Burokėlių kilmė ir reikšmė
Valgomieji burokėliai ( Beta vulgaris var. rapaceae f. rubra Mog.) kaip ir kitos daržovės, yra kilę iš laukinių protėvių. Svarbu žinoti, iš kur daržovės kilusios ir kokiomis sąlygomis augo jų protėviai, nes tada paaiškėja daugelis biologinių ir agrotechninių augalų ypatybių. Per ilgą laiką jie patekdami į įvairias ekologines sąlygas, keitėsi. Įgyti požymiai būdavo perduodami iš kartos į kartą (Kononkov ir kt., 1992). Valgomieji burokėliai kilę iš laukinio buroko (Beta vulgaris L.) (Svetika ir kt, 1983).
Lapinės formos buvo auginami jau senovės Egipte, Graikijoje. Čia jie buvo vartojami kaip vaistas. Kaip daržovė pradėta kultivuoti 14 – 15 šimtmetyje, o selekcionuoti pradėti 18 amžiuje (Minknov ir kt., 1980). Kada pradėti auginti burokėliai Lietuvoje, tikslių duomenų nėra, tačiau archeologiniai tyrimai rodo, jog žemdirbyste pradėta verstis dar prieš mūsų erą: auginti rugiai, kviečiai, avižos ir kiti augalai. Iš tautosakos duomenų galime daryti prielaidą, kad šalia kitų kultūrų buvo auginami ir burokėliai bei kitos daržovės (Svetika ir kt, 1995).16 amžiuje minimi dvarų inventoriuose, įtraukti į III Lietuvos statuto (1588 m) kainyną. 1938 metais 11 proc. daržovių pasėlių ploto. Nuo 1958 metų selekcionuojami Vytėnų bandymų stotyje. Šiuo metu Lietuvoje burokėliai kartu su morkomis užima apie 44 proc. daržovių ploto .
Burokėliai turtingi savo chemine sudėtimi. Be pagrindinių maisto medžiagų – baltymų, angliavandenių, gausu ir biologiškai aktyvių medžiagų – vitaminų, mineralų, organinių rūgščių. Didžiąją dalį (86,5 proc.) sudaro vanduo. Riebalų neaptinkama. Baltymų yra nedaug – 1,7 proc. (Karataev ir kt., 1984). Tačiau burokėlių baltymuose yra nepakeičiamų amino rūgščių – lizino. Nemažai yra angliavandenių – 10,8 proc. Tai pagrindinė kaloringa medžiaga (Kazlauskienė, 1990). Burokėliai neturi krakmolo, tik monosacharidus ir disacharidus, todėl jų angliavandeniai yra lengvai virškinami. Šiek tiek yra ir sunkiai virškinamų bei nesuvirškinamų angliavandenių (chitino, celiuliozės, hemiceliuliozės), bet jie naudingi, nes skatina žarnyno peristaltiką ir padeda vystytis naudingiems žarnyno mikroorganizmams. Nevirškinami pektinai absorbuoja tokias kenksmingas medžiagas kaip šviną, varį, stroncį, kobaltą ir padeda pašalinti iš organizmo (Skliarevskis, 1985).
Burokėliuose gausu vitaminų (išskyrus A, D, B12): karotino – 0,01mg (100 g šviežių burokėlių) – provitamino A, B grupės vit. – 0,06 mg, vit. PP – 0,2 mg, vit. C – 10 mg., taip pat ir vitaminų H, inozito. Iš mineralinių medžiagų gausu kalio – 288 mg, natrio – 86 mg, kalcio – 37 mg, magnio – 43 mg, fosforo – 43 mg, geležies – 1,4 mg (Petronienė, 2001).
Burokėliai vartojami džiovinti, marinuoti ir konservuoti. Kulinarijoje iš šviežių burokėlių gaminamos mišrainės, sriubos, garnyrai, padažai (Ruzgienė ir kt., 1993). Maisto pramonėje iš jų sulčių gaminami natūralūs maisto dažai – E 162 arba burokėlių raudonasis. Deja, jų gavimas yra brangus ir Lietuvoje negaminami (Liubinaitė, 2002).
Nuo seniausių laikų burokėliai vartojami nuo skorbuto, taip pat kitų avitaminozių profilaktikai. Maistui galima vartoti ir burokėlių lapus, kurie turi daugiau vitamino C (iki 50 mg proc.) negu šaknys ir daug karotino . Ypač burokėliai tinka, sergant mažakraujyste (Skliarevskis, 1985).
Burokėlių ląsteliena ir organinės rūgštys skatina žarnyno peristaltiką, todėl siūloma valgyti jų virtų esant lėtiniam vidurių užkietėjimui. Burokėliai turi organinės rūgšties betaino, jis padeda skaidyti ir pasisavinti maisto baltymus, yra svarbus cholino susidarymui. Pastarasis skatina kepenų ląstelių veiklą ir gerina kepenų darbą, todėl burokėlius galima vartoti kaip dietinį produktą, sergant kepenų ligomis (Svetika ir kt., 1995).
Virti burokėliai tinka sergantiems hipertonine liga, kadangi jie turi nemaža magnio, o pastarasis mažina kraujospūdį. Liaudies medicinoje nuo padidėjusio kraujospūdžio ir kaip raminantis vaistas geriamos burokėlių sultys, sumaišytos pusiau su medumi (po pusę stiklinės 3 – 4 kartus per dieną) (Skliarevskis, 1985).
Burokėlių botaninė ir biologinė charakteristika
Pagal botaninius požymius valgomieji burokėliai (Beta vulgaris var. rapaceae f. rubra Mog.) priklauso balandinių (Chenopodiaceae) šeimai, runkelio genčiai (Beta L.). Tai dvimetė daržovė, kuri pirmaisiais metais išaugina smarkiai sustorėjusią, sultingą, raudonos spalvos šaknį su didelių raudono atspalvio ilgakočių lapų skrotele, o antraisiais – 40 – 150 cm aukščio stiebą su žiedynais (Snarskis, 1954). Žiedynas – šluotelė iš ilgų, varpos pavidalo šakų, ant kurių gausu bekočių, po keletą į kamuolėlius suaugusių žiedų. Žiedai – dvilyčiai, pažiedės vaisiaus negaubia. Apyžiedžio lapeliai žalsvi, kremzliški, vaisiais užsimezgus, medėjantys. Aplink piestelę išsivystęs nektarinių diskas. Mezginė vidurinė. Vaisiai po 2 – 4 suaugę į vaisynus (Lekavičius, 1989). Šaknį sudaro galvelė, kaklelis ir tikroji šaknis (1 pav.). Jame sukaupia atsargines maisto medžiagas, ir antraisiais metais, jomis pasinaudodamas, augalas augina žiedus ir brandina sėklas.
Kad burokėliai normaliai augtų ir vystytųsi, reikia aplinkos sąlygas (augimo
veiksnius) derinti su augalo poreikiais. Augimo veiksniai yra 5: temperatūra, šviesa, oras, drėgmė, maisto medžiagos (Armolaitienė, 1996).
Temperatūra yra vienas iš būtiniausių augalų augimo veiksnių. Visiems augalo fiziologiniams vyksmams – maisto medžiagų asimiliavimui, kvėpavimui, vandens garininimui, reikia tam tikros temperatūros. Per aukšta ir per žema temperatūra neigiamai veikia augalą ir jis gali žūti. Valgomieji burokėliai nėra reiklūs temperatūrai. Jų sėklos gali pradėti dygti jau +2oC temperatūroje (Petronienė, 2001). Tačiau palankiausia sėklų dygimo temperatūra yra 18 – 20oC. Sudygę burokėliai geriausia auga 12 – 15oC temperatūroje. Jie nesunkiai ištveria ir kiek ilgiau trunkančias 1 – 2oC šalnas. taip pat stipresnius -5, -7oC, bet trumpus šalčius. Tačiau užtrukę ilgiau tokie šalčiai jau yra kenksmingi (Galvydis ir kt., 1996).
Kiekvienu augimo ir vystymosi laikotarpiu valgomiesiems burokėliams reikalinga ir kitokia temperatūra. Sėklai brinkti ir dygti reikia aukštesnės temperatūros, o sudygusiems daigams – žemesnės (Armolaitienė, 1996).
Šviesa – būtina augalui augti. Šviesoje chlorofilo turinčiuose augalo audiniuose iš neorganinių junginių sintetinamos sudėtingos organinės medžiagos: angliavandeniai, riebalai, baltymai. Stokodamas šviesos, augalas negali absorbuoti iš atmosferos anglies dioksido, vadinasi, sutrinka asimiliacija. Augalas iš lėto nustoja natūralaus žalumo, susilpnėja, o jo derlius būna mažas (Svetika ir kt., 1983).
Oras būtinas burokėliams augti. Kai trūksta oro dirvoje, augalas blogai auga, nes jo šaknys nesivysto, neįsiurbia pakankamai maisto medžiagų. Todėl labai svarbu, kad dirva visada būtų puri ir į ją patektų oras.
Kad burokėliai normaliai augtų ir vystytųsi būtinas pakankamas vandens kiekis. Vanduo tirpina dirvos maisto medžiagas, o šaknys įsiurbia jas ištirpusias. Burokėliai yra vandeningos daržovės (juos sudaro 86.5 proc. vandens). Augimui jie naudoja daug vandens (Galvydis ir kt., 1996). Trūkstant drėgmės dirvoje, labai sumažėja derlius. Drėgmės perteklius taip pat kenkia, nes vanduo išstumia iš dirvos orą, ir tada šaknys neturi kuo kvėpuoti. Valgomieji burokėliai turi stiprią šaknų sistemą; jos prasiskverbia į gylį ir plotį iki 2.5 m. Jie labai gerai geba įsisavinti vandenį ir jį intensyviai sunaudoja (Svetika ir kt., 1995).
Mineralinių druskų koncentracija dirvožemio tirpale irgi svarbi burokėlių augimui. Burokėliai yra ta daržovė, kuriai reikia azoto, fosforo, kalio gerokai daugiau nei kitiems kultūriniams augalams. Be šių trijų svarbiausių elementų, reikalingi ir kalcis, magnis bei mikroelementai (Armolaitienė, 1996).
Burokėlių agrotechnika
Dirvos paruošimas ir tręšimas
Burokėliai geriausiai dera vidutinio sunkumo gerai ir giliai įdirbtoje puveningoje priemolio dirvoje. Tokioje dirvoje maisto medžiagų ir drėgmės kiekis beveik visą vasarą išlieka pastovus. Lengvose (smėlio) dirvose organinės trąšos greit supūva ir susidarę mineraliniais junginiais, išplaunami į gilesnius sluoksnius. Čia augalų šaknys jų nepasiekia (Galvydis ir kt., 1996). Dar labai gerai tinka burokėliams nusausintos žemapelkės – pelkiniai dirvožemiai. Durpės, kaip organinė medžiaga. palaiko gerą struktūrą ir pūdamos gausiai teikia maisto medžiagų (Svetika ir kt., 1995).
Burokėliai gerai auga, jei yra tinkama dirvos reakcija. Tinkamiausia, kai pH yra 6.2 – 7,5 (Petronienė, 2001). Intensyviai tręšiant mineralinėmis trąšomis, dirva rūgštėja. Tokioje dirvoje burokėliai blogiau paiima maisto medžiagas (Armolaitienė, 1996). Dirvos rūgštingumas panaikinamas kalkinant. Kalkinama kas 3 – 4 metai prieš tai ištyrus dirvą agrochemiškai. Geriausiai kalkines trąšas barstyti rudenį, jei tai daroma pavasarį, nevėliau kaip 2 – 3 savaitės prieš sėją.
Burokėliai auginami antraisiais metais po mėšlu tręštų augalų. Geri priešsėliai – vikių ir avižų mišinys, kopūstai, agurkai, žirniai ir kiti ankštiniai augalai (Galvydis ir kt., 1996).
Palankios sąlygos burokėliams augti ir vystytis sudaromos įdirbant visą ariamąjį sluoksnį. Jame neturi būti nei stambių grumstų, nei sutrintų dulkių. Įdirbtoje dirvoje burokėlių šaknys ne tik laisvai auga ir visomis kryptimis skleidžiasi, bet ir randa pakankamai drėgmės, oro ir maisto medžiagų (Petronienė, 2001). Dirva turi būti švari nuo piktžolių. Pasėjus burokėlius į piktžolėtą, ypač varputėtą dirvą, negalima tikėtis gero derliaus. Todėl dirva ruošiama tuojau nuėmus priešsėlį (Lazauskas, 1990). Rudenį dirva giliai suariama. Pavasarį suakėjama ir išberiamos mineralinės trąšos. Trąšas išbėrus, kultivatoriumi dviem kryptimis dirva gerai išpurenama (kartu įterpiamos trąšos) ir suakėjama. Jei dirva sunki ir labai supuolusi, pavasarį ji suariama ir tuojau suakėjama. Sėjai paruošta dirva turi būti puri, smulkių trupinėlių ir neperdžiūvusi. Blogai įdirbtoje dirvoje burokėliai sudygsta ne vienu laiku, išretėja (Svetika ir kt., 1995).