Zmogaus teisių ir laisvių raida lietuvoje ir pasaulyje
5 (100%) 1 vote

Zmogaus teisių ir laisvių raida lietuvoje ir pasaulyje

112131

LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

KONSTITUCINĖS TEISĖS KATEDRA

Jurgita Mirauskaitė

Vakarinio sk. Teisės ir valdymo studijų programos 216 gr. studentė

ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ RAIDA LIETUVOJE IR PASAULYJE

Rašto darbas

Darbo vadovas- Dr. Milda Vainiutė

Vilnius 2003

TURINYS

I. Įvadas…………………………………………………………………………………..3psl.

II. Žmogaus teisių ir laisvių samprata…………………………………………..6psl.

III. Žmogaus teisių ir laisvių raida Lietuvoje………………………………….7psl.

IV.Žmogaus teisės: ……………………………………………………………………8psl.

1) Europoje…………………………………………………………………………..8psl.

2) Amerikos žemyno šalyse……………………………………………………8psl.

3) Afrikoje………………………………………………………………………….10psl.

4) Lietuvoje………………………………………………………………………..11psl.

V. Išvados……………………………………………………………………………….12psl.

VI. Naudota literatūra……………………………………………………………….13psl.

I.Įvadas

Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės sukurti lygūs ir visi Kūrėjo apdovanoti neatimamomis teisėmis, prie kurių priklauso gyvybė, laisvė ir laimės siekimas.

JAV Nepriklausomybės deklaracija, 1776m.

Žmogaus teisių ir laisvių atsiradimo bei vystymosi istorija siekia seniausius laikus. Kova tarp žmogaus teisių pripažinimo ir garantavimo bei valstybės savivalės ir kišimosi į privatų žmogaus gyvenimą buvo ta varomoji visuomenės jėga, padėjusi atsirasti pirmiesiems žmogaus teisių apsaugos dokumentams.

Jau 1215m. Anglijos Didžioji Laisvių Chartija bei 1628m. Teisių peticija įtvirtino pirmuosius laimėjimus žmogau teisių apsaugos srityje. O 1679m., paskelbtas Habeas corpus aktas bei 1688m. Teisių bilis anglosaksų teisės sistemoje, įtvirtinęs žmogaus apsaugą nuo neteisėto įkalinimo bei prigimtinių teisių pažeidimų kalinimo metu.

Didžiausias atgarsis buvo sulauktas per Prancūzijos didžiąją revoliuciją, kai pasklido žmogaus teisių gynimo idėja ir laimėjimai buvo paskelbti 1789m. Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje.

Žmogaus teisių vystymosi istorija iškėlė 3 pagrindines problemas:

a) ar žmogaus teisės iš viso yra „teisė“ ;

b) jei taip, kokiais pagrindais ši teisė privaloma;

c) kokios yra pagrindinės žmogaus teisių įgyvendinimo galimybės.

Įvairios tarptautinės organizacijos yra paskelbusios daugybę rezoliucijų, deklaracijų ir rekomendacijų, kurios nėra teisiškai privalomos, įtvirtina visuotinai pripažintus žmogaus teisių apsaugos standartus bet valstybės atsižvelgdamos į jų turinį įtvirtino tuos standartus savo vidaus teisėje. Be to, egzistuoja daug tarptautinių ir nacionalinių institucijų, kurios praktiškai įgyvendina žmogaus teisių apsaugos standartus. Valstybė taip pat gali suteikti individui teisę kreiptis dėl savo teisių pažeidimo į atitinkamus tarptautinius organus.

Žmogaus teisių sąvoka tiesiogiai susijusi su žmogaus orumo sąvoka. Jei žmogus yra pažemintas, o jo orumas pamintas, tai gali kovoti už savo orumą. Todėl žmogaus teisių istorija sąlygiškai vadinama žmogaus teisių pažeidimų istorija.

Nors pati žmogaus teisių apsaugos idėja yra neatsiejama nuo ankstyvosios žmonių sąmonės ir istorijos, pati koncepcija, kad žmogaus teisės yra tarptautinės teisės reguliavimo sritis, nauja.

1789m rugpjūčio 26d., priėmus Žmogaus ir piliečio deklaraciją, buvo panaikinta ne tik privilegijos, bet iš dalies ir feodalizmas. Deklaracijos 4 straipsnyje buvo įtvirtinta elgesio laisvė, 7 straipsnyje uždraustas laisvės apribojimas dėl sutartinių prievolių nevykdymo, o 10 straipsnyje buvo paskelbta populiari minties laisvės idėja. Šios teisės padarė esminį perversmą žmogaus teisių vystymosi istorijoje ir aišku, turi didelę reikšmę ir šiandien, praėjus maždaug daugiau kaip 200m. nuo jų paskelbimo. Ir prancūzų, ir amerikiečių dokumentai įtvirtino idėją, kad „ žmogus negali netekti savo gyvybės, laisvės ar nuosavybės be atitinkamo teisinio proceso“ .

Tačiau nereiškia, kad XIX a. klasikinė tarptautinė teisė pripažino individą kaip tarptautinės teisės subjektą. Be to, šiuo laikotarpiu labai aktuali tautinių mažumų teisių apsauga, kuri buvo išspręsta suteikiant joms teisę gyventi, religinę laisvę, teisinės lygybės bei teisės į gimtąją kalbą garantijas.

Po Pirmojo pasaulinio karo, kuris parodė visišką žmogaus teisių nepaisymą ir didelius pažeidimus, tai demokratinės valstybės pasirašė 1919m. Tautų Sąjungos Statutą, kurio preambulėje buvo skelbiamas esminis šios organizacijos tikslas „ skatinti tarptautinį bendradarbiavimą ir užtikrinti tarptautinę taiką ir saugumą. Jis įtvirtino žmogaus orumo viršenybės principą prieš valstybės interesus daugelyje sričių. Tačiau Tautų Sąjunga nebuvo veiksminga tarptautinė organizacija, kuri sugebėtų įgyvendinti preambulėje
numatytus tikslus. 1945m. pokario situacija buvo labai panaši į 1919- ųjų metų situaciją. Taigi 1945m San Franciske pasirašyti vėl Jungtinių Tautų įstatai, kurie turėjo tapti valstybių konstitucijų sudedamąja dalimi bei sudaryti pagrindus žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimui ir apsaugai.

1948m. gruodžio 10d. Jungtinių Tautų Organizacijos (toliau JTO) Generalinės Asamblėjos paskelbta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, peržengusi tarptautinės paprotinės teisės ribas ir turėjusi įtakos daugumai vėlesnių susitarimų žmogaus teisių apsaugos srityje. Be socialinių teisių deklaracijoje buvo įtvirtintos ir pagrindinės klasikinės teisės, kad individui suteikiamas tarptautinės teisės subjekto statusas. Taigi Visuotinė žmogaus teisių deklaracija suteikė joje išvardytas teises „visiems žmonių nariams“.

Žmogaus teisių pagarbos idėja buvo plėtojama ir Europoje. Esminės reikšmės turi regioninės organizacijos- Europos Tarybos- sukūrimas. Po antrojo pasaulinio karo Europos tautos, kurios svarstė, kokią politinę santvarką pasirinkti, nutarė sukurti naują instituciją, kuri įkūnytų naujosios Europos idėją. taigi tokia institucija tapo Europos taryba, kurios Statutas buvo pasirašytas 1945m. gegužės 5d. Statuto 3 straipsnyje pabrėžiama tesinės valstybės idėja, kuri sudarys sąlygas garantuoti valstybių vidaus teisėje pagrindines žmogaus teises ir laisves.

Šiuo laikotarpiu buvo aktuali žmogaus teisių apsaugos problema. Ją iškėlė Antrojo pasaulinio karo bei pokario žiaurumai. Europos Statusas buvo tas naujas žmogaus teisių apsaugos dokumentas, galintis „ užkirsti kelią totalitarinių režimų baisumams bei sudaryti sąlygas Europos integracijai“.

Svarbiausias to meto Europos tarybos laimėjimas- 1950m. lapkričio 4d. pasirašyta žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau- Europos žmogaus teisių konvencija arba Konvencija) . „ Konvencija užtikrina asmenybės apsaugos nuo bet kokios tironijos bei nuo bet kokios totalitarizmo formos pagrindus“ . Konvencijoje numatyto mechanizmo sukūrimas 1950m sudarė sąlygas realiai žmogaus teisių apsaugai tiek vidaus teisėje, tiek tarptautiniu lygmeniu.

Tai, kad Lietuvos Respublika 1995m. balandžio 27d. ratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, buvo svarbus žingsnis stiprinant žmogaus teisių apsaugą nepriklausomybę atkūrusiai ir demokratiją atkūrusiai Lietuvai. Ji taip pakeitė tradicinį žmogaus teisių supratimą, kad žmogaus teisės yra ne tik valstybės vidaus reikalas, bet ir tarptautinės bendrijos problema.

II. Žmogaus teisių ir laisvių samprata

Žmogaus teisių institutas Lietuvos konstitucinėje teisėje užima svarbią vietą. Jis yra susijęs ir su kitais teisės institutais. Žmogaus teisės yra universalios ne tik jas deklaruojant, bet ir taikant. Didelė teisės nuostatų įvairovė yra vidaus teisėje reglamentuojant žmogaus teisių apsaugos mechanizmus. Žmogaus teisių išdėstymas įvairių šalių konstitucijose yra labai įvairus. Šios teisės gali būti išreikštos konstitucijos preambulėse, atskiruose skirsniuose, konstitucijos pataisose ir kt.

Žmogaus teisės – šiuolaikinės civilizacijos esminė vertybė. Jos yra ne tik teisinė, bet ir filosofinė, politinė, dorinė kategorija. Šiuo metu yra įvairiai vartojamas žmogaus teisių terminas: žmogaus teisės, žmogaus prigimtinės teisės, pagrindinės teisės ir laisvės ir kt. Ir dažniausiai yra vartojamos kaip sinonimai. Šios teisės ir laisvės nėra nei laisvės, nei teisės, bet yra siekiai ir standartai, kurie turi būti taikomi ir kuriais turi būti vadovaujamasi. Teisės moksle yra labai daug diskutuojama ir dėl teisės ir laisvės sąvokų skirtingumo. Teisės požiūriu nėra didelio skirtumo tarp žmogaus teisės ir laisvės, nes laisvė- taip pat teisės tik kitoje žmogaus funkcionavimo sferoje, į kurią valstybė negali kištis, pvz., minties laisvė.

Šiuolaikinė žmogaus teisių ir laisvių samprata susiklostė filosofijos ir dviejų teisės doktrinų- prigimtinės ir pozityviosios- raidos įtakoje. Žmogaus teisių sąvoka, kaip minėjau anksčiau įvade, yra glaudžiai susijusi su žmogaus orumo sąvoka.

Žmogaus teisių terminas yra plačiai vartojamas ir kartais bandoma išskirti vadinamąsias pagrindines teises. Taip klasifikuojant teises, prie pagrindinių priskiriama teisė į gyvybę ir laisvę.

Dabartinė žmogaus teisių sistema atspindi kelerių šimtmečių filosofines ir teisines idėjas. Buvo vystomi trys svarbiausi žmogaus teisių aspektai- žmogaus integralumas, laisvė ir lygybė. Tokie siekiai tapo ne tik kai kurių teisės aktų dalimi, bet ir virto tarptautine žmogaus teisių apsaugos sistemą.

Žmogaus teisių atsiradimo istorija siekia seniausius laikus- Senovės graikų ir romėnų humanizmo idėjas, krikščionių etiką.

III. Žmogaus teisių ir laisvių raida Lietuvoje

Jau įvade šiek tiek užsiminiau apie žmogaus laisvių ir teisių raidą Lietuvoje. Norėčiau dabar šiek tiek plačiau parašyti apie jas. Svarbios žmogaus teisių ir laisvių požiūriu laikytini ir trys Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588), kurie reiškė tų Anglijos laisvės chartijos principų įtvirtinimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Žmogaus teisių doktrina klostėsi kaip europinės žmogaus teisių
dalis, kuri buvo grindžiama prigimtinių teisių nuostatomis. Štai kad ir Pirmojo Statuto (1529m.) preambulėje nurodoma, kad Statutas skirtas visiems pavaldiniams, kokio jie luomo bebūtų, tai parodo, kad žmonės yra sulyginami prieš įstatymą- Statutą. Ir jo 9 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad visi turi būti teisiami pagal vieną rašytinę teisę. Vis dar buvo teisė luominė, tačiau ir toks žingsnis buvo jau teisinės lygybės link. O 3 skyriaus 7 straipsnis rašo, jog Lietuvos Didysis kunigaikštis įsipareigoja saugoti visų pavaldinių teises ir laisves. Ir to paties skyriaus 8 str. deklaruojama laisvė laisvai išvykti iš kunigaikštystės, išskyrus priešų žemes. Statute ginamos moterų turtinės teisės ir garbė. O asmens laisvės varžymo teisė pripažįstama tik teismui.

Prigimtinės teisės vertybės buvo puoselėjamos jau Vilniaus universitete. 1795m. J. Stroinovskis išleido knygą „Prigimtinės, politinės teisės, politinės ekonomijos ir tarptautinės teisės mokslas“ . Šalia prigimtinių laisvės ir lygybės teisių jis išskiria ir žmogaus nepriklausomybę naudotis nuosavybe. Lietuva po Rusijos okupacijos atgavusi 1918m. nepriklausomybe, vėl gavo savarankiškai kurti teisę. 1922m. Lietuvos respublikos Konstitucijos žmogaus teisių ir laisvių nuostatos atitiko to meto Europos valstybių tradicijas. Ji rėmėsi Vakaruose tuo metu populiarios liberalios filosofijos nuostatomis. Piliečių teisinei padėčiai reglamentuoti 1922m. Konstitucijoje buvo specialus skyrius „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“. Jis yra tradicinis pagal to meto konstitucinę doktriną ir labai siejasi su 1789m. Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos nuostatomis. Kitose Lietuvos konstitucijose taip pat reglamentuojamos žmogaus teisės ir laisvės, tačiau nuolatinė nepaprastosios padėties taikymo praktika iškreipė žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo praktiką.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1721 žodžiai iš 3351 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.