Zmogaus prigimtis
5 (100%) 1 vote

Zmogaus prigimtis

112131

„Žmogus žmogui – vilkas“

„Mylėkite vieni kitus, kaip Aš jus mylėjau“ (Jėzus Kristus)

Niekam ne paslaptis, kad žmogaus prigimtis yra dvilypė – viena kitai priešinga, viena kitą papildanti, bet tikrai ne ideali, nes idealų realiame pasaulyje nėra.

Kaip atrodytų ideali prigimtis?

Žmogaus širdis – tai laukas, dėl kurio vyksta pagrindinė kova. Kas užkovoja mūsų širdies palankumą, tas užkovoja mus. Kiekvienas jaunuolis intuityviai jaučia, kad jei laimės jam patinkančios merginos širdį, jis laimės ją pačią. Todėl kam priklauso mūsų širdies simpatija, tam priklausome ir mes patys. Todėl kaip gražu ir teisinga mylėti dangiškus ir dvasinius dalykus. T.Kempietis sako: ,,Viešpatie, yra didelio tobulumo ženklas niekad nenukreipti savo širdies nuo dangiškų dalykų, praeiti pro pasaulio rūpesčius nė vienu iš jų nesidomint, ne dėl nejautrumo ar širdies šaltumo, bet kad širdis laisva, kad jos neriša prie sutvertų dalykų joks netvarkingas jausmas“.

Apie širdį

Kalbėdami apie širdį dvasine prasme pastebėsime, kad ji labai paslaptinga ir nėra iki galo mums suvokiama. Šventasis Raštas apie ją kalba įvairiopai. Širdis – tai mūsų esybė, paslėpta viduje. Apie ją kalbėjo Jėzus, minėdamas iš mūsų vidaus plūstančias Šventosios Dvasios gyvybės versmes, kai atsiveriame Dievui. Ji yra ir mūsų siela, kurios negalime tiksliai apibrėžti. Nežinome jos ribų ir ,,atsišakojimų“. Ji taip tobulai sąveikauja su mūsų kūnu, kad mes nejaučiame sąlyčio taškų. Tai, kas vyksta mūsų kūne, labai dažnai paveikia ir mūsų sielą. Taip pat ir širdies pasikeitimai keičia visa, kas aplinkui. Kūnas negali gyventi be sielos. Bet siela yra amžinai gyva. Širdis – tai mūsų intencijos ir nuostatos. Jos gali būti teisingos ir neteisingos, tyros ir netyros, rimtos ir lengvabūdiškos, pasiaukojančios ir savanaudiškos. Niekas negali tiksliai pamatyti kito širdies motyvų ir spręsti apie jos paskatas. Tai mato Dievas ir pats žmogus, kuris pažįsta savo dvasios slėpinius. Te Viešpats apsaugo mus nuo skuboto kitų žmonių teismo, nes mes nesugebame tobulai įžvelgti žmonių ketinimų. Tegul, metui atėjus, tai pasveria Teisėjas, kuris yra širdžių Tyrėjas. Viešpats mato širdies nuolankumą net tada, kai niekas šito nepastebi. ,,Viešpats arti tų, kurių širdys sudužusios, išgelbsti tuos, kurių dvasia nusižeminusi“ (Ps 34, 18). Jis teisingai pasveria tai, kas ,,plika“ akimi nematoma. Belieka sekti Kempiečio paraginimu: ,,Tad reikia gryninti intenciją, kad apvalyta ji nuolat kryptų į Jėzų ir niekad nekryptų į už Jį žemesnius dalykus“. Širdis reiškia ir prigimtį. Ji gali atspindėti žmogiškąją arba dieviškąją prigimtį. ,,Kas gimė iš kūno yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo“ (Jn 3, 6-7). Dar Senajame Testamente pranašas Ezechielis kalbėjo apie naują širdį, kitą prigimtį žmoguje, kuri bus jautri Dievo įsakymams. ,,Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį. Aš įdėsiu į jus savo dvasią ir padarysiu, kad vaikščiotumėte pagal mano nuostatus ir vykdytumėte mano sprendimus“ (Ez 36, 26-27). Žmogaus prigimtis yra jautri nuodėmei, bet kieta Dievui. Tačiau gimus iš Dvasios, širdies pozicija keičiasi. Ji darosi jautresnė Dievo nuostatoms ir gėdisi nuodėmių, viešpatavusių sielai bei kūnui. Dievo ir žmogaus širdies skirtumai Pasvarstykime, kuo skiriasi Dievo ir žmogaus širdys. Šis skirtumas bene ryškiausiai atsiskleidžia požiūriu į žmogų. Dievas yra nešališkas, lėtas pykti ir didžiai gailestingas. Žmogus linkęs skirstyti žmones į labiau pranašesnius ir mažiau vertingus. Linkęs daryti gera tiems, kurie jį myli. Labiau linkęs nuteisti, bet ne išteisinti, pasmerkti, o ne atleisti. Taip yra dėl skirtingų prigimčių. „Kaip norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite jiems. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuo pelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. Bet mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų atlygis bus didelis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai; nes Jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems. Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6, 31-37). Jėzus, mokydamas žmones mylėti ne tik juos mylinčius, bet ir priešus, atleisti darantiems skriaudą, skubotai neteisti ir nesmerkti artimo, parodo dvi skirtingas prigimtis, kurios formuoja skirtingą požiūrį, nuostatas ir brandina kitokį žmonių tarpusavio santykių vaisių. Gailestingumas yra dvasios vaisius, o teismas – kūniškumo ir kritusios prigimties apraiška. Gailestingumas yra minkštos ir jautrios širdies bruožas. Būtent tokia yra Dievo širdis. Teismas, kito niekinimas ir smerkimas yra kietos ir išdidžios širdies savybės. Tokia yra žmogaus širdis. Tai aiškiai suprato Dovydas, kuris užsitraukė
bėdą, kai suskaičiavo tautos karius ir savo širdyje labiau ėmė pasitikėti armijos jėga nei Dievu. Tuomet pas Dovydą atėjo pranašas Gadas ir paskelbė Dievo nuosprendį: ateis septyneri bado metai arba teks tris mėnesius bėgti nuo priešų, arba patirti tris maro dienas. Dovydas nuolankiai atsidavė Viešpačiui, priimdamas maro bausmę, nes žinojo, kad geriau pakliūti į Dievo rankas, kuris gailestingas, jautrios ir minkštos širdies, negu būti žmogaus persekiojamam, kuris kietas, neatlaidus ir žiaurus. Jis nesuklydo. Marui priartėjus prie Jeruzalės, Viešpats gailėjosi žmonių ir sustabdė juos naikinusį angelą. Nėra tokio asmens žemėje, kurio širdis būtų minkštesnė žmogui ir jautresnė jo skausmui nei Dievo (2 Sam 24, 14-19). Jei tikinčiojo širdis siekia pažinti Viešpatį Jėzų, ji keičiasi pagal dieviškosios atvaizdą. Kuo daugiau pažįstame Kristų, tuo labiau mūsų vidus atsinaujina. Mažiau teisiame, bet labiau pasigailime. Kietą širdį keičia minkšta širdis. Tačiau dar dažnai pasitaikantis paviršutiniškas teismas krikščionio gyvenime byloja apie širdies kietumą, parodo Kristaus pažinimo stoką ir išorinį pamaldumą, kuris neturi maldingumo jėgos. Kadangi mes negalime patys savęs pakeisti, turime labiau ieškoti Dievo malonės pažindami Jėzų. Kuo mažiau susiliečiame su Jėzumi, tuo kietesni esame. Kartais gali taip stipriai padvelkti šalčiu nuo mūsų formalios ir savimi pasitikinčios krikščionybės, jog nelieka nieko krikščioniško. Širdį minkština Dievas, kai Jis nuolatos daro mums įtaką.

Žmogų su pasauliu sieja jo ne tik dvasinė, bet ir fizinė veikla. Žmogus nėra vienamatė būtybė. Dviguba žmogaus prigimtis labai ryškiai atsispindi pasaulio istorijos kontekste.

Žmogaus prigimtis ir ideali valstybės santvarka

Žmogus yra gamtos kūdikis, tad ar gali kūdikiai pakeisti savo gimdytoją, svarstė Ž. Ž. Ruso. Jis baiminosi, kad nebūtų pažeista pusiausvyra tarp visos gamtos ir jos dalies — žmogaus. Atitoldamas nuo gamtos, žmogus anot jo, tampa nenatūralus, svetimas sau. Jis pretenduoja pertvarkyti gamtą, o save pažįsta menkai. Konstatuodamas, kad iš visų mokslų labiausiai yra atsilikęs mokslas apie patį žmogų, Ž. Ž. Ruso ragino prisiminti senovės graikų išmintį: „Pažink pats save!“—ir tik po to daryti kitus sprendimus. Šias idėjas Ž. Ž. Ruso propagavo visuose savo veikaluose. Paryžiuje tuo metu buvo daug diskutuojama socialiniais klausimais. Ypatingo susidomėjimo susilaukė visuomeninės sutarties teorija. Jos pagrindėjas T.Hobsas (l588—1679) paskelbė, kad valstybė yra žmogaus ir jo laisvos valios padarinys. Šio anglų filosofo nuomone, pirmykštis žmogus gyveno pagal principą ,,žmogus žmogui — vilkas“. Tai — absoliučios laisvės ir absoliučios nelaisvės amžius (kiekvienas galėjo elgtis su kitu taip, kaip norėjo, žinoma, jei pajėgė). Gyvendami nuolatinėje baimėje, žmonės suprato, kad būtina pažaboti savo aistras ir užsitikrinti saugumą. Žmonės sudarė sutartį, pagal kurią vieni įsipareigojo klausyti, kiti — valdyti. Hobsas teigė, kad žmogus yra gamtos dalis, ir jam būdingas savisaugos instinktas. Žmogus stengiasi tenkinti savo egoistinius poreikius, išvengti nemalonumų. Jis veikia ,,iš meilės sau, o ne kitiems“. Jeigu du žmonės siekia to paties daikto, bet abu jo turėti negali, jie tampa priešai („žmogus žmogui – vilkas“). Kad žmonės nesunaikintų vieni kitų ir pasiektų tam tikrą saugumą, jie turėjo sukurti valstybę ir atsisakyti natūralios būklės. Hobsas atmetė teologinį valstybės kilmės aiškinimą ir palaikė teoriją, kad visuomenė ir valstybė buvo sukurtos žmonėms susitarus. Valstybę jis vadina Leviatanu (biblinė jūrų pabaisa) ir jos teoriją išdėsto to paties pavadinimo veikale (1651). Pagal Hobsą, natūralioje būklėje žmonės lygūs (prigimtinės lygybės idėja), tačiau civilizuotoje visuomenėje lygybės būti negali. Visuomenėje vieni turi atsisakyti teisių daryti viską, ką nori, ir užleisti jas kitiems. T. Hobsas geriausia valdymo forma laikė absoliutinę monarchiją. Valstybė — tai mistinis organizmas, kuris funkcionuoja tik tada, kai visi jo sraigteliai darniai sukasi. T. Hobsas buvo stiprios centralizuotos valstybes šalininkas ir teisino despotinį režimą.

Visiškai priešinga T.Hobso valstybės modeliui buvo kapitalistinė visuomenė, kuri rėmėsi iš vienos pusės politinės laisvės principu, iš kitos – rinka, reguliuojančia visus ekonominius ir socialinius santykius. Prekių rinka lėmė sąlygas, pagal kurias prekės yra keičiamos, darbo rinka reguliavo darbo pasiūlą ir pirkimą. Ir reikalingi daiktai, ir reikalinga žmogaus energija buvo paverčiami prekėmis, kurios rinkoje mainomos be prievartos ir apgavystės. Batai, kad ir kaip jie būtų naudingi ir reikalingi, neturėjo ekonominės (mainomosios) vertės, jei nebuvo paklausos; lygiai kaip ir žmogaus energija bei sugebėjimai neturėjo mainomosios vertės, jei jiems nebuvo paklausos rinkoje.

Tokia buvo kapitalizmo struktūra pačioje pradžioje. Tai tebelieka būdinga ir šiandieniniam kapitalizmui, nors daugelis svarbių veiksnių yra pakitę ir kaip tik jie daro didžiausią poveikį dabarties žmogaus charakteriui. Mes esame vis didėjančios kapitalo centralizacijos ir koncentracijos liudininkai. O tai labai padeda atsiskleisti egoistinei žmogaus prigimčiai. Deja, egoizmą
visada galima laikyti yda, nes būtent meilė sau padeda atsiskleisti kitoms, ne tokioms savanaudiškoms, meilės formoms. Iš to išryškėja, kad egoizmas ir altruizmas yra labai artimos sąvokos.

Žmogus ir meilė

Broliška meilė

Fundamentaliausioji meilės rūšis, grindžianti ir kitas meilės rūšis yra broliška meilė. Čia galima įžvelgti atsakomybę, rūpestį, pažinimą, pagarbą kiekvienam žmogui, norą padėti jam gyvenime. Apie šią meilės rūšį Biblija sako: mylėk savo artimą kaip pats save. Broliškoji meilė yra meilė visiems žmonėms. Čia nėra išimčių. Broliška meilė – tai ryšio su visais žmonėmis, žmogiškojo solidarumo, žmogiškosios vienybės išgyvenimas. Broliška meilė remiasi nuovoka, kad visi mes esame vienodi. Talento, inteligencijos, pažinimo skirtumai yra nežymūs palyginti su pačia žmogiškumo esme, bendra visiems žmonėms. Tam, kad pajustum šį tapatumą, būtina įsismelkti nuo išorės prie prasmės. Bendraudami su kitu žmogum tik išoriškai, aš matome tik skirtumus, tik tai, kas mus skiria. Įsiskverbdami į gelmę, suvokiame mūsų tapatumą, mūsų brolybės faktą. Toks ryšys iš centro į centrą, o ne nuo periferijos prie periferijos, – yra „centruotas ryšys“. Tai puikiai išreiškė Simone Weil: „Tie patys žodžiai, pavyzdžiui, vyras sako žmonai: „Aš tave myliu“ – gali būti banalūs ar nuostabūs, priklausomai nuo to, kaip jie pasakomi. O tai priklauso nuo žmogiškosios būtybės gelmės, iš kurios jie plaukia, ir visos valios pastangos čia yra bejėgės ką nors pakeisti. Ir stebuklingo sutapimo dėka jie pasiekia tą patį lygmenį kitame žmoguje.

Broliškoji meilė yra meilė tarp lygių: bet, aišku, net ir lygūs nėra visada „lygūs“; tik tiek, kad visi mes esame žmonės, visi reikalingi pagalbos. Šiandien aš, rytoj tu… Bet tas pagalbos poreikis nereiškia, kad vienas yra bejėgis, o kitas galingas. Bejėgiškumas yra praeinanti sąlyga. Gebėjimas atsistoti ir eiti savo kojomis yra pastovus ir visiems bendras.

Taigi meilė bejėgiui, meilė vargšui ir svetimam yra broliškos meilės pradžia. Mylėti savo kūną ir kraują nėra laimėjimas. Gyvulys taip pat myli savo jauniklius ir jais rūpinasi. Bejėgis myli savo gelbėtoją, nes jo gyvenimas priklauso nuo jo; vaikas myli savo tėvus, nes jam reikia jų pagalbos. Tik ten, kur meilė nesiekia kokios nors naudos, ji ima skleistis. Ne veltui Senajame Testamente pagrindinis žmogaus meilės objektas yra vargšas nepažįstamasis, našlaitė ar našlaitis, ar netgi tautos priešas, egiptietis ar edomitas. Užjausdamas kenčiantį, žmogus pažadina meilę savo broliui; net meilėje sau jis taip pat myli tą, kuris reikalingas pagalbos, silpnas, nesaugus. Užuojautoje esama pažinimo ir susitapatinimo: „Jūs pažįstate svetimojo širdį, – sako Senasis Testamentas, – nes patys buvote svetimais Egipto žemėje …todėl mylėkite nepažįstamąjį“.

Meilė sau

Paulius Tilichas savo „Sveikosios visuomenės“ apžvalgoje „Pastoriškoje psichologijoje“ 1955 rugsėjo mėn. pasiūlė, kad geriau būtų vengti dviprasmiško termino „meilė sau“ ir vietoj jo naudoti „natūralus savęs įtvirtinimas“ ar „paradoksalus savęs vertinimas“. Tačiau termine „meilė sau“ – paradoksalūs meilės sau elementai akivaizdesni. Taip pabrėžiama, kad meilė yra santykis, vienodas visiems objektams, vadinasi, ir sau pačiam. Nereikia pamiršti, kad terminas „meilė sau“ ta prasme, kuria mes naudojame, turi istoriją. Biblija kalba apie meilę sau, kai reikalauja „mylėti savo artimą kaip save patį“, ir Meistras Eckhartas kalba apie meilę sau labai panašia prasme.

Nors niekas neprieštarauja, kai meilės samprata yra taikoma įvairiems objektams, daugelis yra įsitikinę, kad dora – mylėti kitus, o save mylėti – nuodėmė. Manoma, jei aš myliu save, vadinasi nemyliu kitų, taigi meilė sau yra savanaudiškumas. Šis požiūris turi senas tradicijas Vakaruose. Kalvinas kalba apie meilę sau kaip apie „piktžaizdę“. Froidas kalba apie meilę sau psichiatrijos terminais, bet ją vertina taip pat kaip Kalvinas. Jam meilė sau yra tas pats, kas narcisizmas, libido nukreipimas į save. Narcisizmas yra ankstyviausia žmogaus vystymosi stadija ir, jei asmuo vėlesniame gyvenime grįžta prie narcisizmo, jis nesugeba mylėti, o kraštutiniu atveju tampa bepročiu. Froidas manė, kad meilė yra libido pasireiškimas, ir jei libido yra nukreiptas į kitus – tai meilė, o kai į save – meilė sau. Tuo pačiu tai reiškė, kad meilė kitiems ir meilė sau yra priešingi dalykai, kuo daugiau vieno, tuo mažiau kito. Jei meilė sau yra blogis, tai nesavanaudiškumas yra gėris.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 2514 žodžiai iš 4734 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.