Viešojo ir privataus sektoriaus panašumai ir skirtumai
5 (100%) 1 vote

Viešojo ir privataus sektoriaus panašumai ir skirtumai

112131

Liberalių demokratijų, arba vadinamųjų kapitalistinių demokratinių visuomenių, sąlygomis ekonomikoje ir visuomenėje ryškiai skiriami du sektoriai – viešasis ir privatusis. Nėra kokio nors vieno būdo atskirti privačią ir viešąją sritis, taigi, panagrinėkime atidžiau, ir pabandykime suprasti, kas jas sieja ir skiria, kokių bendrų bruožų ir kokių skirtybių galima atrasti sektorinių organizacijų struktūrose ir jų veikos srityse.

Nėra vieno apibrėžimo, kuris tiksliai apibrėžtų viešojo sektoriaus sąvokos reikšmę, viešąjį sektorių galima apibrėžti keleriopai: valdžia, biurokratija, viešasis išteklių išdėstymas, visuomeninė nuosavybė, planinė ekonomika ir pan. Tačiau, kad ir kaip jį traktuotume, visiems mums daro didžiulį poveikį.

Pagrindiniai viešojo administravimo principai, pagal kuriuos struktūruojamas arba turėtų būti struktūruojamas viešasis sektorius, apimant jo institucinę struktūrą, valstybės tarnautojų motyvaciją bei viešųjų interesų statusą:

1. Viešųjų institucijų uždavinius turi apibrėžti politikai, o vykdyti – administracijos darbuotojai, šitaip įgyvendinami racionalaus sprendimų priėmimo modelio reikalavimus.

2. viešojo sektoriaus uždaviniai formuojami ir vykdomi kaip nepertraukiamas, taisyklėmis apibrėžtas procesas.

3. administravimas turi remtis rašytiniais dokumentais, kurių dėka įstaiga tampa šiuolaikinės valdžios šerdimi.

4. administravimo darbą reglamentuojančios taisyklės yra techninės arba teisinės.

5. užduotys arba funkcijos skirstomos į funkcionaliai skirtingas sritis, kurių kiekvienai suteikta atitinkama valdžia ir sankcijos.

6. ir pareigūnai, ir uždaviniai išdėstomi hierarchine tvarka, apibrėžiamos kontrolės bei apskundimo teisės. Jei visos kitos sąlygos vienodos, pirmenybė teikiama centralizavimui.

7. organizacijos ištekliai yra visiškai atskirti nuo jos narių, kaip privačių asmenų, išteklių.

8. įstaigos vadovas negali naudoti savo įstaigos privatiems tikslams.

9. kad įvykdytų įsipareigojimus, valstybės tarnautojai atlieka viešųjų interesų užduotis priklausomai nuo savo profesinio pasirengimo ar pareigos įsisąmoninimo.

10. viešajame sektoriuje yra vienas vyraujantis interesas – visuomenės ( viešasis ) interesas, kuris nustato politikų bei administracijos darbuotojų asmeninių interesų įtakos ribas.

Viešajame sektoriuje veikia politinės institucijos, vyriausybė, bei įstaigos, tuo tarpu privačiame sektoriuje įsikūrusios įvairiausios rinkos institucijos. Asmenys, jų grupės, elitas vadinamąjį visuomenės (viešąjį ) interesą dažnai naudoja kaip kriterijų problemoms spręsti viešajame sektoriuje, o privačiame sektoriuje viešpatauja išimtinai privatūs interesai.

Viešojo sektoriaus darbuotojai maksimizuoja privataus naudingumo funkciją, kuri priklauso nuo jų įstaigos dydžio bei nuo jų vykdomo viešojo vaidmens galios ir prestižo. Nors viešajame sektoriuje tarnavimas visuomenei yra pagrindinis tikslas, viešieji administratoriai dažniausiai vykdo savo pareigas skatinami savanaudiškumo, o įstaigos viešuosius veiksmus supaprastina iki priemonių, reikalingų pasiekti svarbesnius asmeninius tikslus – tokius kaip atlyginimas, asmeninė valdžia ir prestižas bei darbo vietos garantija. Privačiame sektoriuje tarnavimas visuomenei yra labiau skatinamas savanaudiškų paskatų, nes tai yra rinkos dalies ir pelno didinimo bei organizacijos augimo sąlyga.

Viešųjų institucijų tikslas yra protingai išleisti pinigus, o privačiame sektoriuje pagrindinis tikslas apibrėžiamas, kaip pinigų uždirbimas.

Viešasis sektorius apima įvairias institucijas, kurias pasitelkus daromi ir įgyvendinami sprendimai įvairių rūšių interesų atžvilgiu. Viešojo sektoriaus institucijos neapibrėžia interesų ir neįgyvendina jų automatiškai.

Viešajame sektoriuje sprendimų priėmimas yra atviras, ir siekiama, kad jis būtų ne tik atviras, bet jame būtų galima ir dalyvauti. Vadovavimas viešajai organizacijai negali būti slaptas, visi vykstantys procesai turi būti atviri. Ir net tokiu atveju , kai organizacijai leidžiama neviešinti savo veiklos , visgi vadovai privalo viešai skelbti savo sprendimus ir sudaryti sąlygas visuomenei susipažinti su raštiškais dokumentais. Viešųjų organizacijų veiklai budinga atvirai svarstyti svarbiausius klausimus, susijusius su kiekvienu sprendimu, kad piliečiams būtų suteikiama galimybė suprasti, kokiais argumentais yra grindžiamas kiekvienas sprendimas. Tuo tarpu privačiame sektoriuje atvirumas nėra toks akivaizdus, nes svarbi vertybė yra turimos informacijos apsaugojimas. Slaptumo širma dažnai yra neišvengiama norint sėkmingai vystyti organizacijos veiklą. Žinoma sprendimų priėmimas nebūtinai turi būti užslaptintas, kartais tai visiškai netikslinga, todėl šis procesas gali būti įvairus, tiek atviras, tiek uždaras arba net ir tarpinis variantas, priklausomai nuo esamų sąlygų bei nuo privačių asmenų strateginių planų(pvz., nuo organizacijos vadovo).

Sprendimų priėmimo procesas valstybės agentūrose yra pliuralistinis, ir agentūros personalas ne tik turi būti dėmesingas kitiems aplinkos veiksniams, bet ir jų gebėjimui efektyviai veikti gali užbėgti už akių sprendimai , priimti kitur vyriausybės sistemoje. Reikalavimas, kad valdžios agentūros jautriai reaguotų į piliečių interesus,
akivaizdžiai ir, be abejonės, teisingai apriboja sprendimų priėmimo procesą. Taigi ir jų veiksmai yra labiau negu pramonės srities kolegų matomi visuomenei.

Daugelis privačių organizacijų vis dažniau patenka į visuomenės areną ir suvokia būtinybę keisti savo tradicinę vadovavimo praktiką. Daug privačių ir pusiau privačių organizacijų vis labiau orientuojasi į paslaugų sferą. Savo veiklą jie vykdo vis labiau susirūpinę dėl nežinomų aplinkos veiksnių įtakos, o jų veiklą atidžiai stebi ir vyriausybė, ir visuomenė.

Viešųjų ir privačių organizacijų partnerystė vyksta daugelyje politikos sričių, pvz., infrastruktūros plėtojimas, miestų atnaujinimas, regionų plėtra, švietimas ir lavinimas, aplinkosauga. Tokios partnerystės plitimą paaiškina abipusės naudos suvokimas: valdžia( viešasis sektorius) gali pasinaudoti vadybine privataus sektoriaus kompetencija, o privatus sektorius – turėti finansinės bei kitokios naudos. Tačiau tradiciniam viešojo administravimo modeliui pripažinti privačios motyvacijos aspektus viešajame sektoriuje yra “tabu” , nes tai kertasi su viešojo intereso sąvokos buvimu ir vyravimu.

Organizacijoms, kurios įsipareigojusios atvirai, viešai formuluoti ir vykdyti politiką, atsiranda ypatingų galimybių ir apribojimų, kuriuos siejame su viešosiomis organizacijomis.

Privačiame sektoriuje veikla yra daug laisvesnė nei viešajame, jos nevaržo konkretūs įstatymai ar norminių aktų rėmai,esant neapibrėžtoms situacijoms, organizacijos veikla formuojama pagal aplinkybes. Tuo tarpu viešajame sektoriuje veikla galima tik atsižvelgiant į konkrečius įstatymus, įsakymus ar yra varžoma kokių nors norminių aktų, ir visa tai riboja veiklos lankstumą, veikimo laisvę, įgalinimą, delegavimą, vietinę iniciatyvą ir sprendimų priėmimą. Reikalavimas griežtai laikytis šių taisyklių kartais kelia abejonių , tačiau būtent tai ir yra demarkacija. Viešajame sektoriuje visos problemos turi būti vertinamos nustatytais būdais, sprendžiamos apibrėžtu būdu ir įgyvendinamos tiksliai nurodyta tvarka. Būtent aiškūs įvairių situacijų apibrėžimai leidžia sėkmingai struktūrizuoti procesus nesunkiai numatomu būdu.

Viešajame sektoriuje lygybės principas reikalauja lygaus požiūrio į visus klientus, o ypatingas aptarnavimas iškreipia demokratijos principus. Tuo tarpu privačiose organizacijose kiekvienas klientas priimamas skirtingai, priklausomai nuo jo asmeninių savybių, netgi lygis kuriuo suteikiamas kiekvienam klientui reikalingas aptarnavimas, nulemia verslo sėkmę.

Viešajame sektoriuje reikia subalansuoti nuolat besikeičiančius ir dažnai prieštaringų klientų interesus, o privačiame sektoriuje galima paprasčiausiai susitelkti prie vieno didelio kliento, ir vien tik jo patenkinimas užtikrins verslo sėkmę.

Pagrindinės vadybos problemos yra tos pačios ir privačioje įmonėje, ir valstybės sektoriuje, t.y. bet kuriuo atveju vadovas turi reikalų su valdžios galios bei komunikacijos klausimais, ir t.t. Todėl jeigu manysime, kad tai tiesa, tuomet viskas, ką sužinojome ir išmokome vienoje aplinkoje, automatiškai turėtų būti perkeliamos į kitą,kadangi tos žinios turi didelę reikšme veiklos efektyvumui ir organizacijos produktyvui didinti, taigi visos įgytos žinios turėtų praturtinti bendrąją organizacijų teoriją.

Valstybės agentūroms daugiau rūpi paslaugos, o ne gamyba ir pelnas. Valdžios agentūrų tikslai yra kur kas menkiau apibrėžti negu privačiame sektoriuje. Pirmieji paprastai yra apibrėžiami kaip paslaugos , o pastarieji – kaip pelnas ir gamyba.

Vadovavimas – tai pagrindinė vadovo veiklos funkcija. Vadovas siekdamas įgyvendinti organizacijos tikslus bendradarbiauja su žmonėmis,

Viešosiose institucijose socialinės vertybės yra nustatytos ir taikomos aktyviai dalyvaujant piliečiams ir jautriai reaguojant į piliečių poreikius bei interesus.

Viešosios gėrybės nuo privačių gėrybių, kurias galima išmatuoti,pateikti rinkai ir laikyti, skiriasi dėl to, kad jos yra visiškai nedalios. Viešąja gėrybe suteikta vienam asmeniui arba grupei, galės naudotis visi.

Esantieji viešosiose organizacijose privalo būti įsipareigoję elgtis teisingai, laikytis taisyklių, etikos bei morales normų, t.y. elgtis humaniškai, tačiau šitai nėra lengva įgyvendinti iš racionalios perspektyvos, kuri nepaiso tokių žmogaus gyvenimo aspektų kaip jausmai ir emocijos. Viešųjų organizacijų narių pasišventimas siekti gyvenimo, laisvės ir laimės idealų, padėti tobulėti visiems piliečiams ir suteikti galimybę mokytis pačiai visuomenei gali atsirasti gali atsirasti tik per asmenų, o ne daiktų sąveiką. Manoma, kad emocijos trukdo racionaliai planuoti ir priimti sprendimus, o intuicija esą atitraukia nuo proto ir tvarkos.

Teisinis viešosios vadybos veiklos vertinimas yra nepalyginamai svarbesnis negu privačios vadybos. Dėmesys teisinei revizijai ir priežiūrai reiškia tai, kad taisyklės turi būti aiškiai suformuluotos, o veiksmai dokumentuoti. Vadovavimas viešai organizacijai negali būti slaptas. Tiek privačiame ir viešajame vadovavime būtina derinti administracijos ir specialistų veiklą, kad organizacija dirbtų efektyviai. Abu valdymo tipai turi derinti administracijos reikalavimus su specialistų sprendimais (Parsons). Galima teigti, kad įtampa tarp šių dviejų valdžios
yra kur kas didesnė viešosiose, o ne privačiose organizacijose. Viešosios organizacijos prigimtis verčia vadovus atidžiau laikytis administracinių procedūrų, kurios riboje specialistų valdžią. Viešojoje institucijoje valdymo funkcijas atlikti ir administracinis personalas, ir specialistai, todėl nelengva apibrėžti, kur turėtų vyrauti administracinė tvarka, o kur viską lemtų specialistų sprendimai (Dunsire). Privačioje organizacijoje specialistų kompetencija galima suderinti su bendraisiais vadybos tikslais, atskiriant funkcinį ir bendrąjį vadovavimą, o viešojoje vadyboje toks atskyrimas paprastai nepraktikuojamas.

Viešojoje ir privačioje vadyboje atsakomybę dalijamasi skirtingai. Viešojoje vadyboje hierarchinės pakopos parastai apibrėžiamos detaliau, čia aukštesnės pakopos organizacijos atsako už tam tikrus žemesnės pakopos organizacijų veiklos aspektus. Viešojoje vadyboje vyrauja centralizacija, o tuo tarpu privačioje decentralizacija derinama su visiška atsakomybę. Viešųjų institucijų valdymo bei kontrolės metodai riboja tų institucijų vadovų veiklą, o privati vadyba daugiausia rūpinasi ne procedūromis, o rezultatais. Vadinasi, viešojoje vadyboje matome sudėtinga superordinacijos ir subordinacijos sistemą, taisyklių, vienijančių autonomiją ir heteronomiją, įvairovę bei painią direktyvų sistemą, kuri aukštesniąją valdžią sujungia su žemesniąją, Kolektyvinės sutartys ir atsakomybė už organizacijos veiksmus.

Viešajame sektoriuje, palyginus su privačiu, kolektyvinių sutarčių sudarymo tradicija nėra sena ir gerai įsisavinta. Sudarant kolektyvinę sutartį abi šalys taip pat dalyvauja daugiašalėse derybose su valdžios struktūromis ir rinkimų apygardomis, kurios privalo būti įtrauktos į kolektyvinę sutartį.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1795 žodžiai iš 3508 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.