Zemes rinka es
5 (100%) 1 vote

Zemes rinka es

ŽEMĖS IR NATŪRALIŲ IŠTEKLIŲ RENTA

Žemės ir natūralių išteklių rinka skiriasi nuo kitų gamybos veiksnių ir ypač nuo kapitalo rinkos. Tie skirtumai yra susiję su žemės ir natūralių išteklių, kaip gamybos veiksnių, ypatumais.

Pirmiausia žemė yra gamtinis gamybos veiksnys. Ji susideda tarsi iš dviejų elementų, kurie tikrovėje sudaro neišardomą vienybę ir tik teoriškai gali būti išskirti. Vienas jų – nuolatinis elementas. Tai tam tikras klimatas, kuriame yra žemė, jos reljefinis išsidėstymas ir natūrali žemės kokybė. Kitas – kintamasis elementas – natūralios žemės kokybės gerinimas, panaudojant darbą ir kapitalą. Žemę, kaip gamybos veiksnį, iš kitų gamybos veiksnių tarpo išskiria tam tikros savybės. Žemė yra vienintelis gamybos veiksnys, kuriam būdingas nuolatinis jos išsidėstymas erdvėje. Ji, skirtingai nei darbas ar kapitalas, negali būti perkelta iš vienos vietos į kitą. Be to, skirtingai nei kiti gamybos veiksniai, žemė yra nesąnaudinis gamybos veiksnys, t.y. ji nėra gaminama, jos atsiradimas nėra susijęs su kokiomis nors sąnaudomis. Tai yra gamtos dovana. Dėl tos priežasties žemė negali būti atgaminama arba padidinamas jos kiekis.

Beje, žemė nėra vienarūšis gamybos veiksnys. Ji gali būti skirtingo natūralaus derlingumo ir skirtingos paskirties. Žemė gali būti naudojama žemės ūkio gamybai, verslo įmonėms ar gyvenamiesiems namams statyti, paslaugų sferai plėtoti.

Natūralūs gamtos ištekliai (naudingosios iškasenos, miškai, vandenys ir pan.), kaip ir žemė, yra gamtiniai veiksniai. Vieni jų gali būti atgaminami (sodinami miškai, veisiamos žuvys ir pan.), kiti – neatgaminami (nafta, rūda ir kitų mineralinių medžiagų ištekliai).

Absoliučiai ribotų ir neatgaminamų gamybos veiksnių (toliau – žemės) kiekis, atitinkamai ir jų pasiūla, yra pastovus ir ribotas dydis. Šių gamybos veiksnių savininkai gauna pajamas, vadinamas grynąja ekonomine renta.

Grynoji ekonominė renta yra pajamos, teikiamos tų gamybos veiksnių, kurių pasiūla yra neelastinga kainai.

1. grafike pavaizduotas absoliučiai ribotų ir neatgaminamų gamybos veiksnių (žemės sklypų) pasiūlos ir paklausos modelis ir grynosios ekonominės rentos susidarymo modelis.



Žemės pasiūla yra fiksuotas dydis, tai rodo pasiūlos kreivė S. Paklausos kreivė D yra žemės ribinis pajamų produktas, nes paklausa žemei yra išvestinis dydis nuo paklausos žemės ūkio produkcijai. Jeigu žemės ūkio produktų kainos kyla, žemės ribinis pajamų produktas taip pat didėja. Dėl tos priežasties gali padidėti paklausa žemei, nepriklausomai nuo rentos dydžio. 1 grafike paklausos kreivė D pasislenka į D1 padėtį, nauja pusiausvyra susidaro E1 taške. Grynoji ekonominė renta išauga nuo R0 iki R1. (5; 263-264)

Teorinius žemės rentos pagrindus pirmas suformulavo D. Rikardas (1772-1823). Žemės renta paprastai apibrėžiama kaip pajamos iš nuosavybės arba iš žemės naudojimo ūkininkaujant.

Išskiriamos tokios žemės rentos rūšys:

1. pirmoji diferencinė renta

2. antroji diferencinė renta

3. absoliutinė renta

Pagrindinė žemės rentos prielaida yra pirmoji diferencinė renta. Jos kilmės pagrindas – ūkininkavimo gamtinių sąlygų skirtumai. Nuo seno pagrindiniu rodikliu laikomas žemės derlingumas, nes nuo jo priklauso ir pagamintos produkcijos kiekis bei kokybė. Taip pat svarbų vaidmenį nustatant pirmosios diferencinės rentos dydį atlieka žemės sklypų vietovės skirtingumai rinkos atžvilgiu, nes tai susiję su mažesnėmis ar didesnėmis žemės ūkio produktų gamintojo išlaidomis transportui, sandėliavimui ir pan.

Žemės ūkio produkcijos kainos apskaičiuojamo iš ilgo periodo ir ne iš geriausio ar vidutinio sklypo, bet iš blogiausio sklypo. Blogiausiu sklypu laikomas toks, kurio žemė pati prasčiausia iš visų žemės ūkio paskirčiai naudojamų. Kadangi žemės plotas yra ribotas ir jo negalima be galo didinti, taip aprūpinti gyventojus žemės ūkio produktais apdirbant tik geresnes žemes praktiškai neįmanoma. Antra vertus, jei būtų neapdirbami blogesnieji žemės sklypai, tai pagaminama produkcija geresniuose sklypuose nepatenkintų gyventojų poreikių, kainos smarkiai pakiltų ir būtų pelninga apdirbti ir blogesnius žemės sklypus.

Kadangi žemės produktų gamybos kaštai dėl minėtų priežasčių skirtinguose sklypuose skirtingai, o produktų rinkos kainos analogiškai produkcijai vienodos, tai gautos pajamos iš vienodo dydžio sklypų skiriasi. Taigi geresnių sklypų savininkai ar nuomotojai gauna viršpelnį, kuris ir yra diferencinis pirmosios rentos pagrindas. Konkretaus sklypo diferencinė renta apskaičiuojama nustatant gamtinių sąlygų įtaką žemės ūkio produkcijos kiekiui arba jos išraiška piniginiais vienetais.

Žemės renta, gaunama dėl skirtingų techninių žemės naudojimo sąlygų, vadinama antrąja diferencine renta. Techninėms naudojimo sąlygoms priklauso esantys žemės sklypuose namai ir kiti statiniai, melioracija, mechanizacija, darbo įrankiai, tręšimas organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, priemonės augalų apsaugai ir kt. Techninių naudojimo priemonių lygis priklauso nuo papildomų kapitalo įdėjimų (investicijų) į žemės ūkį ir jo panaudojimo efektyvumo. Jei efektyviai naudojant naujus kapitalo įdėjimus papildomai gautos produkcijos vieneto
gamybos kaštai yra mažesni negu anksčiau gamintų produktų, gaunamas viršpelnis, kuris ir sudaro antrąją diferencinę rentą.

Pirmoji ir antroji diferencinės rentos praktiškai yra sunkiai atskiriamos. Todėl visuomet reikia išsiaiškinti, ar verta didinti žemės ūkio produkcijos intensyvumą, nes papildomi įdėjimai į žemę nėra tiesiogiai proporcingi pelnui iš jos.

Žinoma, kad apdirbami ne tik geriausieji, bet ir blogesni sklypai, kuriuose diferencinė renta nesukuriama. Už juos taip pat imami mokesčiai. Todėl turi būti šaltinis, kuris leistų sumokėti mokesčius (jei žemė nuomojama – nuomą už ją) ir gauti vidutinį pelną. Šis šaltinis yra absoliutinė renta.

Absoliutinės rentos teorija remiasi tuos, kad esant pastoviam žemės ūkio paskirties žemės plotui ir privačios nuosavybės monopoliui, nėra niekieno žemės, todėl kapitalai negali laisvai plaukti į žemės ūkį. Žemės ūkio techninis aprūpinimas neretai būna blogesnis negu kitų ūkio šakų. Todėl kaimo žmonių gyvasis darbas tampa vieninteliu vertės matu ir prekės rinkoje parduodamos pagal ją, o ne pagal gamybos kainas (gamybos kaštai plius vidutinis pelnas), kaip yra kitose ūkio šakose, kurios dalyvauja tarpšakinėje konkurencijoje. Skirtumas tarp rinkoje realizuojamų žemės ūkio produktų vertės ir gamybos kainų sudaro absoliutinės rentos šaltinį.

Gerėjant žemės ūkio gamybos techniniam aprūpinimui, absoliučios rentos dydis mažėja. Todėl žemės ūkio pajamų pagrindą sudaro diferencinė renta (ypač antroji), nes blogesniuose sklypuose, efektyviai panaudojus kapitalo investicijas, galima gauti viršpelnį, leidžiantį sumokėti mokesčius ar žemės nuomą ir gauti vidutinį pelną.(3;112-113)

ŽEMĖS KAINA

I

Žemės kainą lemia pasiūla ir paklausa žemės rinkoje. Ūkio subjektų apsisprendimui pirkti žemę įtakos turi du veiksniai. Tai, visų pirma, žemės sklypo teikiamos pajamos (rentinės pajamos) ateityje ir, antra, rinkos palūkanų norma. Ryšys tarp žemės kainos, rentinių pajamų ateityje ir palūkanų normos yra nustatomos pagal būsimų pajamų diskontavimo formulę. Tačiau, nustatant būsimų rentinių pajamų dabartinę vertę, iškyla problema, susijusi su šių pajamų egzistavimo laikotarpio neapibrėžtumu. Jeigu žemės sklypas kasmet teikia rentines pajamas R, tai, nesant galimybės tiksliai apibrėžti laiko intervalo, iki kada jos bus gaunamos, bei atsižvelgiant į rinkos palūkanų normą i, kapitalizuota renta bus lygi R/i dydžio. Tai reiškia, kad žemės sklypas, teikiantis kasmet 3 tūkst. litų rentinių pajamų, esant 15 proc. palūkanų normai, kainuos 20 tūkst. litų.

[ (3000 x 100%)/15% = 20000 ]

Tai galima išreikšti formule:

P = (R x 100%) /i,

Kur P – žemės kaina, R – renta, i – palūkanų norma.

Žemės kainos kitimą lemia rentos dydžio ir palūkanų normos dinamika. Jeigu žemės sklypo metinė renta padidės du kartus ir sudarys 6 tūkst. litų, tada žemės kaina didės, didėjimas tęsis tol, kol sklypo kaina pasieks 40 tūkst. litų, esant tai pačiai palūkanų normai (i = 15%). [ ( 6000 x 100%) / 15% = 40000 ].

Rentos padidėjimas šiuo atveju yra kapitalizuojamas kainoje. Žemės kaina, vadinasi, yra kapitalizuota žemės renta. (5; 264-265)

Žemės ūkio paskirties sklypų įvertinimui naudojama nominali žemės kaina ir žemės rinkos kaina. Nustatant tiek nominalią, tiek rinkos kainą pirmiausia remiamasi žemės renta, t.y. pajamomis, gaunamomis iš žemės sklypo, gaminančio žemės ūkio produkciją.

Žemės nominaliai kainai apskaičiuoti naudojamas lyginamasis metodas. Tai metodas, kurio esmė yra palyginimas, t.y. rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus.

Nominali žemės ūkio kaina nėra rinkos kaina, tačiau jos skaičiavimo metodika įvertina rinkos faktorius. Todėl ši kaina naudojama, kai parduodama:

1. valstybinė žemė, žemės sklypai, kuriuos užima privačios namų valdos

2. žemės sklypai, kuriuos užima susigrąžinti arba pirkti privatinėn nuosavybėn pastatai ir įrenginiai

3. sodininkų bendrijų narių sodo sklypeliai

4. žemės sklypai, skirti individualiai statybai

5. žemės sklypai, skirti gyventojų asmeniniam ūkiui (iki 2-3 ha naudmenų)

6. žemės sklypai ūkininkų ūkiams iki jų ribų trūkstamam plotui suformuoti, atskaičius susigrąžinamą žemę.

Kai kuriais atvejais, parduodant valstybinę žemę, rengiami aukcionai ir nominali žemės kaina laikoma pradine aukciono kaina. Atskirais atvejais, parduodant valstybės žemę, jos pirkėjams taikomos lengvatos, naudojant kainą mažinančius koeficientus.

Nominalia kaina taip pat vadovaujamasi:

1. apskaičiuojant privačioje nuosavybėje esančios žemės valstybinį žemės mokestį

2. įforminant žemės pirkimo – pardavimo sandorius, jei žmogus pirko žemę ne iš valstybės, o iš kito žmogaus (apmokestinimui imama ne mažesnė kaip minimali sklypo kaina)

3. apskaičiuojant valstybinės žemės nuomos mokestį

4. apskaičiuojant žemės ūkio gamybos nuostolius, kai žemės ūkio paskirties žemė arba miškas paimamas miestams plėsti ar kitai ne žemės ūkio veiklai

5. nustatant žemės, projektuojamos grąžinti privatinėn nuosavybėn, ekvivalentišką plotą

6. iš savininkų išperkant žemės ūkio paskirties žemę,
sugrąžintą privatinėn nuosavybėn, jeigu ji ilgiau negu dvejus metus nebuvo naudota pagal paskirtį

7. įvertinant žemę turtui ipotekos banke įkeisti ir reikiamam kreditui gauti

8. kitais įstatymuose numatytais atvejais.

Ekonomiškai išsivysčiusiose užsienio valstybėse žemės ir žemės ūkio paskirties žemės kainą geriausiai parodo rinkos duomenys. Kad ji būtų patikima naudojami apibendrinti daugelio dešimtmečių žemės rinkos kainos duomenys, kuriais vadovaujantis sudaromi miestų ir kaimų vietovių žemės kainų žemėlapiai. Žemės rinkos kainos nustatomos ne paprastai, pagal jos pardavimo – pirkimo sandorius, o atliekant išsamų ekonominį žemės vertinimą, atliekamą vidutiniškai kas penkeri metai.

Šio vertinimo kriterijai – dirvožemio derlingumas, žemės ūkio produkcijos supirkimo punktų išsidėstymas, žemės ūkio produktų rinkos kainos ir jų gamybos išlaidos, sklypų dislokacija ir daugelis kitų ekonominių veiksnių. Didelę įtaką ekonominiam žemės vertinimui daro žemės ūkio produkcijos gamybos valstybinis reguliavimas, žemės nuosavybės ir valstybinio kapitalo santykiai, bankų kapitalo įtaka žemės ūkiui ir t.t.(3;114-116)

RENTA IR ŽEMĖS MOKESTIS

Renta yra apmokestinamos pajamos. Žemės savininkas, išnuomojęs žemę ir gaudamas už ją rentą, moka žemės mokestį. Idėja apmokestinti žemės rentą priklauso amerikiečių rašytojui H. George. Jo nuomone, žemės rentos apmokestinimas nesumažina efektyvaus žemės panaudojimo. Žemės pasiūlos apimtis negali sumažėti, reaguodama į tai, kad žemės savininkų rentinės pajamos, sumokėjus žemės mokestį, sumažėja. Rentos dydis išliks tas pats, nors ir pusė žemės rentos bus paimama mokesčio pavidalu. Egzistuojanti konkurencija tarp žemės savininkų neleis perkelti mokesčių naštos žemės nuomotojams, t.y. padidinti rentą. Žemės apmokestinimas, vadinasi, neturi įtakos dirbamam žemės kiekiui, todėl nėra pagrindo manyti, kad žemės panaudojimo efektyvumas sumažės.

ŽEMĖ ARBA GAMTOS ISTEKLIAI

Kai kalbama apie gamtinius išteklius kaip gamybos veiksnį, ekonomistai vartoja ir terminą žemė plačiąja prasme, norėdami nusakyti tai ne tik kaip fermerių (ūkininkų) dirbamą žemę, sodybinius sklypus, vietą namui ar įmonei pastatyti, bet apibūdinti viską, kas gamtos duota, t.y. visus gamtos turtus (išteklius). Žemė yra natūralus gamybos veiksnys, duotas gamtos ir pats savaime nėra žmogaus veiklos rezultatas. Tačiau, naudojant žemę gamybos procese, žmogus suteikia jai papildomų savybių.

Gamtiniai ištekliai (žemė) – visa tai, kas sukurta gamtos; tai gamtos gėrybės (produktai), kurios naudojamos prekėms gaminti bei paslaugoms kurti.

Gamtos ištekliai – tai gamtos elementai (žemė, vanduo, oras, klimatas, augalija, gyvūnija, naudingosios iškasenos, landšaftas), naudojami visuomenės reikmėms tenkinti. Tarp žmogaus ir gamtos išteklių yra abipusė priklausomybė. Gamtos ištekliai sudaro sąlygas žmonijai egzistuoti ir vystytis. O žmogus, plėtodamas gamybą, mokslo ir technikos pažangą, keičia gamtos išteklių struktūrą, įvaldo vis naujas gamtos jėgas.

Gamtos teikiamos žmogui dovanos yra dvejopos rūšies: vienomis jų galima naudotis tokiomis, kokios jos yra (vandenų pasiskirstymas, žemės paviršiaus forma, saulės šviesa), o kitas galima gerinti, dauginti, tvarkyti pagal savo norą, pavyzdžiui, natūraliąsias dirvožemio savybes – dirvos našumą. Ir vienos ir kitos rūšies gamtiniai ištekliai yra bet kurios gamybos pagrindas, nes pati gamyba, yra ne kas kita, kaip gamtos teikiamų turtų pritaikymas visuomenės poreikiams.

Tokių gamtinių išteklių mums teikia žemė arba dirva. Dirvos teikiamos medžiagos yra dvejopos: vienos, nors ir sunaudotos, vėl atsinaujina (augalų maisto medžiagos), o kitos, paimtos, jau neatsinaujina (iškasamieji iš žemės mineralai, akmens anglis, durpės, nafta, smėlis ir pan.). Pastarųjų gėrybių žmogus jau negali padidinti, ir žemės mineraliniai turtai (naudingosios iškasenos) baigsis juo greičiau, juo daugiau jų bus imama ir vartojama. Tuo tarpu dirvos maitinamosios medžiagos dalis atsinaujina pati savaime. Be to, augalų maisto medžiagos dirvoje gali būti žmogaus papildomos ir net padauginamos trąšų pavidalu. Vis dėlto maisto medžiagų papildymas augalams dirvos našumo nuolatos ir be galo nedidina. Pavyzdžiui, derlingas neliestas dirvožemis iš pradžių duoda gana gausų derlių, ir visai mažai stengiantis. Jis gali būti įdirbamas santykinai mažomis darbo bei išlaidų sąnaudomis ir teiks daug maisto produktų. Tačiau gamtos dosnumas nėra beribis. Peržengus tam tikrą ribą, gamta tampa šykšti ir išgauti jos turtus tada darosi vis sudėtingiau, tai kainuoja brangiau. Po kiek laiko nesunku pastebėti, kad tokios pat darbo ir pinigų išlaidos duoda mažėjantį rezultatą.

Mažėjantis žemės derlingumas – tai tokia ekonominė situacija, kai, esant tam tikram darbo ir kapitalo kiekiui, kiekvieno papildo žemės sklypo įtraukimas į gamybą duoda vis mažesnį derliaus prieaugį.

Tai atsitinka dėl to, kad naudojamos vis mažesnio derlingumo žemės, kurių įdirbimui reikia didesnių sąnaudų.

Nuolat kartojamas to paties žemės ploto tręšimas duoda mažėjantį rezultatą. Tręšdami dirvą, prieiname tam tikrą ribą, ir toliau tręšti nebeišsimoka, nes žemės derlingumas,
su tolesnėmis išlaidomis, mažėja. Šis dėsningumas vadinamas mažėjančio žemės rezultatyvumo dėsniu. Tas pats atsitiks ir tada, kai vis daugiau ir daugiau žmonių dirbs tame pačiame ūkyje. Analogiškai ir kasyboje – kiekvienas piniginių išlaidų vienetas duos vis mažesnį rezultatą, šachtoms vis gilėjant, o naudingų iškasenų, pavyzdžiui, anglių klodams, vis labiau tolstant. Kuo giliau slūgso kasamoji anglis, kuo toliau nuo įprastų vietų turime brautis, ieškodami naftos, dujų arba retųjų metalų, kuo didesnius vandens plotus turime aprėpti žvejodami, tuo mažesnis mūsų darbo rezultatyvumas.

Ši gamtos ypatybė išreiškiama vienu svarbiausių ekonomikos teorijos dėsniu – mažėjančio rezultatyvumo dėsniu. Ekonomistai rezultatyvumo mažėjimo dėsnį formuluoja taip:

Kadangi kintamosios sąnaudos pridedamos prie pastoviųjų sąnaudų, tai, pridėjus daugiau kintamųjų sąnaudų prie pastoviųjų, išeiga sąnaudų vienetui didėja. Tačiau tolydžio pridedant kintamųjų sąnaudų, pasiekiamas toks taškas (rezultatyvumo mažėjimo taškas), kai išeiga sąnaudų vienetui ima mažėti.

Mažėjančio rezultatyvumo dėsnis byloja, kad pridėjus daugiau kintamųjų sąnaudų prie pastoviųjų sąnaudų, išeiga iš pradžių didėja, tačiau, tęsiant šį procesą, pasiekiamas toks taškas (rezultatyvumo taškas), kai iš sąnaudų vieneto išeiga ima mažėti.

Minėtasis dėsnis galioja ne tik gamtiniams ištekliams, bet ir darbui bei kapitalui.

Žemės naudojimą apibūdinantis mažėjančio rezultatyvumo dėsnis teigia, kad žemei dirbti panaudoto kapitalo ir darbo prieaugis lemia, ne proporcingą, o mažesnį gaunamos produkcijos prieaugį.

Trumpai tariant, mažėjančio žemės rezultatyvumo dėsnis perspėja, kad už tam tikros ribos esamame žemės plote gaunamos produkcijos kaštai turi tendenciją didėti sparčiau negu pati produkcija. Nekintantį žemės plotą dirbantis ūkininkas pagaliau visada supras, kad kiekvienu atveju darbo ir kapitalo sąnaudų rezultatyvumas tokiame pačiame žemės plote yra mažesnis už ankstesnių sąnaudų rezultatyvumą ir kad pagaliau ateina toks momentas, kai jam nebeapsimoka eikvoti tai žemei daugiau darbo ir kapitalo. Tada rezultatas arba pajamos, kurias jis gauna iš paskutinių sąnaudų, vien tik kompensuoja išlaidas darbui apmokėti ir medžiagoms pirkti. Daryti tolesnes išlaidas reikštų paprasčiausiai kurti sau nuostolius. Ir tas taškas, kuriame nebelieka prasmės toliau didinti kapitalo ir darbo įdėjimų į tą patį žemės sklypą, vadinamas apdirbimo riba.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2876 žodžiai iš 9387 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.