ARBITRAŽASI tema. Teisinė arbitražo prigimtis.
1.Arbitražas ir kiti alternatyvūs ginčų sprendimo būdai.
Arbitražas – tai vienas iš alternatyvių ginčų sprendimo būdų. Be arbitražo,
kiti alternatyvūs ginčų sprendimo būdai yra:
1) tiesioginės derybos;
2) tarpininkavimas;
3) taikinimo procedūra ir kt.
Arbitražas yra pats populiariausias iš visų alternatyvių ginčų sprendimo
būdų. Kai kuriose valstybėse komerciniai ginčai daugiausia ir yra
sprendžiami arbitraže, o ne teisme. Pvz., Olandijoje apie 80% verslo ginčų
yra sprendžiami būtent arbitraže. Lietuvoje arbitražas žengia pirmuosius
žingsnius. Pvz., arbitražinis teismas prie Tarptautinių Pramonės ir
Prekybos Rūmų Lietuva 2001 metais išnagrinėjo 20 bylų.Arbitražas atsirado kaip alternatyva teismo procesui. To priežastis buvo
egzistuojantys teismo proceso trūkumai, dalis kurių buvo labai dideli.Pagrindiniai teismo proceso trūkumai:
1) Formalizmas. Visas teismo procesas yra detaliai sureglamentuotas teisės
normomis. Yra labai formalių reikalavimų, kurių laikytis privaloma. Bylos
dažniausiai pralaimimos vien dėl formalių taisyklių nesilaikymo.
2) Ilgi bylinėjimosi terminai. Tiek formalizmas, tiek ilgi terminai yra
labai nepalankūs verslininkams, todėl imta ieškoti naujų ginčų sprendimo
būdų. Lietuvoje teismo procesas pirmoje instancijoje vidutiniškai
užtrunka apie 8-12 mėnesių, o arbitražinis procesas – apie 2 mėnesius.
Kadangi teismo procese yra instancinė sistema, todėl visas procesas gali
tęstis net 3 metus. Arbitraže instancinės sistemos nėra, todėl arbitraže
ginčas gali būti sprendžiamas labai greitai. Užsienio valstybėse
teisminis bylos nagrinėjimas gali užtrukti apie 0.5-6 metus, o
tarptautiniame arbitraže – 4-12 mėnesių.
3) Dideli bylinėjimosi kaštai (žyminis mokestis ir kt. teismo išlaidos).
Brangumas – tai vienas iš esminių neigiamų teismo proceso bruožų. Tai
brangus ginčų sprendimo būdas todėl, kad:
a) reikia mokėti žyminį mokestį valstybei;
b) ilga bylinėjimosi trukmė lemia, jog reikia turėti pakankamai lėšų
advokatams ir pan.
Vien teismo išlaidos gali viršyti sumą, kuri bus laimėta. Tai verčia
ieškoti paprastesnių ginčų sprendimo būdų. Vienas iš arbitražo požymių –
jo pigumas, tačiau ir tai tėra sąlyginis momentas. Bylinėjimasis
arbitraže yra pigesnis, kadangi nuolatinės arbitražo institucijos
patvirtina tarifus, kurie yra gerokai žemesni už tuos, kurie nustatyti
kreipiantis į teismą. Tarptautiniai Pramonės ir Prekybos Rūmai Lietuva
yra nustatę, pvz., kad, jei ginčo suma yra 100 tūkst. – 500 tūkst.Lt,
tai:
a) administracinės išlaidos bus 2000 Lt + 0,5% nuo sumos, viršijančios
100 tūkst. Lt;
b) arbitro honoraro minimumas bus 2000 Lt, o maksimumas bus 2000 Lt +
0,5% nuo sumos, viršijančios 100 tūkst. Lt.
4) Ginčą nagrinėjantys asmenys. Teismo procese ginčo šalys negali
pasirinkti ginčą nagrinėjančių asmenų, šalys negali įtakoti jų priimamo
sprendimo. Be to, teisėjų specializacija nėra pakankamai išvystyta,
teisėjas gali ir nebūti pakankamai geru tam tikros konkrečios srities
specialistu. Arbitražinis teismas formuojamas pačių ginčo šalių, jos
pačios skiria arbitrus, todėl jos gali parinkti ir tokius asmenis, kurie
nebūtinai yra teisininkai, bet yra kompetentingi tam tikros srities
žinovai. Taigi arbitražinis teismas gali turėti labai kvalifikuotą
sudėtį. Arbitrai taip pat turi būti nešališki ir nepriklausomi ginčo
sprendėjai. Jei jie nėra nešališki ir objektyvūs, šalys gali juos
nušalinti.
5) Šalys neturi jokios įtakos teismo proceso eigai ir formai. Teismo
procesas yra formalizuotas. Šalys negali daryti jokių pakeitimų. Teisme
procesas vyksta pagal taisykles, kurias numato įstatymas, ir tų taisyklių
šalys įtakoti negali. Arbitraže ginčo šalys yra proceso šeimininkai.
Šalys gali nulemti visą ginčo sprendimo tvarką: raštu ar žodžiu bus
nagrinėjamas ginčas, kokios bus naudojamos įrodinėjimo priemonės, ar
arbitrai turės priimti sprendimą su motyvais ar be jų, kiek laiko turės
trukti arbitražinis procesas, kurioje vietoje arbitrai turės spręsti
ginčą, kokia bus naudojama kalba (kalba ypač svarbi tarpt. ginčams) ir
pan. Visa tai yra įmanoma todėl, kad arbitražinis procesas yra ne
valstybinis, bet privatus procesas. Jei šalys dėl minėtų aspektų
nesusitaria, tuomet arbitražas vadovausis reglamentais ar taisyklėmis,
kurias patvirtina nuolatinės arbitražinės institucijos ar tarpt.
arbitražo organizacijos, kurios tvirtina vienkartines taisykles ad hoc.
6) Teismas tik išsprendžia ginčą, tačiau neatstato taikos tarp šalių.
Versle tai yra neigiamas dalykas. Arbitražiniame procese šalys gali
pavesti arbitrams išspręsti ginčą kaip draugiškiems tarpininkams. Dėl to
arbitrai gali netaikyti materialinės teisės normų (teismas materialinės
teisės normas privalo taikyti). Teismas gali pritaikyti tokią
materialinės teisės
normą, kuri gali būti šaliai labai nepalanki ir net
apskritai neteisinga. Tuo tarpu arbitrai nėra saistomi materialinės
teisės normų. Arbitrai ginčą sprendžia pagal teisingumo principą, o savo
sprendimo materialinės teisės normomis jie gali ir negrįsti. Jie yra
draugiški tarpininkai. Jei kilęs ginčas yra tarptautinio pobūdžio, tai
arbitrai remsis tarpt. prekybos papročiais, tokiu atveju jie nėra
saistomi Tarptautinės Privatinės Teisės taisyklių ir normų, t.y.
kolizinių normų (šalys tai turi numatyti sutartyje). Tarpt. prekyboje tai
yra labai svarbu.Bet kokiu atveju klaidinga manyti, kad arbitražas yra panacėja, ir kad
teismo procesas yra nereikalingas. Šalia privalumų, arbitražas turi ir
trūkumų.Pagrindiniai arbitražo trūkumai:
1) Arbitražas yra privatus ginčų sprendimo būdas, o arbitrai – privatūs
asmenys. Dėl to arbitrai neturi jokių svertų, kurių pagalba jie galėtų
taikyti prievartinio pobūdžio priemones. Praktikoje dažnai tenka įvairias
užtikrinimo priemones, pvz., ieškinio užtikrinimą, tačiau arbitrai to
daryti negali, kadangi jie yra privatūs asmenys. Jei atsakovas nevykdys
arbitražinio sprendimo, arbitrai negalės jo priversti jį įvykdyti. Taigi
arbitražinis procesas yra efektyvus tik tiek, kiek šalys jam paklūsta.
Jei šalys nepaklūsta, reikalingas valstybės įsikišimas, teismo parama.
Jei reikia užtikrinti ieškinį, šalis turi kreiptis į teismą, jei
sprendimas nebus vykdomas, reikia kreiptis į teismo antstolių kontorą,
prašant išduoti vykdomąjį raštą. Kuomet ginčas yra tarptautinis, o
sprendimas turi būti įvykdytas kitoje valstybėje, reikia kreiptis į tą
užsienio valstybę, kad ši arbitražinį sprendimą pripažintų.
2) Arbitražas ne visais atvejais yra galimas. Valstybė nustato tam tikras
kategorijas ginčų, kurių negalima spręsti arbitražine tvarka, pvz.:
a) viešosios teisės reglamentuojami santykiai,
b) kai kurie ginčai, kylantys iš privatinės teisės, t.y. šeimos ginčai,
c) santykiai, susiję su bankrotu;
d) santykiai, susiję su konkurencija ir pan.
Visi tie ginčai, kurių negalima spręsti arbitražine tvarka, vadinami
nearbitruotinais ginčais. Taigi arbitražas ne visais atvejais yra
alternatyva teismui.
3) Arbitražas įmanomas tik šalių susitarimu. Tai savanoriškas procesas. Jei
viena iš šalių to nenori – arbitražas bus neįmanomas, tuomet teks
kreiptis į teismą. Arbitražinis nagrinėjimas bus įmanomas, kai šalys:
a) arba iš anksto yra dėl to susitarusios;
b) arba šalys susitaria dėl to kilus ginčui (kompromisas).
Jei nėra nė vieno iš šių dviejų atvejų, tenka eiti teisminiu keliu.
4) Kompleksinis bylinėjimasis. Teismo proceso keliu nagrinėjamame ginče
dalyvauja nebūtinai tik du asmenys, tačiau yra galimas procesinis
bendrininkavimas ir pan. Arbitražas galimas, jei yra dviejų šalių
susitarimas ginčą spręsti arbitražine tvarka. Tretieji asmenys to šalių
susitarimo negali būti įtakojami. Tretieji asmenys į arbitražinį procesą
gali įstoti tik savo noru.
5) Ginčas nagrinėjamas tik vieną kartą ir nėra galimybės patikrinti, ar jis
teisingas. Kartais šis arbitražo bruožas įvertinamas kaip teigiamas
dalykas. Tačiau niekas nėra apsaugotas nuo klaidos galimybės.
Arbitražiniame procese nėra galimybės ištaisyti padarytos fakto klaidos.
Teismas tegali įsikišti, jei yra pažeistos elementarios sąžiningo proceso
taisyklės. Tik dėl šios priežasties galima kreiptis į teismą ir skųsti
arbitražinį sprendimą, o apskritai teismas arbitražinio proceso
nekontroliuoja. Teismo procesas yra pranašesnis todėl, kad pirmos
instancijos teismo padarytą klaidą galima ištaisyti.
6) Dideli kaštai. Kai kada teigiama, kad arbitražinis procesas yra pigus.
Nors arbitražas ir pigesnis, tačiau tai yra santykis vertinimas.
Lietuvoje bylinėjimasis teisme yra brangus dėl žyminio mokesčio tarifų
(turtiniuose ginčuose – 5%). Jei pakeisti CPK ir įvesti nuostatą, kad
teismo procesas yra nemokamas, teismas tokiu atveju turėtų pranašumą
prieš arbitražą. Arbitraže visada reikia mokėti administracines
išlaidas, kadangi arbitražas – privati institucija. Arbitraže ad hoc
tokių išlaidų nebus, bus tik honoraras ad hoc. Arbitražas prie
Tarptautinių Prekybos Rūmų Paryžiuje (ICC) – tai arbitražas Nr.1. Šiame
arbitraže yra labai didelės administracinės išlaidos arba yra tokie
arbitrai, kurių honorarai labai dideli. ICC nustatyti įkainiai:
c) jei ginčo suma yra 1 mln. – 2 mln.$, tai administracinės išlaidos bus
0,5% nuo šios sumos;
d) jei ginčo suma yra 1 mln. – 2 mln.$, tai arbitro honoraro minimumas
bus 0,3% nuo šios sumos, o maksimumas bus 1,5% nuo šios sumos.
Svarbu ir tai, kad šalys neapsieina ir be advokatų pagalbos, tai taip pat
kainuoja daug. Taigi bylinėtis arbitražine tvarka ICC arbitraže gali būti
ypač brangu. Šalys, prieš įrašydamos arbitražinę išlygą, tai turi labai
gerai apsvarstyti. Lietuvos privatizavimo sandoriuose su
užsienio
investuotojais buvo įrašyta arbitražinė išlyga, kad ginčai bus
nagrinėjami tarpt. arbitraže (tam Lietuva neišdrįso pasipriešinti).
Tarptautinių Pramonės ir Prekybos Rūmų Lietuva patvirtinti įkainiai: jei
ginčo suma yra iki 10 tūkst. Lt, tai administracinės išlaidos bus 500 Lt,
o arbitro honoraro minimumas bus 500 Lt, o maksimumas bus 1000 Lt.
Taigi ginčo suma įtakos turi tik administracinėms išlaidoms ir arbitrų
honorarui. Arbitrų honoraras priklauso nuo valstybės, pvz., Prancūzijoje,
Švedijoje jis yra žymiai didesnis nei Lietuvoje.Nepaisant visų arbitražo trūkumų, vis dėlto jis yra pranašesnis už teismo
procesą, ir kasmet arbitražas tampa vis populiaresnis, ypač tarptautinėje
praktikoje.2.Arbitražo samprata.
Arbitražo samprata yra problematiška, nes žodis “arbitražas” turi keletą
reikšmių.
Žodžio “arbitražas” reikšmės:
• Arbitražas – tai ginčo sprendimo būdas, kuomet dviejų šalių ginčą
sprendžia ne valstybės teismas, bet privatūs asmenys (arbitrai). Tai
teismo proceso priešybė. Arbitražas – tai privačių asmenų privataus ginčo
sprendimas privačiame procese. Tai dažniausiai pasitaikanti arbitražo
samprata.
• Arbitražas – tai arbitras arba arbitrai, kurie nagrinėja konkretų ginčą,
t.y. arbitražo teismas, arbitrų kolegija.
• Arbitražas – tai nuolatinė arbitražo institucija, t.y. juridinis asmuo,
kuris yra įsteigtas tam tikrai specialiai veiklai, paslaugoms teikti.
Tokia institucija padeda šalims susirasti arbitrus, patalpas, dokumentus.
Tokias institucija kuria kiti juridiniai asmenys. Taigi šia prasme
arbitražas – tai nuolatinė institucija, kuri teikia paslaugas.
Lietuvoje žinomesnės yra tokios nuolatinės arbitražo institucijos:
1) Arbitražo teismas prie Tarptautinių Pramonės ir Prekybos Rūmų Lietuva
(įsteigė Lietuvos Banko asociacija, Pramonės ir Prekybos Rūmų
asociacija, verslininkų asociacija ir kt.);
2) Vilniaus komercinis arbitražas prie teisininkų draugijos;
3) Vilniaus Tarptautinis komercinis arbitražas.
Žinomos tokios tarptautinės nuolatinės arbitražo institucijos:
1) ICC (Paryžiuje);
2) Londono Tarptautinis arbitražo teismas;
3) Stokholmo Tarptautinis arbitražas prie Pramonės ir Prekybos Rūmų;
4) Rusijos Tarptautinis arbitražas prie Rusijos Pramonės ir Prekybos
Rūmų.
Gali būti ir specializuotų nuolatinių arbitražo institucijų, pvz., Jūrų
arbitražas.
• Arbitražas – tai visuma teisės normų, kurios reglamentuoja arbitražinį
procesą. Šia prasme arbitražas yra teisės šaltinių visuma.
• Arbitražas – tai disciplina, tam tikra teisės mokslo šaka, kuri
nagrinėja, analizuoja arbitražo teisinį reglamentavimą ir praktiką.
Žodis “arbitražas” gali turėti ir kitų prasmių. Istoriškai TSRS
specializuoti valstybės teismai ginčams tarp įmonių buvo vadinami
valstybiniai arbitražais. Lietuvoje taip pat buvo valstybinis arbitražas,
kuris funkcionavo iki ūkinio teismo įsteigimo. Dabar šio teismo Lietuvoje
nėra, tačiau jis yra išlikęs Rusijoje, Ukrainoje. Rusijoje yra
arbitražiniai teismai, t.y. valstybės specializuoti teismai, skirti
komerciniams ūkiniams ginčams. Tačiau tai nėra arbitražo teismai bendrąja
prasme, tai yra specializuoti valstybės teismai. Dėl to kyla įvairių
nesusipratimų. Kuomet kyla tokio Rusijos arbitražinio teismo sprendimo
pripažinimo klausimas, 1958 m. Niujorko konvencijos taikyti negalima, turi
būti taikoma dvišalė teisinės pagalbos sutartis. Pažymėtina, kad Rusija
turi arbitražą, tačiau jis vadinamas Trečiųjų teismu. LR CPK toks terminas
taip pat yra, be to yra ir priedas “Trečiųjų teismo nuostatai”. Tai ir yra
arbitražas.3.Arbitražo rūšys.
Arbitražo rūšys skiriamos remiantis įvairiais kriterijais.Priklausomai nuo to, koks ginčas sprendžiamas, skiriamas:
1) Komercinis arbitražas. Jis skirtas spręsti ginčus tarp privačių asmenų
arba tarp privataus ir viešojo asmens su sąlyga, kad jis veikė kaip
privatus asmuo ir kad ginčas yra kilęs iš ūkinės-komercinės veiklos.
2) Nekomercinis arbitražas. Tai yra viešasis arbitražas, kuriame
sprendžiami ginčai, kilę iš viešosios teisės, tarp viešųjų asmenų. Pvz.,
toks arbitražas yra Tarptautinis arbitražo teismas Hagoje, kuris
sprendžia ginčus tarp valstybių. Taigi nekomerciniai arbitražai yra
skirti spręsti viešo pobūdžio ginčus tarp viešųjų asmenų. Tą reguliuoja
ir analizuoja Tarptautinė Viešoji Teisė.Komerciniai arbitražai yra tokie:
1) Institucinis arbitražas. Taip arbitražas vadinamas tada, kai šalys
perdavė ginčą spręsti arbitrams, prieš tai pasinaudodamos nuolatinės
arbitražo institucijos paslaugomis. Šiuo atveju ginčą nagrinės ne
nuolatinė arbitražo institucija, ji tik atlieka aptarnavimo funkciją.
Nuolatinės arbitražo institucijos teikiamos paslaugos:
• Ji parengia reglamentą ar taisykles. Šalims tai yra palengvinimas,
kadangi joms pačioms nereikia kurti taisyklių arbitrams.
• Ji sudaro rekomendacinį arbitrų
taip pat palengvinimas
šalims.
• Ji persiunčia dokumentus tarp šalių kol paskiriami arbitrai. Paskyrus
arbitrus, dokumentai persiunčiami per juos.
• Ji skiria arbitrus, kai viena iš šalių vengia paskirti savo arbitrą.
Arbitražai, kurie nagrinėja ginčą, perduotą per nuolatinę arbitražo
instituciją, vadinami institucinių arbitražu.
2) Ad hoc (vienkartinis arbitražas). Šiuo atveju šalys arbitrus paskiria
pačios, nesikreipdamos į nuolatinę arbitražo instituciją.Komerciniai arbitražai pagal tai, ar jų sprendžiamas ginčas yra
tarptautinis ar vidaus, yra:
1) Tarptautinis arbitražas. Tarptautinis arbitražas nagrinėja tarptautinius
ginčus. Jis išeina už valstybės ribų. Čia kyla kitos pasekmės, kadangi
toks arbitražinis sprendimas reikalauja pripažinimo, antraip jo nebus
galima įvykdyti. Turi būti vadovaujamasi 1958 m. Niujorko konvencija.
2) Nacionalinis arbitražas. Nacionalinis arbitražas nagrinėja vidaus
ginčus. Toks sprendimas pripažinimo nereikalauja. Turi būti vadovaujamasi
LR komercinio arbitražo įstatymu.Skirstymas arbitražo į tarptautinius ir nacionalinius yra labai svarbus dėl
2 priežasčių:
1) Kai kuriose valstybėse yra skirtingas teisinis reguliavimas
tarptautinio ir nacionalinio arbitražo, LT Komercinio arbitražo įstat.
yra normų, skirtų tarptautiniam arbitražui;
2) Pripažinimo ir vykdymo klausimai. Jei arbitražas buvo nacionalinis,
tai jo priimtas dokumentas vykdomas bendrais pagrindais kaip ir teismo
sprendimas. Jei ginčą išnagrinėjo tarptautinis arbitražas, tai norint
įvykdyti valstybėje, kuri nebuvo arbitražo vieta, tai valstybei reikia
sprendimą pripažinti ir vykdyti. Arbitražo sprendimų pripažinimo ir
vykdymo klausimus reglamentuoja 1958 m. Niujorko konvencija dėl
užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo.
Problema – nėra vieningos nuomonės, kas yra tarptautinis arbitražas. 1958
m. Niujorko konvencijos 1 str. 1 d. Užsienio arbitražu laikomas arbitražas,
kai arbitrų sprendimas buvo įvykdytas kitoje valstybėje nei kurioje prašoma
įvykdyti. [Sprendimą reikės pripažinti, kreipiantis į LT Apeliacinį
teismą].LT Komercinio arbitražo įstat. 4 str. 1 d. numato 6 atvejus, kai arbitražas
laikomas tarptautiniu Lietuvos teisės požiūriu:
1) ginčo šalių komercinės įmonės sudarant arbitražinį susitarimą buvo
skirtingose valstybėse;
2) arbitražo vieta, jeigu ji nurodyta arbitražiniame susitarime ar
aptarta kokiu nors kitu jį atitinkančiu būdu, yra už valstybės,
kurioje šalys turi savo komercinių įmonių, ribų;
3) vieta, kurioje turi būti įvykdyta didelė dalis prievolių, kylančių
iš šalių komercinių santykių, yra už valstybės, kurioje šalys turi
savo komercinių įmonių, ribų;
4) vieta, labiausiai susijusi su ginčo dalyku, yra už valstybės,
kurioje šalys turi savo komercinių įmonių, ribų;
5) šalys susitarė, kad arbitražinio susitarimo dalykas yra susijęs
daugiau nei su viena valstybe;
6) viena ar abi ginčo šalys yra Lietuvos ūkio subjektai, į kuriuos
investuotas užsienio kapitalas.
Šis 4 str. yra labai archaiškas. Pakaktų tik vieno kriterijau, t.y. ginčo
sprendimo vietos ir arbitrų buvimo vietos. Tada tokį arbitražą turėtume
laikyti tarptautiniu.
Reikalinga pripažinimo procedūra.
Jei sprendimas priimtas LT, nepaisant išvardintų kriterijų, arbitražas
nelaikytinas tarptautiniu, nes šalims reiktų kreiptis į Apeliacinį teismą.
Reikia tikėtis, kad ateityje 4 str. bus panaikintas ir taip pat atsisakyta
tokio plataus tarptautinio arbitražo supratimo.
4.Pagrindinės arbitražo teisinės prigimties aiškinimo teorijos.
Žodis “Arbitražas” vartojamas keliomis prasmėmis. Dažniausiai arbitražas –
procesas, ginčo sprendimo procedūros apibūdinimas.Skiriamos 4 teorijos, aiškinančios arbitražo teisinę prigimtį:
1) sutartinė;
2) jurisdikcinė;
3) mišrioji;
4) autonominė.
Sutartinė teorija
Istoriškai atsirado pirmoji. Arbitražo prigimtį aiškina per sutartį,
teigiant, kad arbitražas atsiranda tik per sutartį. Šalys sudaro sutartį su
arbitrais, teorija teigia, kad pats sprendimas yra sutartinis, nes jie yra
šalių įgalioti atstovai.
Šios doktrinos silpnoji vieta – šiuolaikinė teisė reikalauja, kad arbitrai
būtų nepriklausomi asmenys, kurie turi būti nešališki sprendžiant ginčą,
jei arbitrai buvo priklausomi, yra pagrindas pripažinti sprendimą
neteisėtu.
Teigiamas dalykas – akcentas į sutartinius dalykus, jei nėra susitarimo
negali būti arbitražo. Arbitražinis susitarimas yra civilinė sutartis, tik
jos dalykas yra specifinis (šalys tariasi dėl procesinių dalykų).
Arbitrų sprendimas nėra sutartis. Arbitrai yra nepriklausomi, nešališki,
sprendimas priimamas balsų dauguma, arbitras gali pareikšti atskirą
nuomonę. Nagrinėjant kolegialiai sprendimas gali būti priimtas nepasiekus
konsensuso.
Jurisdikcinė teorija
Arbitražas – privatus teismo procesas. Aiškinama ieškant panašumų tarp
teismo proceso ir arbitražo. Panašumų yra daug.
Arbitražas
– teismo procesas, bet ne valstybės, privačių asmenų
organizuojamas teismo procesas. Veikiantys asmenys yra ne valstybės
pareigūnai, o privatūs asmenys – arbitrai.
Arbitražas pripažintas kaip alternatyva teismo procesui.
Teigti, kad arbitražas yra privatus ne visada teisinga. Arbitražo
formavimas, proceso tvarka – yra daug skirtumų nuo teismo proceso. Teismas
turi remtis įstatymu, o arbitrai gali spręsti ginčą nesiremdami kurios nors
šalies teise, o prekybos papročiais, gali vadovautis teisingumo principu.
Jei arbitražą padarytume panašų į teismą, jis būtų nepatrauklus. Lyginant
arbitražą su kt. alternatyviais ginčo sprendimo būdais, jis turi minusų
(pvz., lyginant su tarpininkavimu).
Mišrioji teorija
Sujungė tai, kas iki jos padaryta. Ji sujungė sutartinės ir jurisdikcinės
teorijos teiginius. Arbitražui yra būdingi tiek sutartiniai, tiek ir
jurisdikciniai elementai. Arbitražas – samplaika šalių susitarimo ir
perimtų teismo proceso bruožų. Šalys ne visada gali įtakoti arbitražo eigą,
todėl arbitražui būdingi teismo proceso bruožai. Daugelis palaiko šią
teoriją, bet ir ji visų neįtikino.
Autonominė teorija
Pati naujausia, pirmieji darbai pasirodė XX a. 7-ajame dešimtmetyje.
Arbitražo teisinės prigimties neįmanoma suvokti nei analizuojant
sutartinius, nei jurisdikcinius elementus.
Arbitražas yra savarankiškas institutas, kuris egzistuoja nepriklausomai
nuo CP ir CT.Priklausomai nuo to, kokia doktrina valstybėje vyrauja galima surasti
įvairių pavyzdžių, pvz., jei vyrauja jurisdikcinė teorija, tai arbitražą
reguliuos (jo veiklą) atskira CK dalis (Austrija, Olandija, Prancūzija).
Kitose valstybėse tie klausimai nėra reguliuojami, o priimtas atskiras
Arbitražo įstatymas (Švedija) ir teismo proceso kodeksas šių klausimų
nenagrinėja.
LT buvo siūlymų papildyti CK nauju skyriumi, reglamentuojančiu arbitražo
veiklą, bet ta idėja neįgyvendinta, o priimtas specialus įstatymas.
CPK naujame (priimtame 2002 02 28) to nėra.
II tema. Arbitražo teisė.
1.Arbitražo teisės šaltiniaiTeisės šaltiniai yra dvejopo pobūdžio:
1) nacionaliniai;
2) tarptautiniai.
Arbitražas yra populiarus tarptautinėje prekyboje, todėl neapsieinama be
nacionalinių šaltinių vienodinimo.
Kadangi arbitražui būdingas privatumas ir uždarumas valstybė nesiima
reguliuoti smulkmeniškai, tik nustato pagrindinius principus. Detales
sureguliuoti paliekama privačiais arbitražo veiklos šaltiniais – arbitražo
tarptautinės organizacijos gali priimti kt. įstatymus, nuolat veikiančios
arbitražo institucijos gali priimti reglamentus.
Valstybės nustatytos taisyklės – nacionaliniai šaltiniai
(1) LT teisės šaltiniai – LR Komercinio arbitražo įstatymas, kuriame yra 43
str. (arbitražo formavimas, arbitrų skyrimo, arbitražo sprendimų priėmimas
ir kt. klausimai). Jis priimtas panaudojant 2 svarbius tarptautinius
šaltinius – 1958 m. Niujorko konvenciją ir JT Tarptautinės prekybos teisės
komisijos parengtas pavyzdinis Tarptautinio komercinio arbitražo įstatymas.
UNCITRAL funkcija – vienodinti teisę, reglamentuojančią tarptautinę
prekybą. Joje labai svarbus ginčų sprendimas. Tas įstatymas yra kaip
modelis valstybėms rengiant savo nacionalinius įstatymus. Daugelis
valstybių šiuo įstatymu rėmėsi, taip pat ir LT.
LT įstatyme yra daug spragų. Pagrindinė spraga – susijusi su arbitražo
samprata (2 str.). Apibrėžimas neatsako į svarbiausią klausimą – ar
arbitražas yra tik ginčo dėl teisės sprendimo būdas, ar yra ir kt. pobūdžio
sprendimo būdas (kokybės arbitražas). Šis klausimas skirtingai sprendžiamas
kt. valstybėse. Pvz., pirkėjas gauna prekes iš pardavėjo. Prekės priimamos
pagal 2 kriterijus – kiekį ir kokybę. Sutartyje nustatoma procedūra kokybei
patikrinti. Ar tai yra arbitražas? Vienose valstybėse – tokie ginčo
sprendimai nelaikomi arbitražu. Kt. valstybėse – tai irgi yra arbitražas.
Pvz., Švedijos naujasis arbitražo įstatymas – arbitražu laikomas fakto ar
techninių klausimų sprendimas. Tas sprendimas gali būti pripažįstamas ir
vykdomas bendrais pagrindais.
LT įstatymas dėl to nepasisako. LT kai arbitražas sudaromas tik dėl ginčo
dėl teisės sprendimo (ne dėl fakto).(2) CPK yra svarbus arbitražo teisės šaltinis, todėl, kad nustato santykį
tarp teismo proceso ir arbitražo. CPK 150 str. – teismas atsisako priimti
ieškininį pareiškimą, jei šalys susitarė dėl ginčo sprendimo arbitraže.
Vadinasi arbitražas yra alternatyva teismo procesui, šalys pasirinkusios
arbitražą netenka teisės kreiptis į teismą.
Arbitražinis susitarimas yra atsisakymas kreiptis į teismą. Šalys turi
apsispręsti: ar pasirinks arbitražą atsisakydamos teisės kreiptis į teismą,
ar atvirkščiai. Tai nėra absoliutu:
1) arbitražinio susitarimo galima atsisakyti arba panaikinti bendru
susitarimu;
2) arbitražinis gali būti ydingas ir galioti.
CPK 239 str. – savarankiškas bylos nutraukimo pagrindas, jei yra
susitarimas perduoti ginčą spręsti arbitražine tvarka.
CPKn – nutraukimo pagrindas – galiojantis arbitražinis sprendimas
priimtas
dėl tapataus ginčo. Pagrindas nutraukti bylą yra ne arbitražinis
susitarimas, o arbitražo sprendimas, priimtas dėl tapataus ginčo.
CPK yra priedas Nr. 2 – Trečiųjų teismo nuostatai. Tai savotiškas arbitražo
teisės šaltinis, nes nuostatai nustato bendrą tvarką ad hoc arbitraže ginčų
nagrinėjimui ir sprendimų priėmimui. CPKn to nebeliks. Jei šalys sudaro ad
hoc – jos arba pačios pasirinks nagrinėjimo procedūrą, arba turės
pasirinkti arbitražo sudarytą procedūrą.
CPK 481 str. – funkcinis teisingumas, sprendžiant klausimą dėl užsienio
arbitražų sprendimų pripažinimo. Tai sprendžia Apeliacinis teismas, kurio
nutartį galima skųsti Aukščiausiam teismui.(3) Arbitražo teisės šaltinis yra ir materialinė teisė (CK) – sprendžiant
arbitražinių susitarimų galiojimo klausimus. CK svarbus šaltinis taikytinos
teisės prasme (tai svarbu, kai ginčas turi užsienio (tarptautinį) elementą,
sprendžiant, ar arbitražinis susitarimas galioja pagal užsienio teisę, ar
pagal nacionalinę teisę). Šalys yra laisvos pasirinkti taikytiną teisę
arbitražiniam susitarimui (pvz., Prancūzijos teisę).(4) Teismų praktika – svarbus šaltinis, nes statutinis arbitražo
reguliavimas yra žymiai menkesnis, susiduriama su spragomis, teisiniais
prieštaravimais. Precedentas svarbus ta prasme, kad turim naują Komercinio
arbitražo įstatymą ir jį taikant kyla daug problemų (santykio teismo ir
arbitražo – ar teismas gali atlikti pagalbinę funkciją nagrinėjant ginčą
arbitraže; ar teismas gali arbitražo prašymu taikyti ieškinio užtikrinimo
priemones).
Precedentas yra svarbus dėl arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo.(5) Teisės doktrina – svarbus šaltinis ypač tose valstybės, kur arbitražas
yra populiarus (pvz., Olandija).
Tarptautiniai šaltiniai
Ilgą laiką arbitražo reguliavimas buvo nacionalinės teisės prerogatyva.
Vėliau vystantis prekybai reikėjo vienodinti tuos klausimus.
✓ 1923 m. susitarimas dėl arbitražinių išlygų – sutartyse esantys
šalių susitarimai dėl ginčo sprendimo arbitražine tvarka, turi būti
pripažįstami ir gerbiami tos sutarties dalyvių.
✓ Pripažinus arbitražines išlygas, reikėjo sudaryti susitarimą – 1927
m. Ženevos konvencija – pirmoji teisinė sutartis, kuri pripažino, kad
reikia kartu su teismų sprendimai vykdyti ir arbitražo priimtus
sprendimus (tarptautinėje prekyboje).
✓ Tarpukario laikai tuščia terpė.
✓ 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų
pripažinimo ir vykdymo. Ji pakeitė 1927 m. Konvenciją. Šios
konvencijos dalyvėmis yra dauguma pasaulio valstybių (daugiau nei
150). Ši konvencija yra parengta tinkamai ir rodo arbitražo
populiarumą. Praėjo 44 m. kaip konvencija galioja, todėl paaiškėjo
spragų, reikia ją revizuoti (UNCITRAL tą realizuoja, posėdžiauja 2
kartus per metus, rengia šios konvencijos papildymus ar pakeitimus.
Kyla klausimai – ar ši konvencija taikoma tik galutiniams arbitražo
sprendimams, ar ir preliminariems sprendimams?).
✓ 1961 m. Europos Ženevos konvencija dėl arbitražo
✓ 1965 m. Vašingtono konvencija – nustatė ginčų, kylančių tarp
investuotojų ir valstybių sprendimo tvarką (ją ratifikavo ir LT).
✓ 1966 m. EU Taryba parengė ir buvo pasirašyta konvencija dėl tipinio
arbitražo įstatymo. Šis įstatymas nesusilaukė populiarumo. Šią
konvenciją pasirašė tik Belgija.
✓ 1976 m. UNCITRAL – arbitražo taisyklės – procesinis dokumentas,
skirtas kaip pavyzdinis, kai ginčas sprendžiamas ad hoc arbitraže.
✓ 1985 m. UNCITRAL – pavyzdinis įstatymas.
✓ Yra Panamos konvencija dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo,
Afrikos susitarimas ir kt.Privatūs arbitražo teisės šaltiniai
Pats arbitražas yra privataus pobūdžio, todėl pripažįstama šalių teisė
tarpusavio susitarimu nustatyti ginčo nagrinėjimo procedūras. Kuriamos
mišrios organizacijos, kurios teikia pagalbą šalims nustatyti ginčo
nagrinėjimo procedūras. Viena iš tokių pagalbos priemonių – arbitražo mini
proceso kodekso parengimas.Arbitražinis susitarimas.
Arbitražinį susitarimą sudaro šalys. Šalys yra laisvos, todėl toks
susitarimas gali būti dvejopo pobūdžio:
1) Šalys gali pasirinkti tam tikrą jau egzistuojantį modelį, pvz.,
arbitražiniame susitarime šalys nurodo, kad ginčą spręs Stokholmo
arbitražo institutas prie Stokholmo prekybos rūmų.
2) Šalys gali pačios sudaryti išsamų arbitražinį susitarimą, kuriame
nustato visą tvarką dėl arbitražo sudarymo, pačio proceso, kalbos,
sprendimo priėmimo ir pan.Arbitražinis susitarimas – tai arbitražo proceso šaltinis. Tačiau šalys
nėra absoliučiai laisvos, kadangi arbitražinis susitarimas – tai sutartis.
Sutarčių laisvės principas taip pat turi ribas, pvz., egzistuoja bendrieji
sąžiningo proceso principai. Tai reiškia, kad:
• Šalys negali sukurti tokių procedūrų, kurios reikštų nesąžiningą
procesą.
Turi būti užtikrintas nepriklausomumo ir objektyvumo principas.
1958 m. Niujorko konvencijos 5 str. nurodo, kad vienas iš pagrindų
atsisakyti pripažinti ir įvykdyti užsienio arbitražo sprendimą yra atvejis,
kai yra pažeistos pagrindinės sąžiningo proceso taisyklės. Be to, šalys yra
saistomos imperatyvių teisės normų tos šalies, kurioje vyksta arbitražinis
procesas. 1958 m. Niujorko konvencijos 5 str. analizė leidžia teigti, kad
jei arbitražinis procesas prieštaravo valstybės vidaus teisės normoms, tai
yra pagrindas nepripažinti tokio arbitražinio sprendimo.Atvejų, kuomet šalys pačios sudaro išsamų arbitražinį susitarimą, būna