Zmogaus teisių klasifikacija
5 (100%) 1 vote

Zmogaus teisių klasifikacija

112131

TURINYS

ĮVADAS 3

1. ŽMOGAUS TEISIŲ SAMPRATA 4

2. ŽMOGAUS TEISIŲ ISTORINĖ RAIDA 4

2.1. Bendra žmogaus teisių istorinė raida 4

2.2. Žmogaus teisių istorinė raida Lietuvoje 6

2.3. Tarptautinės žmogaus teisių teisės atsiradimas 7

3. ŽMOGAUS TEISIŲ KLASIFIKAVIMAS 7

3.1. Politinės žmogaus teisės 8

4. ŽMOGAUS TEISIŲ GARANTIJOS 10

IŠVADOS 11

INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 12

ĮVADAS

Dabartinis visuomenės vystymosi etapas apibūdintas energingu žmogaus teisių skelbimu. Šio metu pasaulyje nėra svarbesnės ir tuo pačiu taip sunkiai praktiškai įgyvendinamos įdėjos – žmogaus teisės. Žmogaus teisių išimtinę reikšmę sąlygoja jų natūralumas ir neatsiejamumas, atitikimas žmogaus prigimčiai. Jų įgyvendinimas arba pažeidimas labai paveikia tiek visuomenės, tiek kiekvieno asmens dvasinį vystymąsi.

Žmogaus teisės – didžiulė mokslinė ir socialinė-praktinė problema, kuri reikalauja nuolatinio mokslo ir praktinio dėmesio. Tam, kad žmogaus teisės būtų įgyvendintos nepakanka tik jas stebėti, reikia objektyviai ir subjektyviai parengti visuomenę.

Žmogaus teisę reikia apsaugot. Esamoje tikrovėje reikia, kad vyktų tarpusavyje susiję paralelūs procesai: žmogaus teisių įtvirtinimas praktikoje ir žmogaus teisių kultūros formavimas, apimantis žmogaus teisių žinojimą bei jų gerbimą, jų apsaugos praktinių įgūdžių valdymą.

Žmogaus teisių studijos veikla, kuria siekiama jas įgyvendinti, formuoja žmogaus pasaulėžiūrą, padeda jam dvasiškai augti, tapti visapusiškai išsilavinusia asmenybe. Savo teises žmogus įgyja nuo gimimo ne tik kaip neatimamas egzistavimo sąlygas, kurių reikalauja jo prigimtis, bet ir kaip gyvenimo priemones ir tikslą, nepriklausomai nuo to ar jos suvokiamos ar ne.

Darbo objektas: žmogaus teisės.

Darbo tikslas: išanalizuoti žmogaus teises ir jų klasifikaciją.

Darbo uždaviniai:

 Išsiaiškinti, kaip klasifikuojamos žmogaus teisės.

 Išnagrinėti žmogaus teisių sampratą.

 Išsiaiškinti žmogaus teisių istorinę raidą.

 Aptarti žmogaus teisių garantijas.

1. ŽMOGAUS TEISIŲ SAMPRATA

Visi puikiai žinome ir galime pasakyti, kad valstybė neatsiranda kartu su žmogumi. Ji susikūrė žymiai vėliau. Žmonės gyvenę gamtos prieglobstyje ir naudojasi jos skirtais privalumais, ir suprasdami tai, kad iš aplinkos paimti gali tik tiek, kiek randa apsidairę, jautėsi jos dalimi.

Analizuojant žmogaus teises ir pareigas, pirmiausia turėtume įvardyti, kas yra valstybė, pats žmogus. Remiantis literatūra galime pasakyti, kad valstybė – ypatinga politinė organizacija su savo valdžia, teritorija, teise, suverenitetu, o žmogus – socialinė – biologinė būtybė, visuomenės sudedamoji ir neatskiriama dalis. Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs su savo orumu ir teisėmis. Pagrindinės žmogaus teisės, laisvės ir pareigos – tai valstybės nustatytos, suteiktos ir garantuotos. Konstitucijoje įtvirtintos kiekvieno piliečio galimybės veikti ir leistinumas veikti, siekiant užtikrinti jų gyvybiškai svarbių ir socialiai reikšmingų poreikių tenkinimą – sakoma Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, priimtoje 1948 m. gruodžio 10 dieną NSO Generalinėje Asamblėjoje, Europoje žmogaus teisių konvensijoje(1950m.) ir kituose tarptautiniuose dokumentuose.

Susipažinę su LR Konstitucija galime tvirtai teigti, kad žmogaus teisės yra prigimtinės, išnagrinėję LR Konstitucijos skyrių apie žmogaus teises galime sakyti, kad jos garantuoja visų žmonių lygybę ir atsakomybę prieš įstatymus. „Žmogaus teisių“ sąvoka glaudžiai susijusi su žmogaus orumo sąvoka, t.y. žmogaus teisių doktrina grindžiama nuostata, kad visų žmonių orumas yra lygus, o žmogaus teisių apsaugos tikslas – ginti žmogaus orumą. Šiuo požiūriu labai reikšmingas principas, kuris buvo akcentuojamas Pasaulinėje konferencijoje žmogaus teisių klausimais Vienoje (1993m.), kad visos žmogaus teisės tarpusavyje susijusios, viena nuo kitos priklausomos ir nedalomos.

Taigi žmogaus teisės – tai moralės ir elgesio normos bei visuomenės vertybės, kurių tikslas – ginti žmogaus orumą. Pavartę daugiau literatūros šaltinių ar įvairių dokumentų galime rasti ir tokią nuostatą, kad “Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai”.

2. ŽMOGAUS TEISIŲ ISTORINĖ RAIDA

2.1. Bendra žmogaus teisių istorinė raida

Kiekvienas iš istorijos žinių turbūt prisimename, kaip nagrinėjome žmogaus atsiradimą, jo vystymosi raidą. Prisiminę pirmykštę santvarką galime teigti, kad žmogus kovojo dėl savo egzistavimo su gamta, ir tarpusavyje. Kiek reikėjo pastangų norint išlikti. Žmogus daugiau buvo priklausomas nuo gamtos, stengėsi prie jos prisitaikyti, tačiau bėgant laikui ėmė kurtis žmonių giminės ir bendruomenės. O tai ir lėmė, kad žmonės pavieniui buvo bejėgiai, nepajėgdavo atsilaikyti prieš siunčiamus gamtos išbandymus. “Giminių bendruomenių santvarkoje, pagrįstoje visuomenine nuosavybe, visų giminės ir genties interesų vieningumu, tarpusavio pagalba ir lygiateisiškumu, valdžia priklausė giminei” bėgant laikui, žmogus pradėjo daugiau mąstyti, pasirodė, kad savo darbu ir veikla galima pasiekti apčiuopiamų rezultatų. Atsirado pirmi
požymiai turtingesnių bendruomenės narių, kurie norėdavo primesti kitiems savo pažiūras, naudodamiesi kitų bendruomenės narių neišprusimu, pradėjo siekti sau naudos, kaupti turtus.

Pradeda ryškėti turtingųjų ir skurstančiųjų sluoksniai. Prasideda nesantaika. Vargšai atsiduria turčių rankose. “Turtingieji ir stipresnieji karo metu silpnuosius verčia vergais. Dėl įvairių priežasčių vieni visuomenės nariai įsigyja, išlaiko ir didina privačią nuosavybę, kiti jos netenka. Gamybai tobulėjant išauga kai kurių individų galimybės, leidžiančios jiems atsiskirti nuo bendruomenės, įgyti savarankiškumą. Visuomenė skyla į skirtingų interesų socialines grupes. Turtingieji siekia išsaugoti ir sustiprinti savo viešpatavimą, engiamieji – išsivaduoti iš priespaudos. Šių skirtingų socialinių grupių interesus sutaikyti pasidarė neįmanoma ir giminių bendruomenių santvarka nebegalėjo toliau egzistuoti”.

Tad galėtume teigti, kad noras pažeisti viens kito teises žmogui kilo dar ankstyvojoje jo vystymosi raidoje. Bet dokumentų ir įstatymų ribojančius šiuos norus nebuvo, viskas rėmėsi į turtą, protą, jėgą. Daug ką lėmė papročiai, kurie perduodami iš kartos į kartą, tapo savotiškais įstatymais. “Tie papročiai, kurie vienaip ar kitaip buvo naudingi viešpataujančiai visuomenės daliai, buvo paverčiami teisės norma, o jų laikymasis buvo užtikrinta prievarta”.

 Ėmė ryškėti vergovinės santvarkos požymiai dar akivaizdžiau parodo, jog žmogaus teisės, galima sakyti, buvo tik turtingųjų privilegija.

 “Vergovinėje visuomenėje politiniame gyvenime galėjo dalyvauti tik laisvieji žmonės – tos valstybės piliečiai, vergai jokių teisių netūrėjo”.

 “Feodalizme valstietis – baudžiauninkas – jau įtraukiamas į valstybės organizaciją, tačiau visos valstybės valdymo funkcijos priklausė feodalų luomui”.

 “Kapitalistinės gamybos būdas išlaisvino žmogų iš bet kokios asmeninės priklausomybės ir padarė jį juridiškai laisvą ir lygiateisį pilietį. Kapitalistinėje visuomenėje valstybė gina ir tvirtina piliečių teises, nesikiša į jų privačią iniciatyvą ir garantuoja nuosavybės teisę”.

 Literatūroje rašoma, kad šiuolaikinė valstybė susiformavo laipsniškai evoliucijos būdu. Tai ilgas ir prieštaringas istorinis procesas. Joje dominuoja prievartos (ginkluotosios pajėgos, policija, kt. Teisingumo institucijos) ir valdymo (įstatymu leidimo ir vykdymo organai) institucijų visuma”. “Pasauliniai karai, brutaliai pamynę žmogaus teises, demokratines valstybes inspiravo tartis dėl privalomų žmogaus teisių normų. 1919 m. įkurtas Tautų Sąjungos statutas įtvirtino žmogaus orumo viršenybės principą valstybės interesų atžvilgiu daugelyje sričių, sukurti pagrindus žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimui bei apsaugai. Šį siekį ėmėsi įgyvendinti 1945 m. įkurta JTO”.

 Po II-jo pasaulinio karo žmogaus teisių idėjų generatoriaus vaidmenį prisiėmė ir iki šiol vykdo Suvienytų Nacijų Organizacija. Jau 1945 m. birželio 25 dieną SNO priimtų Įstatų punkte įrašyta, jog „siekdama sudaryti stabilumo ir gerovės sąlygas, būtinas taikiems ir draugiškiems tautų savitarpio ryšiams, pagrįstiems tautų lygiateisiškumu ir apsisprendimo principo gerbimu. SNO padeda siekti, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės ir kad visi jų laikytųsi nepriklausomai nuo rasės, lyties, kalbos ir religijos.”

2.2. Žmogaus teisių istorinė raida Lietuvoje

Pastudijavę žmogaus socialinę raidą galime išskirti atskirą dalį ir apie žmogaus teisių raidą Lietuvoje. Žmogaus teisių doktrina Lietuvoje formavosi kaip europinės žmogaus teisių kultūros dalis, grindžiama prigimtinių teisių nuostatomis.

XVI a. pradžioje susikuria teisinė žmogaus teisių samprata. Pirmoji Lietuvos Statuto (1529m.) preambulėje nurodoma, kad Statutas skirtas visiems pavaldiniams, nesvarbu kokiam luomui jie priklauso. Statute sakoma, kad visi turi būti teisiami pagal vieną rašytinę teisę, taigi nors nebuvo ir negalėjo būti visi lygūs prieš įstatymą, tačiau toks principas jau yra žingsnis teisinės lygybės link. Istoriniai įvykiai turėjo lemiamos įtakos Lietuvos žmogaus teisių doktrinos raidai.

XVIII a. pabaigoje Lietuva buvo okupuota Rusijos imperijos ir tik XX a.pradžioje (1918m.) paskelbus nepriklausomybę vėl galėjo savarankiškai kurti teisę. Lietuva daugelį dešimtmečių nedalyvavo tarptautinių žmogaus teisių normų kūrimo procese bei jų įgyvendinime, todėl atkūrusi nepriklausomybę daugelį tarptautinės teisės nuostatų turėjo integruoti į įvairias teises, pirmiausia konstitucinė sritis. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius JTO ir Europos Tarybos dokumentus, kad atitiktų tarptautinius žmogaus teisių standartus”.

2.3. Tarptautinės žmogaus teisių teisės atsiradimas

XX a. antrojoje pusėje susiformuoja ir nauja savarankiška tarptautinės teisės sritis – tarptautinė žmogaus teisių teisė. Žmogaus teisės vis labiau tampa tarptautinės teisės objektu, o ne tik valstybės vidaus teisės problema. Tarptautinės žmogaus teisių teisės susikūrimui didelę įtaką padarė 1948 m. gruodžio 10 d. JTO Generalinės Asamblėjos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, tapusios pagrindu daugeliui
tarptautinių sutarčių ir nacionalinių įstatymų, paskelbimas. Vienos iš reikšmingiausių JTO tarptautinių sutarčių yra Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (ir jo fakultatyvieji protokolai) bei Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas. Šie paktai buvo priimti 1966 m.. Jie kartu su JTO Visuotine žmogaus teisių deklaracija sudaro Tarptautinę žmogaus teisių chartiją. JTO organizacija ir kitos tarptautinės organizacijos yra priėmusios daug reikšmingų daugiašalių tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių įvairias žmogaus teisių sritis ir įtvirtinančių žmogaus teisių apsaugos mechanizmus.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1618 žodžiai iš 3130 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.