Zemaitija ankščiau
3 (60%) 2 votes

Zemaitija ankščiau

Pagoniškas baltų tautas sudarė Prūsija, Žemaitija, Latvija, Lietuva ir Jotvingiai. Visos jos priklausė aisčių giminei, kalbėjo viena kalba, turėjo tą patį tikėjimą, papročius…

Žemaičių žemės plytėjo centrinėje dabartinės Žemaitijos dalyje: šiaurėje siekė Mažeikius, vakaruose – Sedos, Varduvos, Telšių, Žarėnų, Tverų apylinkes bei Jūros upę. Pietuose – Nemuno pakrantes, rytuose – Šušvę ir Dubysą, šiaurės rytuose – Mūšos aukštupį ir Ventą iki IV amžiaus žemaičių, žiemgalių, sėlių ir latgalių protėviai priklausė vienai kultūrinei sričiai. Vėliau ši sritis išsiskaidė ir susidarė atskira žemaičių, turėjusių savitų kultūros bruožų, teritorija.

Žemaitijoje jau nuo pirmųjų amžių prieš Kristų gyventa piliakalniuose. Šalia įspūdingų piliakalnių buvo gyvenvietės. Pastatai buvo stulpinės, o nuo viduriniojo geležies amžiaus – rentininės (gulsčių rąstų) konstrukcijos. Viduje būdavo įrengiami šiek tiek į žemę įgilinti plūktiniai židiniai. Piliakalniuose teberandama geležies lydymo krosnelių liekanų, buityje naudotų daiktų ir papuošalų.

Pagal keramikos šukes sprendžiama, kad žemaičių puodai buvę stačiomis ar profiliuotomis sienelėmis. Sienelės grublėtos, lygios arba kruopėtos. Kartais puodai puošiami apvalių duobučių eilutėmis, bet dažniau – be ornamento.

Mirusiuosius žemaičiai VI a. antros pusės pradėjo laidoti ne pilkapiuose, o plokštiniuose kapuose, iškasdami iki 1,2 m duobes. Skirtingai negu kaimynai aukštaičiai, skalviai ir kuršiai, žemaičiai mirusiųjų nedegino. Svaita žemaičių įkapė – vienas pentinas, prie kairės kojos. Žemaičiai kapuose būdavo guldomi galva į šiaurės rytus, o žemaitės į pietvakarius. Vyrui įdėdavo darbo įrankių ir ginklų: peilių, kirvį ar dalgį. Vyrų kapuose taip pat gausu ir žirgo aprangos daiktų, virš mirusiojo buvo dedama žirgo galva ir kanopos. Tai susiję su maginiais papročiais: dalis simbolizuoja visumą (šiuo atveju visą žirgą). Kartais su žirgų kaukolėmis randami ir žąslai. Vyrams dažnai įdėdavo platųjį kovos peilį – kalaviją, kartu su makštimis ir diržu. Kartais būdavo pridedamas ir geriamasis ragas.

Vyrai puošėsi antkaklėmis, storagalėmis apyrankėmis, įvijiniais žiedais, jvairių formų segėmis. Moteriški papuošalai labai įvairūs, Galvą žemaitės dabindavo audeklo juosta su pakraščiuose įkabintomis žalvarinėmis grandinėlėmis, kartais – kabučiais. Šią juostą surišdavo pakaušyje jo galai krisdavo ant pečių, Ryšėjo ir skareles, nešiojo žalvariu puoštas kepurėles, plaukus puošė žalvarinėmis įvijomis. Ant krūtines segėjo smeigtukus, sujungtus grandinėle, kuriuos laidojant ne segdavę o padėdavo ant krūtinės. Dažnas papuošalas buvo įvijinės apyrankės bei žiedai.

Žemaitijos istorija nutrūksta tuo metu, kai kitų tautų tik prasideda. Įvedus krikščionybę, beveik visos šių laikų Europos tautos ėmė tvirtėti, jose įsivyravo organizuota valdžia, vyko civilizacijos pažanga… Krikščionybė žemaičiams ir jų broliams – prūsams, latviams, lietuviams – tapo kiekvieną jų siekį bei pažangą saugančiu šydu. Krikščionybės pergalė šioms tautoms buvo daugiau nei tragedija: ji reiškė begalinį žemdirbystės nuopuolį, o tam tikru laipsniu ir žmonių giminės išnaikinimą…, kaip kad įvyko su rasų ir jotvingių gentimis.

Žemaičiai savo istorijos nerašė, negali jos pagrįsti savo dokumentais, nes rašytą žodį laikė velnio išmone. Žemaitija už tai iki šių dienų baudžiama: kadangi istorikai šiuo klausimu duomenų stokoja, iki šiol dar būta daug dvejonių, ar tokia Žemaitija iš tikrųjų yra kada nors gyvavusi; kiti atvirai pareiškia, kad apie ją išviso nėra girdėję.

1215 m. Žemaitijos valdovo Dangeručio sostas atiteko jo sūnui Montvilui. Per 7 valdymo metus, jis ir trys jo sūnūs – Erdvilas, Vykintas ir Ringaudas – dėl savo karinių pergalių įgijo visuotinį rytų Europos šalių pripažinimą. Po dviejų metų vyriausias Montvilo sūnus Erdvilas, buvo išrinktas jungtinės kariuomenės vadu. Jis tučtuojau ėmė stumti slavus iš užimtų aisčių teritorijų, per trumpą laiką užėmė Gardino, Bresto, Dreičino, Briansko, Suražo, ir Mozyriaus tvirtoves, priėjo Triptiko upę.

Vietiniai šių kraštų gyventojai, priversti kęsti ilgą slavų viešpatavimą ir tapę krikščionimis, buvo jau gerokai suslavėję. Erdvilas, norėdamas laimėti vietinių gyventojų pasitikėjimą, tvirtino visas jų tikėjimo privilegija ir teises ir turimą nuosavybę. Neėmė jokių duoklių, tik reikalavo teikti pagalbą ginantis nuo agresyvių kaimynų. Savo Skirmantą Erdvilas paskyrė visų žemių vyriausiuoju valdytoju.

Vėliau, kai Skirmantui ėmė grasinti rusų kunigaikštis Mstislavas, Erdvilas su žemaičių raiteliais tiesiog sutriuškino kunigaikščio kariuomenę – tai buvo žiaurus mūšis.

1222 m. Lietuvos karalius Živinbutas mirė, todėl lietuviai išsirinko Ringaudą. Ringaudas buvo fiziškai patrauklios išvaizdos karalius, ypač visus žavėjo jo aukso spalvos plaukai. Jis buvo kruopščiai išmokslintas, mokėjo ne tik puikiai kariauti, bet ir šalį valdyti. Jis gražiai sutarė su broliu Erdvilu, jie dirbo bendromis jėgomis. Manoma, kad Ringaudas buvo pirmasis politikos, propagavusios „nepridėk nieko naujo, nekeisk nieko seno“ šalininkas,
primygtinai reikalavęs, kad kunigaikščiai, leisdami įstatymus, nesivadovautų jausmais. Nugalėtose teritorijose šios politikos laikėsi ir jo įpėdiniai. Su ja istorikai sieja tą faktą, kad valdantiems kunigaikščiams tapo palankiau nelaisvėje laikomų tautų papročius ir religiją.

Ringaudas tikriausiai buvo pirmasis valdovas, kuris suvienijo visas aisčių gentis į ryžtingai veikiančią karinę sąjungą. Kitais atžvilgiais jis nepažeidė mažesnių kunigaikščių, turinčių paveldėjimo teises, autonomijas.

„Pirmoji rusų kronika“ teigia, kad Ringaudo kariuomenė, kuri 1225 m. nusiaubė Naugarduką, buvusi tokia didelė, kad, „… niekas nieko panašaus nebuvo regėjęs nuo pat pasaulio sukūrimo pradžios“. Ringaudas tapo toks didis, kad, pasak „Kronikos“, „karyboje su juo niekas negalėjęs lygintis“. Rusų kronikos nurodo, kad Ringaudas tapo su savo armijomis buvo laimėjęs karuose daug svarbių pergalių, tačiau mažai kas užfiksuota apie kautynes, kuriomis jis buvo užsiėmęs anksčiau, kai 1223 m. Čingischano Aukso orda užpuolė Europos tautas…

Svarbus faktorius, nulėmęs tam tikro žemaičių politinio separatizmo ir žymia dalimi kultūrinės raidos ypatybes XIII a. antroje pusėje-XV a. pradžioje buvo aktyvios žemaičių kovos su kryžiuočių ir kalavijuočių ordinais bei Lietuvos valdovų pozicija žemaičių atžvilgiu šios kovos metu: Mindaugas, Jogaila 1382, Vytautas 1384, 1392, 1398 m. dovanojo Žemaičius Ordinams ir ypatingai XIII a. antroje pusėje žemaičiai vis labiau tolo nuo Lietuvos, nesulaukdami pastarosios pagalbos kovose su Ordinais. 1398-1409 metais vokiečių Ordino valdžios dešimtmetis padėjo kristalizuoti žemaičių politinę sąmonę. Po Vytauto mirties jo įpėdinių silpnybė, kova dėl LDK sosto leido Žemaičių kunigaikštijos bajorams pajusti, kad jie patys gali formuoti savo politiką, ir išgauti Kazimiero privilegįjas. Gyvendami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos pasienyje žemaičiai sumaniai manipuliavo santykiais tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir didžiojo Ordino magistro.



Tik 1411 m. (Torunės taikos sutartimi) Žemaitija pripažįstama Jogailai ir Vytautui iki gyvos galvos, o 1422 m. Melno sutartimi galutinai ir visiems laikams pripažįstama LDK dalimi ir 500 metų nusistovi Žemaitijos pietvakarinės sienos. Vakarinės ribos 1260 m. po Durbės mūšio pasiekė Palangą, o XIII-XIV a. nukariautose kuršių žemėse susiformavo didelis ir svarbus Medininkų valsčius, kuriame po krikšto buvo įkurta Žemaičių (Medininkų) vyskupija.

Žemaičių separatizmą XIII-XV a. pradžioje lėmė ir konfesiniai dalykai – Žemaičių kunigaikščiai ir bajorija nepritarė nei Mindaugo krikštui, nei LDK Gedimino krikšto bandymams. Žemaičiai nebuvo pakrikštyti kartu su Lietuva 1387 metais (tuo metu jie buvo Vokiečių Ordino jurisdikcijoje). Kadangi Žemaitija apkrikštijama tik 1413 m., o Žemaičių vyskupija įsteigiama tik 1417 m., čia ilgiau užsikonservuoja pagonybės liekanos. Dėl menko parapijų tinklo visuotinė krašto kristianizacija užbaigiama tik vyskupo Merkelio Giedraičio laikais (XVI pab.-XVII a. pr.). Atskiros Žemaičių vyskupijos įkūrimas, jos egzistavimas daugiau kaip 500 metų dar labiau išryškino savitą Žemaitijos kultūrinį veidą, stiprino žemaičių kultūrinį identitetą.

Kitas svarbus žemaitiškojo identiteto įtvirtinimo veiksnys – tam tikras politinis Žemaičių savarankiškumas, kuris buvo įtvirtintas atskiru LDK administraciniu vienetu – Žemaičių seniūnija. Ji įtvirtinama 1411-1412 metais ir patvirtinama visų valdovų – teisė sau išsirinkti krašto seniūną, kurį Lietuvos Didžioji Kunigaikštija tik tvirtindavo. Labai svarbus ir pats šio administracinio padalinio pavadinimo skirtumas. Jei 30 LDK pavietų (XVI-XVIII a.), sujungtų į 13 vaivadysčių (1564-1566) buvo įvardijamos didžiųjų miestų ar geografinių sričių vardais, tai Žemaičių seniūnija nebuvo padalinta į smulkesnius pavietus ir išlaikė skirtingą administracinį pavadinimą, kuris, visų pirma, žymėjo etnoso vardą. Taigi atskira Žemaičių vyskupija (1417-1926 m.) ir atskira Žemaičių seniūnija nuo 1411 m. (valdovo titule įforminta Žemaičių kunigaikštijos sąvoka) išreiškė savotišką Žemaitijos teritorinę autonomiją. Ji savyje slėpė nors ir gana menką, bet tam tikrą valstybingumo formą. Žemaičių savarankiškumas per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos egzistavimą atsispindi ir valdovo titule bei atskirame herbe (bent jau nuo XVI a.). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos egzistavimo laikotarpiu nė vienas dabartinės Lietuvos regiono etnosas – dzūkai, aukštaičiai, suvalkiečiai – neturėjo jokios valstybės titulatūros, t. y. valdovo titulu buvo įvardijamas tik Žemaičių regiono titulas. Tiesa, Žemaičių kunigaikščiais jau buvo Lietuvos valdovai ir jiems priklausė šis titulas, tačiau seniūno institucija išliko visą laiką kol egzistavo LDK.

Be to Žemaičių seniūnai , ypač po XVI a. vidurio LDK administracinės reformos, užėmė penktą vietą tarp svarbiausių LDK pareigūnų po: l) Vilniaus vaivados; 2) Vilniaus krašteliono; 3) Trakų vaivados; 4) Trakų kašteliono. Penktuoju visada būdavo įvardijamas Žemaičių seniūnas.

Rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad vieni iš pirmųjų Žemaičių seniūnais buvo Rumbaudas Valimantaitis (1411 m.) ir Mykolas Kęsgaila (1412 m.), o
paskutiniuoju Žemaičių seniunu (1783-1795) įvardijamas Antanas Gelgudas (Antoni Gielgud). Taigi Žemaičių seniūnija, garantavusi etnosui ryškią autonomiją, egzistavo nuo 1411 m. iki 1795 m. – beveik keturis šimtmečius.

Kita ypatingai svarbi žemaičių autonomiškumą įtvirtinanti institucija – teismai. Žemaičių bajorija pageidavo savitos, skirtingos nei LDK ir Lenkijoje, teismų sistemos. Tai buvo garantuota senosiose valdovų privilegijose Žemaitijai. Net apeliacijos Lietuvos didžiajam knigaikščiui galėjo būti pateikiamos ne tiesiogiai, bet per seniūną. Ta proga Žygimantas Augustas pripažino ir rytinę Žemaičių kunigaikštijos ribą – Nevėžio upę. Tada (1564-1566) buvo įsteigti ir du – Pilies ir Žemės – teismai, pildomos dvejos knygos. Taip susidarė ypatingai svarbus Žemaitijos istorijos šaltinis – VU bibliotekų rankraščių skyriuje ir Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos Žemaitijos Žemės ir Pilies teismų knygos. Jų yra apie 1200 vienetų. Kai kurios iš jų turi apie 800-900 lapų (1600-1800) puslapių. Reta valstybė gali pasigirti turinti tokį archyvą. Teismų miestu XVI a. aštuntame dešimtmetyje tapo Raseiniai. Vėliau (1764 m.) įkurta dar viena teismų vieta – Telšiai, o 1775 m. – ir Šiaulių teisminė apygarda. Labai svarbią įtaką Žemaitijos politiniame gyvenime turėjo ir bajorijos seimeliai, pradėję rinktis nuo 1566 metų. Į Didįjį seimą Žemaičių kunigaikštija iš pradžių siuntė 2 atstovus, nuo 1766 m. – 3, o nuo 1776 m. – net 6. Tiesa, Žemaitijos atstovai didesnio vaidmens seimuose nevaidino, tačiau jų dalyvavimas buvo labai svarbus keičiantis informacija.

Žemaičių seniūno, tijūno, kaštelionų, pakamarių ir karužų institucijos, Žemaitijos Pilies ir Žemės teismai, Pakamarės teismas, o svarbiausia, kad pagal senąsias valdovų privilegijas Žemaitijai juos rinko Žemaičių bajorija, garantavo Žemaitijos autonomišką savivaldą per visą Žemaičių seniūnįjos egzistavimo laikotarpį (1411, 1412 m. – 1795 m.), t. y. beveik 400 metų.

LDK valdovų privilegijos Žemaitijai rodo, kokių svarbiausių savivaldos privilegijų XV-XVIII a. Žemaitijos bajorai reikalavo iš valdovų, ir kurios, jų manymu, garantavo autonomiškumą, asmens ir krašto laisves bei tradiciškai susiformavusį savitą krašto tvarkymo būdą bei Žemaičių priklausymo Lietuvos valstybei sąlygas. Jos labai svarbios ir žemaitiškojo identiteto bei savigarbos supratimui.

Svarbiausios privilegijos Žemaitijai:

1. 1413 m. Vytauto Didžiojo privilegija Žemaitijai;

2. 1441 m. Kazimiero privilegija Žemaitijai;

3. 1492m. Aleksandro privilegija Žemaitijai;

4. 1507 m. Žygimanto Senojo privilegija Žemaitįjai;

5. 1545 m. Žygimanto Augusto privilegija Žemaitijai;

6. 1569 m. Henriko Valua privilegija Žemaitijai;

7. 1588 m. Žygimanto Vazos privilegija Žemaitijai.

Pagal šias privilegijas:

1. ,,Niekas negalįs prikišti žemaičiams, kad jie kalaviju ir karu esą nugalėti, prijungti ir priversti paklusti.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2044 žodžiai iš 6812 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.