Visų žymiausių Lietuvos rašytojų kūrinių analizės
5 (100%) 1 vote

Visų žymiausių Lietuvos rašytojų kūrinių analizės

Kristijono Donelaičio poemos “Metai” ištraukos analizė

Nė vienas grožinės literatūros kūrinys negali prilygti unikaliajam K. Donelaičio kūriniui “Metai”- himnui lietuviškam žodžiui, gimtajai gamtai, lietuvybės skleidėjams nutautėjusiame krašte. Tai lyg pirmasis negandų vėjuose išaugęs ir įleidęs tvirtas šaknis medis, kurio užuovėjoje savo lapelius pradėjo kelti kiti lietuviški kūriniai, kurie pražydo gražia, miela, skambia protėvių kalba. “Metai”- tai lašas gyvybės merdinčiai lietuvių kalbai, kuria šiandien kalbame. Ši poema pažadino vos gyvą lietuvių tautinę savimonę, pareigą, išdidumą, ryžtą kovoti už tautos laisvę, nevaržomą žodį, už tai – ką žmogus gimdamas privalo turėti. Todėl šioje poemoje pasireiškia humanizmo idėjos, kurios išaukština žmogų (humanizmas – žmogaus samprata, teigianti, kad žmogus yra savita dvasinė būtybė, išsiskirianti iš gamtinių būtybių pasaulio). “Metai”- tai didaktinė – moralinė eiliuota poema. Ją sudaro keturios giesmės, atitinkančios metų laikus. Poeto meninė kalba pasireiškia senoviškų žodžių, jaustukų, ,mažybinių – maloninių žodelių, personifikacijų vartojimu. K. Donelaitis labai įžvalgus, puikiai išmanantis kaimo darbus, buitį, papročius, gamtą. Poema parašyta hegzametru. Ši poema – tai pagrindinis poeto gyvenimo tikslas, kuriuo įgyvendinama pagrindinė jo idėja – skelbti lietuvišką žodį. Didžiausia vertybė – laisvė. Kūrinyje autorius stengiasi įsiskverbti į žmogaus ir gamtos santykius, tad vaizdai alsuoja meile gamtai, žmogui. Parodomas būrų sąmonėjimas. Erdvė plati, apimanti “Vyžlaukio” valsčių. Laikas – visi metų laikai, nuo kurių priklauso kūrinio nuotaika.

Šioje ištraukoje oratoriškai prabyla “vėžlybasis” būras – Lauras, kuris išdidžiai, “ant kumpos lazdos pasirėmęs” šlovina Dievą, dėkoja už pavasarį – gamtos pabudimo šventę. Jis nepamiršta padėkoti už gerą gyvenimą, sveikatą, gamtos dovanas. Vėliau pasakotojas nuspalvina gamtos peizažą vasaros metu. Čia, kaip ir kitose dalyse suskamba saulelės ėjimo leitmotyvas. Ji yra nuolatinis būrų palydovas, nuo kurios priklauso jų gerovė. Saulelė sugyvinama (personifikuojama), jai suteikiama ne tik gyvybė, bet ir kai kurios žmogaus ypatybės: ji kupina užuojautos būrams bei žaismingumas, kuris maloniai pradžiugina kiekvieną būrų širdį. Tai tarsi galinga gamtos širdis, nuo kurios priklauso augalų, gyvulių, žmonių egzistencija. Įžvalgus Lauro žvilgsnis nukrypsta į mieliausius saulelės šlovintojus – paukštelius. Jų skambios giesmės virpina jo širdį, sukelia pakilią nuotaiką, džiaugsmą. Žodeliai “ak”, “vei” pabrėžia gėrėjimąsi gamta. Toliau liejasi seno žmogaus apmąstymai apie visa, kas gyva. Jis mąsto apie gyvenimo ir mirties prasmę, gyvybės pradžią lygindamas su pumpuru – gyvybės, grožio nešėju. Jis iškyla, bręsta, peržydi, užaugina savo vaisius ir baigia “amžį”. Pumpuras išskleidžia gėrio žiedą, o žmogus skleidžia ir blogio spindulius. Žmonių gyvenimai prilygsta žolelėms: užauga, pražysta, užaugina vaikus ir pasitinka mirtį. Žolelėms ji dalgis, žmogui – giltinė. Lauras suvokia, kad nieko šiame pasaulyje nėra amžino: viskas turi pradžią ir pabaigą – tai lemtis, kuri duota dievo. Šis “vėžlybas” būras analizuoja visą gyvenimą, prisimindamas jaunystę, brandos kelią, kuriuo teko nueiti. Jo patirtis leidžia suprasti, kad žmogus kilęs iš gamtos. Labiausiai išaukštinamas lietuvių bruožas – sąžiningumas.

Visi poemoje esantys būrai skirtingi, tačiau juos visus vienodai sieja laisvės troškimo ryšys, nepriklausoma tautinė savimonė. Jie supranta, kad žmogus iš prigimties laisvas. Nors būrai skirtingi, bet jų visų moralė remiasi dešimties Dievo įsakymų nuostatomis. Todėl jie apdovanojami Dievo, kurio palaima siunčiama per gamtą – saulelę. Kiekvienas turi savo gyvenimo kodeksą, kuriuo remiasi. Atskleidžiama kiekvieno veikėjo moralė, kuri mūsų mintis nukelia ne vien į kitus, bet ir į save. Suvoki, ką reikia ugdyti, o ką slopinti. Todėl K. Donelaičio “Metai” ugdo kiekvieno skaitytojo moralę.Maironio eilėraščio “Išnyksiu kaip dūmas” analizė

Dvidešimto amžiaus pradžioje sutvisko nauja šviesa, nušvietusi kiekvieno lietuvio gyvenimo tikslą, sujaukusi pasyvų mąstymą, sudrumstusi giliausias pasąmonės erdves, sukėlusi praeities didybės ir nuoskaudų akimirkas, privertusi “atsimerkti” ir žvelgti ne vien į praeitį, bet ir į ateitį… Tai – Maironis – didžiausias ir stipriausias lietuviško orumo žadintojas, atsakomybės, pareigos, pasiaukojimo Lietuvai šauklys. Jo raginimas kovoti už laisvę – brangiausią tautos turtą, nuskriejo kaip aidas, kuris tvirtai skambėdamas sutvirtino kiekvieno lietuvio drąsą, ryžtą, valią vardan Lietuvos. Tad nenuostabu, kad Maironis vadinamas tėvynės meilės dainiumi. Maironio poezijos nemirtingumas slypi skambume, romantinio Lietuvos vaizdavime, Praeities įvykių sužadinime, raginime kovoti už laisvę, didingame šlovinime.

Eilėraštis “Išnyksiu kaip dūmas” yra meditacinis, su giliu susimąstymu. Kiekvienas posmelis turi vis kitokią “išnykimo” prasmę, atskleidžia naują vaizdą. Kūrinys kupinas retorinių sušukimų ir klausimų, kurie paaudrina eilėraščio nuotaiką.
Tai lyrinio “aš” apmąstymai, kurie pasireiškia sudėtingomis filosofinėmis mintimis apie laikinumą, emocijas, kančią, paliktų giesmių reikšmę ir užtarnautos garbės likimą. Vidiniu monologu atsiskleidžia dvejojimas, vidinės nuotaikos kaita, nerimastinga siela. Lyrinio “aš” tiesumas, nesulaikoma dvasia, veržimasis kilti į žvaigždes pro kančių kelią parodo ir skyrybos ženklai: šauktukai, klaustukai, daugtaškis. Vidinė įtampa, dvasios nepastovumas, nuotaikų kaita dar labiau sureikšmina kraštutines lyrinio “aš” mintis. Tezėje “Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo” išryškėja požiūris į gyvenimą, nesutramdomą jo tėkmę, galią ir asmenybės likimą laike. Tačiau jo mintys kyla ne tik apie save, bet ir kitus: “Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo…”. Neįvardintieji – kovoję už laisvę, kalbą, žemę, vilgytą jų krauju. Bet ar kas nors apie juos pagalvos, susimąstys, supras, kiek čia kentėta, kovota? Ar kas atsimins didvyrius, kurių iškovotu laisvu žodžiu kalbame? Poeto mintys kyla į kitų kultūrų veikalus, narsius vyrus. Iš gilaus filosofinio apmąstymo jis sugrįžta į realybę, kurią papildo naujos emocijų bangos. Nerimastinga siela kelia naujus retorinius klausimus: “O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas?”. Eilėrašty ieškoma pasiaukojimo, kovos prasmės, keliančios dvasinę kančią. Atsiskleidžia mąstymas apie kančią, kuri “kraują sujudina”, abejojimą dėtomis pastangomis, gyvenimą, kuriam “nebeužilgo kapai”? Tai pagrindinė kūrinio problematika, kuri neduoda lyriniui “aš” dvasios ramybės. Jis pradeda suvokti, kad įkvėpimas, kurio pagalba kuriamos giesmės, ir yra kančia. Tačiau ji sulyginama su viltim, žvaigžde, šviečiančia iš tolo – tai poeto įdėti romantizmo įvaizdžiai. Vėliau žvelgiama į garbės reikšmę žmogui. Ji lyginama su šešėliu, “kuris bėga greta”, tačiau ji kaip ir žmogus – laikina. Čia išryškėja pagrindinė kūrinio prasmė, kuria poetas išreiškia savo darbų, garbės laikinumą žemėje.

Maironio didžiosios žmogiškosios vertybės yra meilė tėvynei, gamtai. Lyrikoje jis poetizuoja liaudies žmogų, etninį lietuvių charakterį. Liaudies žmogaus paveikslas, būdingas Lietuvos kraštovaizdis ir istorinė praeitis sudaro Maironio Lietuvos vaizdą – jo poezijos pagrindą. Tačiau kokia Lietuva dabar? Kokie mes tapom? Ar mes verti Lietuvos?

Vinco Mykolaičio–Putino eilėraščio “Tarp dviejų aušrų” analizė

Vincas Mykolaitis–Putinas – lietuvių tautos grožinės, simbolistinės literatūros klasikas, kurio kūryba užima ypatingą, išskirtinę vietą lietuviškoje raštijoje…

Tai didingiausias ir garsiausias mūsų krašto intelektualiosios literatūros skleidėjas. Jo neužmirštama kūryba lyginama su žymiausių šios literatūros krypties atstovų darbais. V. Mykolaičio-Putino eiliuotoje kūryboje aukštinamos bei plėtojamos antikinės literatūros idėjos, kurios aukština valingą ir drąsų, laisvą ir pasitikintį savo jėgomis žmogų, kurio gyvenimo esmė – protinis tobulėjimas, mokslo, meno pasiekimai, kuriuos jis paspartina veikdamas tvirtai, valingai, pasiaukojančiai. Tad nenuostabu, kad V. Mykolaičio-Putino eiliuotoje kūryboje atsiveria mitų, legendų įvaizdžiai, o romantinėje ir filosofinėje lyrikoje svarstomos amžinosios žmogaus problemos (gyvybės, laiko, žmogaus vietos gamtoje, visatoje). Taip pat iškyla tragizmo, heroizmo motyvai, kuriuos išryškina simbolių reikšmių prieštaringumas, sustiprinantis loginį ir emocinį įspūdį – tai rašytojo vartotos antitezės. Laisvė ir nelaisvė, visagalė meilė ir gilus sielvartas, beribis liūdesys ir didžiausias džiaugsmas – pagrindinės poeto priešpriešos. Jis šlovina nesuvaržytą, po sielvarto bei katarsio išgyvenimo nušvitusią, nuskaidrėjusią sielą. Todėl Putino kūryba – tai ėjimas į žmogų, į gamtą, nuolatinis dvasinis atsinaujinimas, atgimimas, grįžimas prie amžinųjų būties, Dievo temų.

Eilėraštis “Tarp dviejų aušrų” priskiriamas ankstyviajai poezijai, išreiškiančiai veržimąsi, atitrūkimą iš pilkos kasdienybės į romantinį gamtos ir svajonių pasaulį, neramios širdies skundą, vidinius dramatinius subjekto prieštaravimus. Eiliuotoje kūryboje vyrauja vidinių išgyvenimų analizavimas, apmąstymas. Eilėraščio pirmosios eilutės atveria paslaptingą, mistinį pasaulį, kuris sulyginamas su pasaka. Kūrinio vieta tiksliai neįvardinta: “tarp dviejų aušrų”… Čia sugretinti du simboliai, kurių sintezė suteikia naują, netikėtą, neatrastą reikšmę. Aušra – tai pirmųjų saulės spindulių liepsna, pasiekianti tamsiausias pasaulio erdves. Tai tarsi gėrio ir blogio kova, paliekanti išnykstančius pėdsakus danguje. Ši vieta – tarsi pasaulio kraštas, idealumo viršūnė, proto išsilaisvinimo aukščiausias taškas. Tik “tarp dviejų aušrų” lyrinis subjektas pajunta “tolimą”, “paslaptingą”, “nesibaigiamą”, “vientisą” būtį. Lyrinio “aš” siekimo tobulėti, pažinti, regėti idealas – “visareginčios” akys, kurios atskleidžia Dievo galią. Čia laikas neegzistuoja, tik “nuspėji besiartinančią šviesą”, pamatai praeities vaizdus, artėjančius “kaip seniai girdėtų giedojimų aidai”. Lyrinio subjekto glūdumoje esantys dangaus ir šios žemės pradai leidžia suprasti savo unikalumą,
ir kartu esančią didybę. Šiame pasaulyje visi daiktai keičia savo materiją, formą, reikšmę, suteikiančią lyriniam “aš” nežinomybės, dvejojimo, blaškymosi. Todėl didėja įtampa, sumaištis, jausmų prieštaringumas, kuris išaugęs į disonansus sudrebina visą vidinį pasaulį, dar labiau atskirdamas, supriešindamas “viršūnes” ir “gelmes”. Simbolių opozicijos sustiprina šio eilėraščio reikšmę, sukuria jos daugialypiškumą. Ypatingai svarbi detalė: “dvi aušros”, “visareginčios akys”, “žvilgantys bokštai”, “giedojimų aidai” – visa kartu, šalia, o lyrinis “aš” vienas. Todėl ši problematika jam neduoda stabilumo, ramybės bei jausmų dvasinės harmonijos.Vinco Krėvės apsakymo “Raganius” analizė

Labiausiai Vincas Krėvė mylėjo savo vaikystės kaimą, paskendusį miškuose, apsuptą ežerų ir kalvelių. Apsakymų rinkinyje „Šiaudinėj pastogėj“ ir novelių apysakoje „Raganius“ iškyla spalvingas ir ryškus XIX a.pab. – XX a. pr. Dzūkijos kaimo paveikslas. Rašytojas žmonėse ieškojo gerumo, taurumo, šviesos. Jam rūpėjo principai, gėrio ir grožio supratimas. Jie, išlaikę natūralią prigimtį, būdingą kaimo žmogui, keri kiekvieną skaitytoją. Meniniu požiūriu vienas iš vertingiausių yra apsakymas „Raganius”. Šiame apsakyme rašytojas vertina žmogaus pasaulio vienybės suvokimą, artumą gamtai. Jis supranta senosios kartos pranašumą, įžvelgia jos didžiulį ir nepaprastai turtingą dvasios lobyną, sielos taurumą…

Apsakyme „Raganius“ rašytojas vaizduoja seną skerdžių Gugį, kuris nėra pamaldus, mėgsta išgerti. Tačiau, nepaisydamas šių ydų, V.Krėvė parodo, kad Gugis yra daug geresnis ir tauresnis už pamaldų ir stropųjį kaimo ūkininką Kukį. Jis savo iškalbingumu net pasiekia, kad būtų įleistas dangun. Čia rašytojas dar kartą parodo Gugio širdies gerumą: skerdžius atkakliai reikalauja, kad šv.Petras įleistų dangun ir Kukį, nors šis ne kartą savo kaimyną piktai apibarė. Gugis atleidžia Kukiui visas skriaudas, nes „jis nekaltas, kad jam dievas davė tokį būdą.“

Taigi V.Krėvė savo apsakymuose su didele pagarba, meile ir pasididžiavimu vaizduoja gerus žmones. Rašytojas puikiai suvokia jų beribį dvasios pasaulio turtingumą, gilaus tikėjimo prasmę, trapių ir jautrių sielų grožį…Vinco Krėvės dramos “Skirgaila” analizė

V. Krėvės dramoje “Skirgaila” vaizduojami istoriniai įvykiai ir asmenys,- keturiolikto amžiaus pabaigos Lietuva, kova dėl jos savarankiškumo, kova tarp senosios, pagoniškosios religijos, ir ką tik atėjusios krikščionybės. Skirgaila – dramatiškas, istorinis asmuo. Rašytojas kūrinyje siekė parodyti “dviejų pasaulių kryžkelėje” stovinčio žmogaus ir valdovo konfliktą. “Skirgailos” fabulos pagrindas – įvykiai Vilniaus pilyje. Čia atvyksta Lenkijos pasiuntiniai, vadovaujami gudraus vyskupo Henriko Mazoviečio, o netrukus pasirodo ir kryžiuočių ordino pasiuntiniai Vartembergas ir Keleris.

Jau dramos pradžioje matome Skirgailą besikalbantį su bajorais apie senus ir naujus laikus. Skirgaila supranta, kad atsisakyti senųjų dievų ir pripažinti krikščionybę yra istorinis įvykis, būtinybė, nes kitaip Lietuvą ištiks prūsų likimas. Tuo metu pats Skirgaila, atsidūręs kryžkelėje, supranta, kad senųjų dievų reikia atsisakyti, bet jis negali priimti naujo dievo, nes jis jam yra svetimas, niekina jo gerbėjus. Skirgaila nutaria priimti naująjį dievą, bet jis vis tiek stengsis laikytis senųjų papročių, tradicijų. Skirgaila niūriai žiūri į pasaulį, matydamas aplink tik blogį. Susidūręs su didelėmis valstybinio gyvenimo ir pasaulėžiūros problemomis, pasimetęs savo vidiniuose prieštaravimuose, nusivylęs žmonėmis, Skirgaila nežino kuo tikėti, nemato idealų, kurie vestų į ateitį. Jis blaivus politikas, gerai suprantantis priešų intrigas. Šiurkštus, griežtas, despotiškas. Valdovas mažai atsižvelgia į kitų nuomones, svetimas skausmas ar skriauda jo nejaudina. Skirgaila valdovo išmintimi pranoksta savo laiko žmones, mato toliau už juos, bet vis dėl to sustoja pusiaukelėje, nepajėgia visiškai atsisakyti senųjų tradicijų, nesusitaiko su naujomis, neranda išeities. Čia ir yra didžiausia tragedija. Šios dramos veikėjai – stiprios asmenybės, kuriose kunkuliuoja prieštaringi jausmai, aistros, siekimai. Tai labai sudėtingi charakteriai, kuriuose susipynęs gėris ir blogis, dideli užmojai, meilė ir neapykanta. Įtempčiausiose situacijose mes pamatome, ko vertas veikėjas, kokia jo žmogiškoji vertė. Kiekvienas veikėjo žingsnis labai gerai psichologiškai motyvuotas. Tokiomis veikėjų charakteristikomis V. Krėvė mums norėjo iškelti senuosius laikus, parodyti senųjų laikmečių žmogų, skatindamas pasirinkti skaitytojui idealą, perimti teigiamas jo savybes.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2342 žodžiai iš 7577 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.