Viskas apie arbitraza
5 (100%) 1 vote

Viskas apie arbitraza

ARBITRAŽASI tema. Teisinė arbitražo prigimtis.

1.Arbitražas ir kiti alternatyvūs ginčų sprendimo būdai.

Arbitražas – tai vienas iš alternatyvių ginčų sprendimo būdų. Be arbitražo,

kiti alternatyvūs ginčų sprendimo būdai yra:

1) tiesioginės derybos;

2) tarpininkavimas;

3) taikinimo procedūra ir kt.

Arbitražas yra pats populiariausias iš visų alternatyvių ginčų sprendimo

būdų. Kai kuriose valstybėse komerciniai ginčai daugiausia ir yra

sprendžiami arbitraže, o ne teisme. Pvz., Olandijoje apie 80% verslo ginčų

yra sprendžiami būtent arbitraže. Lietuvoje arbitražas žengia pirmuosius

žingsnius. Pvz., arbitražinis teismas prie Tarptautinių Pramonės ir

Prekybos Rūmų Lietuva 2001 metais išnagrinėjo 20 bylų.Arbitražas atsirado kaip alternatyva teismo procesui. To priežastis buvo

egzistuojantys teismo proceso trūkumai, dalis kurių buvo labai dideli.Pagrindiniai teismo proceso trūkumai:

1) Formalizmas. Visas teismo procesas yra detaliai sureglamentuotas teisės

normomis. Yra labai formalių reikalavimų, kurių laikytis privaloma. Bylos

dažniausiai pralaimimos vien dėl formalių taisyklių nesilaikymo.

2) Ilgi bylinėjimosi terminai. Tiek formalizmas, tiek ilgi terminai yra

labai nepalankūs verslininkams, todėl imta ieškoti naujų ginčų sprendimo

būdų. Lietuvoje teismo procesas pirmoje instancijoje vidutiniškai

užtrunka apie 8-12 mėnesių, o arbitražinis procesas – apie 2 mėnesius.

Kadangi teismo procese yra instancinė sistema, todėl visas procesas gali

tęstis net 3 metus. Arbitraže instancinės sistemos nėra, todėl arbitraže

ginčas gali būti sprendžiamas labai greitai. Užsienio valstybėse

teisminis bylos nagrinėjimas gali užtrukti apie 0.5-6 metus, o

tarptautiniame arbitraže – 4-12 mėnesių.

3) Dideli bylinėjimosi kaštai (žyminis mokestis ir kt. teismo išlaidos).

Brangumas – tai vienas iš esminių neigiamų teismo proceso bruožų. Tai

brangus ginčų sprendimo būdas todėl, kad:

a) reikia mokėti žyminį mokestį valstybei;

b) ilga bylinėjimosi trukmė lemia, jog reikia turėti pakankamai lėšų

advokatams ir pan.

Vien teismo išlaidos gali viršyti sumą, kuri bus laimėta. Tai verčia

ieškoti paprastesnių ginčų sprendimo būdų. Vienas iš arbitražo požymių –

jo pigumas, tačiau ir tai tėra sąlyginis momentas. Bylinėjimasis

arbitraže yra pigesnis, kadangi nuolatinės arbitražo institucijos

patvirtina tarifus, kurie yra gerokai žemesni už tuos, kurie nustatyti

kreipiantis į teismą. Tarptautiniai Pramonės ir Prekybos Rūmai Lietuva

yra nustatę, pvz., kad, jei ginčo suma yra 100 tūkst. – 500 tūkst.Lt,

tai:

a) administracinės išlaidos bus 2000 Lt + 0,5% nuo sumos, viršijančios

100 tūkst. Lt;

b) arbitro honoraro minimumas bus 2000 Lt, o maksimumas bus 2000 Lt +

0,5% nuo sumos, viršijančios 100 tūkst. Lt.

4) Ginčą nagrinėjantys asmenys. Teismo procese ginčo šalys negali

pasirinkti ginčą nagrinėjančių asmenų, šalys negali įtakoti jų priimamo

sprendimo. Be to, teisėjų specializacija nėra pakankamai išvystyta,

teisėjas gali ir nebūti pakankamai geru tam tikros konkrečios srities

specialistu. Arbitražinis teismas formuojamas pačių ginčo šalių, jos

pačios skiria arbitrus, todėl jos gali parinkti ir tokius asmenis, kurie

nebūtinai yra teisininkai, bet yra kompetentingi tam tikros srities

žinovai. Taigi arbitražinis teismas gali turėti labai kvalifikuotą

sudėtį. Arbitrai taip pat turi būti nešališki ir nepriklausomi ginčo

sprendėjai. Jei jie nėra nešališki ir objektyvūs, šalys gali juos

nušalinti.

5) Šalys neturi jokios įtakos teismo proceso eigai ir formai. Teismo

procesas yra formalizuotas. Šalys negali daryti jokių pakeitimų. Teisme

procesas vyksta pagal taisykles, kurias numato įstatymas, ir tų taisyklių

šalys įtakoti negali. Arbitraže ginčo šalys yra proceso šeimininkai.

Šalys gali nulemti visą ginčo sprendimo tvarką: raštu ar žodžiu bus

nagrinėjamas ginčas, kokios bus naudojamos įrodinėjimo priemonės, ar

arbitrai turės priimti sprendimą su motyvais ar be jų, kiek laiko turės

trukti arbitražinis procesas, kurioje vietoje arbitrai turės spręsti

ginčą, kokia bus naudojama kalba (kalba ypač svarbi tarpt. ginčams) ir

pan. Visa tai yra įmanoma todėl, kad arbitražinis procesas yra ne

valstybinis, bet privatus procesas. Jei šalys dėl minėtų aspektų

nesusitaria, tuomet arbitražas vadovausis reglamentais ar taisyklėmis,

kurias patvirtina nuolatinės arbitražinės institucijos ar tarpt.

arbitražo organizacijos, kurios tvirtina vienkartines taisykles ad hoc.

6) Teismas tik išsprendžia ginčą, tačiau neatstato taikos tarp šalių.

Versle tai yra neigiamas dalykas. Arbitražiniame procese šalys gali

pavesti arbitrams išspręsti ginčą kaip draugiškiems tarpininkams. Dėl to

arbitrai gali netaikyti materialinės teisės normų (teismas materialinės

teisės normas privalo taikyti). Teismas gali pritaikyti tokią

materialinės teisės
normą, kuri gali būti šaliai labai nepalanki ir net

apskritai neteisinga. Tuo tarpu arbitrai nėra saistomi materialinės

teisės normų. Arbitrai ginčą sprendžia pagal teisingumo principą, o savo

sprendimo materialinės teisės normomis jie gali ir negrįsti. Jie yra

draugiški tarpininkai. Jei kilęs ginčas yra tarptautinio pobūdžio, tai

arbitrai remsis tarpt. prekybos papročiais, tokiu atveju jie nėra

saistomi Tarptautinės Privatinės Teisės taisyklių ir normų, t.y.

kolizinių normų (šalys tai turi numatyti sutartyje). Tarpt. prekyboje tai

yra labai svarbu.Bet kokiu atveju klaidinga manyti, kad arbitražas yra panacėja, ir kad

teismo procesas yra nereikalingas. Šalia privalumų, arbitražas turi ir

trūkumų.Pagrindiniai arbitražo trūkumai:

1) Arbitražas yra privatus ginčų sprendimo būdas, o arbitrai – privatūs

asmenys. Dėl to arbitrai neturi jokių svertų, kurių pagalba jie galėtų

taikyti prievartinio pobūdžio priemones. Praktikoje dažnai tenka įvairias

užtikrinimo priemones, pvz., ieškinio užtikrinimą, tačiau arbitrai to

daryti negali, kadangi jie yra privatūs asmenys. Jei atsakovas nevykdys

arbitražinio sprendimo, arbitrai negalės jo priversti jį įvykdyti. Taigi

arbitražinis procesas yra efektyvus tik tiek, kiek šalys jam paklūsta.

Jei šalys nepaklūsta, reikalingas valstybės įsikišimas, teismo parama.

Jei reikia užtikrinti ieškinį, šalis turi kreiptis į teismą, jei

sprendimas nebus vykdomas, reikia kreiptis į teismo antstolių kontorą,

prašant išduoti vykdomąjį raštą. Kuomet ginčas yra tarptautinis, o

sprendimas turi būti įvykdytas kitoje valstybėje, reikia kreiptis į tą

užsienio valstybę, kad ši arbitražinį sprendimą pripažintų.

2) Arbitražas ne visais atvejais yra galimas. Valstybė nustato tam tikras

kategorijas ginčų, kurių negalima spręsti arbitražine tvarka, pvz.:

a) viešosios teisės reglamentuojami santykiai,

b) kai kurie ginčai, kylantys iš privatinės teisės, t.y. šeimos ginčai,

c) santykiai, susiję su bankrotu;

d) santykiai, susiję su konkurencija ir pan.

Visi tie ginčai, kurių negalima spręsti arbitražine tvarka, vadinami

nearbitruotinais ginčais. Taigi arbitražas ne visais atvejais yra

alternatyva teismui.

3) Arbitražas įmanomas tik šalių susitarimu. Tai savanoriškas procesas. Jei

viena iš šalių to nenori – arbitražas bus neįmanomas, tuomet teks

kreiptis į teismą. Arbitražinis nagrinėjimas bus įmanomas, kai šalys:

a) arba iš anksto yra dėl to susitarusios;

b) arba šalys susitaria dėl to kilus ginčui (kompromisas).

Jei nėra nė vieno iš šių dviejų atvejų, tenka eiti teisminiu keliu.

4) Kompleksinis bylinėjimasis. Teismo proceso keliu nagrinėjamame ginče

dalyvauja nebūtinai tik du asmenys, tačiau yra galimas procesinis

bendrininkavimas ir pan. Arbitražas galimas, jei yra dviejų šalių

susitarimas ginčą spręsti arbitražine tvarka. Tretieji asmenys to šalių

susitarimo negali būti įtakojami. Tretieji asmenys į arbitražinį procesą

gali įstoti tik savo noru.

5) Ginčas nagrinėjamas tik vieną kartą ir nėra galimybės patikrinti, ar jis

teisingas. Kartais šis arbitražo bruožas įvertinamas kaip teigiamas

dalykas. Tačiau niekas nėra apsaugotas nuo klaidos galimybės.

Arbitražiniame procese nėra galimybės ištaisyti padarytos fakto klaidos.

Teismas tegali įsikišti, jei yra pažeistos elementarios sąžiningo proceso

taisyklės. Tik dėl šios priežasties galima kreiptis į teismą ir skųsti

arbitražinį sprendimą, o apskritai teismas arbitražinio proceso

nekontroliuoja. Teismo procesas yra pranašesnis todėl, kad pirmos

instancijos teismo padarytą klaidą galima ištaisyti.

6) Dideli kaštai. Kai kada teigiama, kad arbitražinis procesas yra pigus.

Nors arbitražas ir pigesnis, tačiau tai yra santykis vertinimas.

Lietuvoje bylinėjimasis teisme yra brangus dėl žyminio mokesčio tarifų

(turtiniuose ginčuose – 5%). Jei pakeisti CPK ir įvesti nuostatą, kad

teismo procesas yra nemokamas, teismas tokiu atveju turėtų pranašumą

prieš arbitražą. Arbitraže visada reikia mokėti administracines

išlaidas, kadangi arbitražas – privati institucija. Arbitraže ad hoc

tokių išlaidų nebus, bus tik honoraras ad hoc. Arbitražas prie

Tarptautinių Prekybos Rūmų Paryžiuje (ICC) – tai arbitražas Nr.1. Šiame

arbitraže yra labai didelės administracinės išlaidos arba yra tokie

arbitrai, kurių honorarai labai dideli. ICC nustatyti įkainiai:

c) jei ginčo suma yra 1 mln. – 2 mln.$, tai administracinės išlaidos bus

0,5% nuo šios sumos;

d) jei ginčo suma yra 1 mln. – 2 mln.$, tai arbitro honoraro minimumas

bus 0,3% nuo šios sumos, o maksimumas bus 1,5% nuo šios sumos.

Svarbu ir tai, kad šalys neapsieina ir be advokatų pagalbos, tai taip pat

kainuoja daug. Taigi bylinėtis arbitražine tvarka ICC arbitraže gali būti

ypač brangu. Šalys, prieš įrašydamos arbitražinę išlygą, tai turi labai

gerai apsvarstyti. Lietuvos privatizavimo sandoriuose su
užsienio

investuotojais buvo įrašyta arbitražinė išlyga, kad ginčai bus

nagrinėjami tarpt. arbitraže (tam Lietuva neišdrįso pasipriešinti).

Tarptautinių Pramonės ir Prekybos Rūmų Lietuva patvirtinti įkainiai: jei

ginčo suma yra iki 10 tūkst. Lt, tai administracinės išlaidos bus 500 Lt,

o arbitro honoraro minimumas bus 500 Lt, o maksimumas bus 1000 Lt.

Taigi ginčo suma įtakos turi tik administracinėms išlaidoms ir arbitrų

honorarui. Arbitrų honoraras priklauso nuo valstybės, pvz., Prancūzijoje,

Švedijoje jis yra žymiai didesnis nei Lietuvoje.Nepaisant visų arbitražo trūkumų, vis dėlto jis yra pranašesnis už teismo

procesą, ir kasmet arbitražas tampa vis populiaresnis, ypač tarptautinėje

praktikoje.2.Arbitražo samprata.

Arbitražo samprata yra problematiška, nes žodis “arbitražas” turi keletą

reikšmių.

Žodžio “arbitražas” reikšmės:

• Arbitražas – tai ginčo sprendimo būdas, kuomet dviejų šalių ginčą

sprendžia ne valstybės teismas, bet privatūs asmenys (arbitrai). Tai

teismo proceso priešybė. Arbitražas – tai privačių asmenų privataus ginčo

sprendimas privačiame procese. Tai dažniausiai pasitaikanti arbitražo

samprata.

• Arbitražas – tai arbitras arba arbitrai, kurie nagrinėja konkretų ginčą,

t.y. arbitražo teismas, arbitrų kolegija.

• Arbitražas – tai nuolatinė arbitražo institucija, t.y. juridinis asmuo,

kuris yra įsteigtas tam tikrai specialiai veiklai, paslaugoms teikti.

Tokia institucija padeda šalims susirasti arbitrus, patalpas, dokumentus.

Tokias institucija kuria kiti juridiniai asmenys. Taigi šia prasme

arbitražas – tai nuolatinė institucija, kuri teikia paslaugas.

Lietuvoje žinomesnės yra tokios nuolatinės arbitražo institucijos:

1) Arbitražo teismas prie Tarptautinių Pramonės ir Prekybos Rūmų Lietuva

(įsteigė Lietuvos Banko asociacija, Pramonės ir Prekybos Rūmų

asociacija, verslininkų asociacija ir kt.);

2) Vilniaus komercinis arbitražas prie teisininkų draugijos;

3) Vilniaus Tarptautinis komercinis arbitražas.

Žinomos tokios tarptautinės nuolatinės arbitražo institucijos:

1) ICC (Paryžiuje);

2) Londono Tarptautinis arbitražo teismas;

3) Stokholmo Tarptautinis arbitražas prie Pramonės ir Prekybos Rūmų;

4) Rusijos Tarptautinis arbitražas prie Rusijos Pramonės ir Prekybos

Rūmų.

Gali būti ir specializuotų nuolatinių arbitražo institucijų, pvz., Jūrų

arbitražas.

• Arbitražas – tai visuma teisės normų, kurios reglamentuoja arbitražinį

procesą. Šia prasme arbitražas yra teisės šaltinių visuma.

• Arbitražas – tai disciplina, tam tikra teisės mokslo šaka, kuri

nagrinėja, analizuoja arbitražo teisinį reglamentavimą ir praktiką.

Žodis “arbitražas” gali turėti ir kitų prasmių. Istoriškai TSRS

specializuoti valstybės teismai ginčams tarp įmonių buvo vadinami

valstybiniai arbitražais. Lietuvoje taip pat buvo valstybinis arbitražas,

kuris funkcionavo iki ūkinio teismo įsteigimo. Dabar šio teismo Lietuvoje

nėra, tačiau jis yra išlikęs Rusijoje, Ukrainoje. Rusijoje yra

arbitražiniai teismai, t.y. valstybės specializuoti teismai, skirti

komerciniams ūkiniams ginčams. Tačiau tai nėra arbitražo teismai bendrąja

prasme, tai yra specializuoti valstybės teismai. Dėl to kyla įvairių

nesusipratimų. Kuomet kyla tokio Rusijos arbitražinio teismo sprendimo

pripažinimo klausimas, 1958 m. Niujorko konvencijos taikyti negalima, turi

būti taikoma dvišalė teisinės pagalbos sutartis. Pažymėtina, kad Rusija

turi arbitražą, tačiau jis vadinamas Trečiųjų teismu. LR CPK toks terminas

taip pat yra, be to yra ir priedas “Trečiųjų teismo nuostatai”. Tai ir yra

arbitražas.3.Arbitražo rūšys.

Arbitražo rūšys skiriamos remiantis įvairiais kriterijais.Priklausomai nuo to, koks ginčas sprendžiamas, skiriamas:

1) Komercinis arbitražas. Jis skirtas spręsti ginčus tarp privačių asmenų

arba tarp privataus ir viešojo asmens su sąlyga, kad jis veikė kaip

privatus asmuo ir kad ginčas yra kilęs iš ūkinės-komercinės veiklos.

2) Nekomercinis arbitražas. Tai yra viešasis arbitražas, kuriame

sprendžiami ginčai, kilę iš viešosios teisės, tarp viešųjų asmenų. Pvz.,

toks arbitražas yra Tarptautinis arbitražo teismas Hagoje, kuris

sprendžia ginčus tarp valstybių. Taigi nekomerciniai arbitražai yra

skirti spręsti viešo pobūdžio ginčus tarp viešųjų asmenų. Tą reguliuoja

ir analizuoja Tarptautinė Viešoji Teisė.Komerciniai arbitražai yra tokie:

1) Institucinis arbitražas. Taip arbitražas vadinamas tada, kai šalys

perdavė ginčą spręsti arbitrams, prieš tai pasinaudodamos nuolatinės

arbitražo institucijos paslaugomis. Šiuo atveju ginčą nagrinės ne

nuolatinė arbitražo institucija, ji tik atlieka aptarnavimo funkciją.

Nuolatinės arbitražo institucijos teikiamos paslaugos:

• Ji parengia reglamentą ar taisykles. Šalims tai yra palengvinimas,

kadangi joms pačioms nereikia kurti taisyklių arbitrams.

• Ji sudaro rekomendacinį arbitrų
taip pat palengvinimas

šalims.

• Ji persiunčia dokumentus tarp šalių kol paskiriami arbitrai. Paskyrus

arbitrus, dokumentai persiunčiami per juos.

• Ji skiria arbitrus, kai viena iš šalių vengia paskirti savo arbitrą.

Arbitražai, kurie nagrinėja ginčą, perduotą per nuolatinę arbitražo

instituciją, vadinami institucinių arbitražu.

2) Ad hoc (vienkartinis arbitražas). Šiuo atveju šalys arbitrus paskiria

pačios, nesikreipdamos į nuolatinę arbitražo instituciją.Komerciniai arbitražai pagal tai, ar jų sprendžiamas ginčas yra

tarptautinis ar vidaus, yra:

1) Tarptautinis arbitražas. Tarptautinis arbitražas nagrinėja tarptautinius

ginčus. Jis išeina už valstybės ribų. Čia kyla kitos pasekmės, kadangi

toks arbitražinis sprendimas reikalauja pripažinimo, antraip jo nebus

galima įvykdyti. Turi būti vadovaujamasi 1958 m. Niujorko konvencija.

2) Nacionalinis arbitražas. Nacionalinis arbitražas nagrinėja vidaus

ginčus. Toks sprendimas pripažinimo nereikalauja. Turi būti vadovaujamasi

LR komercinio arbitražo įstatymu.Skirstymas arbitražo į tarptautinius ir nacionalinius yra labai svarbus dėl

2 priežasčių:

1) Kai kuriose valstybėse yra skirtingas teisinis reguliavimas

tarptautinio ir nacionalinio arbitražo, LT Komercinio arbitražo įstat.

yra normų, skirtų tarptautiniam arbitražui;

2) Pripažinimo ir vykdymo klausimai. Jei arbitražas buvo nacionalinis,

tai jo priimtas dokumentas vykdomas bendrais pagrindais kaip ir teismo

sprendimas. Jei ginčą išnagrinėjo tarptautinis arbitražas, tai norint

įvykdyti valstybėje, kuri nebuvo arbitražo vieta, tai valstybei reikia

sprendimą pripažinti ir vykdyti. Arbitražo sprendimų pripažinimo ir

vykdymo klausimus reglamentuoja 1958 m. Niujorko konvencija dėl

užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo.

Problema – nėra vieningos nuomonės, kas yra tarptautinis arbitražas. 1958

m. Niujorko konvencijos 1 str. 1 d. Užsienio arbitražu laikomas arbitražas,

kai arbitrų sprendimas buvo įvykdytas kitoje valstybėje nei kurioje prašoma

įvykdyti. [Sprendimą reikės pripažinti, kreipiantis į LT Apeliacinį

teismą].LT Komercinio arbitražo įstat. 4 str. 1 d. numato 6 atvejus, kai arbitražas

laikomas tarptautiniu Lietuvos teisės požiūriu:

1) ginčo šalių komercinės įmonės sudarant arbitražinį susitarimą buvo

skirtingose valstybėse;

2) arbitražo vieta, jeigu ji nurodyta arbitražiniame susitarime ar

aptarta kokiu nors kitu jį atitinkančiu būdu, yra už valstybės,

kurioje šalys turi savo komercinių įmonių, ribų;

3) vieta, kurioje turi būti įvykdyta didelė dalis prievolių, kylančių

iš šalių komercinių santykių, yra už valstybės, kurioje šalys turi

savo komercinių įmonių, ribų;

4) vieta, labiausiai susijusi su ginčo dalyku, yra už valstybės,

kurioje šalys turi savo komercinių įmonių, ribų;

5) šalys susitarė, kad arbitražinio susitarimo dalykas yra susijęs

daugiau nei su viena valstybe;

6) viena ar abi ginčo šalys yra Lietuvos ūkio subjektai, į kuriuos

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2747 žodžiai iš 9127 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.