Verslo organizacijos strategijos valdymo metodai ir modeliai
5 (100%) 1 vote

Verslo organizacijos strategijos valdymo metodai ir modeliai

TURINYS

TURINYS 2

ĮVADAS 3

STRATEGINIO VALDYMO METODOLOGIJOS 4

PRESKRIPTYVINĖ (NUSTATYTINĖ) METODOLOGIJA 4

Preskriptyvinės (nustatytinės) metodologijos privalumai 6

Preskriptyvinės (nustatytinės) metodologijos trūkumai 7

EMERDŽENTINĖ (PLĖTOTINĖ) METODOLOGIJA 8

Emerdžentinės (plėtotinės) metodologijos privalumai 9

Emerdžentinės (plėtotinės) metodologijos trūkumai 10

STRATEGINIO VALDYMO MODELIAI 10

IŠVADOS 14

LITERATŪRA 15

ĮVADAS

Paskutiniu metu sąvoka “strategija biznyje” tapo gana populiaria. Ši tema – neatskiriamas pasitarimų ir simpoziumų atributas. Dėl nuolatinės sąlygų kaitos rinkos ekonomikoje, verslininkas turi turėti savo veiklos gaires – įmonės strategiją. Vadinasi strategija – tai tam tikras tikslų ir galimybių suderinimas ir palaikymas. Strategija įmonei suteikia apibrėžtumą, individualumą ir sudaro sąlygas priimti tam tikrų profesijų darbuotojus. Strateginis planas atveria organizacijai perspektyvą. Strategiją reikėtų vertinti kaip programą, kuri nusako įmonės veiklą pakankamai ilgą laikotarpį, kartu užtikrinant, kad besikeičiant politinei ir socialinei aplinkai, galima būtų koreguoti veiksmus.

Strateginį procesą skirtingai traktuoja dvi pagrindinės metodologijos: nustatytinė (preskriptyvinė) ir plėtotinė (emerdžetinė), kurių kiekviena apima tarpusavyje susietų strategijos teorijų visumą.

Strateginio valdymo modeliai išskiria strateginio proceso elementus ir fiksuoja ryšius tarp jų. Modeliai supaprastintai aprašo strateginį procesą ir gali būti įvairaus detalizacijos lygio.

STRATEGINIO VALDYMO METODOLOGIJOS

Preskriptyvinė (nustatytinė) metodologija

Preskriptyvinė strategija – strategija, kurios galutiniai tikslai yra suformuluoti iš anksto ir strateginiai sprendimai kompleksiškai suformuojami prieš strategijos įgyvendinimą.

Preskriptyvinė (nustatytinė) metodologija traktuoja strateginį valdymą kaip tiesioginį (nuoseklų) ir racionalų procesą, prasidedantį nuo tam tikro dabarties momento, analizės pagrindu suformuojant strategiją ateičiai ir ją įgyvendinant. Preskriptyvinis strateginio valdymo procesas remiasi tam tikra strateginio planavimo sistema kaip formalizuota nuostatų ir metodų visuma, kuri leidžia nuosekliai ir racionaliai analizuoti organizacijos išorinę aplinką ir resursus, apibrėžti strategijos tikslinę orientaciją, formuoti strateginių sprendimų alternatyvas ir parinkti galutinius strateginius sprendimus, kurie vėliau įgyvendinami.

Strateginio proceso stadijos — strateginė analizė, strategijos kūrimas ir strategijos įgyvendinimas — nuosekliai eina viena po kitos.

Strateginio valdymo procese galimi keli ciklai, kai tam tikros stadijos reikalauja patikslinti ir papildyti kai kuriuos atskirus ankstesnių stadijų momentus. Tačiau galutiniame cikle strategijos įgyvendinimas pradedamas realizuoti tik galutinai sukūrus strategiją. Strategijos kūrimas paskutiniame cikle prasideda jau visiškai užbaigus strateginės analizės stadiją. Strateginio proceso nepertraukiamumas šiuo atveju užtikrinamas, kai baigiant įgyvendinti parengtą ir aprobuotą strategiją, rengiama nauja strategija. Naujos strategijos kūrimą paankstinti gali ankstesnės strategijos realizavimo nesėkmės arba esminiai buvusioje strategijoje nenumatyti išorinės aplinkos pokyčiai. Tai galime pamatyti pirmoje schemoje:

Schema 1 Preskriptyvinė (nustatytinė) metodologija

Preskriptyvinė metodologija apima keletą konkretesnių šia metodologija besiremiančių teorijų. Išsiskiria trys pagrindinės preskriptyvinių strategijos teorijų klasės:

 pelno maksimizavimu pagrįstos strategijos teorijos;

 resursais pagrįstos strategijos teorijos;

 socialinės – kultūrinės strategijos teorijos.

Pelno maksimizavimu pagrįstos strategijos teorijos remiasi prielaida, kad pagrindinis organizacijos konkurencingumą apsprendžiantis faktorius yra pelningumas. Todėl vyraujantis strategijos tikslas yra pelno maksimizavimas. Pelningumo didinimo tikslas yra priimtinas ir suprantamas komercinėms organizacijoms. Pelno maksimizavimu besiremiančios strategijos teorijos pripažįsta, kad komercinės organizacijos yra racionalios, analitiškos ir jas valdo didesnių pelnų siekimas. Sutinkamai su šiomis teorijomis strategija remiasi formaliu analitiniu procesu, kuris baigiasi strategijos kaip specifinio dokumentų komplekto parengimu. Strategiją apsvarsto ir patvirtina organizacijos vadovybė, pavyzdžiui, direktorių taryba. Tipiškai strategiją įforminantis dokumentų komplektas apima bendros ekonominės ir politinės situacijos prognozę, konkurentų analizę, resursinio potencialo įvertinimą ir strateginių sprendimų visumą, užtikrinančią maksimalų organizacijos pelną. Nors pelno maksimizavimu pagrįstos teorijos nepaneigia socialinių, kultūrinių, vertybinių ir kitų motyvų strategijoje, vienok šie motyvai vaidina antraeilį vaidmenį ir pelningumo didinimo kriterijus juos ilgainiui užgožia. Šios teorijos nenagrinėja klausimų, susijusių su organizacijos resursinio potencialo plėtojimu. Be to ne visos, o tik stambios kompanijos, užimančios reikšmingą dalį rinkoje, gali įgyti ilgalaikį konkurencinį pranašumą prieš kitas organizacijas didindamos savo pelningumą. Tačiau nežiūrint
paminėtų trūkumų, pelno maksimizavimui teikiamas prioritetas gali būti naudingas organizacijoms.

Socialinės – kultūrinės strategijos teorijos remiasi prielaida, kad pradiniu momentu formuojant organizacijos strategiją svarbiausiais reikia laikyti socialinius – kultūrinius faktorius ir vertybes. Šios teorijos buvo išplėtotos palyginti neseniai, įvertinant tai, kad kiekviena organizacija yra bendros socialinės ir kultūrinės sistemos elementas. Ši sistema įtakoja į priimamus organizacijoje sprendimus, o tuo pačiu ir į jos strategiją. Iškyla reikmė atsižvelgti į platesnę parametrų ir vertybių visumą, kuri valdo organizacijos tikslinę orientaciją ir jos strateginius sprendimus. Kai kurių šalių, pavyzdžiui, Japonijos, visuomeninei struktūrai labiau priimtinos socialinės – kultūrinės strategijos teorijos, negu pelno maksimizavimu paremtos teorijos, kurios labiau derinasi su JAV arba kai kurių Vakarų Europos šalių visuomenės struktūra. Tačiau socialiniai ir kultūriniai faktoriai, kad ir kaip jie bebūtų svarbūs, nėra vieninteliai, kurie įtakoja į organizacijos strategiją. Strategijai didelę įtaką turi organizacijos dydis, kadangi mažos organizacijos formuoja iš esmės skirtingas strategijas, jeigu jas lyginti su stambių multinacionalinių kompanijų strategijomis. Formuojant strategiją, reikia įvertinti kompanijos akcininkų interesą didinti kompanijos pelningumą ir tuo pačiu akcininkams atitenkančią pelno dalį. Todėl aptariamos teorijos nepaneigia pelningumo ir resursinio potencialo svarbos strategijoje.

Resursais pagrįstos strategijos teorijos remiasi prielaida, kad pagrindinis organizacijos konkurencingumą apsprendžiantis faktorius yra resursinis potencialas. Tuo pačiu vyraujantis strategijos tikslas yra resursinio potencialo didinimas. Ekonomine prasme aišku, kad resursinio potencialo plėtojimas sukuria bazę pelningumo didinimui ir, tuo pačiu, šios teorijos nepaneigia pelningumo svarbos. Teorijos skiriasi viena nuo kitos pagal tai, kokia resursų sudėtinė dalis akcentuojama jose kaip svarbiausia strategijos formavime (antra schema).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 915 žodžiai iš 2965 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.