Aa… [gr.], priešdėlis, reiškiantis pamatiniu žodžiu nusakytos savybės,
daikto, reiškinio neigimą arba nebuvimą; prieš balsį virsta an…
abaka [isp. abaca < tagalų k.], labai tvirtas pluoštas, gaminamas iš
pluoštinio banano (Muša texti-lls) lapamakščių.
abakas [gr. abax (kilm. abakos)]: 1. skaičiavimo lenta, skaitytuvų
prototipas; vartotas šen. Egipte, Graikijoje, Romoje, vėliau V. Europoje
(iki XVIII a.); 2. viršutinė kapitelio dalis (dažn. keturkampės plokštės
pavidalo); 3. asmeninių kompiuterių taikomųjų programų paketas raštvedybos,
buhalterijos, ekonomikos ir kt. uždaviniams spręsti.
abalienacija [lot. abalienatio], turto nusavinimas arba perleidimas.
abandonas [pranc. abandon – palikimas, atsisakymas], savininko teisių į
apdraustąjį turtą, pvz., laivą arba jo krovinį, perleidimas draudimo
įstaigai su sąlyga, kad ji sumokėtų jam visą draudimo sumą.
abatas [lot. abbas (kilm. abbatis) < aram. abba -tėvas]: 1. kai kurių
senesniųjų katalikų vienuolių ordinų (benediktinų, cistersų ir kt.)
vienuolyno (abatijos) viršininkas; 2. Prancūzijos, Italijos katalikų
bažnyčios kunigas.
abatija, abato valdomas katalikų vienuolynas su jam priklausančiomis
valdomis.
a battuta [it.], muz. pagal taktą, ritmingai, tiksliai, pirminiu tempu,
kuris trumpai buvo pakeistas.
abazas [pagal Persijos šacho Abaso I (valdė 1587-1629) vardą], senovinė
Persijos ir kitų Rytų šalių smulki sidabrinė moneta.
abazija [ a… + gr. basis – ėjimas], nepaėjimas, atsirandantis dažniausiai
dėl nervų sistemos ligų.
abažūras [prwc. abat-jour] nik., lempos gaubtas.
abderietis, abderltas [gr. abderitės]: 1. senovės Trakijos miesto Abderos
gyventojas, graikų laiky tas tamsumo, kvailumo, atsilikimo įsikūnijimu; 2*.
kvailys, nemokša, prasčiokas.
abdikacija [lot. abdicatio], valdžios, pareigų arba laipsnio atsisakymas.
abdominalinis [lot. abdomen (kilm. abdominis) -pilvas], anat. pilvinis,
pvz., A kvėpavimas.
abdūkcija [lot. abductio – atitraukimas], anat. galūnės atitraukimas nuo
kūno vid. plokštumos.
abdūktorius [lot. abductor- atitraukėjas], anat. atitraukiamasis raumuo.
abecedarijus [lot. abecedarius – abėcėliškas], eiliuotas kūrinys, kurio
paeiliui einančių žodžių, eilučių arba strofų pirmosios raidės rikiuojamos
abėcėlės tvarka.
abelltas [pagal anglų išradėjo F. Abelio (Abel) pavardę], sprogstamoji
medžiaga, susidedanti iš amonio nitrato, dinitrobenzeno ir natrio chlorido.aberacija [lot. aberratio – nukrypimas]: 1. fiz.optiniais prietaisais
gaunamų atvaizdų netobulumai ir ydos (atvaizdai neryškūs, iškreipti,
spalvotų kontūrų); 2. astr. šviesos spindulio iškreivėjimas dėl šviesos
šaltinio, pvz., žvaigždės, ir imtuvo, esančio Žemėje, judėjimo vienas kito
atžvilgiu; 3. biol individualus organizmo sandaros ir funkcijos nukrypimas
nuo tipinio atvejo; 4. biol. chromosomų struktūros pakitimai, atsiradę
trūkus visai chromosomai (chromosominė a) arba tik chromatidei
(chromatidinė A); 5. med. nukrypimas, netaisyklingumas.
aberdynai, mėsinių galvijų veislė, išvesta Škotijoje, Aberdino ir Anguso
(Aberdeen and Angus) grafystėje.
abesyvas [lot. abesse -būti ne čia; nebūti], kai kurių kalbų, pvz.,
finougrų, linksnis, reiškiantis ko nors neturėjimą, nebuvimą (kas nors yra
ne čia, ko nors nėra).
ab hinc [sk. ab hink; lot.], nuo čia, nuo šios vietos.
ab hodierno [sk. ab hodijerno; lot.], nuo šios dienos.
ab incunabulis [sk. ab inkunabulis; lot.], nuo lopšio, nuo vystyklų, nuo
vaikystės, t. y. nuo pat pradžios.
ab initio [sk. ab inicijo; lot.], nuo pradžios.
ab intestato [lot.], be testamento, pagal įstatymą (paveldėti turtą); be
paskutinės valios pareiškimo.
abiogenezė [ a… + biogenezė]: 1. savaiminis gyvybės atsiradimas iš
neorg. medžiagos; 2. org. medžiagų susidarymas nedalyvaujant fermentams.
abiotin//is [ a… + biotinis], negyvas – priklausantis negyvajai
medžiagai, pvz., ~iai faktoriai; negyvenamas, pvz., ~ė sfera.
abiozė [… + …biozė], maisto produktų konservavimo būdas –
mikroorganizmai naikinami karščiu, el srove, jonizuojančiąja spinduliuote,
ultragarsu, tik mikroorganizmams nuodingomis medžiagomis, steriliai
filtruojami iš produkto.
abišalė [gr. abyssos – bedugnė], vandenynų didžiausių gylių (daugiau kaip
2000 m) zona, kurios vanduo beveik nejuda, yra žemos temperatūros,
pastovaus druskingumo ir tankio; abisalinė zona. abisinaipsn. <* etiopai
(2).
abitas [lot. habitus – išorė; apdaras, drabužis], ilgas vienuolių drabužis.
abitūra [lot. abitura < abeo – išeinu], vid. mokyklos baigiamieji
egzaminai.
abiturientas [lot. abituriens (kilm. abiturientis) -kas rengiasi išeiti],
baigiantis ar neseniai baigęs vid. mokyklą.
abjudikadja [lot.abjudicatio],psn. ko nors atėmimas teismo sprendimu.
abjuracija [lot. abjuratio – prisiektinis atsižadėjimas, neigimas],psn.
viešas tikėjimo arba savo Įsitikinimų išsižadėjimas.
ablaktiriioti ^ ablaktuoti.
ablaktuoti [lot. ablactatio – nujunkymas]: 1. nujunkyti; 2. užtrūkti,
nebeduoti pieno; 3. skiepyti suglaudimu – suauginti dviejų gretimų augalu
šakas (skiepyti ūglius), neatskirtus nuo savojo augalo kamieno.
abliacija [lot. ablatio – nunešimas, atskyrimas]: 1. ledyno ar sniego
dangos mažėjimas dėl tirpimo, garavimo, mech. irimo; 2. kietojo kūno, pvz.,
me-teoroido, skriejančio dujų sraute, paviršiaus staigus irimas dėl
lydymosi ir garavimo ar sublimacijos; 3.
raketos, kosm. aparato šarvinio
paviršiaus irimas, lydymasis, sublimacija dujų sraute (atmosferoje); saugo
paviršių nuo tolesnio irimo; 4. med. atsiskyrimas, atšokimas; 5. med. ?
amputacija.
abliatyv//as [lot. (casiis) ablativus < ablatus – nuneštas, atskirtas],
kai kurių kalbų, pvz., lotynų, linksnis, reiškiantis pradinį tašką,
atsiskyrimą, nutolimą; lietuvių kalboje ~o reikšmes atitinka kai kurios
kilmininko (su prielinksniais ir be jų), įnagininko, vietininko, dalyvinių,
pusdalyvinių konstrukcijų reikšmės.
abl(i)autas [vok.Ab/aut], kalbat, morfologiškai sąlygota balsių kaita
(šaknies balsinės fonemos kitimas) vienašakniuose žodžiuose, pvz., liet.
nešti, našta, arba įvairiose vieno žodžio formose, pvz., vok. binden, band,
gebunden.
abliūcija [lot. ablutio – apiplovimas], rel. apeiga -tikras arba
simboliškas kūno, jo dalių, liturg. indų plovimas.
abolicija [lot. abolitio – panaikinimas], jot/;, įstatymo, sprendimo
panaikinimas; bylos nutraukimas malonės aktu.
abolicionizmas [angl. abolitionism < lot. abolitio -panaikinimas]: 1.
visuomenės judėjimas, siekiantis panaikinti kurį nors įstatymą; 2.
D.Britanijos, JAV XVIII-XIX a. judėjimas už vergovės panaikinimą; 3. D.
Britanijoje XIX a. prasidėjęs judėjimas prieš prostituciją.
abonementas [pranc. abonnement], teisė tam tikrą laiką kuo nors naudotis
(biblioteka, telefonu, elek-tron. paštu, kompiuterių tinklu, vieta teatre);
dokumentas, patvirtinantis tą teisę.
abonentas [vok.Abonnent < pranc. abonner – užsisakyti], asmuo, įmonė,
organizacija, turinti abonementą.
aboralinis [lot. ab – nuo, iš + oš (kilm. oris) – burna], ufiat. einantis,
esantis į priešingą nuo burnos pusę.
abordažas [pranc. abordage < aborder-priplaukti, prisišlieti], taktinis
irklinių ir burinių laivų kautynių būdas: laivai sukibdavo bortais, o
kariai grumdavosi.
aborigenai [lot. aborigines < ab origine – nuo pradžios]: 1. pirmykščiai,
senieji vietiniai gyventojai; čiabuviai; 2. /“ autochtonai.
abortas [lot. abortus < aborior-nunykstu, apmirštu: 1.persileidimas,
priešlaikinis nėštumo nutrūkimas per pirmąsias 28 nėštumo savaites; 2.
dirbtinis nėštumo nutraukimas.
abortuoti(s) [ abortas], visiškai sunykti, redukuotis, neišsivystyti kai
kuriems organams per evoliuciją.
ab ovo [lot.], nuo kiaušinio, t. y. nuo pradžios.
abrachija [ a… + gr. brachion – ranka], beran-kystė (apsigimimas),
įgimtas rankų nebuvimas.
abraduoti [lot. abrado – nugrandau],geo/. vandens telkinio bangoms ardyti
krantą arba srovėms -dugną; irti nuo bangų arba srovių.
abrakadabra [lot. abracadabra]: 1. beprasmis žodis, kuriam vid. amžiais
buvo priskiriama magiška galia ir kuris buvo rašomas amuletuose; 2.
beprasmybė, nesuprantami žodžiai.
Abraomas, Biblijos personažas, šen. žydų patriarchas, garbinamas judėjų,
krikščionių ir musulmonų. abras [gr. abros – dailus, vertingas], pupiniu
šeimos nuodingas dekor. augalas Abrus, kilęs iš atogrąžų Afrikos.
abrazija [lot. abrasio – nugrandymas]: l.geol. jūros, ežero, tvenkinio
krantų ir priekrantės irimas nuo bangu, dugno irimas nuo vandens srovių; 2.
med.kūno ertmės arba audinių išgrandymas, pvz., gimdos ertmės A, ragenos A.abrazyvai [pranc. abrasifs < lot. abrasio -nugrandymas], kietos kristalinės
smulkiagrūdės arba miltelių pavidalo medžiagos, vari. metalams, mineralams,
medienai ir kt. medžiagoms mechaniškai apdirbti, daugiausia paviršiui
dailinti.
abrazyvin//is, padarytas iš abrazyvų, pvz., ~iai jrankiai.
ab re [lot.], nuo esmės, nuo dalyko.
abreviatūr//a [it. abbreviatura < lot. brevis – trumpas]: 1. santrumpa,
sudaryta iš sudėtinio pavadinimo žodžiu pirmųjų raidžių, pvz., UAB
-uždaroji akcinė bendrovė; 2. muz. ženklas, kuriuo trumpiau užrašomos
nalos.
abrikosas [pranc. abricotier, abricot]: 1. erškėtinių šeimos vaisinis
šiltųjų kraštų medis Anneniaca; 2. to medžio vaisius.
abrikotinas [pranc. abricotine], abrikosų likeris.
abrisas [vok. Abri& – brėžinys, planas]: 1. vietovės planas, padarytas toje
vietoje pagal horizontalių ge-od. matavimų duomenis; 2. daikto kontūrinis
vaizdas ant permatomos medžiagos (kalkės, pliuro).
abrogacija [lot. abrogatio], įstatymo, sutarties panaikinimas, atšaukimas.
abscesas [lot. abscessus], pūlinys; skaudulys, votis.
abscisė [lot. abscissus – atplėštas, atskirtas], viena dekartinių
koordinačių.
absentas [pranc. absinthe], alkohol. gėrimas – karčiųjų kiečių (metėlių,
arba pelynų) trauktinė.
absenteizmas [lot. absens (kilm. absentis) – nesantis, nedalyvaujantis]: 1.
vengimas dalyvauti valstybės valdžios organų rinkimuose; 2. žemėvaldos
forma, kai žemės ir į ją įdėto kapitalo savininkas gamyboje nedalyvauja.
absenteris, gamyboje nedalyvaujantis žemės ir į ją įdėto kapitalo
savininkas.
absentizmas •* absenteizmas.
absintizmas [ absentas], lėtinis apsinuodijimas karčiaisiais kiečiais
(metėlėmis), ilgai vartojant šią vaistažolę arba absenlą.
absoliucija [lot. absolutio- atleidimas]: 1./w«. teismo nutarimas,
atleidžiantis teisiamąjį nuo bausmės; 2. re/, nuodėmių atleidimas (per
išpažintį); bažn. bausmės panaikinimas.
absoliut//as [lot. absolutus – besąlygis, neapibrėžtas]: 1. idealisl.
filosofijoje – amžinas, nekintamas pasaulio pagrindas (~tinė dvasia, —line
idėja, —tinis Aš, Dievas); 2. kas savaiminga, ne-santykiška, ko niekas
nesąlygoja.
absoliutinis /* absoliutus.
absoliutinti,
traktuoti ką nors kaip absoliutų.
absoliutizmas [pranc. absoluliyne < lot. absolutus- besąlygis,
neapibrėžtas]: 1. valstybės valdymo forma: visa aukščiausioji valdžia
priklauso monarchui (imperatoriui, karaliui, carui); 2. filos. pažiūra, kad
tiesa, gėris ir grožis yra objektyvūs, nekintami, absoliutūs, nepriklauso
nuo pažinimo subjekto nė nuo pažinimo sąlygų.
absoliutizuoti – absoliutinti.
absoliutus [lot. absolulus]: 1. besąlygis, nevaržomas, neribotas,
nesantykinis, nepriklausomas; 2. visiškas, tobulas, pilnas, užbaigtas.
absolventas [lot. absolvens (kilm. absolventis)-baigiantis], asmuo, baigęs
aukštesniąją arba aukštąją mokyklą ir gavęs atitinkamą diplomą.
absorbatas, absorbento sugerta medžiaga (dujos).
absorbcija [lot. absorptio – sugėrimas]: 1. chem. sugertis, medžiagos
sugėrimas iš dujų arba skysčių visu absorbento tūriu; 2.fiz. bangų
energijos mažėjimas, kai jos sklisdamos sąveikauja su medžiaga, pvz.,
šviesos A, garso A; 3. kai kuriu augalų audinių funkcija – vandens ir jame
ištirpusių maisto medžiagų sugėrimas.
absorbentas [lot. absorbens (kilm. absorbentis) -sugeriantis], skystis,
sugeriantis (absorbuojantis) kitą medžiagą.
absorberis, įrenginys, kuriame sugėrimo (absorbcijos) būdu valomi,
perskiriami dujų mišiniai, įsodrinami skysčiai.
absorbtyvas, absorbuojamos dujos.
absorbuoti [lot. absorbere], sugerti, susiurbti. abstinencija
[lol.abstinentia -susilaikymas]: 1. susilaikymas, ppr. nuo alkohol. gėrimų;
2. lytinis susilaikymas.
abstinentas [lot. abstinens (kilm. abstinentis) -susilaikantis], žmogus,
visiškai negeriantis alkohol. gėrimų; blaivininkas.
abstrahuoti [lot. abstrahere – atitraukti], mintimis išskirti ir
apibendrinti esmines objektų savybes ir santykius; sudaryti abstrakcijas.
abstrahuotis, mintimis atitrūkti, atsyti nuo daiktų kai kurių savybių ir
santykių norint išskirti esmines.
abstrakcija [ot.abstractio -atitraukimas]: 1. bendroji sąvoka, dėsnis,
modelis, teorinis apibendrinimas kaip abstrahavimo rezultatas; 2. dailės
kūrinys, sukomponuotas pagal abstrakcionizmo principus.
abstrakcionizmas [ abstrakcija], XX a. moder-nist. dailės kryptis; būdinga
nedaikliškumas, meninės formos elementų (linijos, dėmės, spalvos)
suabsoliutinimas.
abstraktas: 1. daiktavardis, reiškiantis abstrakčią sąvoką, veiksmą arba
ypatybę, atitrauktą nuo veikėjo arba ypatybės turėtojo, pvz., bėgimas,
linksmybė, esmė, blizgesys; 2. abstrakcija.
abstraktus [lot. abstractus – atitrauktas]: 1. at-sietinis, atitrauktinis,
nekonkretūs; 2. gautas abstrahavimu; 3. nesusijęs su tikrove, nesiremiantis
patyrimu.
absurdas [lot. absurdus – nemaloniai skambantis, netikęs], beprasmybė,
prieštaringas ar visai prasmės neturintis teiginys, reiškinys; nesąmonė,
niekai.
absurdiškas, beprasmiškas, kvailas.
abu nkt. [arab. tėvas], musulmonų šalyse – sudėtinė asmenvardžio dalis,
reiškianti „tėvas“ (prieš sūnaus vardą); valdytojas, savybės turėtojas.
abulija [gr. abulia- neryžtingumas], psichol bevališkumas, liguistas valios
susilpnėjimas ar jos netekimas; reiškiasi nesugebėjimu ką nors nuspręsti,
imtis kokios nors veiklos.
abveras [vok. Abwehr], fašistinės Vokietijos kar. žvalgybos ir
kontržvalgybos organas.
abzacas [vok. Absatz] ntk.: 1. įtrauka (atitraukimas) pirmojoje pastraipos
eilutėje; 2. pastraipa -teksto dalis nuo vienos iki kitos atitrauktos
teksto eilutės.
a capite [sk. a kapite; lot.], nuo skyriaus, skirsnio, pastraipos pradžios;
nuo pradžios.
a cappella [sk. a kapela; it. kaip koplyčioje], dainavimas be muz.
instrumentų pritarimo.
a capriccio [sk. a kapričo; it.], muz. laisvai, savo nuožiūra.
accelerando [sk. ačelerando; it.], muz. greitinant tempą.
acefalija [… + …cefalija], begalvystė- įgimtas galvos nebuvimas.
acena [gr. akaina – dyglys, smaigas], erškėtinių šeimos dekor. puskrūmis
Acaena, kilęs iš Pietų pusrutulio.
acet… [lot. acetum – actas], chem. terminų dalis, rodanti įvardijamų
junginių ryšį su acto rūgštimi, pvz., acetamidas (acto rūgšties amidas).
acetabuliarija, vienaląstis žaiadumbKAcetabn!a-ria, paplitęs tropinės ir
subtropinės juostų jūrose.
acetaldehidas [ acet… + aldehidai], org. junginys CH3CHO, acto rūgšties
aldehidas; bespalvis skystis.
acetaliai, chem. nestabilių dihidroksilių alkoholių eteriai;
plastifikatoriai, tirpikliai.
acetamidas [ acet… + amidai], org. junginys CHLCONH2, acto rūgšties
amidas; bespalviai kristalai.
acetanilidas, org. junginys CJHi.NHCOCH,; pirmasis pasaulyje sintetinis
vaistas (1886), žinomas antifebrino pavadinimu.
acetatai, acto rūgšties druskos ir esteriai.
acetilas, chem. radikalas CH3CO-; acto rūgšties liekana.
acetilceliuliozė, celiuliozės ir acto rūgšties esteris; balti dribsniai,
arba plaušeliai.
acetilcholinas [ acetilas + cholinas], biologiškai aktyvi medžiaga
(mediatorius), kurią išskiria parasimpatinių ir judinamųjų nervų galūnės;
padeda perduoti jaudinimą (nervinius impulsus) nervų sistemoje.
acetilcisteinas, vaistas nuo kosulio.
acetilenas [ acet… + gr. hylė- medžiaga], org. junginys C,H2; bespalvės,
nuodingos, sprogios dujos; etinas.
acetilinimas, org. junginių vandenilio atomo pakeitimas acetilu.
acetilsalicilo rūgštis, vaistas, salicilo rūgšties darinys; mažina
karščiavimą, malšina skausmą; aspirinas.
acetonas [lot. acetum – actas], org. junginys CH3COCH3; bespalvis, degus,
lakus savito kvapo
acetonas + gr. haima – kraujas], acetoninių kūnų padaugėjimas
kraujuje.
acetonūrija [acetonas + gr. uron- šlapimas], acetoninių kūnų padaugėjimas
šlapime.
achaj//ai [gr. Achaioi], viena svarbiausių senovės graikų genčių; Homeras
~ais vadino visus graikus.
Achašveras / Ahasveras.
Acherontas (gr. Acheron, kilm. Acherontos): init. 1. šen. graikų deivės
Gėjos sūnus, tiekęs vandenį su Dzeusu kovojantiems titanams; už tai
paverstas požemine upe; 2. liūdesio upė Hade.
Achilas (gr. Achil(l)eus), Trojos karo graikų karžygys, Homero „Iliados“
personažas; jo kūne buvusi tik viena sužeidžiama vieta – kulnas.
achilija [… + gr. chylos – sultys], fiziol. sulčių neišskyrimas, pvz.,
skrandžio A, kasos A.
Achilo kulnas [ Achilas], žmogaus silpnybė, sužeidžiamoji vieta.
achimenė [a… + gi.cheimon – žiema], gesneri-jinių šeimos daugiametis
dekor. augalas Achime-nes, kilęs iš Vidurio Amerikos.
achirališkumas [ a… + p chirališkumas], objekto gebėjimas sutapti su savo
veidrodiniu atspindžiu.
achirija, acheirija [… + gr. cheir- ranka], be-plaštakystė – įgimtas
plaštakos arba abiejų plaštakų nebuvimas.
acholija [ a… + gr. chole- tulžis], tulžies kiekio sumažėjimas arba
visiškas jos nebuvimas.
achondritas [a… + <“ chondritas], akmeninis meteoritas be chondru.
gšties druskos ir esteriai.
achromatas [gr. achromatos – bespalvis), optinė sistema be chromat.
aberacijos, kuri dažn. panaikinama specialia glaudžiamojo ir sklaidomojo
lęšių sistema.
achromatinas [ a…+ chromatinas],biol. ne-sidažanti (priešingai
chromatinui) ląstelės branduolio medžiaga; lininas.
achromatinis [gr. achromatos -bespalvis], bespalvis; neskaidantis baltos
šviesos į spalvines sudedamąsias dalis, neturintis (nesudarantis)
chromatinės (spalvinės) aberacijos ydų.
achromatizmas [ achromatinis}: 1. bespalvišku-mas, bespalvystė; 2. optinės