Vientisinio Sakinio
Skyryba
Vytautas Lukšys 8c
Brūkšnys tarp veiksnio ir tarinio
Brūkšnys tarp veiksnio ir tarinio paprastai rašomas tada, kai kalbėdami intonacija ir pauze išskiriame sakomo dalyko svarbą. Kada jį rašyti, galima nustatyti iš klausos. Vis dėlto brūkšnio rašymą tarp veiksnio ir tarinio apibrėžia kelios taisyklės. Brūkšnys rašomas tik sakinyje, kuris turi sudurtinį tarinį su praleista jungtimi.
Brūkšnys rašomas, kai tarinio vardinė dalis yra išreikšta:
1. Daiktavardžio vardininku: Šatrija – sakmėmis apie raganas pagarsėjęs kalnas.
2. Kiekinio skaitvardžio vardininku: Penki ir penki – dešimt.
3. Veiksmažodžio bendratimi: Save girti – save nuvertinti.
Brūkšnys nerašomas, kai tarinio vardinė dalis yra išreikšta:
1. Būdvardžio vardininku: Jis geras. Šis žmogus puikus.
2. Dalyvio vardininku: Miškas nutilęs. Lapai jau visai pageltę.
3. Kelintinio skaitvardžio vardininku: Jis klasėje penktas.
Kartais praleista sudurtinio tarinio jungtis tarsi pabrėžiama dalelytėmis štai, tai:
Darbščios rankos – štai žmogaus turtas.
Vilnius – tai didžiausias miestas.
Ji – tai mano vienintelė.
Tikslinamosios aplinkybės
Kai kalbėdami ar rašydami manome, jog mūsų mintis išreikšta ne visai aiškiai ar tiksliai, kad klausytojas, ar skaitytojas gali nesuprasti, kur, kada, ar kaip vyko veiksmas, vartojame tikslinamąsias aplinkybes. Tokias aplinkybes kalbėdami išskiriame intonacija, o rašydami – kableliais.
Tikslinamosios aplinkybės visada būna tos pačios rūšies, kaip ir ta, kurią tikslia, o joms klausimą keliame iš pirmosios aplinkybės, pvz.:
Čia, slėnio pievose, prasidėdavo tetos darbo diena. (kur čia? – slėnio pievose.)
Vidudienį, per pačią kaitrą, prie upės atskubėjo du berniukai. (kada vidudienį? – per pačią kaitrą.)
Tyliai, be vieno žodžio, ji paėmė namų ūkio vairą į savo rankas. (kaip tyliai? – be vieno žodžio.)
Skirtingų rūšių aplinkybės (vietos ir laiko, vietos ir būdo, laiko ir būdo) net ir būdamos greta viena kitos negali būti tikslinamosios, nors kalbėdami tokias aplinkybes išskiriame pauze, pvz.: Labai seniai (kada?) vienoje šalyje (kur?) gyveno toks karalius. Pavakare (kada?) pamiškėje (kur?) pasirodė nuvargęs keleivis.
Išplėstinės dalyvinės, pusdalyvinės
ir padalyvinės aplinkybės
Savarankiškais žodžiais išplėstų dalyvinių, pusdalyvinių ir padalyvinių aplinkybių skyryba yra laisva, ji priklauso nuo rašančiojo nuomonės. Šioms aplinkybėms svarbios pauzės. Pauzės kalboje – skyrybos ženklai popieriuje. Kai autoriui atrodo svarbu pabrėžti tai, kas pasakyta šia aplinkybe, kis ją išskiria kableliais kartu su priklausomais žodžiais pvz.:
Nuo šviesos pridengdamas akis, pravirkdavai genties lopšy. (kaip pravirkdavau? – Nuo šviesos pridengdamas akis.)
Kai autoriui aplinkybe reiškiama mintis neatrodo tokia svarbi, neturi prasminio ir intonacinio savarankiškumo, tada ji kableliais neskiriama.
Išplėstinės dalyvinės, pusdalyvinės ir padalyvinės aplinkybės paprastai skiriamos, kai eina prieš tarinį, pvz.:
Šildant popiečio saulei, į aikštelę, susirenka vaikai.
Į aikštelę, šildant popiečio saulei, susirenka vaikai.
Kai tokios aplinkybės eina po tarinio, jos dažniausiai neskiriamos, pvz.:
Į aikštelę vaikai susirenka šildant popiečio saulei.
Derinamųjų ir nederinamųjų
pažyminių skyrybaPagal ryšius su pažymimuoju žodžiu pažyminiai skirstomi į derinamuosius ir nederinamuosius, juos reikia mokėti atskirti, kad galėtumėme teisingai pritaikyti skyrybos taisykles:
Derinamieji pažyminiai
1. Atsako į klausimus koks? Kokia?
2. suderinti su pažymimuoju žodžiu gimine, skaičiumi, linksniu. (Pamačiau nedidelę trobelę.)
3. Kinta keičiant pažymimojo žodžio giminę, skaičių ar linksnį. (Nedidelės trobelės, nedidelei trobelei…)
4.Reiškiami:
a) būdvardžiu: Matyt aukštas kalnas;
b) dalyviu: Praėjusi žiema buvo šalta;
c) skaitvardžiu: Prasidėjo pirmosios šalnos;
d) įvardžiu: Džiaugėmės šia vasara.
Nederinamieji pažyminiai
1. Atsako į klausimus kieno? koks? kokia?
2.Nederinami su pažymimuoju žodžiu ne linksniu, nei gimine, nei skaičiumi. (Ji puiki drobių audėja.)
3. Nekinta keičiant pažymimojo žodžio giminę, skaičių ar linksnį. (Drobių audėja, drobių audėjos, drobių audėjai…)
4. Reiškiami:
a) daiktavardžio ar įvardžio kilmininku bei įnagininku: atvažiavo sesers duktė. Jo kūriniai visus sužavėjo. Praskrido paukštis lenktu snapu;
b) bendratimi: nebuvo noro juokauti;
c) linksniais su prielinksniais: šalia sėdėjo žmogus iš miesto. Padėjau dėžutę nuo sagų.
Įprastinė pažyminių vieta – prieš pažymimąjį žodį. Tačiau neretai, ypač poezijoje, pažyminys nukeliamas po pažymimojo žodžio. Taip atkreipiamas dėmesys ne tiek į patį daiktą, kiek į jo požymį: Turiu aš vieną nebylų, rūstų, niūrų draugą. Turiu aš
vieną draugą – nebylų, niūrų, rūstų.
Pažyminių skyryba priklauso nuo pažyminio vietos sakinyje. Prieš pažymimąjį žodį einantys pažyminiai paprastai neskiriami, atsidūrę po pažymimojo žodžio (dažniausiai keli derinamieji), skiriami kableliais arba brūkšniais ir tariami pabrėžiamąja arba aiškinamąja intonacija.
Derinamųjų pažyminių skyryba
Keliu nubėgo mergaitės, gražios, pasipuošusios.
Mergaitės, gražios, pasipuošusios, nubėgo keliu. 1. Keli derinamieji pažyminiai, einantys po pažymimojo žodžio, skiriami kableliais. Keliu nubėgo mergaitės – gražios, pasipuošusios.
2. Kai keli derinamieji pažyminiai, einantys po pažymimojo žodžio, ypač pabrėžiami, rašomas brūkšnys.
Išplėstinių dalyvinių ir būdvardinių
pažyminių skyryba
Derinamieji pažyminiai, išreikšti dalyviu ar būdvardžiu su jam priklausomu bent vienu savarankišku žodžiu, vadinami išplėstiniais dalyviniais ar būdvardiniais pažyminiais. Jų skyryba priklauso nuo to, po ar prieš pažymimąjį žodį jie eina.
Išplėstinių pažyminių skyryba
Žiedais apsipylusiose liepose dūzgė bitės.
1.Prieš pažymimąjį žodį einantys išplėsti pažyminiai neskiriami.