Zagarės Zeldynų analizė
5 (100%) 1 vote

Zagarės Zeldynų analizė

Įvadas

Miesto želdynų sistema susideda iš įvairių kategorijų, rūšių ir tipų miesto želdynų. Pagal naudojimo pobūdį miesto želdynai skiriami trijų kategorijų: bendrojo naudojimo (vieši) želdynai, riboto naudojimo (pusiau vieši), nenaudojami (uždari) sanitarinės apsaugos.

Riboto naudojimo (pusiau vieši) želdynai skirstomi į 2 rūšių želdynus ir jų tipus:

§ mišrios paskirties želdynai (daugiabučių ir mažaaukščių pastatų kiemų želdynai, pramonės, sandėlių, komercinių, visuomeninių, infrastruktūros ir kitų teritorijų želdynai);

§ ūkinės paskirties želdynai (sodininkų bendrijų sodai, sodininkystės ūkių sodai, medelynai, gėlininkystės ir daržininkystės ūkiu želdynai).

Nenaudojami (uždari) sanitarinės apsaugos želdynai:

§ jiems priskiriami sanitarinės apsaugos paskirties želdynai (pramonės, sąvartynų, vandenviečių ir gręžinių, nuotėkų valymo įrenginių, sanitarinių apsaugos zonų želdynai, inžinerinių įrenginiu ir komunikacijų apsaugos zonų želdynai).

Bendrojo naudojimo (vieši) želdynai pagal paskirti yra skirstomi dar į 4 rūšių želdynus, o šie dar smulkiau į įvairių tipų želdynus:

§ miesto poilsio paskirties želdynai (bendrieji miesto parkai ir jų kompleksai, gyvenamųjų rajonų parkai, mikrorajonų parkai, aikštes, skverai ir pėsčiųjų gatvės bei alėjos);

§ mokslinės kultūrinės paskirties želdynai (botanikos ir zoologijos sodai, vaikų, sporto ir pramogų parkai, istoriniai etnografiniai parkai, memorialiniai parkai ir parodų parkai);

§ memorialiniai gedulo paskirties želdynai (civilinių kapinių, religinių bendruomenių kapinių, karių kapų, istorinių memorialinių kapų ir kolumbariumų teritorijų želdynai);

§ priemiesčio rekreacinės paskirties želdynai (miško parkai, kurortiniai miškai, vandens ir pievu parkai, paplūdimiai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai ir rekreaciniai miško sklypai).

Šio darbo pasirinktas tyrimo objektas mokslinės kultūrinės paskirties želdynas – Žagarės miesto parkas, kuris priklauso landšaftinio stiliaus parkui ir yra vienas iš didžiausių Lietuvoje (63 ha). Pradėtas kurti XVIII a. pabaigoje, o XIX a. smarkiai išplėstas. 1898 metais parką suprojektavo dendrologas G. Kuphaldt’as. Parkas išplanuotas laisvai, taikantis prie reljefo. Į 2 nelygias dalis parką skiria plentas į Joniškį.

Darbo tikslas – kiek galima plačiau nužvelgti Žagarės parko susiformavimą, išskiriant iki dabar išlikusius Žagarės parke vietinius medžius, krūmus ir introdukuotus augalus.

Temos aktualumas, kad svarbu atkreipti tiek vietinės, tiek respublikinės valdžios dėmesį į Žagarės parko želdinių nykimą, želdynų transformaciją. Įvertinti rekreacijai skirtų parko erdvių galimybes bei visą parko vertę.

Žagarės miesto geografinė padėtis

Žagarė – savitą ir turtingą istoriją turintis Šiaurės Lietuvos kampelis, įsikūręs abipus Švėtės upelio prie Latvijos sienos. Žagarė – miestas Joniškio rajone, 26 kilometrus į šiaurės vakarus nuo Joniškio. Padavimai sako, kad Žagarė įsikūrė gerokai anksčiau už Rygą. Jau 1198 metais minima Raktės pilis – kaip stiprus Žiemgalių gynybos punktas. Prie jo buvusi gyvenvietė, kuri ir buvo Žagarės pradžia. 1253 m. rašytiniai istorijos šaltiniai mini dar ir Veidės, Aukštadvario (dabar vadinama Žvelgaičio) pilis. 1547 m. Žagarė vadinama miesteliu. Abipus Švėtės augantys miesteliai – Senoji ir Naujoji Žagarė – nepaisant skiriančio upelio, sudarė gan vieningą kompleksą. 1595 m. jau buvusi muitinė, per kurią ėjo gyva prekyba su Kuršu. 1861 metais miestas turėjo 4 tūkst., o 1914 m. – jau 14 tūkst. gyventojų. Senojoje Žagarės miesto dalyje tebėra beveik nepakitęs 16 amžiuje susiformavęs gatvių tinklas, išlikę 16 a. dviejų bažnyčių pastatai, 19 amžiuje statytas rusų grafo Naryškino rūmų kompleksas su 63 ha angliško stiliaus parku, respublikinės reikšmės kultūros vertybe. Veikia (kol kas) nuo tų laikų išlikęs žirgynas. Nepaisant praradimų, Žagarė tebėra vienas originaliausių mūsų mažųjų miestu, tiek architektūros visumos, tiek urbanistinės raidos atžvilgiu, vienas vertingiausių vietinės reikšmės urbanistikos paminklų.

Kaip bepradėtume Žagarės istorijos šneką, turime pripažinti, kad šis miestelis nepriklauso prie populiariausių, visų lankomų Lietuvos vietovių. Kaipgi mažame miestelyje atsirado toks didingas istorijos paveldas – mažiau nei per porą kilometrų išsidėstę trys piliakalniai: legendinis Žvelgaičio, Syrenės (spėjama buvęs kairiajame Švėtės krante, ant Veidės kalnelio, kur dabar Senosios Žagarės kapinės) ir Raktės (arba Raktuvės) piliavietė? Tačiau tokias mįsles tegul mena istorikai ir archeologai.

Žagarės parko kilmė

Yra Lietuvoje ir pilių parkų, o kai kuriuose parkuose – piliakalnių. Bet ne Žagarėje, įsikūrusioje ten, kur stovėjo viena iš paskutiniųjų žiemgalių tvirtovių Sagera. Po ilgų kovų su Kalavijuočių (arba Livonijos) ordinu, vėliau susijungusiu su kryžiuočiais, XIII a. pabaigoje Sagera žlugo, o pavergti žiemgaliai vieni ilgainiui įsiliejo į latvių tautą, ilgai Ordino bei jo pasekėjų engtą, kiti pasitraukė į Lietuvos gilumą ir asimiliavosi su lietuviais. Nuolatinių kovų ruože likusi Žagarė ilgam sumenko. Pradėjo atsigauti tik XV a., kai po sutriuškinimo
Žalgirio ir Pabaisko mūšiuose ordinai nusilpo ir liovėsi puldinėti Lietuvą. To meto istorijos šaltiniuose minimas kairiajame Švėtės krante atsikūręs Senosios Žagarės dvaras. 1499 m. – jame pastatyta bažnyčia, 1584 m. – vandens malūnas. Tačiau Senąją Žagarę nustelbė Naujoji Žagarė, išaugusi kaip stambi didžiųjų kunigaikščių valda, o nuo 1589 m. tapusi vienu iš keturių didelės Šiaulių ekonomijos raktų. 1613 m. pirmajame Lietuvoje sudarytame Kristupo Mikalojaus Radvilos-Našlaitėlio žemėlapyje Naujoji Žagarė pažymėta „Zagorij Oppidum“ – miestu be kunigaikščių ar vyskupų rezidencijos. Taigi vargu ar Žagarėje tuomet galėjo būti kokia parko užuomazga. Tiesa, Senojoje Žagarėje buvęs dvaras, bet jo savininkai nuolat keitęsi. XVIII a. pabaigoje dvarą nusipirkęs M.Butleris pasistatydino naujus trobesius kitoje (pastatai neišliko) vietoje, o senąją dvarvietę užleido Senosios Žagarės kapinėms. Nors savininkai keitėsi, Senajai Žagarei prigijo Butlerio dvaro vardas, kurį dabar mena parko liekanos. Abi Žagarės dalys – svarbus Lietuvos urbanistikos paminklas su 2 skirtingomis aikštėmis, savita, daugiausia XIX a. pabaigos prekybinio miesto vadinamąja plytų stiliaus statyba, didele Naujosios Žagarės bažnyčia (statyta 1633 m., išplėsta 1745 m). Bet ypač išgarsino Naująją Žagarę buvusių caro favoritų Naryškinų dvaro ir parko ansamblis. XVIII a. pabaigoje Rusijos carienė Jekaterina II, užgrobusi Lietuvą, daugumą Šiaulių ekonomijos dvarų, taip pat Naująją Žagarę, padovanojo savo favoritui Platonui Zubovui. XIX a. vid. šis turtas atiteko caro malonę Peterburge praradusiems Naryškinams, kurie perstatė ir išplėtė Zubovų dvarą, pavertė jį prašmatnia angliško stiliaus rezidencija. Dvaro parkas buvo rekonstruotas ir išplėstas pagal žymaus dendrologo Georg’o Friedrich’o Ferdinand’o Kuphaldt’o (1853-1938) parengtą projektą. Šis parkų specialistas, jaunystės metais išvažinėjęs visą Rusijos imperiją ir kruopščiai išstudijavęs įvairiausių klimatinių zonų miškus bei parkus, susipažinęs su pasauline dendrologijos patirtimi ir literatūra, projektavo grynai gamtinius parkus. Savo patirtį jis perteikė monografijoje „Praxis der angewandten Dendrologie“.

Šiuo metu Jūs matote 40% šio straipsnio.
Matomi 1127 žodžiai iš 2823 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.