KAUNO J.DOBKEVIČIAUS VIDURINĖ MOKYKLA
Žargoninė leksika B. Sruogos “Dievų miške”
Tiriamasis darbas
Darbą atliko XIIa klasės mokinys:
Tadas Vizgaitis
Darbą tikrino lietuvių kalbos vyr. mokytoja:
Jūratė Petrikaitė
Kaunas, 2002
Planas
1. Pratarmė 3
2. B. Sruogos biografija ir kūryba 4
3. Žargonai ir frazeologizmai 5
4. Žargonai ir frazeologizmai “Dievų miške” 6
5. Išvados 7
6. Priedas 8
7.Literatūra 9
Pratarmė
Darbe bus aptariamas iškilus lietuvių tautos rašytojas Balys Sruoga, jo memuarų knyga “Dievų miškas”. Kiekvienas darbas turi savitumo, todėl trumpai apžvelgsiu rašytojo gyvenimą ir kūrybą. Pagrindinis dėmesys bus skiriamas “Dievų miško” žargoninei leksikai, kuri paimta iš ypatingai savitos aplinkos.
Jungdamas savo prigimties poetinį polėkį ir sarkastišką pašaipą, Sruoga davė pradžia ironiškų degradavimų tradicijai, parašydamas šią knygą. “Dievų miškas” – savotiška tragikomedija proza, atskleidžianti iš vidaus nužmoginimo procesą, kurį vykdė totalitarizmo sistemos.
Balys Sruoga
Balys Sruoga gimė 1896m. vasario 2d. pasiturinčioje valstiečių šeimoje. 1914m. Panevėžyje įsitraukė į visuomeninę ir literatūrinę veiklą, tuometinėje spaudoje išspausdino pirmuosius savo eilėraščius ir straipsnius, kuriuose atvėrė savo jaunatviškas nuotaikas ir svajones, gynė realistinio meno principus. B. Sruoga domėjosi filosofija, jį labiausiai traukė simbolizmas. 1919m. buvo išleista Sruogos knyga, poema “Deivė ir ežeras”, po metų jis išleido eilėraščių rinkinį “Saulė ir smiltys”. B. Sruoga į lietuvių kalbą išvertė daug užsienio rašytojų kūrinių. 1923m. buvo išleistas antras B. Sruogos eilėraščių rinkinys “Dievo takais”. 1930m. parašė dramą “Milžinų paunksnė”
Lietuvių kultūros kontekste B. Sruoga įsitvirtino daugiausiai kaip savito savo kūrinio – “Dievų miškas” autorius. Nevaržomas jokių rėmų šiame kūrinyje atskleidė pagrindinius savo kaip žmogaus gyvenimo principus, tapdamas kūrinio centru, būdamas graudus, ironiškas ir net sarkastiškas, apmąstydamas įvykius sprendžia egzistencinius klausimus ir pagaliau atsako, kaip galima išlikti žmogumi nežmoniškoje aplinkoje.
“Dievų miškas” – įvairiausių charakterių, teigiamų ir neigiamų asmenybių sąlyčio taškas. Čia žmonės gyveno būdami labai skirtingi, vieni iš jų surado bendrą kalbą, sugebėjo išlikti draugais, kiti tik “vaikščiojo tų pačių draugų lavonais”. Ir štai visoje charakterių, išgyvenimų samplaikoje vystėsi bei atsirado “Dievų miško” žargonai bei frazeologizmai.
Žargonai ir frazeologizmai
“Dievų miško” stiliaus pagrindas nėra įprastas. Rašytojas kūrinyje vartoja daug palyginimų, metaforų, hiperbolių, frazeologizmų, į viską žvelgia su ironija, sarkazmu. Visa tai susilieja į visumą ir todėl kūrinio kalba tampa žargonu.
Žargonas – tai specifinė kalba, kurią supranta tam tikra žmonių grupė. Jie sudaro skolintos leksikos dalį, be kurios bendrinė kalba gali puikiausiai išsiversti. Praktiškai kiekviena socialinė grupė turi savo specifinį kalbą. Štai kad ir mokiniai naudoja auklėtojai apibudinti žargoną “klifa”, tiesiog sunku nustatyti, iš kur jis kilęs. Tačiau praktiškai kiekvienas mokinys, išgirdęs šį išsireiškimą, supras, kad kalbama apie auklėtoją. Tai specifinis žargonas turintis atitinkamą reikšmę.
Pagrindinė žargono detalė yra frazeologizmai. Žodžių junginių reikšmės vientisumas yra pagrindinė ypatybė, atskirianti frazeologizmus nuo laisvųjų junginių, kurių kiekvienas žodis išlaiko savo reikšmę. Frazeologizmams būdinga ypatybė – vaizdingumas – atsirado, laisvųjų junginių žodžiams netenkant savo reikšmes, pradėjus tuos junginius vartoti perkeltine prasme ir apibendrinus vientisa reikšme.
Vaizdingumas nėra labai pastovus, apibrėžtas, visų vienaip suprantamas reiškinys. Bet ir frazeologizmų reikšmės vaizdingumo atžvilgiu nėra vienodos: vienos yra labiau, kitos mažiau vaizdingos.
Frazeologizmai yra pastovūs kalbiniai vienetai.
Taigi matome, kad frazeologizmai yra vientisos ir vaizdingos reikšmės pastovūs junginiai. Paprasčiau sakant tai yra sustabarėję žodžių junginiai. Pavyzdžiui, pakratė kojas, užrietė nosį, kaip iš pypkės.
Žargonai ir frazeologizmai “Dievų miške”
Sustabarėjusių žodžių reikšmė “Dievų miške” yra labai didelė. Autorius, norėdamas apibudinti žmogaus išvaizdą, parodyti jo savybes ir bruožus, vartoja frazeologizmus ir žargonus. Knygos frazeologizmams ir žargonams charakteringa tai jog jie yra susiformavę tam tikroje aplinkoje, t.y. konclagerio terpėje ir pasižymi savo įvairove.