Viešieji ir privatieji juridiniai asmenys
5 (100%) 1 vote

Viešieji ir privatieji juridiniai asmenys

1121314151617181

TURINYS

ĮVADAS 3

1. JURIDINIS ASMUO 4

1.1. Juridinio asmens sąvoka ir požymiai 4

1.2. Juridinio asmens pavadinimas 6

1.3. Juridinio asmens dalyvis 7

1.4. Juridinių asmenų teisnumas ir veiksnumas 8

1.5. Juridinio asmens steigimo tvarka 9

1.6. Juridinio asmens pasibaigimas ir reorganizavimas 10

1.7. Juridinio asmens bankrotas 11

2. JURIDINIŲ ASMENŲ RŪŠYS 14

3. PRIVATIEJI JURIDINIAI ASMENYS 16

3.1. Privačiųjų juridinių asmenų rūšys 17

3.2. Neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys 17

3.2.1. Individualios įmonės 17

3.2.2. Ūkinės bendrijos 18

3.3. Ribotos civilinės atsakomybės įmonės 18

3.3.1. Akcinės bendrovės 18

3.3.2. Kooperatinės bendrovės 19

3.3.3. Žemės ūkio bendrovės 19

4. VEŠIEJI JURIDINIAI ASMENYS 20

4.1. Viešųjų juridinių asmenų rūšys 21

4.2. Valstybės ir savivaldybės įmonės 22

4.3. Valstybės ir savivaldybių įstaigos kaip juridiniai asmenys 23

4.4. Visuomeninės organizacijos, politinės partijos ir profsąjungos 25

4.4.1. Visuomeninės organizacijos 25

4.4.2. Politinės partijos 26

4.4.3. Profesinės sąjungos 27

IŠVADOS 28

LITERATŪROS SĄRAŠAS 29

ĮVADAS

Civilinė teisė – tai teisės šaka, reglamentuojanti vienas nuo kito teisiškai nepriklausomų fizinių ir juridinių asmenų santykius.

Lietuvos civilinis kodeksas reglamentuoja civilinius santykius: asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius, kitokius asmeninius neturtinius santykius, darbo santykius, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Kodeksas buvo priimtas 2000 m. liepos 18 d., patvirtintas LRS Civilinio kodekso patvirtinimo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu (Nr. VIII-1864). Įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d. (išskyrus kai kurias išimtis). Šis kodeksas vienas naujausių bei moderniausių civilinės teisės kodeksų pasaulyje, sudarytas iš 6 knygų. Privačiuosius ir viešuosius juridinius asmenis reglamentuoja antroji knyga „Asmenys“. Šiuo teisės šaltiniu ir remiuosi rašydama apie juridinius asmenis. Taip pat civilinis kodeksas yra pagrindinis teisinis šaltinis, kuriuo remiasi autoriai paminėti literatūros sąraše (p. 29).

Darbo tikslas – aptarti juridinius asmenis bendrai bei smulkiau apžvelgti viešuosius ir privačiuosius juridinius asmenis.

Darbo uždaviniai:

• Apžvelgti juridinio asmens požymius;

• Apibrėžti juridinio asmens sąvoką ir nustatyti jam keliamus reikalavimus;

• Išsiaiškinti reikalavimus, keliamus juridinio asmens pavadinimo sudarymui;

• Apibrėžti juridinio asmens dalyvį;

• Aptarti juridinių asmenų teisnumą ir veiksnumą;

• Išsiaiškinti juridinio asmens steigimo tvarką, pasibaigimą bei bankrotą;

• Aptarti juridinių asmenų rūšis;

• Apibrėžti privačiuosius juridinius asmenis bei aptarti jų rūšis;

• Išsiaiškinti, viešųjų juridinių asmenų sąvoką bei apžvelgti kai kurias jų rūšis.

Metodika: mokslinės literatūros.

JURIDINIS ASMUO

1.1. Juridinio asmens sąvoka ir požymiai

(Civilinio kodekso 2.33 str.)

1. Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme.

Komentuojamo straipsnio pirmoje dalyje nurodyti juridinio asmens požymiai, pagal kuriuos juridinis asmuo yra atribojamas nuo kitokių žmonių susivienijimų. Juridinio asmens požymiai gali būti pirminiai ir išvestiniai. Pirminiai požymiai apibrėžia juridinį asmenį. Išvestiniai požymiai papildo, detalizuoja pirminius juridinio asmens požymius. Išvestinių požymių raiška gali būti įvairi – tai priklauso nuo juridinio asmens teisinės formos. Juridinio asmens pirminiai požymiai yra organizacinis vieningumas, civilinis teisnumas ir veiksnumas, civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas. Susivienijimas gali būti laikomas juridiniu asmeniu tik esant visiems išvardytiems pirminiams požymiams. Kai kurie susivienijimai gali turėti vieną ar keletą, tačiau ne visus juridinio asmens požymius, pavyzdžiui, įmonės gali turėti kolektyvo atstovus, tarybą ir pan. Juridinio asmens filialui gali būti būdingas tam tikras organizacinis vieningumas ir civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas bei kita. Tačiau tokie susivienijimai nebus laikomi juridiniais asmenimis, nes jie neturi visų pirminių juridinio asmens požymių.

Juridiniu asmeniu nelaikomas ūkininko ūkis (1999 m. gegužės 4 d. Ūkininko ūkio įstatymo 3 str.). Ūkininko ūkio pagrindas – ūkininko žemės ūkio veikla. Tai fizinio asmens veikla, kuriai nereikia organizacinės struktūros.

Advokatūros įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad advokatų kontora nėra juridinis asmuo. Advokatų kontora turi pavadinimą, tam tikrą struktūrą, tačiau jei nebūdinga veiksnumas ir teisnumas (advokatas pats draudžia civilinę atsakomybę ir atsako už padarytą žalą, sudaro sutartis su klientais). Advokatų kontora yra advokatų, sudariusių partnerystės sutartį, visuma. Partnerystės sutarties tikslas – bendrai praktikuoti. Advokatų kontoros yra kvazijuridiniai asmenys – t.y. asmenys, kuriems būdinga organizacinis vieningumas ir savo pavadinimas. Juridiniai asmenys taip pat nėra notarų biurai (1992 m. rugsėjo 15 d. Notariato įstatymo 2 str.).

Susivienijimai, turintys juridinio asmens požymius, pagal veiklos pobūdį gali būti
skirstomi į įmones, įstaigas ir organizacijas. Įmonė – tai susivienijimas, užsiimantis ūkine komercine veikla arba veikla, kuria siekiama naudos jos steigėjams. Įstaiga yra susivienijimas, vykdantis įstatymų nustatytas valstybės ar savivaldybės funkcijas, ar susivienijimas, veikiantis socialinio, švietimo mokslo, kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse, kurio tikslas – tenkinti tam tikrus viešuosius interesus, pavyzdžiui, viešoji įstaiga, biudžetinė įstaiga ir kita. Organizacija yra bet kuris kitas susivienijimas, skirtas jį sudariusių narių poreikiams tenkinti ir tikslams įgyvendinti (visuomeninė organizacija, politinė partija ir pan.).

Organizacinis vieningumas pasireiškia vidine struktūra (susivienijimas turi skyrius, padalinius, valdymo, priežiūros organus, dalyvių susirinkimą ir pan.) ir struktūrinių dalių susijungimu į vieną visumą. Kiekvienas struktūrinis padalinys turi kompetencijos ribas ir sąveikauja su kitu struktūriniu padaliniu nustatyta tvarka. Paprastai kompetencijos ribos ir sąveikos tvarka nurodoma bendrame ar kiekvieno struktūrinio padalinio veiklos reglamente (pvz., akcinės bendrovės valdybos reglamente). Pagrindinis šaltinis, nustatantis svarbiausių struktūrinių padalinių kompetencijos ribas ir sąveiką, yra steigimo dokumentai.

Išvestinis juridinio asmens požymis yra ir atskiras juridinio asmens turtas. Jis leidžia juridiniam asmeniui įgyvendinti tikslus, kuriems jis yra įsteigtas. Turto atskirumas reiškia, kad juridinio asmens turtas apskaitomas atskirai nuo juridinio asmens dalyvių ir steigėjų turto.

Skirtingai nei 1964 m. CK, naujajame Civiliniame kodekse juridinio asmens požymiu nelaikoma savarankiška turtinė juridinio asmens atsakomybė už savo prievoles. Savarankiška turtinė juridinio asmens atsakomybė yra tada, kai pagal juridinio asmens prievoles neatsako juridinio asmens dalyviai. Juridinis asmuo, turintis tokį požymį, yra vadinamas ribotos civilinės atsakomybės juridiniu asmeniu. Juridinio asmens dalyvis, atsižvelgiant į įstatymuose ar juridinio asmens steigimo dokumentuose įtvirtintas nuostatas, gali atsakyti arba neatsakyti pagal juridinio asmens prievoles. Neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybė atsiranda, jeigu juridinio asmens turto nepakanka prievolei įvykdyti, kad ir kokios yra aplinkybės. CK 2.50 straipsnyje nurodyta, kad ribota juridinio asmens civilinė atsakomybė gali išnykti esant tam tikroms aplinkybėms. Ribota civilinė atsakomybė gali išnykti ir pagal sutartį. (1, 2)

1.2. Juridinio asmens pavadinimas

(Civilinio kodekso 2.39 str.)

1. Juridinis asmuo privalo turėti pavadinimą, pagal kurį jį būtų galima atskirti nuo kitų juridinių asmenų.

2. Juridinio asmens pavadinimas yra juridinio asmens nuosavybė, tačiau jis negali būti parduotas ar kitaip perduotas kito asmens nuosavybėn atskirai nuo juridinio asmens.

3. Juridinio asmens pavadinimas neturi prieštarauti viešajai tvarkai ar gerai moralei ir klaidinti visuomenę dėl juridinio asmens steigėjo, dalyvio, buveinės, veiklos tikslo, teisinės formos, tapatumo ar panašumo į kitų juridinių asmenų pavadinimus, žinomesnių Lietuvos visuomenei užsienio įmonių, įstaigų ir organizacijų vardus, prekių ir paslaugų ženklus. Juridinio asmens pavadinimas neturi klaidinti dėl jo tapatumo ar panašumo į anksčiau už juridinį asmenį Lietuvos Respublikoje pateiktus registruoti, įregistruotus ar pripažintus žinomus prekių ir paslaugų ženklus.

4. Juridinio asmens pavadinimas atskirai neregistruojamas ir yra saugomas nuo tos dienos, kai juridinių asmenų registrui pateikiamas prašymas įregistruoti juridinį asmenį, arba nuo teisės akto priėmimo, jei taikoma šio kodekso 2.46 straipsnio 3 dalis.

5. Juridinių asmenų registro nuostatai gali nustatyti papildomus reikalavimus juridinių asmenų pavadinimui.

Šiame straipsnyje iš dalies pakartotos 1999 m. liepos 1d. Firmų vardų įstatymų nuostatos. Šis straipsnis taikomas visiems juridiniams asmenims, neatsižvelgiant į teisinę formą. Komentuojamo straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintas vienas iš juridinio asmens požymių, t.y. reikalaujama, kad juridinis asmuo turėtų pavadinimą. Pavadinimas leidžia identifikuoti juridinį asmenį ir atskirti vieną juridinį asmenį nuo kito. Tai yra pagrindinis juridinio asmens pavadinimo tikslas. Juridinio asmens pavadinimas taip pat gali, bet neprivalo suteikti tam tikros informacijos apie patį juridinį asmenį, jo veiklą ir steigėjus. Komentuojamo straipsnio antroje dalyje nurodyta, kad juridinio asmens pavadinimas yra nuosavybės teisės objektas. Tačiau savininko teisė į jį yra apribota. Savininkas (pats juridinis asmuo) negali juridinio asmens pavadinimo parduoti ar kitaip perduoti kito asmens nuosavybėn atskirai nuo juridinio asmens. Juridinio asmens pavadinimas neturi prieštarauti viešajai tvarkai ir gerai moralei. Pavadinime negali būti vartojami keiksmažodžiai ir agresiją skatinantys žodžiai. Taip pat jis negali klaidinti visuomenės dėl juridinio asmens steigėjo ar dalyvio buveinės, veiklos tikslo ar teisinės formos. Juridinio asmens pavadinimas negali būti tapatus ar panašus į kitų juridinių asmenų pavadinimus. Nustatant, ar yra panašumo, būtina atsižvelgti į tai, ar pavadinimas gali klaidinti visuomenę, taip pat į juridinio asmens priskyrimą prie viešųjų ar privačiųjų
asmenų. Ketvirtoje dalyje sakoma, kad juridinio asmens pavadinimas registruojamas kartu su juridiniu asmeniu. Jeigu juridinis asmuo steigiamas priimant teisės aktą, pavadinimas saugomas nuo teisės akto priėmimo, bet ne nuo jo įsigaliojimo. Notaras, tvirtindamas juridinio asmens steigimo dokumentų sutikimą su įstatymų reikalavimais, netvirtina, kad juridinio asmens pavadinimas atitinka jam keliamus reikalavimus. Tačiau manydamas, kad neatitinka, notaras gali, bet neprivalo apie tai informuoti juridinį asmenį arba jo steigėją. (1, 2)

1.3. Juridinio asmens dalyvis

(Civilinio kodekso 2.45 str.)

Juridinio asmens dalyvis (akcininkas, narys, dalininkas ir pan.) yra asmuo, kuris turi nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą, arba asmuo, kuris nors ir neišsaugo nuosavybės teisių į juridinio asmens turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu.

Komentuojamame straipsnyje pateikiamas juridinio asmens dalyvio apibrėžimas. Juridinis asmuo yra susivienijimas, vienijantis kitų asmenų interesus ir (arba) kapitalą. Šie asmenys ir yra juridinio asmens dalyviai. Kadangi juridinio asmens požymis yra turto atskirumas, juridinio asmens dalyviai paprastai neišsaugo nuosavybės teisių į turtą, kuris perduodamas juridiniam asmeniui arba perduodamas kitam asmeniui. Sujungti juridinio asmens interesai ir kapitalas turi būti valdoma tam tikru būdu, todėl juridinio asmens dalyviai įgyja tam tikras prievoline teise ir pareigas juridiniam asmeniui arba kitiems dalyviams. Juridinio asmens dalyviai įstatymuose, reglamentuojančiuose konkrečias juridinių asmenų teisines formas, vadinami įvairiai, pavyzdžiui, akcinės bendrovės – akcininkas, ūkinės bendrijos – tikrasis narys, narys komanditorius, profesinės sąjungos – narys, visuomeninės organizacijos – narys, valstybinės įstaigos – steigėjas ir t.t. juridinio asmens dalyviai gali būti bet kurie juridiniai ar fiziniai asmenys, taip pat užsieniečiai, užsienio juridiniai asmenys ir kitos organizacijos. Juridinio asmens dalyvių susirinkimas yra juridinio asmens organas. Juridinio asmens dalyvio ir juridinio asmens interesai gali nesutapti. Toks nesutapimas ypač būdingas privatiesiems juridiniams asmenims. Tačiau juridinis asmuo, kaip savarankiškas teisės subjektas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Nuo juridinio asmens teisinės formos priklauso ir tai, koks bus jo dalyvio dalyvavimo juridinio asmens veikloje laipsnis bei pobūdis. (1, 2)

1.4. Juridinių asmenų teisnumas ir veiksnumas

Juridinis asmuo (kaip ir fizinis asmuo), kaip civilinės teisės subjektas, apibrėžiamas pagal du požymius: teisnumą ir veiksnumą. Juridinio asmens teisnumą sąlygoja jo įsteigimo tikslai ir paskirtis. Todėl juridinių asmenų teisnumas nėra lygus. Juridinio asmens teisnumą nulemia jo veiklą reglamentuojantys įstatymai ir įstatai (nuostatai). Juose įtvirtinama juridinio asmens veiklos sritis, uždaviniai, kartais įvardijamos svarbiausių sandorių rūšys, kuriuos gali sudaryti juridinis asmuo. Tačiau įstatai nepateikia išsamaus galimų sanodrių sąrašo. Todėl juridinio asmens teisnumas vadinamas specialiuoju. Privačių juridinių asmenų teisnumas yra platesnis nei viešųjų, kadangi pastarieji sukurti valstybės, savivaldybių ir kitų viešųjų funkcijų įgyvendinimui.

Civilinio kodekso 49 straipsnis nustato, kad negalioja tie juridinio asmens sudaryti sandoriai, kurie prieštarauja juridinio asmens tikslams, nurodytiems jo steigimo dokumentuose. Sprendžiant juridinio asmens sudarytų sandorių galiojimo klausimą, reikia atsižvelgti į šias dvi aplinkybes: į juridinio asmens rūšį ir ar juridinio asmens kontrahentas, sudarydamas sandorį, žinojo ir ar galėjo žinoti, kad juridinis asmuo neturi teisės sudaryti tokio sandorio.

Viešųjų juridinių asmenų teisnumas siauresnis nei privačių. Jie gali sudaryti tik tokius sandorius, kurie reikalingi jų funkcijoms bei uždaviniams įgyvendinti. Be to, viešųjų juridinių asmenų kontrahentas, sudarydamas sandorį, žino arba privalo žinoti juridinio asmens teisnumo ribas, nes paprastai žinoma tokio juridinio asmens paskirtis. Privačių juridinių asmenų teisnumas platesnis, jis nėra taip griežtai apibrėžtas, todėl tokio asmens kontrahentas ne visuomet gali žinoti privataus juridinio asmens teisnumo ribas. Į visas šias aplinkybes turi atsižvelgti teismai, spręsdami juridinių asmenų sudarytų sandorių galiojimo klausimus.

Juridinio asmens sudarytas sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, kai juridinio asmens kontrahentas, sudarydamas sandorį, žinojo arba turėjo žinoti, kad juridinis asmuo neturi teisės sudaryti tokio sandorio.

Juridinis asmuo kartu su teisnumu įgyja ir veiksnumą, nes jis neturėdamas veiksnumo negalėtų įgyti teisių ir pareigų, – t.y. negalėtų veikti. Juridinis asmuo įgyja civilines teises ir pasiima civilines pareigas, taip pat jas įgyvendina per savo organus (Civilinio kodekso 28 straipsnis). Juridinio asmens organai gali būti vienasmeniai (direktorius, pirmininkas, viršininkas ir pan.) ir kolegialūs (akcininkų susirinkimas, taryba, komitetas ir pan.). Juridinio asmens valią formuoja ir išreiškia jo organai. Organų teises, jų sudarymo tvarką ir kompetenciją nustato įstatymai ir juridinio įstatai (nuostatai).

Organo veiksmai, atlikti neprieštaraujant juridinio
asmens įstatams (nuostatams) arba juridinio asmens interesams, laikomi paties juridinio asmens veiksmais. Šių veiksmų pagrindu atsiradusios teisės ir pareigos yra juridinio asmens teisės ir pareigos. Fizinio asmens atliekami veiksmai pripažįstami juridinio asmens organo veiksmais, jeigu: 1) įstatymas arba juridinio asmens įstatai numato atitinkamą organą ir nustato jo sudarymo (paskyrimo) tvarką bei kompetenciją; 2) juridinio asmens organas (fizinis asmuo) yra išrinktas arba paskirtas įstatymo arba įstatų nustatyta tvarka; 3) jis veikia ne kaip privatus asmuo savo interesus, o kaip juridinio asmens organas juridinio asmens interesais.

Jeigu trūksta bent vienos iš sąlygų, tokio asmens veiksmai gali būti vertinami kaip juridinio asmens atstovo veiksmai, jeigu jis turi juridinio asmens įgaliojimą, arba juridinis asmuo tokiems veiksmams pritars vėliau. Jeigu fizinis asmuo tokių įgalinimų neturi, už tokių veiksmų teisines pasekmes atsakingas jis pats.

Juridiniai asmenys dažniausiai turi individualius įstatus. Tačiau gali būti patvirtinti bendrieji tam tikros viešųjų juridinių asmenų grupės įstatai (nuostatai). Individualūs juridinio asmens įstatai daugeliu atveju ruošiami ir tvirtinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintais pavyzdiniais įstatais. Juridinio asmens įstatai (nuostatai) nulemia juridinio asmens teisnumą ir veiksnumą. (3)

1.5. Juridinio asmens steigimo tvarka

(Civilinio kodekso 2.59 str.)

Juridiniai asmenys steigiami kodekso ir įstatymų nustatyta tvarka. Steigimo procedūros klausimus, kurių nereglamentuoja įstatymai, gali nustatyti steigėjai.

Juridiniai asmenys steigiami šia tvarka:

1) potvarkine,

2) leidimine,

3) pareikštine normatyvine,

4) pareikštine.

Potvarkinė tvarka. Viešosios teisės juridiniai asmenys steigiami potvarkine tvarka. Kompetetinga valstybinė valdžios ar valdymo institucija priima sprendimą dėl juridinio asmens įsteigimo. Antai Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 21 straipsnis nustato, kad Vyriausybė prireikus steigia ir panaikina Vyriausybės įstaigas. Savivaldybės taip pat steigia įstaigas, įmones.

Pareikštine normatyvine tvarka juridiniai asmenys steigiami, kai įstatymas yra nustatęs tokių juridinių asmenų steigimo tvarką, tikslus, organizacinę struktūrą, asmenų dalyvavimo juose sąlygas. Tokie juridiniai asmenys atsiranda steigėjų iniciatyva. Kompetetinga institucija patikrina, ar registruojamo juridinio asmens įstatai atitinka įstatymo reikalavimus. Tokia tvarka steigiamos akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės, žemės ūkio bendrijos, daugiabučių namų savininkų bendrijos. Šia tvarka steigiamos partijos, visuomeninės organizacijos.

Pareikštine tvarka steigiamos profsąjungos. Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 6 straipsnis numato, kad profesinė sąjunga laikoma įsteigta, kai minimalus įstatymo nustatytas steigėjų skaičius (30 arba 1/5 visų darbuotojų) susirinkime patvirtina įstatus ir išrenka vadovaujančius organus. Tačiau juridiniu asmeniu profesinė sąjunga tampa tik įregistravusi savo įstatus.

Juridinių asmenų registracija. Civilinio kodekso 26 straipsnis nustato, kad juridinio asmens teisnumas atsiranda nuo jo įstatų (nuostatų) patvirtinimo momento, o jeigu įstatai turi būti registruojami – tai j registravimo momento. Tai reiškia, kad nuo nurodyto momento steigiamas juridinis asmuo tampa teisės subjektu, t.y. laikoma įsteigtu.

Įmonės įstatai patvirtinami įregistruojant įmonę. Įmones registruoja vietos savivaldybės ir Lietuvos Respublikos Ekonomikos ministerija, kuri registruoja tik iš valstybės lėšų steigiamas įmones, bendras užsienio ir Lietuvos kapitalo įmones bei užsienio kapitalo įmones. Visuomeninių organizacijų, politinių partijų, labdaros fondų, profesinių sąjungų ir kitų visuomeninių organizacijų registraciją atlieka ir įstatus tvirtina Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija. (1, 3)

1.6. Juridinio asmens pasibaigimas ir reorganizavimas

Juridinių asmenų pasibaigimas galimas dviem būdais: reorganizavimo ir likvidavimo. Juridinių asmenų reorganizavimo ir likvidavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, Įmonių įstatymas, atskirų įmonių rūšių įstatymai, atskirų įmonių įstatai, kiti teisės aktai.

Juridinių asmenų reorganizavimas – tai jų pertvarkymas be likvidavimo procedūros. Reorganizuotų juridinių asmenų teisės ir pareigos pereina naujai įsteigtiems ar išlikusiems, bet iš esmės pertvarkytiem juridiniams asmenims. Juridiniai asmenys gali būti reorganizuojami jungimo ir skaidymo būdu. Galimi jungimo būdai yra prijungimas ir sujungimas.

Prijungimas – tai vieno ar daugiau juridinių asmenų prijungimas prie kito juridinio asmens, kuriam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos.

Sujungimas – tai dviejų ar daugiau juridinių asmenų susivienijimas į naują juridinį asmenį, kuriam pereina visos reorganizuotų juridinių asmenų teisės ir pareigos.

Galimi skaidymo būdai yra išdalijimas ir padalijimas.

Juridinių asmenų reorganizavimo ir likvidavimo sąlygos priklauso nuo jų rūšies ir įsteigimo tvarkos.

Institucija ar valdymo organas, nutaręs likviduoti juridinį asmenį, skiria įmonės likvidatorių arba administratorių. Nuo jų paskyrimo dienos įmonės administracijos vadovas ir kiti jos valdymo organai
turėtų įgaliojimų įmonę valdyti. Jų funkcijas atlieka likvidatorius, kuris turi pranešti įmonę įregistravusiam rejestro tvarkytojui apie jos statuso pasikeitimą.

Likviduojamos įmonės likvidatorius turi iš esmės tokias pat, kaip ir buvęs administracijos vadovas teises ir pareigas.

Likviduoto juridinio asmens turtas, sumokėjus mokesčius į biudžetą bei atsiskaičius su kreditoriais ir samdomais darbuotojais, paskirstomas akcininkams proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei, arba paskirstomas tarp bendrijos narių, atsižvelgiant į jų pajaminius įnašus, arba perduodamas steigėjui. Po to likvidatorius įformina juridinio asmens likvidavimo aktą, pateikia reikalingus dokumentus, išregistruoja jį iš Juridinių asmenų rejestro, perduoda likviduotos bendrovės dokumentus saugoti Archyvų įstatymo nustatyta tvarka.

Apie juridinio asmens likvidavimą turi būti viešai tris kartus paskelbta spaudoje arba kiekvienam akcininkui ir kreditoriui, arba tik kreditoriams atskiru raštu, kad jiems būtų žinoma apie juridinio asmens likvidavimą.

1.7. Juridinio asmens bankrotas

Bankrotas – nemokios įmonės ar viešosios įstaigos būsena, kai įmonei iškelta bankroto byla ar kreditoriai vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka.

Bankroto ir įmonės nemokumo klausimai sprendžiami pagal principus:

• Kreditorių turtinių teisių apsaugos;

• Įmonių mokumo atkūrimo prioriteto;

• Bankrutuojančios įmonės darbuotojų turtinių reikalavimų tenkinimo pirmumo principais.

Bankroto procedūros:

• Teisminė

• Neteisminė.

Neteisminė procedūra taikoma tada, kai nutarimui ją taikyti pritaria kreditorių susirinkimas ir jei už ją balsuoja kreditoriai, kurių reikalavimų suminė vertė sudaro 4/5 visų turimų turtinių įsipareigojimų, įskaitant ir tuos, kurių mokėjimo terminai nepasibaigę. Negali būti taikoma tada, jei teismuose iškeltos bylos ir jei iš įmonės išieškoma pagal teismų ar kitus vykdomuosius dokumentus.

Neteisminę tvarką gali inicijuoti valdymo organai ar dalyviai, jei galimybė atsiskaityti su kreditoriais nenusimato.

Teisminė procedūra yra taikoma tada, kai yra keliama bankroto byla. Bankroto byla gali būti keliama tada, jei:

• Įmonė yra nemoki;

• Įmonė pasiskelbė, kad negali atsiskaityti su kreditoriais.

Nemoki reiškia tai, kada įmonė neatsiskaito su kreditoriais per 3 mėnesius ir jei pradelsti įsipareigojimai viršija ½ turto vertės, nurodytos balanse.

Kreiptis dėl bylos iškėlimo gali kreditoriai, valdymo organai ar dalyvis, jei aplinkybės yra nurodytos Bankroto įstatyme, pvz., laiku nemoka darbo užmokesčio, mokesčių, nėra turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą.

Teismui iškėlus bankroto bylą ar priėmus sprendimą taikyti neteisminę procedūrą, turi būti paskiriamas administratorius. Iškėlus bankroto bylą valdymo organai netenka įgaliojimų, uždraudžiamos vykdyti prievolės. Įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą, kuris pažymimas Juridinių asmenų registre.

Jei įmonės likvidavimo procese išaiškinamas jos nemokumas, tai dėl bylos iškėlimo ar neteisminės procedūros turi kreiptis likvidatorius. Bankroto neinicijavimas – kriminalinis nusikaltimas.

Bankroto proceso esmė – sustabdyti įmonės veiklą, kad būtų pasiekti minėti principai.

Bankrutavusi įmonė teismo sprendimu arba kreditorių susirinkimo nutarimu likviduojama. (4)2. JURIDINIŲ ASMENŲ RŪŠYS

Juridinių asmenų gali būti laibai įvairių ir jie gali būti skirstomi remiantis įvairiais kriterijais. Pagal veiklos pobūdį jie gali būti skirstomi į įmones, įstaigas ir organizacijas; pagal veiklos sritį – į juridinius asmenis, užsiimančius ūkine komercine veikla, viešuoju administravimu, kultūrine, socialine, švietimo, mokslo, sportine ir kitokia veikla; pagal turtinės atsakomybės apimtį – į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės asmenis; pagal steigimo būdą – į egzistuojančius per se (valstybė, savivaldybės etc.), steigiamus teisės aktu, registruojamus, egzistuojančius atsiradus tam tikroms aplinkybėms ir t.t. Juridinių asmenų skirstymas į viešuosius ir privačiuosius yra vienas iš jų skirstymo būdų, turinčių reikšmę kai kurioms juridinio asmens teisėms ir pareigoms. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. Lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 patvirtintų Juridinių asmenų registrų nuostatų 11 ir 12 punktus juridinių asmenų tipai yra:

Privatūs juridiniai asmenys:

• Advokatų profesinės bendrijos;

• Akcinės bendrovės;

• Uždarosios akcinės bendrovės;

• Individualios (personalinės) įmonės;

• Komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos;

• Kooperatinės bendrovės (kooperatyvai);

• Kredito unijos ir kitos kredito įstaigos;

• Tikrosios ūkinės bendrijos;

• Europos ekonominių interesų grupės;

• Žemės ūkio bendrovės.

Viešieji juridiniai asmenys:

• Asociacijos (bei visuomeninės organizacijos, veikiančios pagal LR asociacijų įstatymą);

• Daugiabučių namų savininkų bendrijos;

• Garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos;

• Gyvenamųjų namų statybos bendrijos;

• Labdaros ir paramos fondai;

• Politinės partijos ir politinės organizacijos;

• Profesinės sąjungos ir jų susivienijimai;

• Savivaldybių biudžetinės įstaigos;

• Savivaldybių
įmonės;

• Sodininkų bendrijos;

• Religinės bendruomenės ir bendrijos (tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigti juridiniai asmenys, kitos religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigti juridiniai asmenys);

• Valstybės biudžetinės įstaigos;

• Valstybės įmonės;

• Viešosios įstaigos. (4)3. PRIVATIEJI JURIDINIAI ASMENYS

Pagrindinis juridinių asmenų skirstymo į viešuosius ir privačiuosius kriterijus yra steigėjų interesas. Privatieji juridiniai asmenys yra to¬kie, kurių tikslas – tenkinti privačius steigėjų interesus. Vis dėlto privačiųjų ir viešųjų interesų atskyrimas nėra toks paprastas kaip gali pasiro¬dyti iš pirmo žvilgsnio. Sąvokoje „viešasis interesas“ slypi tam tikras prieštaravimas: „intereso“ sąvokoje slypi individualistinis elementas, nes „interesas“ iš esmės nusako tai, ko geidžia įvairūs žmonės, o sąvoka „viešasis“ nurodo tam tikrą kolektyvinę visumą . Kai kurie moksli¬ninkai mano, kad toks viešojo intereso svarbos iškėlimas yra nepagrįs¬tas, nes kiekvienas interesas, kuris yra legalus, yra ir „viešas“. Vytauto Didžiojo universiteto ordinarinis profesorius P. Leonas 1931 m. savo knygoje „Teisės enciklopedija“ teigia, jog „interesų turi tik atskiri as¬menys, nes tik jie yra realios visuomenės dalys“. Viešasis interesas yra privačių interesų sujungimas, ir todėl galima pasakyti, kad teisė saugoja tik atskirų žmonių interesus.

Egzistuoja ir priešinga nuomonė, paneigianti grynai privataus in¬tereso egzistavimą. Jeigu laikysimės pozicijos, jog asmuo yra pirmesnis nei valstybė, jog valstybė egzistuoja ir veikia žmogaus labui, atskiro žmo¬gaus atžvilgiu vykstantys procesai, pavyzdžiui, teisingumo vykdymas, kon¬krečios teisinės problemos sprendimas gali būti laikomi nebe privačiu to žmogaus interesu, bet iš esmės – viešu interesu . Taigi ir tie intere¬sai, kurie tradiciškai būtų vadinami „privačiais“, patektų į „viešųjų inte¬resų“ apsaugos sritį.

Nepretenduodami į galutinį šios mokslinės problemos sprendi¬mą, pateiksime privataus intereso apibrėžimą, paremtą naudos kriterijumi. Mūsų nuomone, to pakanka, kad būtų galima tiksliai atriboti privačiuosius ir viešuosius juridinius asmenis. Taigi sąvoka „privalus inte¬resai“ reiškia bet kokia materialia nauda (pelno dalies, turto prieaugio, paslaugų, galimybių padidinimą ir pan.), kurią gauna ar siekia gauti privatus asmenys – juridinio asmens steigėjai arba dalyviai.

Privačiųjų juridinių asmenų teisinės formos reglamentavimas pasižymi tam tikromis ypatybėmis: 1) jiems būdingas bendrasis teisnumas, tai reiškia, kad jie gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens savybės kaip lytis, amžius bei giminystė (CK 2.74 str.), todėl steigimo dokumentuose privačių juridinių asmenų veiklos tikslai gali būti apibū¬dinti labai plačiai (pvz., pelno siekimas, prekyba, gamyba ir kt.); 2) san¬doriai, kuriuos sudarė privataus juridinio asmens organai, pažeisdami savo kompetenciją, sukelia prievoles juridiniam asmeniui (CK 1.82 str. 1 d. ir CK 2.83 str. I d.), t. y. netaikomas ultra vires principas.

Privačiųjų juridinių asmenų teisnumas negali būti apribotas ki¬taip, kaip tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Draudžiama tei¬sės aktuose diskriminacijos tikslais nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims, o pavienio juridinio asmens teisnumą galima apriboti tik teismo sprendimu. Tačiau skirtin¬go teisnumo nustatymas tam tikros rūšies juridiniams asmenims, pavyzdžiui, įstatymų nustatyti draudimai tam tikros rūšies juridiniams asmenims užsiimti tam tikra komercine ūkine veikla, nelaikoma diskri¬minaciniu teisnumo apribojimu. (4)

3.1. Privačiųjų juridinių asmenų rūšys

Privatieji juridiniai asmenys skirstomi į 1) pelno siekiančius juri¬dinius asmenis – įmones ir 2) pelno nesiekiančius privačiuosius juridi¬nius asmenis, pavyzdžiui, daugiabučių namų savininkų bendrijos. Nors paprastai ne pelno organizacijos priskiriamos prie viešųjų juridinių as¬menų, tačiau daugiabučių namų savininkų bendrijos turi esminį priva¬čiųjų juridinių asmenų požymį – tenkina privačius jos narių interesus. (4)

3.2. Neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys

3.2.1. Individualios įmonės

Individuali įmonė (toliau – IĮ) yra privatus neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, nuosavybės teise priklausantis vienam as¬meniui. Individualių įmonių steigimų veiklą ir likvidavimą reglamen¬tuoja Individualių įmonių įstatymas, CK. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. balandžio 11 d. nutartyje indi¬vidualią įmonę įvardijo kaip neinkorporuotą įmone, kuri asocijuojasi su fizinio asmens – komersanto, verslininko individualia komercine ūkine veikla.

IĮ privalo turėti firmos vardą, kuriame nurodomi jos teisinę formą nusakantys žodžiai „individuali įmonė“ arba „IĮ“.

Individualios įmonės kaip verslo organizavimo įrankio pranašumai yra šie: 1) įstatymai nereikalauja jokio minimalaus pradinio kapitalo; 2) IĮ gali tvarkyti supaprastintą buhalterinę apskaitą. Jeigu vidutinis sąra¬šuose esančių
skaičius neviršija 10 žmonių ir metinės paja¬mos neviršija 500 tūkstančių litų, IĮ apmokestinamasis pelnas apmo¬kestinamas taikant 13 procentų mokesčio tarifą; 3) IĮ savininkas gali dirbti savo įmonėje pats vienas ar padedamas šeimos narių, t. y. jam nebūtina įdarbinti kitų darbuotojų bei sudaryti su jais darbo sutartis. Tačiau IĮ yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl už IĮ prievoles įmonės savininkas atsako visu savo turtu. Be to, IĮ savinin¬kai gali panaudoti savo ir savo šeimos narių pinigines lėšas ir turtą įmo¬nės veiklai. Beje, IĮ ir iš jos veiklos gaunamos pajamos pripažįstamos sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis sudarę santuoką, tačiau jei IĮ nuosavybės teise priklausė vienam sutuoktiniui iki santuokos sudarymo, bendroji jungtinė sutuok¬tinių nuosavybė yra iš įmonės veiklos gautos pajamos ir įmonės vertės padidėjimas sudarius santuoką. (4)

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 4492 žodžiai iš 8659 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.