Sinonimai homonimai antonimai
5 (100%) 1 vote

Sinonimai homonimai antonimai

a) HomonimaiHomonimai – tai žodžiai, turintys vienodą garsinę struktūrą, bet skirtingą leksinę reikšmę, pvz.: baras „lauko ruožas“ ir baras „nedidelis restoranas“, kasa „plaukų pynė“ ir kasa „pinigų saugojimo vieta“, nerti „lįsti į vandenį“ ir nerti „megzti“; angl. bank „bankas“ ir bank „upės krantas“; vok. lesen „skaityti“ ir lesen „rinkti“; pranc. cousin „pusbrolis“ ir cousin „uodas“.

Homonimai gali būti įvairiai klasifikuojami. Tačiau jų klasifikacija nemažai priklauso nuo to, kaip suprantama pati „homonimo“ sąvoka: ar homonimais laikomi tik tie žodžiai, kurie visomis savo gramatinėmis formomis fonetiškai sutampa, ar ir tie, kurie sutampa tiktai dalimi savo formų; ar homonimais laikomi tik vienai gramatinei klasei (kalbos daliai) priklausantys, ar ir skirtingoms gramatinėms klasėms atstovaujantys žodžiai.

Tie lingvistai, kurie plačiau supranta „homonimo“ sąvoką, paprastai išskiria absoliučiuosius (pilnuosius) ir neabsoliučiuosius (nepilnuosius, dalinius) homonimus. Absoliučiaisiais jie vadina tokius, kurių fonetinis sutapimas yra visiškas ir kurie priklauso vienai kuriai gramatinei klasei (tokie yra visi minėtieji pavyzdžiai), o neabsoliučiaisiais – tuos, kurie sutampa ne visomis savo formomis ir gali priklausyti įvairioms gramatinėms klasėms (pvz., greta „būrys, eilė“ ir greta „šalia“, sekti „eiti paskui“ ir sekti „mažėti, slūgti“). Tačiau pasakytina, kad tikraisiais homonimais laikytini pirmieji, t. y. absoliutieji, arba pilnieji, nes tiktai jie kalbos semantinėje sistemoje sudaro aiškiai apibrėžtą žodžių (leksemų) tipą.

Pagal kilmę homonimus galima skirstyti visų pirma į dvi rūšis: 1) vienakilmius, arba homogeninius ir 2) įvairiakilmius, arba heterogeninius. Vienakilmiai yra tokie, kurie atsiradę vienos kalbos ribose (pvz., minėtasis nerti, be to, dar banda „gyvulių kaimenė“ ir banda „kepalas“, derėti „tikti“ ir derėti „augti, vaisių duoti“), o įvairiakilmiai – tokie, kurie atsiradę ne iš vienos kalbos (pvz., minėtieji baras, kasa, be to, lynas „tokia žuvis“ ir lynas „metalinė virvė“ – skolinys iš lenkų lina).

Savo ruožtu vienakilmiai homonimai pagal jų susidarymo būdą gali būti skirstomi dar į smulkesnius porūšius: a) fonetinius, b) darybinius ir c) semantinius homonimus.

Fonetiniai homonimai susidaro tuomet, kai anksčiau buvę visai skirtingos garsinės struktūros žodžiai ilgainiui dėl įvairių kitimų fonetiškai suvienodėja. Pavyzdžiui, burti „telkti į krūvą“ yra išriedėjęs iš indoeuropietiškosios šaknies bh(e)ur-, turėjusios „pūsti“ reikšmę, o burti „kerėti, žavėti“ – iš bher – „kirsti, mušti“, bet vėliau tas skirtingas šaknis turėję žodžiai fonetiškai sutapo. Anglų sun „saulė“ yra kilęs iš senesnės formos sunne (plg. gotų sunno, sva. sunna), o son „sūnus“ – iš sunu (plg. got. sunus, liet. sūnus), tačiau vėliau šių žodžių fonetinė struktūra suvienodėjo, ir jie virto homonimais. Vokiečių Otter „ūdra“ kilęs iš senesnės formos ottar, o Otter „gyvatė“ – iš noter (plg. vva. nater), bet dabar šiedu žodžiai fonetiškai visai nesiskiria. Tas pats pasakytina ir apie prancūzų louer „girti, garbinti“ ir louer „išnuomoti“, kurių pirmasis kilęs iš lotynų laudare, o antrasis – iš locare.

Darybiniai homonimai atsiranda tuomet, kai prie panašios ar vienodos garsinės struktūros šaknų prijungiamas vienodas afiksas (priešdėlis, priesaga, galūnė) arba kai susipina įvairūs darybos būdai, pvz.: medingas „turintis daug medaus“ (medus + -ingas) ir medingas „turintis daug medžių“ (medis + -ingas), įvairuoti „būti įvairiam“ (įvairus + -uoti) ir įvairuoti (į- + vairuoti), suloti „sulai tekėti“ (sula + -oti) ir suloti „trumpai loti“ (su- + loti). Vokiečių Schauer „liūtis, kruša“ su priesaga -er yra padarytas iš schür (plg. angl. shower „liūtis“, rus. север „šiaurė“), o Schauer „žiūrovas“ – su ta pačia priesaga iš schauen „žiūrėti, stebėti“, taigi šie žodžiai fonetiškai sutapo dėl panašios darybos.

Pagaliau semantiniai homonimai susidaro tada, kai labai nutolsta poliseminio žodžio atskiros reikšmės. Pavyzdžiui, šitokiu būdu yra atsiradę homonimai kasa „plaukų pynė“ ir kasa „tokia organizmo liauka“ (pastaroji reikšmė, matyt, buvo pavadinimo metaforinio perkėlimo rezultatas, bet dabar tas metaforiškumas jau išblukęs, ir šnekančiajam nebeiškyla kokių nors formos panašumo asociacijų tarp „plaukų pynės“ ir „organizmo liaukos“). Tą patį galima pasakyti ir apie žodžius žiedas „augalo dauginimosi organas“ ir žiedas „rankos papuošalas“; angl. board „lenta; stalas“ ir board „taryba, valdyba“; vok. Schloß „spyna, užraktas“ ir Schloß „pilis, rūmai“; pranc. memoire „atmintis“ ir memoire „aiškinamasis raštas, pranešimas“ ir kt.

Įvairiakilmiai homonimai susidarymo būdo atžvilgiu taip pat nėra vienodi. Vieni jų yra atsiradę, pasiskolinus šalia savojo svetimos kalbos tos pačios garsinės struktūros žodį ar žodžius (dažniausiai pritaikius juos prie skolinamosios kalbos fonomorfologinės sistemos), pvz., minėtieji baras, kasa, lynas. Kiti vėl yra atsiradę, pasiskolinus iš svetimos kalbos ar kalbų du ar daugiau
žodžių, turinčių vienodą garsinę struktūrą, bet neturinčių savojoje kalboje koreliatų (tos pačios garsinės struktūros žodžių), pvz.: baronas „avinas“ (< bltr. боран) ir baronas „toks bajorų titulas“ (< pranc. baron), šachas „toks Rytų šalių monarcho titulas“ (< pers. šah) ir šachas „tokia grėsmė šachmatų žaidime“ (tos pačios kilmės). Tačiau pastarosios rūšies homonimų kalbose būna palyginti nedaug.

Viena iš sunkiausių problemų, iškylančių ypač aiškinamųjų žodynų sudarytojams, yra homonimų atribojimas nuo atskirų poliseminio žodžio reikšmių arba, kitaip tariant, homonimų išskyrimas. Mat ligi šiol dar nėra nustatytų griežtesnių kriterijų, leidžiančių pasakyti, ar tam tikru konkrečiu atveju turime vieną poliseminį žodį su nutolusia reikšme, ar du žodžius – homonimus. Todėl ir nenuostabu, kad atskiruose žodynuose (kartais net ir atskiruose to paties žodyno leidimuose) nevienodai atribojami homonimai. Pavyzdžiui, „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ pirmajame leidime (1954) veiksmažodžio nerti reikšmės „lįsti į vandenį“ ir „megzti“ pateiktos viename lizde (straipsnyje), t. y. kaip semantiniai vieno žodžio variantai, o antrajame leidime (1972) – jau kaip dviejų žodžių – homonimų reikšmės.

Teoriškai lyg ir nesunku būtų formuluoti homonimų atskyrimo nuo poliseminio žodžio kriterijų: jeigu visos kitos reikšmės gali būti išvestos iš pagrindinės, tada turėsime poliseminį žodį, o jeigu negali būti išvestos, – homonimus. Tačiau praktiniame žodynų sudarymo darbe pasitaiko nemaža atvejų, kai būna nelengva nustatyti sąsają tarp pagrindinės ir kurios nors kitos reikšmės. Sakysim, kad ir minėtasis kasos atvejis: „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ kasa kaip „plaukų pynė“ ir kasa kaip „tokia organizmo liauka“ pateikti viename lizde, t. y. nelaikomi homonimais. Tuo tarpu dabartiniam lietuviškai kalbančiam žmogui, pavartojusiam kasą „tokios organizmo liaukos“ reikšme, kaip minėta, nebekyla jokių asociacijų su kasa – „plaukų pyne“. Todėl sinchroniniu požiūriu šie žodžiai, be jokios abejonės, laikytini homonimais, nors istoriškai „tokios organizmo liaukos“ reikšmės atsiradimas ir yra susijęs su „plaukų pynės“ reikšme.

Ieškant objektyvių kriterijų homonimams atriboti nuo poliseminių žodžių, naujesniuose semasiologijos tyrinėjimuose taikomi įvairūs žodžių reikšmių analizės metodai: komponentinė žodžių analizė, distribucinė analizė, derivacinė analizė ir kt.

Vienas iš jų yra komponentinė žodžių analizė. Komponentinės analizės pagrindą sudaro mintis, kad kiekvieną žodžio reikšmę (sememą) galima išskaidyti į sudedamąsias dalis (semas). Sememos, kurių sudėtyje yra bendrų semų, laikomos vieno daugiareikšmio žodžio semantinės struktūros elementais. Jei sememos neturi bendrų komponentų, teigiama, kad jos priklauso homonimiškiems žodžiams.

Homonimus ir daugiareikšmius žodžius padeda atskirti ir distribucinė analizė. Distribucinė analizė remiasi prielaida, kad homonimai turi aiškiai skirtis savo leksinės distribucijos ypatybėmis (homonimiškų žodžių leksinė aplinka turi būti visiškai kitokia). O jei žodžiai yra distribuciškai ekvivalentūs, jie nėra atskiri žodžiai – tai tik vieno žodžio semantiniai variantai. Štai, pavyzdžiui, žodis (ar žodžiai?) vyti dabartinėje lietuvių kalboje turi tokias reikšmes: 1. „versti eiti, bėgti; ginti, varyti“; 2. „iš paskos bėgant ar važiuojant, stengtis priartėti ar pagauti“; 3. „vynioti“; 4. „sukant gaminti (virvę)“; 5. „sukti, krauti (lizdą)“. „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ ir nurodo tik vieną veiksmažodį vyti, turintį šias penkias reikšmes. Bet kalbos istorijos tyrinėtojų jau senokai įrodyta, kad dar indoeuropiečių prokalbėje yra buvę du homonimiški žodžiai. Šią išvadą patvirtina ir distribucinė analizė. Veiksmažodis vyti „versti eiti, bėgti; ginti“ (V1) reikalauja žodžių, reiškiančių veiksmo atlikėją (subjektą – S) ir veiksmo objektą (O), pvz.: Gyventojai (S) vijo kryžiuočius (O) šalin. Bernai (S) vijo kiekvieną mūsų (O) šluotražiais. Šio veiksmo atlikėjas ir objektas paprastai reiškiamas žmonių ar gyvulių pavadinimais. Veiksmažodis vyti „iš paskos bėgant ar važiuojant stengtis priartėti ar pagauti“ (V2) turi beveik tą pačią leksinę distribuciją: jo subjektu ar objektu taip pat eina žmonių ar gyvulių pavadinimai, pvz.: Vijo mane senelis – nepavijo. Šuo vejasi kiškį. V1 ir V2 skirtumas tik tas, kad V1 kontekstas dažnai praplečiamas vietos ar būdo aplinkybėmis, o V2 dažnai vartojamas sangrąžine forma. Abiem šiais atvejais reiškiamas veiksmas susijęs su judėjimu tam tikra kryptimi. Vadinasi, V1 ir V2 galima laikyti dviem vienos leksemos reikšmėmis. Kitos trys veiksmažodžio vyti reikšmės jau priklauso visai kitam žodžiui. Visais trim atvejais veiksmo atlikėjas – žmogus ar paukštis, bet jo objektas paprastai reiškiamas žodžiais siūlai, gija, viela arba botagas, pantis, lizdas, t. y. arba žodžiais, pavadinančiais lanksčią medžiagą, iš kurios gali būti gaminamas daiktas, arba žodžiais, nusakančiais konkretų daiktą, gaminamą atliekant vijimo veiksmą, pvz.: Vilnonius siūlus suvejame į kamuolius. Vijau virveles baltų
Vanagas veja lizdą medžio viršūnėje. Šiuo veiksmažodžiu, turinčiu tris nurodytas reikšmes, neišreiškiamas joks judėjimas. Jis priklauso gaminimą, darymą reiškiančių veiksmažodžių semantiniam laukui. Taigi, sinchroniškai analizuojant žodžių distribuciją, galima įrodyti šių žodžių homonimiškumą.

Homonimijai ir polisemijai atskirti kartais panaudojamas ir derivacinės analizės metodas. Homonimiški žodžiai dažniausiai turi skirtingus giminiškų žodžių lizdus. Atidžiai ištyrus visus žodžių darybinius ryšius, paaiškėja, kad homonimai paprastai tampa visiškai kitokių vedinių ar sudurtinių žodžių pamatiniais žodžiais. Pavyzdžiui, jau minėtų homonimų vyti „ginti, varyti“ ir vyti „sukti“ priesaginių vedinių analizė rodo, kad pirmojo veiksmažodžio derivacinių ryšių tinklas daug siauresnis. Iš vyti „ginti, varyti“ tegali būti padaromi keli daiktavardžiai (vijikas, vijimas, vytynės, „vijimosi rungtynės, lenktynės“, pavijys „kelio tarpas“), veiksmažodžiai vaikyti, vajoti ir prieveiksmis pavymui. O iš vyti „sukti“ galima padaryti kur kas daugiau vedinių: be sutampančių darybinėmis reikšmėmis derivatų vijikas, vijimas ir vajoti, galima paminėti dar tokius žodžius: vytynė „vieta, kur priaugę daug vytelių“, vijoklis „augalas, kuris vyniojasi“, vytis „vytinė, rykštė“, vytinė „t. p.“, vytelė. 1. „karklo atžala“; 2. „susukta vytinė tvoros basliams vyčioti“, vytulas „kas suvyta“, vytuvai „prietaisas siūlams vyti“, vynioti „sukti į ritinį“, vijoti „vyti, vynioti“ ir kt. Sutampančių derivatų leksinės reikšmės taip pat gerokai skiriasi, pvz.: vijikas iš vyti „ginti“ reiškia „gaudytojas persekiotojas“, o vijikas iš vyti „sukti“ – „sukėjas, pynikas“, vajoti, padarytas iš pirmojo veiksmažodžio, reiškia „vaikyti, gainioti“, o antrojo vyti vedinys – „vynioti, sukti į ritinį“.

Nors polisemijos ir homonimijos problemos sprendžiamos labai aktyviai, iki šiol nė vienoje kalboje nesurasta visai patikimų šių reiškinių skyrimo kriterijų. O tai yra daugybės nevienodumų įvairiuose žodynuose priežastis. Labai nevienodai aiškinamuosiuose žodynuose pateikiami specialiųjų mokslo šakų terminai. Vieni iš jų nurodomi kaip homonimai elementariąsias sąvokas reiškiantiems žodžiams, kiti – kaip atskiros daugiareikšmio žodžio reikšmės. Visa tai rodo didelį teorinių ir praktinių polisemijos-homonimijos problemų sudėtingumą ir aktualumą.

Nuo homonimų reikia atskirti homofonus, homoformas ir homografus.

Homofonai – tai fonetiškai sutapę, bet skirtingos rašybos, kilmės ir reikšmės žodžiai bei žodžių formos, pvz.: rūkti „eiti dūmams“ ir rūgti „darytis rūgščiam“, sekti „eiti paskui“ ir segti „pritvirtinti (saga ar kuo kitu)“; angl. all „visas“ ir awl „yla“, too „per daug“ ir two „du“; vok. die Seite „pusė“ ir die Saite „styga“; pranc. cher „mielas, brangus“ ir la chaire „katedra (paaukštinta vieta paskaitoms skaityti)“.

Homoformos – tai fonetiškai sutapusios atskiros įvairių žodžių formos, pvz.: bado (daiktavardžio kilm.) ir bado (veiksmažodžio es. l. 3 a.), maišai (dgs. vard.) ir maišai (es.1. 2 a.); angl. dear „brangus“ ir deer „elnias“, vok. trüge „neščiau“ ir trüge „apgaunu“. Tokių fonetiškai sutapusių formų. ypač gausu anglų kalboje.

Homografai – tai vienodai rašomi, bet skirtingai tariami žodžiai bei žodžių formos, pvz.; aukštas ir aukštas, balti ir balti; angl. lead „vadovauti“ ir lead „švinas“; vok. übersetzen „perkelti“ ir übersetzen „išversti“; pranc. fait „faktas“ ir fait „padarytas“.

Tiek homofonų, homoformų, tiek ir homografų tyrinėjimas nėra tiesioginis leksikologijos dalykas: homoformos priklauso morfologijos, stilistikos sritims, o homografai – rašybos teorijai. Tačiau kalbotyros įvado vadovėliuose jie paprastai apžvelgiami drauge su homonimais, nes įeina į bendrą homonimijos problematiką.

Baigiant apie homonimus, dar pridurtina, kad atskiri lingvistai nevienodai vertina jų vaidmenį kalboje, Yra manančių, kad „homonimai visais atvejais – tai apmaudus neskyrimas to, ką reikia skirti“ (A. Reformatskis), kad „jie trukdą suprasti šneką“ (J. Vendryes). Tačiau tokia nuomonė nėra labai pagrįsta: kiekvienoje kalboje yra daugiau ar mažiau homonimų, bet dėl to kalbantieji nejaučia didelių sunkumų – neaiškumus ar dviprasmybes visuomet pašalina kontekstas ar konkreti situacija.

b) Antonimai

Tai žodžiai, turintys skirtingą garsinę struktūrą ir priešingas leksines reikšmes, pvz.: baltas – juodas, didelis – mažas, draugas – priešas, arti – toli, girti – peikti; angl. old „senas“ – young „jaunas“; vok. reich „turtingas“ – arm „neturtingas“; pranc. entrer „ įeiti“ – sortir „išeiti“ ir pan.

Tuo atveju, kai žodis yra daugiareikšmis, atskiros jo reikšmės gali sudaryti kelias antonimines poras. Pavyzdžiui, didelis savo reikšme „nemažo dydžio“ yra antoniminis mažo reikšmei „nedidelio dydžio“ (plg. didelis namas – mažas namas), o „žymus“ reikšme – „nežymaus“ reikšmei (plg. didelis nuopelnas – mažas nuopelnas). Tačiau tarp didelio reikšmės „nemažo dydžio“ ir mažo reikšmės „nežymus“ antoniminių
santykių jau nebus, kitaip sakant, šios reikšmės nesudarys antonimines poros. Tai rodo, kad antonimiškumas iškyla aikštėn tiktai tam tikros vienos reikšmės ribose.

Antonimai gali būti bendrašakniai ir nebendrašakniai. Visi minėtieji antonimai yra nebendrašakniai, t. y. jų šaknys turi skirtingą fonetinę struktūrą. Tokios rūšies antonimų priešprieša slypi jau pačioje jų šaknų semantikoje. Bendrašakniai, kaip matyti iš pavadinimo, yra tokie antonimai, kurie turi bendras, vienodas šaknis ir jų priešingas reikšmes lemia įvairūs afiksai, pvz.: darbas – nedarbas, laimė – nelaimė, atvykti – išvykti, protingas – beprotis; angl. logical „logiškas“ – illogical „nelogiškas“; vok. gehorsam „paklusnus“ – ungehorsam „nepaklusnus“; pranc. certain „tikras“ – incertain „netikras“.

Ypač daug bendrašaknių antonimų kalbose yra su neigiamaisiais priešdėliais, nes jie dažnai suteikia šakniai priešingą reikšmę. Tačiau ne visada neigiamąjį priešdėlį turintis žodis yra antonimas: antonimu jis tampa tik tuomet, kai pridėjus tokį priešdėlį atsiranda nauja savarankiška reikšmė. Pavyzdžiui, žodis nešaltas nėra šalto antonimas dėl to, kad „nešaltas“ nereiškia „šalto“ priešybės: „nešaltas“ gali būti ir „drungnas“, „truputį šaltas“ (šalto antonimas bus karštas). Tuo tarpu darbas – nedarbas bus antonimai, nes nedarbas su priešdėliu ne- įgyja naują priešingą reikšmę – „darbo nebuvimas“.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2638 žodžiai iš 5245 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.