Civilinės teisės reguliavimo dalykas ir metodas
5 (100%) 1 vote

Civilinės teisės reguliavimo dalykas ir metodas

CIVILINĖS TEISĖS REGULIAVIMO DALYKAS IR METODAS

Teisė – socialinė norma. Skiriasi nuo moralinės normos tuo, kad yra prievartinis mechanizmas. Tiesės normos reguliuoja tam tikrus visuomeninius santykius tarp visuomenės narių. Civilinės teisės reguliavimo dalykas – tai, ką (visuomeninius santykius) reguliuoja civilinės teisės šaka.

Civilinio kodekso (civilinės teisės šaltinis, pagrindinis civilinės teisės įstatymas) 1 str. rašoma, kad civilinės teisės kodeksas reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklosčiusius tarp fizinių asmenų, juridinių asmenų ir organizacijų, neturinčių juridinio asmens teisių. Įstatymo numatytais atvejais minėtas kodeksas reguliuoja ir kitus asmeninius neturtinius santykius.

Turtinius santykius taip pat reguliuoja viešosios ir kitos privatinės teisės šakos. Pagrindinis civilinės teisės reguliavimo dalykas – turtiniai santykiai. Turtiniams santykiams, pagrįstiems administraciniu vienos šalies pavaldumu kitai, mokesčių, socialinio draudimo, šeimos santykiams šio kodekso taisyklės netaikomos. Tam yra šeimos, vandens, miškų, darbo ir kiti įstatymai bei kodeksai.

Turtiniai santykiai – tai tokie visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl turto. Jų objektas – turtas. Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, yra būdinga prekinė-piniginė išraiška. Civilinė teisė taip pat reguliuoja ir kai kuriuos neatlygintinus santykius, pvz. civilinės teisės normomis reguliuojamas dovanojimo institutas.

Kita santykių grupė, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, yra neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais. Tai tokie visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus arba žmonių kolektyvo. Tokios gėrybės praktiškai apibūdina asmenybę. Joms priskiriama garbė, orumas, vardas, pavardė, juridinio asmens pavadinimas. Šios vertybės neatsiejamos nuo asmens.

Kita santykių grupė – neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais. Tai santykiai, kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų – mokslo, meno, literatūros kūrinių sukūrimo ir naudojimo. Asmeninių neturtinių santykių susijusių su turtiniais vien iš pagrindinių savybių – turi objektyvia forma išreikštą objektą.

Civilinės teisės reguliavimo metodas – tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi. Teisės normos paprastai arba leidžia tam tikrą veiksmą ar elgesį, arba draudžia, arba įpareigoja atlikti tam tikrus veiksmus.

Metodą sudaro 3 elementai:

1. Leidimas

2. Įsakymas

3. Draudimas

Atsižvelgiant į 3 elementų proporciją ar derinį reguliuojant konkrečius visuomeninius santykius ir išskiriami atskirų teisės šakų reguliavimo metodai. T.y. kuris iš tų teisės elementų yra dominuojantis tokiais būdais, tokia sistema ir reguliuojami teisiniai santykiai. Kadangi civilinėje teisėje dominuoja leidimo elementas, o baudžiamojoje – įsakymo arba draudimo elementas, todėl ir skiriame atskiras teisės šakas, atskirų teisės šakų reguliavimo metodus.

Galime išskirti tokius civilinės teisės reguliavimo metodo požymius:

· civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė. Pasireiškia tuo, kad sueidami į civilinį teisinį santykį, jo dalyviai nepavaldūs vienas kitam ir nepriklausomi

· šalys arba civilinės teisinių santykių dalyviai turi iniciatyvos teisę formuojant visuomeninius santykius

· civilinio teisinio santykio dalyviai turi dispovitiškumą. Jis pasireiškia tuo, kad civilinė teisė nėra reglamentuota, kad turi pasielgti taip ir ne kitaip. T.y. dalyviai turi pasirinkimo variantą.

· Turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė

· Taikoma ieškininė pažeistų ir ginčijamų teisių gynimo tvarka. Jeigu kažkuris visuomeninių santykių dalyvis mano, kad jo teisės pažeistos, jis kreipiasi į kažkokį tretįjį asmenį (pvz. teismą), kad išspręstų ginčą.

CIVILINĖS TEISĖS ATRIBOJIMAS NUO KITŲ TEISĖS ŠAKŲ

Atribojimo civilinę teisę nuo administracinės teisės pagrindinis momentas, kuriuo remiamasi yra reguliavimo objektas (dalykas) ir metodas (kas reguliuoja, kaip reguliuoja)

CIVILINIO TEISINIO SANTYKIO SĄVOKA, YPATUMAI, SUBJEKTAI, OBJEKTAI

Fiziniai juridiniai asmenys, norėdami patenkinti savo poreikius ir interesus atlieka tam tikrus veiksmus ir jie dalyvauja įvairiuose visuomeniniuose santykiuose, kuriuos reguliuoja teisės normomis. Faktiškai tokius veiksmus vadiname visuomeniniais, o jeigu tie santykiai yra reguliuojami teisės normomis, tai tokie santykiai tampa teisiniais santykiais. Tuo tarpu civiliniais teisiniais santykiais dažnai vadinama civilinės teisės normomis sureguliuotas faktinis visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektines civilines teises bei pareigas. Dar kitaip civilinius teisinius santykius galima būtų apibrėžti kaip civilinės teisės normų pagrindu dėl materialinių ir nematerialinių gėrybių atsirandantį teisinį santykį, kurio dalyviai turi teisinę autonomiją bei turtinį atskyrimą bei dalyvauja jame kaip lygiateisiai teisių ir pareigų subjektai. Civiliniams teisiniams santykiams būdingi bendrų teisinių santykių bruožai:

· civilinis teisinis santykis – visuomeninis santykis, t.y. santykis tarp žmonių, jų kolektyvų, organizacijų, turinčių teisinį
subjektiškumą

· civilinis teisinis santykis atsiranda teisės normų pagrindu ir yra teisės normų reikalavimų įgyvendinimo būdas, tų santykių subjektų veiksmais

· atsiradusių civilinių subjektinių teisių įgyvendinimą garantuoja valstybės ir visuomenės prievartos priemonės.

Specifiniai civilinio santykio bruožai:

· santykio dalyviai lygūs ir nepavaldūs vieni kitiems

· civilinio teisinio santykio dalyviams atsiranda tarpusavio subjektinės civilinės teisės ir pareigos

· dalyviai turi organizacinį ir turtinį atskyrimą

· būdami civilinių teisinių santykių dalyviais, jie įgyvendina savo turtinius ir asmeninius neturtinius interesus

Civilinių santykių rūšys:

1. turtiniai, kurie sudaro didžiąją dalį:

1.1. nuosavybės teisiniai santykiai – tai tokie civilinės teisės sureguliuoti turtiniai santykiai, kur teisę turintis asmuo, nuosavybės subjektas, turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti, o visi kiti asmenys turi pasyvią pareigą netrukdyti jam įgyvendinti savininko teisių

1.2. prievoliniai teisiniai santykiai – tai civilinės teisės normomis sureguliuoti faktiniai turtiniai santykiai, kurių vienas objektas (kreditorius) turi teisę reikalauti iš kito subjekto (skolininko), kad šis perduotų jam tam tikrą turtą, atliktų tam tikrus darbus, suteiktų paslaugas ar sumokėtų pinigus, susilaikytų nuo tam tikrų veiksmų atlikimo, o skolininkas privalo įvykdyti savo pareigą

2. Neturtiniai:

2.1. asmeniniai neturtiniai nesusiję su turtiniais

2.2. asmeniniai neturtiniai susiję su turtiniais

2.3. organizaciniai teisiniai santykiai

Civilinio teisinio santykio subjektu gali būti kiekvienas asmuo – fizinis ar juridinis, kuriam civilinės teisės normos suteikia galimybę būti civilinių teisių ir pareigų turėtoju, jeigu teisės normos leidžia tam asmeniui turėti civilinį teisinį subjektiškumą.

Fiziniai asmenys – individai, turintys civilinės teisės subjektiškumą. Pagal pilietybę jie gali būti skirstomi į Lietuvos piliečius, užsieniečius bei asmenis be pilietybės. Asmuo be pilietybės – asmuo netekęs pilietybės ir neįgijęs kitos.

Juridiniai asmenys – organizacijos, kurios turi atskirą turtą, savo vardu gali įgyti turtines bei asmenines neturtines teises bei pareigas, būti ieškovais bei atsakovais teisme arba trečiųjų teisme. Įstatymų nustatytais atvejais civilinės teisės santykiuose gali dalyvauti ir valstybė bei savivaldos institucijos.

Valstybės bei savivaldos institucijos, kaip civilinių teisinių subjektų, veiklą reglamentuoja ne tik civilinės teisės normos, bet ir viešosios bei kitos normos.

Civilinių teisinių santykių objektas yra ta gėrybė, kuri reikalinga teisės subjektui savo poreikiams bei interesams tenkinti ir yra reali jų tenkinimo priemonė. Dažniausiai atsiranda keturios civilinių teisinių objektų rūšys:

1) kūrybinės veiklos rezultatai

2) daiktai

3) veiksmų rezultatai

4) asmeninės neturtinės gėrybės

CIVILINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMO, PASIKEITIMO IR PASIBAIGIMO PAGRINDAI

Civiliniams teisiniams santykiams atsirasti, pasikeisti ir pasibaigti, o taip pat civilinėms teisėms atsirasti, pasikeisti ir pasibaigti reikalingos tam tikros prielaidos ir pagrindai. Prielaidas galima išskirti dviejų rūšių:

· norminės

· teisinio subjektiškumo

Civiliniams teisiniams santykiams atsirasti reikalingas faktinis teisinis pagrindas, kuris dar vadinamas juridiniu faktu.

Juridiniais faktais yra laikoma realios tikrovės reiškiniai, su kuriais civilinės teisės normas sieja civilinių teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas. Juridiniams faktams būdingi 3 požymiai:

1) realios tikrovės faktas

2) juridinis faktas – tai toks reiškinys, kurį numato civilinės teisės normos

3) juridinis faktas – toks reiškinys, su kuriuo civilinės teisės normas sieja tam tikras teisines pasekmės, o būtent civilinių teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas

Juridinius aktus galima pagal valinį požymį klasifikuoti į dvi grupes:

· Veiksmus

· Įvykius

Veiksmai yra žmogaus valios aktai. Kitaip tariant, žmogus veikia sąmoningai, vykdo juridinę teisinę reikšmę turinčius veiksmus, kurie sukelia tam tikras pasekmes. Tam tikrais įstatymu nustatytais atvejais veiksmu suprantamas ir neveikimas (skolos negrąžinimas). Veiksmai, kaip juridiniai faktai gali būti skirstomi į teisėtus ir neteisėtus. Veiksmai, kurie nepažeidžia teisės normų – teisėti, kiti – neteisėti. Teisėti veiksmai skirstomi į:

· Teisinius poelgius

· Teisinius aktus

Teisiniai aktai – tai tokie teisėti veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinius teisinius santykius. Teisiniai aktai savo ruožtu skirstomi į:

· administracinius aktus. Šie į administracinius faktus ir sandorius

· administracinius poelgius

Administraciniai aktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ir pasibaigia civiliniai ir teisiniai santykiai yra valstybinių valdymo organų aktai civilinės apyvartos srityje, turintys civilinė teisinę reikšmę.

Sandoriai – didžiausia teisinių aktų grupė. Sandoriais laikomi fizinių ir juridinių asmenų veiksmai, kurie specialiai skirti sukurti tam tikriems teisiniams padariniams.

Teisiniai poelgiai – tai tokie veiksnių ir neveiksnių civilinės teisės subjektų veiksmai, kuriais jis specialiai nesiekia sukurti civilinių subjektinių teisių bei
pareigų, tačiau dėl tokių veiksmų atsiranda teisiniai padariniai.

Teisiniai įvykiai – reiškiniai, kurių atsiradimas ar veikimas nepriklauso nuo žmonių valios. Tai gali būti laiko tėkmė, žemės drebėjimas, įvairios stichinės nelaimės.

Civilinės teisės bei pareigos atsiranda iš Lietuvos Respublikos įstatymo numatytų pagrindų, taip pat iš fizinių bei juridinių asmenų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymuose numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis ir prasmę, sukuria civilines teises ir pareigas. Remiantis tuo civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš įstatymuose nustatytų sandorių, taip pat iš sandorių, nors įstatymuose nenumatytų, bet jiems neprieštaraujančių administracinių aktų kaip atradimų mokslo, literatūros, meno kūrinių sukūrimo rezultatas dėl žalos padarymo kitam asmeniui, taip pat turto įgijimo ar sutaupymo kito asmens lėšų sąskaita be pakankamo pagrindo dėl įvykių, su kuriais įstatymai sieja civilinių teisinių pasekmių atsiradimą arba kilimą.

NAUJASIS CIVILINIS KODEKSAS

Naujai priimtas civilinis kodeksas įsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 dienos, išskyrus tas civilinio kodekso normas, kurioms šis įstatymas nustato kitus įsigaliojimo terminus. Kiti įstatymai ir teisės aktai galioja Lietuvos Respublikoje iki civilinio kodekso įsigaliojimo. Galioja tiek, kiek neprieštarauja civiliniam kodeksui, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. Esant civiliams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki civilinio kodekso įsigaliojimo civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda joms įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Iki civilinio kodekso įsigaliojimo pradėtoms administracinėms ir teisinėms procedūroms taikomas tuo metu galiojusių įstatymų materialinės teisės normos, išskyrus išimtis numatytas šiame įstatymu.

Šis naujas Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Įstatymų numatytais atvejais šis įstatymas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymu, nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms, ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas arba įstatymu nustatytas asmenines pareigas valstybei, ar jos taiko įstatymu nustatytas administracines baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius bei kitokius santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos. Šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.

Civilinis kodeksas tvirtina, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačių santykių teisinio apibrėžtumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinės teisės teisminio apibrėžtumo principais. Civilines teises gali apriboti tik įstatymu ar įstatymu pagrindu teismas, jei toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ar gyvybei, asmeniniam turtui, jų teisėms ir teisiniams interesams apsaugoti.

Įstatymu ir sutarčių nustatytais atvejais civiliniai santykiai reglamentuojami pagal papročius. Papročiai netaikomi jeigu jie prieštarauja imperatyviomis įstatymo normoms arba sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams.

CIVILINIO TEISINIO SANTYKIO TURINYS IR FORMOS

Teisinėje literatūroje nėra vienos nuomonės dėl civilinio teisinio santykio. Yra įvairių teisės mokslininkų nuomonių dėl minėto reiškinio. Dalis mokslininkų mano, kad teisinio santykio turinį sudaro vien teisės ir pareigos, o asmenų dalyvaujančių jame veiksmai į teisinio santykio turinį neįeina. Kaip žinome, teisinis santykis – tai objektyviai egzistuojantis teisinis socialinis reiškinys. Dėl teisinio sureguliavimo faktinis santykis nepakeičia savo prigimties. Pvz.: jeigu tai buvo ekonominis santykis, jis ir toliau lieka ekonominiu, bet dėl teisinio sureguliavimo jis tampa ir nuosavybės teisiniu santykiu. Kiekvienas turtinis teisinis santykis sudaro ekonominio turinio ir teisinės formos vienovė. Be formos negali būti turinio, kaip ir be turinio negali būti formos. Atskirtos nuo visuomeninio santykio, kurio teisės ir pareigos sudaro tik abstraktiniai teisiniai ryšiai ir nieko daugiau. Visuomeninių teisių dalyvių veiksmai suteikia subjektyvinėms teisėms ir pareigoms prasmę, bet kartu tie patys veiksmai įgyja apibrėžtumą ir tikslingumą.

Todėl matyt tikslinga laikyti, kad civilinio teisinio santykio turinys yra teisėmis ir pareigomis numatyti jų dalyvių veiksmai. Subjektyvinės teisės ir pareigos kaip vidinė teisinio santykio forma nustato teisinių santykių dalyvių leistinų santykių kryptis, ribas, parodo tarpusavio ryšius. Civilinės subjektyvinės teisės turinys tai civilinės teisės normomis leidžiamas elgesys, susidedantis iš trijų galimybių:

1) galimybės, turinčiam teises asmeniui
elgesio variantą;

2) galimybės reikalauti iš kitų asmenų tam tikro aktyvaus elgesio;

3) galimybės imtis teisėsaugos priemonių savo subjektyviai teisei ginti.

CIVILINIO TEISINIO SANTYKIO OBJEKTAI. CIVILINIŲ TEISINIŲ ŠALTINIŲ SĄVOKA IR RŪŠYS. CIVILINIŲ ĮSTATYMŲ GALIOJIMAS LAIKO, ERDVĖS IR ASMENŲ ATŽVILGIU.

Teisinėje literatūroje naudojamas teisės šaltinis turi daug reikšmių, apibrėžiančių visuomenės valią. Tačiau ta valia privalomąjį pobūdį įgyja, kai išreiškiama tam tikra forma. Tokia teisinės valios išraiškos forma yra valstybės priimti norminiai aktai. Skiriamos dvi didžiausios civilinės teisės šaltinių grupes:

1) 1 grupė – TEISĖS AKTAI priimti aukščiausios valstybinės valdžios ar jai atstovaujančių institucijų;

2) 2 grupė – NORMINIAI AKTAI, kuriuos priima ne valstybinės institucijos, tačiau valstybė ar institucija jiems pritaria.

Svarbiausią reikšmę turi 1 grupė. Savo ruožtu teisės aktai skirstomi į ĮSTATYMUS ir POĮSTATYMINIUS AKTUS. ĮSTATYMAS – tai toks norminis aktas, kuris priimtas aukščiausios normatyvinės valstybinės valdžios organu – Seimu.

Pagrindinis LR civilinės teisės šaltinis yra LR Konstitucija. Būtent LR Konstitucijos straipsniuose yra įtvirtinti pagrindiniai visų teisės šakų principai. Civilinei teisei ypač svarbios Konstitucijos 2 ir 4 skirsnių nuostatos. Būtent ten yra įtvirtinta privatinė nuosavybė kaip tautos ūkio pagrindas. Būtent Konstitucija ir įtvirtina nuosavybes teises apsaugos ir ginimo principu. Pvz.: įtvirtintas toks dalykas kaip išimtinė valstybės nuosavybė į žemės gelmes, oro erdvę ir pan. Konstitucijos 23 straipsnyje yra nurodyta, kad nuosavybė neliečiama ir ją saugo įstatymas; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Iš to galima daryti išvadą, kad Konstitucija užima svarbią vietą civilinės teisės šaltinių sistemoje.

Taip pat yra grupė kodifikuotų įstatymų. KODIFIKUOTI ĮSTATYMAI – yra šiandien LR galiojantis kodeksas. Šis kodeksas kaip kodifikuotas įstatymas buvo priimtas 1964.07.07. Nuo 2001.07.01 įsigalios naujas civilinės teisės kodeksas.

Prie poįstatyminių įstatymų gali būti priskiriami vyriausybės nutarimai, valstybės valdymo organų sprendimai, įvairių visuomeninių organizacijų įstatyminiai sprendimai, savivaldos organų priimti aktai. Jeigu sprendžiant ginčą susidaro tokia situacija, kad vyriausybės nutarimas prieštarauja įstatymui, tai įstatymo galia yra didesnė už vyriausybės nutarimą. Tada reikia taikyti aukščiausią juridinė galią turintį dokumentą.

Norminių aktų galiojimas laiko, asmens ir teritorijos atžvilgiu.

1993.04.06 Seimas priėmė įstatymą dėl LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos. Oficialiai įstatymų ir kitų teisės aktų teisės yra skelbiamos “Valstybės Žiniose”. Oficialus įstatymo tekstas yra tas, kurį prieš paskelbimą pasirašo pareigūnas, turintis šią teisė pagal įstatymą. “Valstybės Žiniose” turi būti skelbiami LR įstatymai, tarptautinės sutartys, prezidento dekretai, vyriausybės nutarimai, konstitucinio teismo nutarimai, taip pat kiti teismo priimti teisės aktai,

L Banko nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ir pripažįstamos netekusios galios teisės ir normos, LR Seimo priimti teisės aktai, išskyrus įstatymus, vyriausybės nutarimai ir kitų valdymo institucijų valdymo teisės aktai, kuriuose nėra nustatomos ir pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, neturinčios visuomenės reikšmės pasirašančiųjų aktą asmens nuožiūra gali būti neskelbiami “Valstybės Žiniose”. Tačiau neskelbiami tie teisės aktai turi būti skelbiami priimančiomis institucijomis ir asmenimis. Yra įtvirtintas principas, kad LR įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiuose žiniose paskelbia prezidentas. Jeigu pačiuose įstatymuose nėra nustatyta vėlesnio įsigaliojimo, tai įstatymas įsigalioja kitą dieną po paskelbimo “Valstybės Žiniose”. Kalbant apie Seimo nutarimus, tai jie taip pat įsigalioja kitą dieną po paskelbimo, jeigu pačiuose Seimo nutarimuose nėra nurodyta kitaip. Vyriausybės nutarimai įsigalioja tą pačią dieną kaip skelbiama. Galiojantys civiliniai įstatymai ir kiti teisės aktai netenka galios, jeigu jie pripažįstami netekę galios. Yra įstatymai, kuriuose yra nustatytas galiojimo terminas. Jie netenka galios automatiškai, jeigu praeina tas laikas, kuris įtvirtintas įstatyme.

Galiojimas erdvės atžvilgiu.

Įstatymai galioja visoje šalies teritorijoje, jeigu pačiuose įstatymuose nėra nurodyta kuriam administratyviniam vienetui taikoma. Savivaldybių sprendimai arba apskričių priimti sprendimai galioja tik tos savivaldybės arba apskrities teritorijoje.

Galiojimas asmens atžvilgiu.

Norminiai aktai galioja tik tiems asmenims, kurie yra įvardinti nutarime.

FIZINIAI ASMENYS KAIP CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAI. JŲ CIVILINIS TEISNUMAS. CIVILINIO TEISNUMO ATSIRADIMAS IR VEIKSNUMAS. VEIKSNUMO SĄVOKA IR TURINYS. VEIKSNUMO RIBOJIMAS. ASMENS PRIPAŽINIMAS NEVEIKSNIU.

Galėjimas turėti civilinės teises ir pareigas vadinasi civiliniu teisnumu. Teisnumas pripažįstamas pagal šiandien galiojantį LR kodeksą yra lygus visiems LR piliečiams. Naujajame kodekse jis yra lygus visiems fiziniams asmenims. Fizinių asmenų civilinis
atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta jam mirus. Naujame kodekse: teisės, kurias įstatymas pripažįsta pradėtam, bet dar negimusiam vaikui priklauso nuo jo gimimo. Įstatyme, jei negali nustatyti ar vaikas gimė gyvas ar ne, yra skaitoma, kad gimė gyvas. Jeigu kažkas priklauso nuo to, kuris iš asmenų mirė ankščiau, o nustatyti kiekvieno iš asmenų mirties momentą negalima, tada reziumuojama, kad tie asmenys mirė vienu metu. Senasis kodeksas nešneka, o naujasis siūlo, kad gimimo momentu pripažįstamas pirmas naujagimio įkvėpimas. Fizinio asmens mirties momentu pripažįstamas jo kraujotakos ir kvėpavimo negrįžtamas nutraukimas arba smegenų funkcijų visiškas negrįžtamas nutraukimas. Gimimo ir mirties momentų konstatavimo kriterijų ir tvarką nustato įstatymai.

Piliečių teisnumo turinį sudaro jų teisės. Civilinio kodekso 10 straipsnyje yra įtvirtinta, kad piliečiai gali turėti sutinkamai su įstatymais turtą kaip privačią nuosavybę, teisę užsiimti ūkinę-komercinę veiklą, steigti įmones, naudotis gyvenamosiomis patalpomis ir kitokiu turtu, paveldėti turtą, palikti jį testamentu, pasirinkti užsiėmimo rūšį ir gyvenamąją vietą, turėti mokslo, literatūros, meno kūrinio išradimą ir turėti kitas turtines ir neturtines teises. Šiandieniniame kodekse įtvirtinta tokia nuostata: kiekvienas asmuo, kuris verčiasi verslu ar profesine veikla, privalo tvarkyti savo turtą, kas susiję su jo turtu ar profesine veikla, taip pat saugoti dokumentus ir kitą informaciją apie savo turtą ir verslą taip, kad kiekvienas, turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas.

Piliečio galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti sau pareigas yra vadinamas civiliniu veiksnumu. Sąvokos panašios. Pilnametystė – nuo 18 metų. Visiškai fizinis asmuo įgyja veiksnumą sulaukęs pilnametystės. Tačiau tais atvejais kai įstatymai leidžia fiziniam asmeniui sudaryti santuoką ankščiau nei suėjus 18 metų, asmuo įgyja visišką veiksnumą nuo santuokos registravimo. Jeigu vėliau ši santuoka nutraukiama arba pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių, nesusijusių su santuokinio amžiumi, nepilnametis įgyto visiško veiksnumo nepraranda.

Senas kodeksas: Nei teisnumas, nei veiksnumas niekam negali būti apribojamas kitaip kaip tik įstatymais numatytais atvejais ir tvarka. Sandoriai, kuriais siekiama apriboti veiksnumą ir teisnumą negalioja. Naujas kodeksas: Sandoriai, valstybės ir savivaldybių institucijų ir pareigūnų aktai, kuriais apribojami civiliniai veiksnumas ir teisnumas negalioja išskyrus atvejus, kai tokius sandorius leidžia įstatymai.

Ribotas veiksnumas. Už nepilnamečius asmenis iki 15 metų sandorius jų vardu tėvai, įtėviai ir globėjai. Ateityje įstatymas nustato 14 metų ribą. Pagal seną įstatymą nepilnamečiai iki 15 metų turi teisę sudaryti smulkius buitinius sandorius. Nuo 2001.07.01 nepilnamečiai iki 14 metų turi teisę sudaryti buitinius sandorius, sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygtinai, taip pat sandorius su savo uždirbtų lėšų atstovais pagal įstatymą arba kitų asmenų lėšų panaudojimu, jeigu šiems sandoriams nėra nustatyta notarinė ar kita speciali forma. Už nepilnamečio iki 14 metų sutartines prievoles atsako jo atstovai pagal įstatymą, jeigu neįrodo, kad prievolė buvo pažeista ne dėl jų kaltės.

Civilinis kodeksas, kuris įsigalios 2001 07 01, numato kitokią nepilno (riboto) veiksnumo ribą. Jeigu dabartinis kodeksas numato 15 metų ribą, tai naujasis kodeksas numato 14 metų ribą. Abu numato, kad už nepilnamečius iki 14, 15 metų sandorius jų vardu sudaro tėvai, globėjai. Naujasis kodeksas įtvirtina nuostatą, kad tėvai ir globėjai sudarydami ir vykdydami sandorius privalo išimtinai veikti dėl nepilnamečių interesų. Nepilnamečiai pagal naująjį civilinį kodeksą turi teisę savarankiškai sudaryti smulkius sandorius, sandorius, susijusius su asmeninės naudos neatlygtinai, taip pat sandorius, susijusius su savo uždirbtų lėšų atstovų pagal įstatymą ar kitų asmenų suteiktų lėšų panaudojimu, jeigu šiems sandoriams nenustatyta notarine ar speciali forma.

Senasis kodeksas numato, kad asmenys iki 15 metų turi teisę sudaryti tik smulkius buitinius sandorius ir apie kitus sandorius nešneka. Pagal nepilnamečių iki 14 metų sutartines prievoles atsako jų atstovai pagal įstatymą, jeigu neįrodo, kad prievolė buvo pažeistame dėl jų kaltės.

Jeigu nepilnamečių iki 14 metų amžiaus sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai šiam asmeniui tapant visiškai veiksniam kita sandorio šalis gali raštu kreiptis į tą pusę veiksnią sandorio šalia ir prašyti per kreipimąsi nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis nei 1 mėnuo, patvirtinti sandoriui. Jeigu per nustatytą terminą asmuo neatsako, kad jis sandorio netvirtina, tai sakoma , kad sandorį jis patvirtina. Šnekant apie veiksnumą galiojantis periodas yra nuo 15-18 metų pagal senąjį kodeksą ir nuo 14-18 metų pagal naująjį kodeksą. Pagal senąjį kodeksą 15-18 metų asmenys sandorius sudarinėja turėdami tėvų, globėjų sutikimą. Jie turi teisę savarankiškai disponuoti uždarbiu, įgyvendinti autorines teises, kūrybinius išradimus, taip pat sudarinėti smulkius buitinius sandorius.

Naujasis kodeksas
kad 14-18 metų nepilnamečiai sandorius sudaro su tėvų, globėjų sutikimu, kurio forma turi atitikti sandorio formą. ( t.y. rašytinė, žodinė, notarinė). Nepilnamečiai be tų teisių, kurios yra numatytos asmenims iki 14 metų turi teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu, įgytų už tas teises, bei įgyvendinti autorines teises į kurinius, išradimus, pramoninį dizainą bei sudaryti smulkius buitinius sandorius. Pagal abu kodeksus yra sąlyga, kad teismas, esant pakankamam pagrindui suinteresuotų asmenų ir globos institucijų pareiškimu gali apriboti ar atimti iš nepilnamečių teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu. Nepilnamečių nuo 14-18 metų teisę padėti indelius ir jais disponuoti nustato teisės aktai. Nepilnamečiai nuo 14-18 metų skirtingai nei iki 14 metų už sutartines prievoles atsako patys. Naujame kodekse numatoma emancipacija, t.y. nepilnametis, sulaukęs 16 metų globos rūpybos institucijos, globėjo ar jo paties pareiškimu gali būti teismo tvarka pripažintas visiškai veiksniu, jeigu yra pakankamas pagrindas leisti savarankiškai įgyvendinti visas teises ir vykdyti pareigas. Visais atvejais, kad jį pripažintų visiškai veiksniu reikalingas ir paties nepilnamečio sutikimas.

Teismas gali tėvo, globėjo pareiškimu panaikinti tokį visiško veiksnumo pripažinimą, jei nepilnametis įgyvendina ir vykdydamas teises ir pareigas daro žalą savo ar kitų asmenų teisėms ir interesams. Fizinis asmuo pagal senąjį kodeksą, kuris dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės negali surasti savo veiksmų reikšmės ir valdyti gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu ir jam paskirta globa. Panašiai yra ir naujajame kodekse. Pripažinto neveiksniu silpnapročio ar psichinės ligos sandorius sudarinėja globėjas. Jeigu pripažįstamo neveiksniu sveikata pagerėja, tai jis pripažįstamas veiksniu ir jam globa panaikinama. Prašymą asmenį pripažinti neveiksniu turi teisę paduoti:

1. asmens sutuoktiniai;

2. tėvai;

3. pilnamečiai vaikai;

4. globos rūpybos institucija;

5. prokuroras.

Tie patys asmenys gali pateikti prašymą dėl jo pripažinimo veiksniu. Senas civilinis kodeksas numato, kad piktnaudžiaujančio alkoholiu, narkotikais fizinio asmens veiksnumas teisine tvarka gali būti apribojamas. Šiuo atveju jam steigiama rūpyba. Taip apribojus veiksnumą, fizinis asmuo gali sudaryti sandorius turto disponavimo reikalu, taip pat atsiimti DU, pensiją ar kitų rūsių pajamas ir disponuoti jais tik turėjęs rūpintojo sutikimą. Naujas civilinis kodeksas ( toliau CK) numato, kad asmuo, kurio veiksnumas apribotas gali sudaryti sandorius dėl disponavimo turtu, taip pat atsiimti DU, pensiją ir kitų rūšių pajamas ir disponuoti jais tik turėdamas rūpintojo sutikimą, išskyrus smulkius buitinius sandorius.

Be rūpintojo sutikimo apriboto veiksnumo asmuo negali:

1. skolinti ir skolintis pinigų, jei suma viršija 2 vidutinius mėnesinius DU;

2. sudaryti savo turto perleidimo ar teisę į šį turtą suvaržančius sandorius;

3. sudaryti arbitražinį susitarimą;

4. priimti ar atsisakyti priimti palikimą;

5. sudaryti savo turto nuomos ar panaudos sutartį;

6. sudaryti statinio ar buto statybos ar kapitalinio remonto įrangos sutartį;

7. pareikšti ieškinį, susijusį su juo civilinio kodekso dalimi.

Teismas taip pat gali nustatyti, kad rūpintojo sutikimas reikalingas ne tik aukščiau išvardintiems sandoriams sudaryti, bet ir kitiems. Tokį prašymą dėl apribojimo veiksnumo turi teisę paduoti:

sutuoktinis;

tėvai;

globos/rūpybos institucija;

prokuroras;

pilnamečiai vaikai.

JURIDINIAI ASMENYS. JŲ SĄVOKA IR RŪŠYS. JURIDINIO ASMENS ATSIRADIMO TEISINIAI PAGRINDAI.

Dabartinis CK įtvirtino, kad juridinėmis asmenimis ( toliau JA) laikomos organizacijos, kurios turi atskirą turtą, gali savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises ir turėti pareigas, būti ieškomais atsakovais teisme, trečiųjų teisme, arbitraže.

Pagal senąjį CK JA būdingi požymiai:

1. organizacinis vieningumas;

2. atskiras turtas;

3. galėjimas savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises ir pareigas;

4. savarankiška atsakomybė.

1) Organizacinis vieningumas pasireiškia atskirų juridinio asmens organų ir jo struktūrinių padalinių išskyrimu bei jų sąveika, savitarpio ryšiais, pavaldumu vienį kitam ir pagrindiniam organui.

2) Atskiras turtas pasireiškia tuo, kad juridinis asmuo turi savo pinigines lėšas, pastatus ir statinius ir kitą turtą, kuris priklauso juridiniam asmeniui, tą turtą valdo, vadovauja, disponuoja nuosavybės ar pasitikėjimo teise;

3) Galėjimas savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises ir pareigas pasireiškia tuo, kad sandorius pasirašomas būtent to juridinio asmens vardu ir tas juridinis asmuo veikia, remdamasis įstatais, nuostatais.

Įgyja juridinis asmuo teises ir prisiima pareigas, veikdamas per savo valdymo organus pagal įstatymus ar nuostatas. Bendrovės įstatai, nuostatai ar įstatymai nustato organų struktūrą, sudarymo tvarką, kompetenciją ir pan. savarankiška atsakomybė reiškia, kad juridinis asmuo atsako savo turtu į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas.

Galima išskirti kelias juridinių asmenų steigimo tvarkas:

Potvarkinė Reikia, kad kompetentingi valstybiniai organai ar savivaldybės organai priimtų sprendimą įsteigti JA –ą.

Leidiminė Steigiant JA
kompetentingos institucijos leidimas, pvz.: steigiant komercinį banką reikia centrinio banko leidimo.

Pareikštinė Atsiranda steigėjo iniciatyva ir kompetentinga institucija ( rejestro tvarkytoja) patvirtina ar JA įstatai atitinka įstatymų reikalavimus.

JA –mis gali būti įmonės, organizacijos, įstaigos, susivienijimai, asociacijos, visuomeninės organizacijos, politinės partijos, kt. organizacijos LR įstatymų ir įstatų numatytais atvejais.

Teisės teorijoje JA skirstomi į:

Viešuosius, steigiami kompetentingų valstybės institucijų teisės akto pagrindu;

Privačius, steigiami privačių asmenų iniciatyva.

JA taip pat turi savo teisnumą, sutinkamai su nustatytais jo veiklos tikslais. Juridinis asmuo teisnumas atsiranda nuo jo įstatų ir nuostatų patvirtinimo, o tais atvejais, kai juridinis asmuo turi veikti remdamasis bendraisiais tos rūšies organizacijos nuostatais, to momentu, kai kompetentingas organas išleidžia nutarimą jį įsteigti. Jeigu įstatai turi būti įregistruojami, juridinio asmens teisnumas atsiranda įregistravimo momentu. JA turi savo pavadinimą, buveinę, t.y. vieta, kur nuolat veikia organas. JA gali steigti filialus ir atstovybes LR įstatymų nustatyta tvarka.

Juridiniai asmenys skirstomi:

Viešieji

Privatieji

Viešieji – valstybės, savivaldybės, jų institucijų arba kitų, nesiekiančių sau naudos, asmenų įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus.

Privatieji – juridiniai asmenys, kurių tikslas yra tenkinti privačius interesus.

Valstybė ir savivaldybės irgi yra juridiniai asmenys.

Prie juridinių asmenų galima priskirti religines bendruomenes ir bendrijas. Profesinės sąjungos taip pat yra juridiniai asmenys. Juridinis asmuo privalo turėti savo pavadinimą, pagal kurį jį būtų galima atskirti nuo kitų juridinių asmenų. Juridinio asmens pavadinimas yra sudaromas iš žodžių as jų junginių, vartojamų tiesiogine ar perkeltine prasme.

Juridinio asmens dokumentuose, kuriuos jis naudoja santykiuose su kitais subjektais, turi būti nurodoma juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame saugomi ir kaupiami duomenys apie juridinį asmenį (nuo 07 01).

Juridiniai asmenys veikia pagal steigimo dokumentus (įstatus, steigimo sandorį, ar įstatymų numatytais atvejais bendruosius nuostatus). Steigimo dokumentų normos galioja tiek, keik jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms. Juridinio asmens įstatuose turi būti nurodyta:

Juridinio asmens pavadinimas,

Teisinė forma,

Buveinė,

Veiklos tikslai,

Juridinio asmens dalyvių susirinkimo kompetencija ir šaukimo tvarka,

Juridinio asmens organai ir jų kompetencija, jų skyrimo ir atšaukimo tvarka,

Juridinio asmens steigimo dokumentų keitimo tvarka,

Juridinio asmens gyvavimo laikotarpis (jei ta veikla ribojama) ir kt. įstatymų nustatytos nuostatos.

Juridiniai asmenys valdo turtą nuosavybės arba pasitikėjimo teise.

Juridinio asmens buveine laikoma vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas.

Juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar pasitikėjimo teise priklausančiu turtu.

Juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose ar juridinio asmens dokuose numatytus steigimo atvejus

Kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievoles savo turtu “subsidiare” (papildomai).

Galioja bendras principas, kad juridinio asmens finansiniai metai sutampa su kalendoriniais, tačiau naujas kodeksas numato galimybę juridinio asmens finansiniais metais gali būti ir kitas 12 mėn. laikotarpis (jis turi būti nurodomas juridinio asmens steigimo dokumentuose).

Fiziniai asmenys turi ir teisinį, ir veiksnumą.

Privatūs juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens savybės kaip lytis, amžius, giminystė.

Viešieji juridiniai asmenys turi specialų teisnumą, t.y. jei gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams. Juridinių asmenų teisnumas negali būti apribotas kitaip negu kitų įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Apriboti atskiro juridinio asmens teisnumą gali tik teismas savo sprendimu. Draudžiama teisės aktuose diskriminacijos tikslais nustatyti skirtingas teises ir pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims.

Dabar galiojantis civilinis kodeksas numato, kad juridiniai asmenys nustoja egzistavę likvidavimo arba reorganizavimo būdu. Juridiniai asmenys gali būti reorganizuojami sujungimo, prijungimo, padalijimo būdu arba keičiant įmonės rūšį ar statusą. Juridinį asmenį reorganizavus jo turtas, teisės ir pareigos pereina:

Juridinius asmenis sujungus ar padalijus naujai atsiradusiems juridiniams asmenims.

Juridinį asmenį prijungus prie kito juridinio asmens pereina pastarajam. Turtas pereina perduodamojo dokumento pasirašymo dieną, jeigu ko kitą nenustato įstatymas ar reorganizavimo reikalu priimtas nutarimas.

Naujas civilinis kodeksas numato, kad juridiniai asmenys pasibaigia likvidavimo ar reorganizavimo būdu. Reorganizavimas – juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros.
asmuo pasibaigia nuo jo išregistravimo iš juridinių asmenų registro. Juridiniai asmenys gali būti reorganizuojami jungimo ar skaidymo būdu. Juridinių asmenų jungimo būdai: sujungimas ir prijungimas.

Prijungimas – vieno ir daugiau juridinių asmenų prijungimo prie kito juridinio asmens, kuriam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės.

Sujungimas – dviejų ar daugiau juridinių asmenų susivienijimas į naują juridinį asmenį, kuriam pereina reorganizuotų juridinių asmenų teisės ir pareigos.

Skaidymo būdai: išdalijimas ir padalijimas.

Išdalijimas – reorganizuojamo juridinio asmens teisių išdalijimas kitiems veikiantiems juridiniams asmenims.

Padalijimas – vieno reorganizuojamo juridinio asmens pagrindu įsteigiamos dviejų ar daugiau juridinių asmenų, kuriems tam tikromis dalimis pereina reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos.

Reorganizavime gali dalyvauti tik tos pačios teisinės formos juridiniai asmenys, išskyrus įstatymų, reglamentuojančių atskiras juridinių asmenų teisines formas, nustatytas išimtis.

Reorganizavimą pripažinti negaliojančiu gali tik teismas ir tik tuo atveju, kai yra šios aplinkybės:

Juridinių asmenų ar kitų valdymo organų sprendimai dėl reorganizavimo yra negaliojantys.

Atitinkami reorganizavimo procedūros dokumentai nebuvo paskelbti ar pateikti juridinių asmenų registrui.

Neįvykdyti visi įstatymų, imperatyviųjų teisės normų nustatyti reorganizavimo reikalavimai.

Juridinio asmens pertvarkymas – juridinio asmens teisės formos pakeitimas, kai naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkyto juridinio asmens teises ir pareigas.

Juridinis asmuo gali būti likviduojamas:

Kai priimamas juridinio asmens sprendimas nutraukti juridinio asmens veiklą. Yra teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimas likviduoti bankrutavusį juridinį asmenį.

Suėjo laikotarpis, kuriam buvo įsteigtas juridinis asmuo.

Priimamas teismo sprendimas likviduoti juridinį asmenį.

Kai juridinio asmens steigimas pripažįstamas negaliojančiu.

Kai juridinio asmens dalyvių sumažėja mažiau nei įstatymų leidžiamas minimumas.

Personalinė (individuali) įmonė, jos teisinė padėtis ir atsakomybė

Įmonė – firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų numatyta tvarka tam tikrai ūkinei komercinei veiklai. Pagal dabar galiojantį įmonių įstatymą tik jis apibrėžia individualias įmones.

Individuali įmonė – įmonė, kuri priklauso vienam fiziniam asmeniui arba keliems fiziniams asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Bendroji jungtinė nuosavybė gali būti tik tarp sutuoktinių (tarp brolių ir seserų negali). Bendroji jungtinė nuosavybė – tai tokia bendrosios nuosavybės rūšis, kai bendrasavininkių dalys nuosavybėje nėra nustatytos. Individuali įmonė gali priklausyti ir negamybinėms organizacijoms, turinčioms juridinio asmens statusą (statusas – ar yra juridinis asmuo, ar nėra).

Individualios įmonės veiklos ir steigimo tikslas – pelnas.

Individualios įmonės steigėjas gali būti LR ir kitų šalių pilietis, LR negamybinės organizacijos.

Prieš pradėdama savo veiklą individuali įmonė turi būti įregistruota individualių įmonių rejestre. Jo tvarkytojui reikia pateikti:

Įregistruotą tos įmonės firmos vardą (jei pavadinimas nesutampa su pavarde).

Savivaldybės leidimą verstis komercine ir ūkine veikla.

(kai reikia) ekologinį pasą ir žemės sklypo suteikimo dokumentus ir kt. dokumentus, kuriuos nustato įstatymas.

Įmonė laikoma įsteigta nuo jos įregistravimo momento. Individuali įmonė neturi juridinio asmens teisių, jos turtas nėra atskirtas nuo savininko turto. Ji yra visiškos turtinės atsakomybės subjektas. Pagal įmonės prievoles jos savininkas arba bendrasavininkis (toks žodis yra žodyne) atsako visu savo turtu.

Individuali įmonė gali turėti (turi) sąskaitas banke visokia valiuta, antspaudą, firmos vardą ir gali užsiimti įstatymuose nustatyta komercine ūkine veikla.

N.D. Perskaitykit AB ir UAB įstatymus.

Įmonių bankrotas

Pagrindinis norminis aktas, reglamentuojantis įmonių bankrotą, jų procedūras yra 1997 m. birželio 17 d. įmonių bankroto įstatymas. Šis įstatymas yra taikomas visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito unijoms, kurios yra įregistruotos LR įstatymų nustatyta tvarka. Bankų, kredito unijų, draudimo įmonių, žemės ūkio bendrovių, vertybinių popierių apyvartos tarpininkų, investicinių bendrovių bankroto procedūrų vykdymo ypatumus nustato kiti šių įmonių ir įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai:

komercinių bankų įstatymas

draudimo įstatymas

žemės ūkio bendrovių įstatymas

Įmonės nemokumu laikoma įmonės būsena, kai jos finansiniai įsipareigojimai lygūs jos turtui arba jį viršija. Bankroto procedūros – teisminis arba neteisminis įmonių bankroto procesas. Bankrutuojanti įmonė – įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, arba kuriai taikoma neteisminė bankroto procedūra. Tyčinis bankrotas yra įmonės privedimas prie bankroto tyčia, jei tuo padaroma turtinė žala kreditoriui, akcininkui ar kitam asmeniui. Įmonės kreditoriais laikomi asmenys, turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus. Juridinius asmenis gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys:

Valstybės institucija, įpareigota surinkti
privalomus mokesčius, socialinio bei sveikatos draudimo mokėjimus

Finansų ministerija, jei įmonė yra gavusi valstybės vardu užsienio paskolų arba buvo už jas garantavusi.

Darbuotojai, jei neužmokėtas darbo užmokestis ar neatlyginta dėl darbo santykių atsiradusi žala.

Kitos valstybės institucijos įstatyme nustatytais atvejais.

Kreiptis į teismą dėl bylos iškėlimo turi teisę visi kreditoriai, jei:

1) įmonė yra nemoki

2) įmonė negali mokėti darbo užmokesčio bei tenkinti kitų darbuotojų finansinių reikalavimų, kylančių iš darbo santykių

3) įmonė negali vykdyti LR įstatymų nustatytų privalomųjų mokėjimų

4) įmonė negali mokėti priteistų sumų

5) negali užmokėti už gautas prekes, atliktus darbus, grąžinti kreditų ir vykdyti kitų sandoriais prisiimtų finansinių įsipareigojimų

6) įmonė paslėpė, iššvaistė, dovanojo ar sunaikino savo turtą ar įvykdė kitus veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad iš likusio turto nebus įvykdyti įmonės finansiniai reikalavimai

7) įmonė pranešė kreditoriams raštu arba teismui, kad ji negali ar neketina vykdyti finansinių įsipareigojimų

8) įmonė taptų nemoki, įvykdžius teismo sprendimus arba sumokėjus ne ginčo tvarka išieškomas sumas

Dar pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo gali įmonės savininkai arba akcininkai, įmonės administracijos vadovas, pajininkai ir įmonės likvidatorius.

Pareiškimai dėl bankroto bylos iškėlimo yra pateikiami vietovės, kurioje registruota įmonė, apygardos teismui. Prie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pridedami dokumentai, įrodantys pareiškimo pagrįstumą. Prieš ketinant kreiptis į tesimą dėl bankroto bylos iškėlimo, privaloma pranešti apie tai įmonės vadovui raštu. Pranešime įmonės vadovui turi būti nurodyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jų neįvykdžius per pranešime nurodytą laiką, kreditorius kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įsipareigojimams vykdyti kreditoriai privalo nustatyti ne trumpesnį kaip 15 dienų terminą. Pranešimo kopija turi būti pridėta prie pareikšimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokie pranešimai ir įspėjimai turi būti taikomi tada, kai įmonė negali mokėti darbo užmokesčio bei tenkinti darbuotojų kitų iš darbo santykių kilusių finansinių reikalavimų, kai įmonė negali užmokėti už gautas prekes, atliktus darbus, grąžinti kreditų ir vykdyti kitų mokėjimų ir mokėti priteistų sumų. Jeigu įmonės nemokumas išaiškėja tuo metu, kai ji likviduojama, įmonės likvidatorius privalo ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo įmonės nemokumo nustatymo dienos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teismas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo pareiškimo gavimo dienos ir priimti nutartį: iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti. Teismas gali atsisakyti iškelti bylą, jei

įmonė iki nutarties paskelbimo patenkina kreditoriaus reikalavimus,

jei kreditorių finansiniai reikalavimai užtikrinti įkeitimu.

Kai teismas priima nutartį bylą iškelti, jis paskiria įmonės administratorių ir praneša raštu apie įmonės bankroto bylos iškėlimą:

įmonei

kreditoriams

skolininkams

visiems asmenims, išsinuomojusiems, pasiskolinusiems ar kitais pagrindais valdantiems įmonės turtą

kredito įstaigoms

draudimo įstaigoms, aptarnaujančioms tą įstaigą

įmonėms steigėjoms (jei bankrutuoja valstybės ar savivaldybės įmonė)

finansų ministerijai (jeigu įmonei suteikta paskola su valstybės garantija)

Sodrai

mokesčių inspekcijai

vertybinių popierių komisijai (jei įmonė – AB)

kitiems teismams, nagrinėjantiems bylas, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai.

Teismas, iškėlęs bylą, nustato terminus, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo finansinius reikalavimus.

Nutartys dėl bankroto bylos iškėlimo vykdomos skubiai.

Nuo bankroto bylos iškėlimo, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų ir įmonės valdymo organai privalo perduoti teismo paskirtam administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą bankroto bylos iškėlimo dienos duomenis bei perduoti visus dokumentus.

Įmonei iškėlus bankroto bylą uždraudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant baudų, palūkanų ir mokesčių mokėjimą. Išieškoti skolas iš šios įmonės tiek teismine, tiek ne ginčo tvarka, nutraukti delspinigių mokėjimą ir skaičiavimą. Nuo bankroto bylos iškėlimo dienos įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą. Teismas gali apriboti administratoriaus veikla, uždrausdamas parduoti, išnuomoti, laiduoti įmonės turtu be teismo leidimo. Įmonė turi teisę verstis ūkine veikla ir gauti pajamų iš ūkinės veiklos bei daryti išlaidų, susijusių su ūkine veikla.

Po bankroto bylos iškėlimo sukuriamas toks organas – kreditorių komitetas (kreditorių susirinkimas).

Administratorius, vadovaudamas įmonei, teikia kreditorių susirinkimui pasiūlymus dėl turto panaudojimo ir pan. ir tada teikia tvirtinti teismui (jei taikoma teisminė bankroto procedūra).

Neteisminė bankroto procedūra

Bankroto procedūros gali būti vykdomos neteismine tvarka, jei nėra teismuose iškeltų bylų, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai. Nutarimą dėl bankroto
neteisminio pagrindo gali priimti kreditorių susirinkimas, neteisminio pagrindo gali priimti kreditorių susirinkimas, jeigu šiam nutarimui atviru balsavimu pritaria kreditoriai, kurių finansinių reikalavimų suma ne mažesnė kaip 4/5 visų įmonės turtinių finansinių įsipareigojimų

Po bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę.

Kreditoriai per teismo nustatytą laikotarpį, ne trumpesnį kaip 15 dienų ir ne ilgesnį kaip 2 mėnesius nuo bankroto bylos iškėlimo turi teisę pareikšti finansinius reikalavimus ir perduoti juos administratoriui. Kreditoriai taip pat turi teisę dalyvauti teismo, nagrinėjančio bankroto bylą posėdžiuose bei kreditorių susirinkimuose, gauti iš administratoriaus informaciją apie bankroto eigą.

Įmonės sanavimas – tai su valstybės ar trečiųjų asmenų finansine garantija įmonei taikomos administracinės, ekonominės ir finansinės priemonės siekiant išvengti jos bankrutavimo. Įmonės bankroto bylos nagrinėjimo metu nesudarius ar teismui nepatvirtinus taikos sutarties arba įmonės ar jos veiklos reorganizavimo projekto, įmonei gali būti taikomas sanavimas. Teismas, numatęs galimybę taikyti įmonei sanavimo priemones, gali viešai skelbti konkursą dėl juridinių ir fizinių asmenų dalyvavimo šios įmonės sanavimo procese. Įmonę sanuoja valstybinis sanavimo organas arba sanavimo konkursą pagal pateiktą projektą laimėjusieji fiziniai ar juridiniai asmenys. Pareiškimai dėl įmonės sanavimo gali būti pateikiami teismui ne vėliau kaip per 2 mėnesius po sanavimo konkurso paskelbimo. Pareiškimuose dėl įmonės sanavimo turi būti nurodomi juridiniai ir fiziniai asmenys, pageidaujantys sanuoti, pagrindiniai duomenys apie juos, esamų ekonominių ryšių su įmone pobūdis, taip pat sanavimo priemonių pobūdis, tikslai, trukmė, kreditorių reikalavimų tenkinimo laikas. Įmonės sanavimo trukmė negali būti ilgesnė kaip 18 mėnesių. Sanuojančių asmenų teikimu teismas gali pratęsti šį terminą, bet ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Teismo nutarties dėl sanavimo priėmimo diena laikoma sanavimo pradžia. Praėjus 12 mėnesių nuo sanavimo pradžios, kreditorių suminiai reikalavimai turi būti patenkinti ne mažiau kaip trečdaliu. Sanavimo metu kreditorių reikalavimai turi būti tenkinami ta pačia tvarka, kokia numatyta įmonės likvidavimo atveju. Sanavimo metu įmonės administratoriaus funkcijas vykdo sanavimą vykdančių asmenų atstovas. Kreditorių susirinkimo reikalavimu administratorius atsiskaito apie įmonės sanavimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė gali nustatyti ir kitokią valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių sanavimo tvarką. Sanavimo metu kreditoriai ar įmonės savininkas (savininkai) turi teisę kreiptis į teismą, kad nutrauktų sanavimą, nes jis yra neefektyvus arba yra neteisėti sanavimą vykdančių asmenų veiksmai ir dėl to įmonė patiria ar gali patirti nuostolių. Teismas, pripažinęs kreditorių arba įmonės reikalavimus nutraukti sanavimą pagrįstais, šios įmonės sanavimą gali nutraukti. Taip pat sanavimas teismo nutartimi gali būti nutrauktas ir dėl 23 straipsnyje nurodytų sanavimo sąlygų pažeidimų. Sanavimo metu pasiekus sanavimo projekte nustatytus tikslus, teismo nutartimi sanavimas baigiamas ir bylos dėl įmonės bankroto nagrinėjimas nutraukiamas. Baigus įmonės sanavimą, jį vykdžiusieji asmenys įgyja nuosavybės teisę į turto dalį, įdėtą į įmonę sanavimo metu.

Taikos sutartis. Kreditorius arba jų grupė su skolininku gali sudaryti taikos sutartį. Sudarytoje taikos sutartyje turi būti nurodytas įmonės balansas ir skolų sąrašas, šalių sulygtos sutarties sąlygos dėl skolų atsisakymo, sumažinimo ar mokėjimo atidėjimo, taip pat šalių prievolių vykdymo terminai bei tvarka. Taikos sutartis tarp skolininko ir kreditorių gali būti sudaryta bet kurioje bylos dėl įmonės bankroto nagrinėjimo stadijoje. Taikos sutartis laikoma sudaryta, kai kreditorių susirinkime jai pritaria visi kreditoriai, kurių reikalavimų negarantuoja įkeitimas. Taikos sutartis negali būti sudaryta, jeigu teismas nustato tyčinį bankrotą. Kreditorius turi teisę kreiptis į teismą dėl taikos sutarties pripažinimo negaliojančia, jeigu jis mano, kad sudarant sutartį buvo pažeisti įstatymų reikalavimai arba pažeistos jo teisės ar įstatymo saugomi interesai. Taikos sutartis įsigalioja teismui ją patvirtinus. Jeigu sutartis sudaryta tuo metu, kai bankroto procedūrai buvo taikoma neteisminė tvarka, ją taip pat turi patvirtinti teismas. Taikos sutartis teismine tvarka gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu ją sudarant buvo pažeisti įstatymai ir kitų asmenų teisės ar įstatymų saugomi interesai. Taikos sutartį pripažinus negaliojančia, atstatomos visos įmonės finansinės prievolės, galiojusios iki taikos sutarties sudarymo. Teismui patvirtinus taikos sutartį, byla dėl įmonės bankroto nutraukiama.

Kreditorių reikalavimų patenkinimo eilė ir tvarka:

Be eilės patenkinami
turėtojai, pardavus įkeistą turtą

Pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, taip pat gyvybės atėmimo, reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą ir neapmokėtą žemės ūkio produkciją.

Antrąja eile yra tenkinami mokesčių ir kitų mokėjimo į biudžetą bei privalomojo socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų, užsienio paskolų, kurioms suteikta valstybės ar vyriausybės garantija, reikalavimai

Trečiąja eile tenkinami visų kitų kreditorių reikalavimai.

INVESTICIJŲ SAMPRATA. INVESTICIJŲ RŪŠYS. INVESTUOTOJŲ TEISĖS IR INVESTICIJŲ APSAUGA.

1999 metais liepos 7 d. buvo priimtas LR investicijų įstatymas. Šis įstatymas nustatė investavimo LR sąlygas, investuotojų teises ir investicijų apsaugos priemones visų rūšių investicijoms. Pagal šį įstatymą investicijomis laikomos piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialus finansinis ir nematerialus turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno, socialinį rezultatą arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą. Reinvesticijos yra iš investicijų gauto pelno investicijos tame ūkio subjekte, kuriame šis pelnas buvo gautas. Investavimas yra investicijų įstatymu nustatytais būdais atliekami investuotojų veiksmai, kuriais jis įgyja nuosavybės teisę arba kreditoriaus reikalavimo teisę į investavimo objektą arba įgyja teisę šį objektą valdyti ir naudoti. Investicijų projektas yra dokumentas ekonomiškai, techniškai ir finansiškai pagrindžiantis investavimo tikslus. Įvertinantis investicijų grąžą bei kitus efektyvumo rodiklius, nurodantis projekto įgyvendinimui reikalingas lėšas bei finansavimo šaltinius ir terminus. Investicijos pagal investuotojo įtaką ūkio subjektui gali būti skirstomos į :

tiesiogines investicijas;

netiesiogines investicijas.

Tiesioginės investicijos – investicijos ūkio subjektui steigti bei registruoto ūkio subjekto kapitalui ar jo daliai įsigyti, taip pat reinvesticijos, paskolos ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalas ar jo dalis, subordinuotos paskolos, jei investuojama siekiant užmegzti arba palaikyti ilgalaikius tiesioginius investuotojo ir ūkio subjekto, į kurį investuojama, ryšius ir investuojant įsigyta kapitalo dalis suteikia investuotojui galimybę kontroliuoti ir daryti nemažą įtaką ūkio subjektui.

Netiesioginės investicijos – tai investicijos, jei investuojant įsigyta kapitalo dalis nesuteikia investuotojui teisės daryti nemažą įtaką ūkio subjektui.

Pagal investuotojų buveinės vietą investicijas galima skirstyti į:

vidaus;

užsienio.

Vidaus investicijos – tai LR fizinių ir juridinių asmenų bei juridinių asmens teisių neturinčių įmonių investicijos Lietuvos Respublikoje.

Užsienio investicijos – tai užsienio valstybių tarptautinių organizacijų, užsienio fizinių ir juridinių asmenų investicijos Lietuvos Respublikoje.

Pagal investuotojų statusą investicijos gali būti skirstomos į:

valstybines investicijas;

privačias investicijas;

užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų investicijas.

Pagal investavimo objektą investicijas galima skirstyti į:

kapitalo investicijas;

finansines investicijas.

Kapitalo investicijos – tai investicijos ilgam materialiam ir nematerialiam turtui įsigyti ar sukurti arba jo vertei padidinti.

Finansinės investicijos – visos kitos.

Investuoti galima šiais būdais:

steigdami ūkio subjektą ar įsigydami Lietuvos Respublikoje įregistruoto ūkio subjekto kapitalą ar jo dalį;

įsigydami visų rūšių vertybinius popierius;

sukurdami ar įsigydami ilgalaikį turtą arba didindami jo vertę;

skolindami lėšas ar kitą turtą ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklausoma kapitalo dalis, suteikianti jam galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektams;

vykdydami koncesijų bei išperkamosios nuomos sutartis.

Lietuvos ir užsienio valstybių investuotojams užtikrinamos vienos veiklos sąlygos. Investuotojas turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti investavimo objektu Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais. Investuotojas turi teisę jam nuosavybės teise priklausantį pelną LR įstatymų nustatyta tvarka, sumokėjus mokesčius, konvertuoti į užsienio valiutą ir pervesti į užsienį be jokių apribojimų. Užsienio investuotojas į formuojamąjį ūkio subjekto kapitalą piniginį įnašą gali įnešti tiek užsienio valiuta, tiek nacionaline valiuta. Valstybės ir savivaldybės institucijos ir pareigūnai neturi teisės trukdyti investuotojų įstatymų nustatyta tvarka valdyti ir naudoti investavimo objektą ir jo disponuoti.

Investiciniai ginčiai sprendžiami atsižvelgiant į tarptautinių sutarčių nuostatas. Investuotojas investicinių ginčių atveju turi teisę tiesiogiai kreiptis į tarptautinį investicinių ginčių sprendimo centrą. Užsienio investicijos neleidžiamos į šias komercines–ūkines veiklas:

į loterijų organizavimą;

į valstybės saugumo ir gynybos užtikrinimo sritį;

investuojant į steigiamą ūkio subjektą, kurio veikla pagal LR įmonių įstatymą ir kitus tą veiklos sritį reglamentuojančius įstatymus yra licenzijuojama. Ūkio subjektas savo veiklai privalo
įsigyti licenziją teisės aktų nustatyta tvarka;

investavimas į ūkio objektus, susijusius su valstybe išimtine nuosavybės teise priklausančių gamtos išteklių eksploatavimu, galimas tik pagal LR įstatymus.

N/D paskaityti LR vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymą.

SANDORIS. SANDORIO TURINYS, FORMA. NEGALIOJANTYS SANDORIAI.

Sandoriais laikomi piliečių ir organizacijų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas. Sandoriai gali būti pagal SCK ( senasis civilinis kodeksas):

vienašaliai;

daugiašaliai.

NCK numato tokį pat apibrėžimą, tik yra numatytas dar ir dvišalis sandoris.

Vienašalis sandoris – sandoris, kuriam sudaryti pakanka vienos šalies valios. Iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui.

Dvišaliam sandoriui reikalinga dviejų šalių suderinta valia. Daugiašaliam – reikalinga 3 ar daugiau asmenų suderinta valia.

Pagal SCK sandoriai sudaromi žodžiu arba rašytine forma. Rašytinė forma gali būti paprasta rašytina arba nutarymų forma. Sandoriai, kuriems įstatymas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu.

Pagal NCK yra numatyta, kad sandoriai, sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu a kitokia valios išreiškimo forma. Tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorių šalių susitarimo numatytais atvejais. Įstatymų ar sutarties nustatytais atvejais asmuo turi teisę išreikšti savo valią viešu skelbimu.

Rašytine forma turi būti sudaromi:

įmonių, įstaigų, organizacijų tarpusavio sandoriai ir jų sandoriai su fiziniais asmenimis, išskyrus sandorius, kurie vykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jei įstatymas nenumato ko kito;

fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorių suma, jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 litų, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu ko kito nenumato LR įstatymai arba jeigu sudaromi sandoriai, kuriems įstatymuose yra įtvirtinta būtina rašytinė forma. Sandorius notariškai patvirtinti privaloma tik įstatymais numatytais atvejais. Sandoriai sudaromi rašytine forma, turi pasirašyti juos sudarantis asmuo. Sandoriai, kuriuos įstatymas leidžia sudaryti žodžiu, gali būti sudaromi taip pat rašytine ar notarine forma. Notarine forma gali būti sudaromi ir tie sandoriai, kuriems sudaryti įstatymas nustato paprastą rašytinę formą, t.y. sunkesnę formą.

Pagal NCK paprasta rašytine forma turi būti sudaromi:

fizinių asmenų sandoriai, kai sandorių suma yra didesnė nei 5000 litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu;

juridinių asmenų steigimo dokumentai;

prekių pirkimo–pardavimo sutartys išsimokėtinai;

draudimo sutartys;

arbitražiniai susitarimai;

kilnojamo daikto nuomos ilgesniam nei 1 metams sutartys;

taikos sutartys, preliminarinės sutartys;

ir kiti sandoriai, kuriems įstatymas nustato privalomą rašytinę formą.

Rašytinės formos sandoriai sudaromi, surašant vieną dokumentą pasirašant ant visų sandorių šaliųarba apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentai prilyginami šalių pasirašyti dokumentai perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacija galimais įrengimais, jei yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą. Šalys susitarimu gali nustatyti papildomų rašytinės formos reikalavimų bei numatyti tokių papildomų reikalavimų nesilaikymo pasekmes.

NCK nustato, kada privaloma notarinė forma:

daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimu ir daiktinių teisių bei nekilnojamų daiktų suvaržymo sandorius;

vedybų sutartis, iki vedybinė ir po vedybinė sutartis;

kiti sandoriai, kuriems įstatymas nustato privaloma notarinę formą.

Rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Jeigu sandoris buvo sudarytas panaudojant telekomunikacijų įrengimus, tai visais atvejais privalo būti pakankamai duomenų sandorio šalims nustatyti. Jei tokių duomenų nėra, šalis negali remtis liudytojų parodymais, sandorio sudarymo faktui nustatyti. Įstatymas taip pat gali nustatyti, kad tam tikrais atvejais sandoris turi būti registruotas. Šalims sandoris galioja nors ir nėra privalomai įregistruotas.

Šalių teisės ir pareigos atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatyme ar šalių susitarimu, išskyrus atvejus, kai kodeksas nustato, kad šalių teisės ir pareigos atsiranda tik nuo sando