Ventasis augustinas
5 (100%) 1 vote

Ventasis augustinas

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………..3

1. ŠVENTASIS AUGUSTINAS………………………………………………………………….4

1.1. Augustino gyvenimas………………………………………………………………..4

1.2. Raštai………………………………………………………………………………………5

1.3. Gėrio ir blogio santykis Augustino filosofijoje……………………………..5

1.4. Augustinizmas………………………………………………………………………….7

1.5. Dievas- Augustino filosofinio mastymo centre……………………………..8

2. PAŽINIMO TEORIJA…………………………………………………………………………….9

2.1. Sielos pažinimas………………………………………………………………………..9

2.2. Idėjų pažinimas ir dieviškasis apšvietimas………………………………….11

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………13

ĮVADAS

Rytuose krikščionys filosofai puoselėjo senąją graikų tradiciją, o Vakaruose mėgino eiti savais keliais, todėl Rytai krikščioniškajai filosofijai iš karto davė aukštą kultūrą, o Vakarai – savarankiškumą. Vakarai daugiausia nusipelnė tuo, kad krikščioniškoji mintis išvarė naują vagą filosofijoje. Nebuvo atsiribota nuo senovės tradicijos (kaip to norėjo Tertulianas ir kiti helenofobai), bet ir perdėm nepasiduota jos įtakai (kaip buvo būdinga Origenui ir jo šalininkams), tačiau buvo sukurta filosofinė koncepcija, kuri išreiškė savitą, krikščionišką požiūrį į Dievą ir pa¬saulį. Visa tai įvyko IV ir V a. sandūroje, ir tai buvo šv. Augustino nuopelnas.

Tų amžių tikėjimą ir nusiteikimus gražiai išreiškia šv. Augustinas: „Šventieji Raštai duoti mums kaip atgaiva, kad ištvertume žmogiškosios būties dykynėje. Kai meldiesi, tu kalbi Dievui, kai skaitai Šventąjį Raštą, Dievas kalba tau. Kristus danguje viešpatauja, bet be paliovos kalba žemėje per Evangeliją. Jo žodžiai negausūs, bet reikšmingi; matuok juos ne skaičiumi, o svoriu. Tikėk Kristų, kad suprastum Kristų!“



1. ŠVENTASIS AUGUSTINAS

1.1. Augustino gyvenimasŠv. Augustinas (354-430) gimė Tagastėje, Numidijoje. Augustino motina šv. Monika buvo karšta krikščionė, bet tėvas Patricijus labai abejingas tikėjimui. Būsimojo vyskupo vaikystės namai nebuvo karšto pasišventimo Jėzui ir Katalikų Bažnyčiai židinys. Tėvai planavo savo gabiajam sūnui kitokią, retorikos mokytojo karjerą. Augustinas dirbo retorikos mokytoju gimtajame mieste, vėliau Kartaginoje, Romoje ir Milane.

Jaunystėje Augustinui atsivėrė sodrus pasaulietinis gyvenimas. Prestižinės pareigos imperatoriaus dvare Milane, garbingų bičiulių draugija, puikios tolimesnės karjeros perspektyvos – svaiginanti sėkmė neturtingam provincialui. Dažnam tai būtų viso gyvenimo svajonė. Bet jis pro pasaulio triukšmą išgirdo Dievo balsą ir pasirinkęs vienuolio, kunigo, vyskupo gyvenimą rašė: „sau mus [Dieve] sukūrei, ir nerami mūsų širdis, kol Tavyje nenurimsta“. Šventasis liudijo savo asmeninę patirtį pamoksluose kalbėdamas: „Esi pašauktas ne žemę apglėbti, bet dangų pasiekti, esi pašauktas ne žemiškai laimei, bet dangiškai, ne laikinei sėkmei, nepatvariai ir nykstamai gerovei, bet amžinam gyvenimui angelų draugijoje“.

Cicerono raštai sužadino jo domėjimąsi filosofija. Nors motinos buvo auklėjamas krikščioniškai, jos įtakai nepasidavė. Iš pradžių žavėjosi manicheizmu, skelbusiu kraštutinį gėrio ir blogio dualizmą. Vėliau, pastebėjęs šios doktrinos trūkumus, persimetė į akademinį skepticizmą. Tik 386 m., perskaitęs neoplatonikų veikalus, pasuko atgal prie dogminės filosofijos, o paklausęs vyskupo Ambraziejaus pamokslų, priėmė Bažnyčios tikėjimą. 387 m. apsikrikštijęs grįžo į Afriką ir čia kunigavo, o nuo 395 m. buvo Hi- pono vyskupas. Jis karštai gynė Bažnyčios idėjas ir kovojo prieš erezijas, net ir prieš tas, kurios anksčiau buvo jį patį patraukusios, – prieš manicheizmą, prieš donatizmą, kuris priešinosi centralizuotai bažnyčiai, prieš pelagianizmą, skelbusį, jog malonę galima pelnyti.

Augustino gyvenime būta audringų periodų, jis buvo prieštaringo, veržlaus, atžagaraus būdo, linkęs greitai keisti pažiūras. Kažkas yra pasakęs, jog „nė vienam iš didžiųjų mąstytojų nebuvo būdingas toks atotrūkis tarp dvasios aukštumų ir nuopuolių kaip Augustinui“, jog tarp bažnyčios šventųjų nebuvo kito tokio, kuris būtų buvęs taip menkai šventas ir taip labai žmogiškas kaip jis. Jame grūmėsi tyro dvasingumo poreikis ir aistringas juslingumas, įsitikinimas dvasinio gyvenimo vertingumu ir noras patirti viską, kas suvokiama ir paliečiama. Jame kovojo filosofas, mėgavęsis proto kultūros autonomiškumu, ir krikščionis, paklūstantis baž¬nyčiai ir jos dogmoms. Tą kovą laimėdavo tai vienas, tai kitas. Į gyvenimo pabaigą filosofinius Augustino interesus vis daugiau išstūmė teologiniai.

Augustino filosofiją brandino ir krikščioniškosios, ir senovės doktrinos. Iš senovės filosofų pagrindinis šaltinis buvo Platonas. Platoniškasis idealizmas metafizikoje, absoliutizmas – pažinimo teorijoje, dvasios autonomijos prie¬laida, iracionalių dvasinio gyvenimo veiksnių iškėlimas, tobulo ir žemiškojo gyvenimo dualizmas- visa tai Augustinui atrodė priimtina ir turėjo poveikį formuluojant savo pažiūras. Su Platono teorija buvo susipažinęs daugiausia iš tos versijos, kokią jai suteikė neoplatonikai, tačiau principines jų nuostatas – monizmą ir emanatizmą – jis atmetė ir tuo krikščioniškąją filosofiją atskyrė nuo to meto pagoniškosios filosofijos.

1.2. Raštai

Augustinas jų paliko labai daug. Tarp išlikusiųjų veikalų seniausi rašyti 386 m. Milane: „Contra Academicos“, traktatas, kuriame polemizuojama su skepticizmu, „De vita beata“, kur aiškinama, jog laimė priklauso nuo Dievo pažinimo; „Soliloquia“ – apie antjuslinių tiesų pažinimo būdą. Jau po krikšto, pakeliui iš Milano į Afriką, gimė traktatas „De quantitate animae“, kuriame aiškinamas sielos santykis su kūnu. Dauguma Augustino veikalų buvo parašyti jau Afrikoje, iš jų svarbiausi: „Išpažinimai“ (Confessiones), 400 m., kuriame Augustino pozicija pateikiama asmenine, tarsi dienoraščio, tarsi maldos forma. Traktatas „Apie Trejybę“ (De trinitate), 400-410 m., sisteminantis teologi¬nes pažiūra. Svarbiausias Augustino veikalas, perteikiantis pirmiausia istoriosofines jo pažiūras- „Apie Dievo valstybę“ (De civitate Dei), 413-426 m., pagaliau prieš pat mirtį parašytas veikalas „Retractationes“, kuriame Augustinas glaustai išdėstė savo veikalų idėjas, pakoreguodamas jas pagal Bažnyčios dvasią.

1.3. Gėrio ir blogio santykis Augustino filosofijoje

Pasaulis palyginti su Dievu yra niekingas, tačiau jis yra Jo kūrinys ir todėl geras. „Visa, kas egzistuoja, vien dėl to, kad egzistuoja, yra gėris“; visa, net materija, kurią platonikai ir gnostikai laikė blogiu, turi savo vietą pasaulio sandaroje.

Pasaulis yra giliausios dieviškosios esmės apraiška, viskas jame – pradedant kasdieniais reiškiniais, gyvų būtybių atsiradimu iš sėklos ir baigiant istorijos eiga – yra stebuklinga. Tik pripratimas užtemdė mumyse stebuklo jausmą.

Pasaulio vertinimas, gėrio ir blogio santykis sudarė Augustino filosofijai daugiausia keblumų. Pasaulis, būdamas Dievo kūrinys ir Jo apraiška, negali nebūti geras. Kita vertus, blogis neabejotinai egzistuoja. Augustinas buvo itin jautrus blogiui, jis, kaip minėta, niekada galutinai neatsisakė manichėjiškojo dualizmo.

Augustino pasiūlytas konflikto sprendimas padėjo pamatus krikščioniškajai „teodicėjai“, ginančiai kūrinio tobulumo prielaidą. Pirmoji tezė buvo tokia: prigimtyje blogio nėra, blogis kyla iš kūrinių laisvės. „Dievas suteikė gerą prigimtį, tačiau ją užnuodijo pikta valia“. Šią tezę papildė antroji: blogis nėra realus, jis yra tik gėrio stygius; nėra absoliutaus blogio, yra tik absoliutus gėris. Laisvos esybės blogai elgiasi nedarydamos gera, nusigręždamos nuo gėrio arba kai linksta į mažesnį gėrį užuot linkusios į didesnį. Ne žemi tikslai, o nusigręžimas nuo kilnių tikslų yra blogis. Blogis yra puikybė, godumas – tai noras apsieiti be Dievo. Godumas- tai rūpestis dėl laikinų, tikrosios vertės neturinčių dalykų.

Taigi blogio prigimtis yra tik negatyvi, tačiau kodėl vis dėlto Dievas jį leido? Šį klausimą Augustinas atrėmė trečiuoju savo teodicėjos argumentu: blogis neardo pasaulio harmonijos, priešingai, jis būtinas jai palaikyti. Nubausti nusikaltėlius taip pat svarbu, kaip ir apdovanoti šventuosius. Tokia buvo Dievo valia – sukurti didesnį gėrį greta blogio, o ne mažesnį gėrį be blogio. Dieviškojo kūrinio tobulumui apginti šio argumento pakanka, tad Origeno bei Grigaliaus prielaida, kad blogis yra laikinas ir pasaulio pabaigoje išnyks, kad blogieji atsivers ir įvyks apokatastazė, tampa nebereikalinga.

Augustino etinių pažiūrų savitumą sudarė tai, kad blogį jis kildino iš kito šaltinio negu gėrį. Blogis kyląs iš žmogaus, gėris – iš Dievo, arba, blogis esąs prigimties, o gėris – malonės dalykas. Geri esą tik tie žmonės, kurie sulaukia malonės; taigi jie yra geri ne iš savęs, o iš dieviškosios malonės. O malonės jie sulaukia neužsitarnavę, malonė yra „teikiama veltui“, juk jeigu ji būtų skiriama už nuopelnus ji nebūtų malonė. Vadinasi, žmogus yra atsakingas už blogį, tačiau ne už gėrį. Taigi Augustino etika yra dvilypė, viena jos dalis – tai kraštutinis supranatūralizmas: be malonės žmogus negali dorai elgtis, o malonės jis ne¬gali nusipelnyti.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1407 žodžiai iš 4281 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.