Veiksniai įtakojantys ikimokyklinio amžiaus vaikų sveikatą
5 (100%) 1 vote

Veiksniai įtakojantys ikimokyklinio amžiaus vaikų sveikatą

1121314151

Įvadas

Mokslo ir technikos revoliucija bei socialinė pažanga pakeitė ne tik žmogaus aplinką, bet ir jo gyvenimo būdą. Dėl to pakito gyvybinės žmogaus organizmo funkcijos. Organizmas prisitaikė, adaptavosi prie naujų egzistavimo sąlygų. Žmogaus adaptacijos galimybės labai didelės ir daugiausia priklauso nuo paveldimumo, auklėjimo, darbo ir buities sąlygų, gyvenimo režimo. Kai jos organizmui kovojant su išorine aplinka išsenka, žmogus suserga vadinamosiomis civilizacijos ligomis: hipertonija, miokardo infarktu, neuroze, vegetacine distonija, navikais, nutukimu, diabetu, sutrikusia medžiagų apykaita ir kt.

Išugdyti sveiką, stiprų, gerai fiziškai ir psichiškai išsivysčiusi žmogų yra didžiulis menas ir mokslas. Vaikų sveikata priklauso nuo mitybos, materialinių gyvenimo sąlygų, darbo ir poilsio rėžimo, ekologijos, tėvų ir pačių vaikų požiūrio į savo sveikatą (E. Adaškevičienė, 1999, p.25).

Žmogus, kaip asmenybė formuojasi visą gyvenimą. Labai svarbu, kad nuo mažų dienų vaikas būtų mokomas gyventi sveikai, nes daugelio ligų ištakos slypi vaikystėje. Ne veltui sakoma, kad vaikų ligos – tėvų klaidos. Labai svarbu, kad jauni žmonės suvoktų, kad sveikata ne vien negalios nebuvimas, 0 psicinės, fizinės ir socialinės gerovės vienovė. Įgūdžiai, įpročiai susiformuoja jau vaikystėje. Vaikas gyvenimo sampratą, požiūrį į sveikatą, sveiką mitybą, judėjimo būtinumą, higienos įpročius gauna šeimoje. Sekdamas tėvų, taip pat pedagogų pavyzdžiu, jau nuo vaikystės suformuoja savo pasaulėžiūrą į sveiką gyvenseną. Tačiau tam būtina sąlyga, kad patys tėvai ir pedagogai būtų sveiko gyvenimo būdo propaguotojai (E. Adaškevičienė, 2004, p.6).

Be jokios abejonės, geriausia, kai poreikis rūpintis savo sveikata atsiranda nuo pirmųjų žmogaus gyvenimo dienų. Vaikas, matydamas tėvų sveiką gyvenimo būdą, jį perims. Judėjimas, sveika mityba, sveiko gyvenimo būdo samprata taps įpročiu ir vaikui jau suaugus, tapus savarankišku, nereikės specialių pastangų arba žinių kaip gyventi, kad ilgiau galėtų džiaugtis gera sveikata. Tačiau šiandien gyvenimo tempai tokie, kad daug kam pritrūksta laiko. Į savo sveikatą dėmesį atkreipiame tik tada, kai jau susergame.

MINTYS APIE SVEIKATĄ

Daugelis žmonių nelabai žino, kokį siaubingą poveikį gali turėti mūsų elgesys. Nuo mūsų elgesio priklauso, ar tapsime keturių labiausiai šiandien paplitusių ligų ir mirčių – širdies ligų, vėžio, insulto ir nelaimingų atsitikimų – aukomis. Nacionalinės mokslų akademijos medicinos institutas (1982) ištyrė, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiausia mirštama dėl 10 priežaščių ir pusė jų yra susijusios su žmogaus elgesiu: rūkymu, piknaudžiavimu alkoholiu, netinkamomis reakcijomis į stresą, gydytojo nurodymų nepaisymu, mažu fiziniu aktyvumu, narkotikų vartojimu, menkaverte mityba. Jeigu žmonės suprastų, kad jų elgesys yra ligų šaltinis, ir pradėtų kitaip elgtis, sumažėtų kančių, pailgėtų gyvenimo trukmė ir pagerėtų jo kokybė (D.G. Myers, 2000, p.587).

Asmeninė sveikata priklauso nuo asmens sugebėjimo įsilieti į socialinę bei gamtinę aplinką ir prisitaikyti prie pokyčių. Ji išryškina asmenines charakteristikas, pavyzdžiui, gerą imuninį atsparumą, emocinį stabilumą, požiūrį į sveikatos vertybę. Asmeninė sveikata priklauso ir nuo savivokos, t.y. kaip mes suprantame asmeninę sveikatą, laimę, sėkmę. Pavyzdžiui, vieni žmonės atranda save darbe, kildami karjeros laiptais, kiti – šeimoje, treti – dirbdami kitų labui (A.Petrauskienė ir kt., 2000, p.12 ).

Šių dienų žmogui vertėtų paisyti Vydūno priminimo: kuo daugiau laiko žmogus skiria savo sąmonės ir dvasios galių ugdymui, tuo labiau jis geba pajusti gyvenimo turtingumą ir įvairovę, tuo labiau gali atskleisti savo asmenines galias ir pajusti gyvenimo pilnatvę. Žmogus tenkinantis tik kūno poreikius, t.y. save tapatinantis su kūnu, galų gale pasijunta persisotinęs ir abejingas, jeigu jį lydi sėkmė, ir amžinai neramus bei nelaimingas, jei nesiseka tenkinti šių poreikių (E. Adaškevičienė, 2004, p. 31).

Būti sveikam – natūralus žmogaus troškimas. Sveikata – tai ne tik tai, kad žmogus neserga jokia liga, bet ir jo fizinė, psichinė ir socialinė palaima (K. Dineika, 1984, p.5 ). Sveikas ir tvirtos dvasios žmogus yra laimingas, nes jis gerai jaučiasi, sugeba rasti pasitenkinimą dirbdamas, turi galimybių tobulėti, išlaikydamas nevystančią jaunystę ir grožį.

Didieji poetai, pavyzdžiui H. Heinė, įkvėpę mus emocionaliu himnu grožiui, dažnai tapatino grožį ir sveikatą. Vydūnas (1991, p.275) taip pat teigė, kad „sveikata yra su jaunumu ir grože, žmogaus esmės valdymo požymis žmogaus asmenyje“. Įvairiais laikotarpiais žmoniją vargino skirtingos ligos, patirta vis kitokių su sveikata susijusių problemų. Per paskutiniuosius du dešimtmečius, ypač sparčiai plėtojantis industrializacijai, gerokai pakito žmonijos gyvenimo sąlygos, o drauge ir gyvensena. Ryškius socialinius pokyčius neišvengiamai lydėjo ir vis kitokios tuo laikotarpiu labiausiai plintančios ligos (R. Kalėdienė ir kt., 1999, p.14).

Žmonija visą egzistavimo laikotarpį ieškojo kelių ir būdų, kaip
išsaugoti gerą sveikatą, išlikti žvaliems ir darbingiems iki gilios senatvės. Išbandyta daugybė būdų, pateikta begalė rekomendacijų, metodų, tačiau susirgimų nemažėja, atsiranda vis naujų ligų, kamuoja įvairios alergijos, širdies, kraujagyslių susirgimai ir pan. Nugalėjus vienas infekcines ligas atsiranda naujos, kinta jų formos. Medikai ieško būdų, kaip kovoti su ligomis, dažnai nekeldami klausimo kodėl sergame.

Kraujo grupė yra raktas, atveriantis duris į sveikatos, ilgaamžiškumo, fizinio gyvybingumo ir emocinės ištvermės paslaptis. Kraujo grupė lemia jūsų polinkį į ligas, lemia, kokį maistą jums dera valgyti ir kaip jums reikia mankštintis. Tai veiksnys, nuo kurio priklauso jūsų energijos lygis, jūsų kalorijų „deginimo“ efektyvumas, jūsų emocinis atsakas į sukrėtimą (stresą) rašo Peter D‘ Adamo ( 2001, p.17).

Kaip teigia žiniuonių išmintis (1993, p.62) visiškai sustabdyti senėjimo proceso negalima, tačiau išlaikyti grakštų ir lankstų kūną, sielos gaivumą, įmanoma. Svarbiausia, vadovautis šiomis taisyklėmis:

• gyventi reikia sveikai, būtina atsisakyti alkoholio ir rūkymo;

• gyventi švariame, geriausia-jūriniame klimate;

• dirbti žemės darbus;

• laikytis protingo darbo ir poilsio režimo;

• pakankamai miegoti;

• išsiugdyti optimistinį požiūrį į gyvenimą

Natūropatija – natūralaus gydymo būdai, labai artimi tiems, kuriuos kadaise pateikė medicinos tėvas Hipokratas: tai badavimas, fiziniai ir kvėpavimo pratimai, protingas karšto ir šalto vandens panaudojimas, saulės bei oro vonios ir t.t. Juos ilgus amžius taikė geriausi gydytojai, nes jau tais laikais buvo aišku, kad ligos atsiranda dėl netinkamos gyvensenos ir mitybos. Natūropatai mano, kad jėga, galinti nugalėti ligą visuomet slypi organizmo viduje. Toji jėga pasireiškia pacientui įveikus blogus įpročius ir neteisingą gyvenseną (H. Bendžaminas, 1995, p. 41). „Pašalink priežastį – išeis liga“, – taip gydymo esmę apibūdino Hipokratas. Netaisyklingas kvėpavimas taip pat gali būti viena iš daugelio ligų priežaščių, kurią pašalinus, išnyks ir ligos (L.Jasiukevičienė, 2006, p.70).

Apžvelgus įvairių autorių nuomones apie sveiką gyvenimo būdą, sveikatos išsaugojimą, galima daryti išvadą, kad vieningos nuomonės nėra, nes kiekvienas autorius savaip bando rasti atsakymą į šį klausimą. Kiekvienas žmogus yra individualus, ir tik atsižvelgdamas į savo savijautą gali surasti tik jam priimtinus sveikatos išsaugojimo būdus ir priemones. Kažkam gali padėti pagerinti savijautą dieta pagal kraujo grupę, kitam padės organizmo valymas ar badavimas ir pan. Tačiau galima teigti, kad sveikos gyvensenos pagrindus sudaro sveika mityba, pakankamas judėjimas, taisyklingas kvėpavimas, dvasinė, emocinė pusiausvyra. Kokie veiksniai įtakoja sveikatą žiūrėti į schemą esančią sekančiame puslapyje.



Socialinė aplinka

Elgesys

Visuomenės kultūra

Socialinė integracija

Tarpusavio supratimas

Tinkamas bendravimas

Gebėjimas įveikti stresą

Savęs vertinimas





Paveldimumas

Mityba

Judėjimas

Maistas, oras, vanduo

Saugus būstas

Žalingi

SVEIKO GYVENIMO ĮTAKA VAIKO SVEIKATAIJaunesniojo amžiaus vaikai sveikatą ir ligą suvokia gana paprastai. Jų nuomone, sveikata yra „ kai neskauda, galiu bėgioti, žaisti, nereikia gerti vaistų”.

Šiuo metu svarbi problema, kaip užauginti sveiką vaiką, kuris būtų žvalus, darbingas, galėtų gražiai ir ilgai gyventi. Vaiko sveikata lyg trykštantis kalnų šaltinėlis, kuris pamažėle darosi srautingas ir gyvastingas pakeliui įsiliejant gėlo vandens upeliukams, prisotintiems stiprybės ir dvasingumo (E. Adaškevičienė, 1999, p.5). Be abejo sveikos gyvensenos pagrindus vaikai gauna jau šeimoje. Jeigu tėvai sportuoja, atkreipia dėmesį į sveikos mitybos reikalavimus, juos taiko, vaikui tokia gyvensena tampa įpročiu. Ypač svarbu, kad tėvai apie tai dar ir pasikalbėtų su vaikais, paaiškintų, kodėl būtina sportuoti, kodėl reikia valgyti vienus ar kitus produktus ir
Žmogus neturi laiko kasdien būti gamtoje ir, prarasdamas ryšį su ja, praranda gyvasties, veiklios gyvybinės energijos, kūno ir dvasios žvalumą skatinantį šaltinį. Gamta teikia žmogui ne tik fizinę stiprybę, malonumą, gerą nuotaiką, bet ir psichinę iškrovą bei dvasinę atgaivą po įtempto protinio darbo, priverstinės statinės būsenos. Vaikui tuo labiau gyvybiškai reikalingas sąlytis su gamta jos gydomasis ir sveikatinamasis poveikis, teikiantis kūnui ir protui poilsį, atsipalaidavimą, fizinės ir dvasinės stiprybės. Tačiau, vaikai per mažai būna gryname ore (E. Adaškevičienė, 1999, p.153).

Žinant, kad sveikatai didžiausią įtaką ( apie 50 %) daro pats žmogus, jo gyvenimo būdas, sveikatos ugdymas nuo vaikystės yra labai svarbi ne tik medicininė, bet ir pedagoginė problema. Šeimoje, vėliau mokykloje , vaikų pasaulėžiūros formavimuisi didžiulę reikšmę turi tėvų bei pedagogų požiūris į sveikos gyvensenos principus. Vaikas – unikalus gamtos reiškinys, tėvų, pedagogų, ir visos visuomenės saviauklos kūrinys, ir jo ugdymo dėsniai yra gerai suprantami tik tiems, kurie išsamiai juos nagrinėja, gilinasi, ieško, nuolat tobulėja, perima patirtį, atsinaujina (E. Adaškevičienė, 1999, p.24).

Šeima yra ta artimiausia aplinka, kurioje prasideda vaiko gyvybė, kurioje jis gimsta ir užauga. Ji tarsi “skydas” apsaugo vaiką nuo žalingo aplinkos poveikio. Vaikystėje sveikata labiausiai priklauso nuo šeimos funkcionavimo, kuris susijęs su jos narių charakteristikomis: gabumais, kasdienine veikla, įsitikinimais, vertybėmis, patirtimi. Šeima veikia kaip tarpininkas tarp vaiko ir visuomenės. Vaikai, kurie jaučiasi mylimi, vertinami ir glaudžiai susiję su šeima, daug dažniau save vertina teigiamai, turi stipresnį savigarbos , vidinės darnos jausmą ir kokybiškesnį gyvenimą.

Tėvai tiesiogiai modeliuoja ir sveikatą veikiantį vaikų elgesį. Sąmoningai ir nesąmoningai (savo pavyzdžiu) šeima moko vaikus, kaip reaguoti į stresą, nesėkmes, formuoja požiūrį į sveikatai kenksmingus veiksnius, tokius kaip rūkymas, alkoholio vartojimas, neracionali mityba. Tėvų tarpusavio santykiai tampa pavyzdžiu, kuriuo vėliau dažniausiai sekama formuojantis ryšiams su kitais žmonėmis (R. Kalėdienė ir kt.,1999, p.46).

Atėję į ikimokyklinio ugdymo įstaigą ar mokyklą vaikai jau atsineša žinias apie sveiką gyvenseną. Nuo pedagogų požiūrio bei keliamų reikalavimų, nuo sudarytų ugdymosi, mitybos sąlygų įstaigoje priklausys ar tas požiūris į sveiką gyvenimo būdą bus sėkmingai formuojamas toliau ir taps įpročiu, ar vaikas gyvens ir maitinsis kaip papuola, į tai nekreipdamas dėmesio.

A.Petrauskienė ir kt., (2000, p.13) mano, kad žmogaus sveikatą lemia:

Paveldėjimas (10-15%);

Sveikatos apsauga (8-10%);

Aplinka (30-40%);

Gyvensena (40-60%).

Taigi paveldėtą sveikatą mažai galima paveikti, o sveikatos priežiūros sistema, jeigu ji orientuota teikti gydymo paslaugas, taip pat nedaug prisideda stiprinant žmogaus sveikatą. Todėl pagrindinį vaidmenį visuomenės sveikatos stiprinimo procese vaidina sveikatą palaikanti aplinka ir sveika gyvensena. “Tėvai ir pedagogai negali tiesiogiai užprogramuoti sveiko vaiko, jo augimo. Bet jų galios yra labia didelės. Savo veiksmais, žodžiais, elgsena, gyvenimo būdu gali sudaryti palankią psichologinę, socialinę terpę, tinkamas materialines sąlygas vaikų fizinei ir psichinei raidai, saugoti ir globoti vaiką nuo nepalankių aplinkos veiksnių įtakos, įvairiais būdais stiprinti jo sveikatą, paskatinti vaiko augimą ir brendimą, asmenybės sklaidą ir tobulėjimą (E.Adaškevičienė, 2004, p.28).

Vaikų ir moksleivių sveikata yra ne tik prasta, bet ir turi tendencijų katastrofiškai blogėti. Profilaktinių patikrinimų metu buvo nustatyta, kad sergančių vaikų skaičius katastrofiškai vis didėja: pagausėjo nervų sistemos, kvėpavimo, virškinimo organų ligomis sergančių vaikų. Jau ikimokyklinėse įstaigose ir pradinėse mokyklose vis daugiau vaikų turi skoliozę, plokščiapėdystę, regos sutrikimų (E. Adaškevičienė, 2004, p.9-10).

Remiantis vis gausėjančiais tyrimais, patvirtinančiais, jog išsivysčiusiose šalyse dauguma sveikatos problemų susijusios su vyraujančiu gyvenimo būdu ir aplinkos veiksniais, buvo pradėti teoriniai apibendrinimai, kurie išaugo į sampratas bei modelius, aiškinančius sveikatos suvokimo – gyvensenos – sveikatos formavimo mechanizmus. Visų autorių nuomone, žmogaus gyvensenos pagrindai susiformuoja vaikystėje ir vėliau reikia pakankamai didelių pastangų jiems pakeisti. Taigi akivaizdu, jog visuomenės sveikatos problemos formuojasi augančioje kartoje (A.Petrauskienė ir kt., 2000, p.21).

SVEIKA MITYBA

Vartojamo maisto kokybė ir kiekybė yra svarbūs sveikatai veiksniai. Šiuolaikinio žmogaus maistas dažniausiai neatitinka biologinių jo organizmo poreikių. Esminis šiuolaikinės mitybos trūkumas – per daug vartojama mėsos, riebalų, cukraus, druskos, dirginančių prieskonių. Neprideda sveikatos ir daugelyje produktų esantys konservantai, saldikliai, dažai, gyvulių ir paukščių mėsoje – augimo stimuliatoriai bei antibiotikai, vaisiuose ir daržovėse esantys nitratai ar kitos cheminės medžiagos, panaudotos juos auginant ar sandėliuojant. Dažniausiai
nekreipiamas dėmesys į medikų siūlymus maistą valgyti šviežią, tik pagamintą. Susimąstome tik tada, kai pradeda kamuoti ligos, įvairios alergijos, nusilpęs imunitetas.

Pasak B.Janušauskienės ir L.Lukoševičiaus nustatyta, kad trečdalis nutukusių žmonių buvo nutukę vaikystėje. Žinoma, kad nutukimas susijęs su padidėjusiu arterinio kraujo spaudimu, širdies ir kraujagyslių ligomis, cukralige, vėžiu ir kitomis ligomis. Mat tada žymiai pagausėja riebalinių ląstelių skaičius ir dydis. Net baltymų perteklius, maitinant kūdikius ne motinos pienu, taip pat skatina riebalų kaupimąsi ( 1999, p.5).

Pastaruoju metu pasaulyje vis daugiau kalbama apie vaikų nutukimą, jis net vadinamas epidemija. „ Jau dabar kas 4 – 5 vaikas turi antsvorį ar yra nutukęs. Tai ypač sunkiai išgyvena vaikai, nes jie pajunta bendraamžių psichologinį spaudimą, atsilieka nuo jų. Psichoemocinis diskomfortas dar labiau skatina norą valgyti, nes ieškoma nusiraminimo. Nutukimas ne tik yra daugelio kitų ligų rizikos veiksnys, bet kartu deformuoja ir vaiko išvaizdą, o tai sukelia ir tam tikras socialines problemas (B. Janušauskienė ir kt., 1999, p.5).

Racionali mityba yra tokia, kai organizmas iš maisto gauna tiek energijos, kiek išeikvoja. Energijos poreikiai priklauso nuo vaiko amžiaus, lyties, kūno sudėjimo, metų laiko, klimatinių sąlygų ir ypač nuo vaiko fizinio aktyvumo ir protinės veiklos. Kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau energijos jis sunaudoja augimui ir vystymuisi (E. Adaškevičienė, 2004, p.139).

Augančiam vaikui maistas yra ne tik energetinė, bet ir statybinė medžiaga, kuri naudojama gyvybinės veiklos procese suirusiems audiniams atstatyti ir naujiems formuoti. Todėl svarbu ne tik maisto kiekis, bet ir jo kokybė. Maisto kokybę rodo jo cheminė sudėtis ir gaunamų kalorijų kiekis.

Įžymusis amerikiečių gydytojas, psichologas ir pedagogas B.Spokas, kurio patarimais, augindama vaikus sekė ne viena šeima, vaiko organizmą lygina su namu, „kuriam pastatyti ir tinkamai eksploatuoti reikia daugybės įvairiausių medžiagų“.

Bet kurio amžiaus vaikui, kad jis augtu sveikas, normaliai vystytusi, reikia visų maisto medžiagų: baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių druskų (makro ir mikro elementų), vandens. Vienų ar kitų medžiagų perteklius arba trūkumas maiste gali sukelti nemažų vaiko sveikatos sutrikimų (E. Adaškevičienė, 2004, p.139).

Angliavandeniai – pagrindinis energijos šaltinis. Jų gausu augaliniame maiste: vaisiuose, uogose, daržovėse, kruopose, bulvėse.

Baltymai – svarbiausia ląstelių sudedamoji dalis, visų organų statybinė medžiaga. Daugiausia baltymų yra kiaušiniuose, vištienoje, kepenyse, jautienoje, triušienoje, sūryje, varškėje, piene. Augalinės kilmės baltymų daugiausia sojos pupelėse, pupose, grybuose, žirniuose.

Riebalai – būtini centrinės nervų sistemos veiklai, reguliariai temperatūrai palaikyti. Riebaluose yra vitaminų (A, D, E, F, K) kurių stoka neigiamai veikia organizmą. Vaikams ypač svarbūs visaverčiai pieno riebalai. Labai naudingi augaliniai aliejai ir juose esantys vitaminai. Jeigu maiste trūksta riebalų, organizmas tampa neatsparus šalčiui, infekcijoms.

Mineralinės medžiagos būtinos normaliems organizmo fiziologiniams procesams. Vitaminai būtini žmogaus organizmui. Jie dalyvauja organizmo medžiagų apykaitos procesuose, pvz. perdirbant angliavandenius į riebalus ir šilumos energiją, padeda žmogui augti, atsinaujinti ląstelėms. Vitaminai svarbi apsauginė medžiaga prieš ligų sukėlėjus.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2683 žodžiai iš 5355 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.