių vykdyti savo funkcijas ir esant tokioms aplinkybėms, kai tokių funkcijų vykdymas yra pateisinamas.” (1, 355).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2281 žodžiai iš 4537 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.