ŽALGIRIO MŪŠIS
Žalgirio mūšis įėjo į istoriją kaip didžiausias to meto mūšis, kurio metu buvo visiškai sutriuškintas Kryžiuočių (Teutonų) ordinas. Jis įvyko 1410 m. liepos 15 d. Nuo šio mūšio baigties priklausė visos Rytų Europos likimas.
Mūšis įvyko dabartinės Lenkijos teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, prie Griunvaldo kaimelio. Lenkų istorijoje šis mūšis minimas kaip Griunvaldo mūšis, lietuvių – Žalgirio mūšis, Vokietijos ir kitose vakarų šalyse – Tannenbergo mūšis.
Kryžiuočiai įsirengė savo būstinę šalia Griunvaldo gyvenvietės. Kryžiuočiai tą dieną turėjo: 21.000 puikiai ginkluotų kavaleristų, 6000 sunkiai ginkluotų pėstininkų ir 5000 treniruotų tarnų, kurie buvo geriau ginkluoti nei daugelis lietuvių-lenkų pėstininkų. Viso apie 32.000 žmonių. Daugelis kryžiuočių buvo iš Teutonų ordino (Vokietija), bet į pagalbą savo broliams, kovoje prieš pagonis, buvo susirinkę riteriai iš visos Vakarų Europos. Tai anglai, prancūzai, vengrai, austrai, bavarai, tiuringiečiai, čekai, liuksemburgiečiai, flamandai, olandai. Kryžiuočiai turėjo apie 100 patrankų.
Už kelių kilometrų, šalia mažos gyvenvietės Sterbako, buvo įrengta lietuvių-lenkų būstinė. Lenkų sudėtyje buvo grėsminga armija iš 18.000 riterių, 11.000 vasalų ir 4000 pėstininkų. Prie jų prisidėjo 11.000 Lietuvos riterių ir pėstininkų, 1100 totorių ir apie 6000 čekų, rusų, moralų ir moldavų. Viso apie 51.000 žmonių. Brangios, sunkiosios kavalerijos buvo nedaug. Dauguma lietuvių ir lenkų pėstininkų buvo ginkluoti vėzdais ir jų šarvai buvo žymiai prastesni už kryžiuočių. Lietuviai-lenkai turėjo tik 16 patrankų. Buvo ir kitų problemų. Vokiečiai turėjo geriausius pasaulyje mūšio strategus – didįjį magistrą Ulrichą von Jungingeną, didįjį maršalą Frederiką von Wallenrodą, didįjį vadą Kuno von Lichtenšteiną ir aprūpinimo pajėgų maršalą Albrechtą von Švarcenbergą.
Nors lietuvių-lenkų kariuomenė turėjo daugiau žmonių ( apie 50.000 prieš 32.000 kryžiuočių),kryžiuočiai savo ginkluote ir šarvais turėjo nemenką pranašumą.
Prieš mūšį, dvasininkui palaiminus Lietuvos – Lenkijos karius, Jogaila vadams pasakė: „Broliai, šiandien mes nugalėsime tironus, kurie pavergė mūsų šalį. Kryžiuočiai sakosi atėję čia su bažnyčios palaiminimu ir nešdami tikėjimą į mūsų šalį, bet jie čia atėjo nešdami melą. Mes kovosime tikėdami savo šalimi, o mūsų skydai bus gilus tikėjimas Jėzumi Kristumi. Už laisvę! Už pergalę!“ Jogailai tuo metu buvo 60 metų. Jis buvo vyresnis už visus ne tik savo, bet ir priešų vadus. Mūšio eiga, pasak metraštininkų, buvo tokia:
5 val. ryto, kryžiuočių pulkai su vėliavomis ir arkliais pasirodė horizonte. Tai buvo nuostabus reginys. Niekada prieš tai vykusiuose mūšiuose niekas nematė tokios grėsmingos armijos – apsirengusios baltai, dėvinčios šalmus, mojuojančios kardais ir nešančios didžiules vėliavas. 6 val. ryto trys lenkų vadai paprašė karaliaus leisti pradėti vadovauti puolimui prieš kryžiuočius. „Ne!“ Toks buvo karaliaus atsakymas ir tada jis išdėstė savo strategiją:
„Palaukime, kol patekės saulė. Pralauksime visą rytą vėsioje girioje. Kai juos pradės kankinti karštis ir troškulys, tik tada mes pradėsime tikrą mūšį.“
Trys lenkų vadai, įskaitant grėsmingajį riterį Juodajį Zavišą, buvo nekantrūs ir jiems nepatiko tokia karaliaus strategija. Bet kai saulė darėsi vis karštesnė ir karštesnė, tada jie suprato karaliaus įžvalgumą, nes kryžiuočiai pradėjo „kepti“ saulės atokaitoje. Tuo metu Vytautas Didysis patikrino lietuvių, lenkų, čekų, rusų ir kitų dalinių vėliavas ir savo stpriu balsu morališkai palaikė kareivius. Vytautas Didysis buvo ne tik Lietuvos armijos vadas, bet ir visos jungtinės armijos lyderis. Tačiau ir Vytautui nepatiko toks delsimas, nes kryžiuočiai po 25 km. kelionės iki Griunvaldo, buvo pavargę ir buvo didžiulis šansas juos sėkmingai užpulti. Bet Jogaila nusprendė palaukti, kol karštis privers kryžiuočius nervintis.
8.30 val. kai kryžiuočiai jau buvo išpilti prakaito, didysis magistras von Jungingenas pasiuntė porą riterių į priešininkų pusę, kad sukelti provokaciją. Vienas iš riterių prisiartinęs prie lenkų, verksmingu balsu išrėkė: „Lietuviai ir Lenkai, kunigaikščiai Vytautas ir Jogaila, jei jūs bijote kovoti, mūsų didysis magistras siunčia jums tam tinkamų ginklų.“ Su šiais žodžiais jis įsmeigė savo kardą į žemę ir pridūrė: „Taigi, bailiai, jei jums reikia daugiau vietos savo manevrams, didysis magistras atsitrauks vieną mylią, kad jums padėti.“ Ir pagal vieno riterio signalą, kryžiuočiai apsisuko ir atsitraukė vieną mylią atgal.
Įžeidimas supykdė Juodajį Zavišą, bet Jogaila išliko ramus ir pasiuntė vieną iš savo karių atnešti kardą. Mojuodamas tuo kardu Jogaila pasakė: „Aš priimu jūsų kardą ir jūsų pasirinktą mūšio vietą, bet šios dienos mūšio baigtį aš patikėsiu dievui.“ Po šito iššūkio riteriai pasitraukė. Visi buvo pasiruošę dideliam mūšiui, galbūt didžiausiam mūšiui, kada nors įvykusių pasaulyje.
Kairėje mūšio lauko pusėjo buvo išsidėstę lenkai, čekai, moralai ir moldavai. Dešinėje pusėje Vytautas Didysis vadovavo totoriams, rusams ir
lietuviams. Dalis pėstininkų, daugiausiai lenkų, buvo pasislėpę girioje. Kryžiuočiai, priešingai nei lietuviai-lenkai, priekyje buvo išdėstę patrankas ir pėstininkus.
Jogaila staiga davė signalą pulti, nuskambėjo riksmas „Krokuva-Vilnius“, netrukus kaip liūto riaumojimas nuaidėjo Vytauto Didžiojo „Lietuva“. Lietuviai, rusai ir totoriai puolė pirmąsias kryžiuočių eiles. Kryžiuočių patrankos suspėjo iššauti tik porą kartų, nes netrukus Vytauto kariai pasiekė pirmas kryžiuočių pozicijas. Nors buvo patirti dideli nuostoliai, tačiai tikslas pasiektas – tarp kryžiuočių pėstininkų kilo sumaištis. Von Jungingenas matydamas patrankų ir pėstininkų neveiksmingumą stabdant lietuvius, įsakė pulti kavalerijai. „Pulti lietuvius!“ rėkė įpykęs von Jungingenas ir pėstininkai bei raiteliai puolė į ataką. Nelaimingi pėstininkai, bandydami išvengti priešo, patekdavo po kavalerijos arklių kanopomis ir buvo mirtinai sutrypti. Tie, kurie išvengdavo saviškių arklių kanopų, mirtį pasitikdavo susikovę su lietuviais. Pirmoji kryžiuočių pėstininkų linija buvo sunaikinta.
Tačiau, totoriai pakilę ant kalvos ir pamatę atžygiuojančius kryžiuočius, ėmė bėgti, palikę lietuvius ir rusus vienus. Tai buvo chaotiškas ir nedisciplinuotas atsitraukimas, ir keletas kryžiuočių nusivijo paskui totorius. Po kelių mylių persekiojimo, kurio metu buvo užmušta apie 50 totorių, kryžiuočiai sugrįžo į mūšio lauką.