Turtas kaip civilinių teisių objektas labaratorinis1
5 (100%) 1 vote

Turtas kaip civilinių teisių objektas labaratorinis1

1. Turinys ………………………………………………………………………2

2. Įvadas ………………………………………………….……………………3

3. Nuosavybė ir turtas civiliniame ir baudžiamajame kodeksuose………..…….4

4. Įmonė – nuosavybės teisės objektas…………………………………………..6

5. Vertybiniai popieriai kaip specifinis civilinių teisių objektas…………………8

6. Ekonominė turto samprata……………………………………………………11

7. Išvados……………………………………………………………………….13

8. 14 temos (Atstovavimas) 9 uždavinys……………………………………….14

9. Literatūra……………………………………………………………………..16

Įvadas

Civilinio kodekso 1.97 straipsnyje 1- oje dalyje sakoma, jog civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės.

2- oje dalyje tai, jog daiktai ir turtas, kurių apyvarta yra ribota, gali būti civilinių teisių objektai tik įstatymų numatytais atvejais. Daiktai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos ar kurių apyvarta yra ribota, turi būti įsakmiai nurodyti įstatymuose. Priešingu atveju laikoma, jog tų daiktų ar turto civilinė apyvarta neapribota.

Taigi civilinių teisių objektai yra visa tai, su kuo yra susijusios civilinių teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos. Šiame straipsnyje pateiktas civilinių teisių objektų sąrašas nėra baigtinis,nes nurodoma, kad civilinių teisių objektas yra ir kitos turtinės ir neturtinės vertybės, kurias saugo civilinė teisė, t. y. vardas, gyvybė, sveikata, kūno neliečiamumas, garbė, orumas, žmogaus privatus gyvenimas, autoriaus vardas, dalykinė reputacija, juridinio asmens pavadinimas, prekės (paslaugų) ženklas ir kitos vertybės su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių padarinių atsiradimą.

Sąvoką “turtas” reiškia daiktus, turtines teises ir turtines pareigas, pinigus. Siauruoju požiūriu ši sąvoka reiškia daiktą ar daiktų visumą. Plačiuoju požiūriu “turtas” – tai ir daiktai, ir turtinės teisės bei pareigos, išimtinės teisės, žaliavos, prekės pastatai, pinigai, prekių ir paslaugų ženklai t.t., o taip pat veiksmai ir veiksmų rezultatai – tai paslaugų teikimas, darbų atlikimas ir panašiai. Paslauga – tai veiksmai ar veikla, atliekama pagal užsakymą, nesiekiant sukurti materialaus rezultato, pavyzdžiui saugojimas. Kai kada paslauga gali sukurti materialų rezultatą, pavyzdžiui, gydytojas stomatologas sudeda pacientui dantis, tačiau šis rezultatas neatskiriamas nuo pačios paslaugos.

Straipsnio 2-oje dalyje įtvirtinta daiktų ir turto civilinės apyvartos neribojimo prezumpcija, tai yra pripažįstama, kad daiktai ar kitas turtas nėra išimti iš civilinės apyvartos ir jų apyvarta nėra ribota. Apyvarta – tai daiktų perleidimas (pardavimas, dovanojimas), perdavimas kitiems asmenims (pvz. nuoma), jų perėjimas kitų asmenų nuosavybės universalaus (pvz. paveldėjimo) arba singuliarinio teisių perėjimo būdu. Daiktai – tai materialūs mus supančio pasaulio dalykai, esantys kietosios, skystosios ir kitokios fizinės būsenos. Civiliniame kodekse daiktais laikoma elektros ir šilumos energija.

Turto teisinė problematika visada buvo ir tebėra aktuali įvairiose teisės šakose. Pastaruoju metu imama tolti nuo tradicinių nuosavybės ir turto doktrinų tiek Lietuvos civilinės , tiek ir baudžiamosios teisių moksluose. Į turto sampratą žiūrima kur kas plačiau, ši sąvoka nebetapatinama vien su materialiais daiktais, ir vis dažniau pabrėžiama nematerialaus turto svarba, analizuojami tokio turto priklausomumo jo turėtojui teisiniai aspektai, kokių rūšių turtas gali ir kokių negali būti nuosavybės objektu ir ką reiškia ekonominis turinys kaip esminė turto savybė.

Nuosavybė ir turtas civiliniame ir baudžiamajame kodeksuose

Baudžiamoji teisė savais metodais saugo turtinius santykius nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir užtikrindama šią apsaugą, vartoja esmines civilistikos nuosavybės ir turto kategorijas. Kaip žinoma, viso turtinių nusikaltimų skirsnio pavadinimas yra “Nusikaltimai nuosavybei” ir tai yra imperatyvus nurodymas, prieš ką nukreipti visi šie nusikaltimai. Taigi nuosavybės teisė – tai tarsi baudžiamosios teisinės apsaugos rėmai, kurių neperžengdami turime aiškinti įvairių nusikaltimų požymius, taip pat ir turto sąvoką. Lietuvos baudžiamojoje teisėje susiformavo civiline teise pagrįsta gana aiški koncepcija, kuri nuosavybę kaip saugomą gėrį aiškina per savininkui priklausančių absoliučių teisių triadą – teises valdyti, naudotis ir disponuoti savo turtu.

Tuo tarpu pats turtas kaip nuosavybės objektas baudžiamojoje teisėje tradiciškai tapatinamas su materialiu ekonominę vertę turinčiu daiktu pasisavintu iš gamtos arba sukurtu gamybos procese. Turto kaip nusikaltimų nuosavybei požymio tapatinimas su materialiu daiktu taip pat buvo pagrįstas civilinėje teisėje vyraujančia nuostata šiuo klausimu. Pavyzdžiui, 1997 m.išleistame civilinės teisės vadovėlyje teigiama kad
nuosavybės objektus tiksliausiai būtų apibrėžti kaip materialinio pasaulio dalykus, kurie yra kaip darbo produktai sukurti gamybos procese arba kitaip pasisavinti iš gamtos. Nuosavybės teisė į materialius dalykus, pavyzdžiui, vertybinius popierius su kuriais yra identifikuojama. Nors toks požiūris gana aiškiai apibūdina nuosavybės ir turto santykį, tačiau jis gerai paaiškina tik tuos nusikaltimus , kurie pasireiškia svetimo materialaus turto užvaldymu ar sunaikinimu.

Taigi šią dieną susiduriama su būtinumu tinkamai paaiškinti sudėtingesnius nusikaltimus, kurie gali pasireikšti neteisėtai įgyjant turtines teises (sukčiavimas, turto prievartavimas), pasisavinant arba įgyjant negrynuosius pinigus (svetimo turto pasisavinimas arba iššvaistymas), siekiant priversti pasidalyti komercine paslaptimi (turto prievartavimas).

Naujajame civiliniame kodekse nuosavybės teisė apibrėžta pasinaudojant tradicine “triados koncepcija” – kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų valdyti, naudoti nuosavybės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37str.). Naujas civilinis kodeksas, priešingai senai koncepcijai, griežtai nesusiaurina nuosavybės teisės objekto materialumo požymių, palieka nuosavybės teisės ribas atviras, nurodydamas, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas (CK 4.38 str.).

Iš karto kyla klausimas, koks yra tas kitas turtas, kokius materialaus ir nematerialaus pasaulio daiktus jis apima. Juk turto samprata nėra vienareikšmė. Kaip ir minėjau, turtas gali būti suvoktas įvairiai: ir kaip materialių daiktų visuma ir plačiau.

Seniai pastebėta, kad teisinę turto prigimtį gerai atskleidžia vadinamoji juridinė turto samprata. Ši samprata turtu pripažįsta daiktų, turtinių teisių ir pareigų visumą arba turtinį asmens aktyvą ir pasyvą kaip visumą. Taip turtas suvokiamas, kai kalbama apie jo paveldėjimą ir daugelį kitų civilinės teisės institutų. Ir niekas nesiginčys, kad turtinė žmogaus sfera jokiu būdu neapsiriboja materialiais daiktais, ir į ją įeina ir vadinamieji nematerialūs daiktai, pavyzdžiui, turtinės teisės. Tačiau kyla klausimas, kokie nematerialūs pasaulio dalykai geba būti valdymo, disponavimo ir naudojimosi objektais, kol kas lieka atviras. Ši problema iki šiol nebuvo keliama teisinėje literatūroje, nors ji ir turi didelę teorinę ir praktinę reikšmę.

Pirmiausia kyla klausimas, ar turtinės teisės laikytinos nuosavybės objektu. Žymūs civilistai dar XIX amžiuje teigė, kad pati teisė įgauna objektyvumą tik kaip turėjimo dalyką, kai jos turėtojas gali pasinaudoti ja ir atlikti disponavimo aktą. Kaip turėjimo dalykas pati turtinė teisė (ne tik jos objektas) taip pat įgauna objektyvią piniginę išraišką, tampa asmens turto dalimi, gali būti perleista, įkeista ir pan. Šia prasme teisė sutampa su nematerialaus daikto samprata, t.y. su tuo, kas Romėnų teisėje buvo žinoma kaip res incorporales. Todėl teisės turėtojo padėtis pagrįstai dažnai palyginama su savininko statusu. Netiesiogiai naujas Civilinis kodeksas pripažįsta nuosavybės teisę į teises.

Įmonė kaip nuosavybės teisės objektas

Įmonė kaip turto ir turtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų visuma laikoma nekilnojamuoju daiktu (1.110 str.) ir besąlygiškai pripažįstama nuosavybės objektu. Žinant, kad civilinėje teisėje galioja principas “Galima viskas, kas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms bei bendriesiems teisės principams”, galėtume manyti, kad skolininkai savo prievolių įvykdymą galėtų užtikrinti įkeisdami jiems priklausančias įmones. Tačiau ar teisė leidžia tai daryti? Siekiant atsakyti į šį klausimą reikia visų pirma atsakyti į klausimą “kas yra įmonė? ”

Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo [ 2 ] 2 str. įmonę apibrėžia kaip savo firmos vardą turintį ūkinį vienetą, įsteigtą įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei – ūkinei veiklai. Pagal šį įstatymą įmonė, kaip teisės subjektas (įmonininkas), gali turėti juridinio asmens teises arba veikti kaip fizinis asmuo (būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įmonių įstatymo nuostata, numatanti, jog “įmonė…gali …veikti kaip fizinis asmuo”, nėra suderinta su CK antrosios knygos normomis. Kodekso prasme kiekviena įmonės forma yra laikoma juridiniu asmeniu. Pvz., CK 2.50 str. 4 dalyje individuali (personalinė) įmonė ir ūkinė bendrija priskiriamos prie neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų). Šios nuostatos įvardija įmonę kaip civilinių santykių subjektą.

Įmonė gali būti vadinama ir tam tikra turto dalis. Tarkime, kad viena alaus darykla, gaminanti alų, parduodamą su “Utenos alaus” prekės ženklu, yra dvi vienai akcinei bendrovei priklausančios alaus daryklos. Kiekviena iš jų sudaro atskirą, funkcionavimo prasme turtinį kompleksą, kuris neturi subjektiškumo, tačiau turi kitą svarbią savybę – duoda pajamas veikdamas kaip vientisas kompleksas, kurį sudaro pastatai, statiniai, žaliavos, atsargos, įrenginiai., produkcija ir kt. Su šiuo kompleksu susiję ir jo savininko – akcinės bendrovės turima teisė naudotis žemės sklypu, ant kurio stovi alaus darykla, reikalavimai ir skolos, atsiradusios dėl šio komplekso veiklos, teisė į prekės ženklą bei kitos turtinės ir neturtinės teisės. Toks
santykinai savarankiškas, vykdantis gamybą ir duodantis pajamas turtinis kompleksas gali būti patrauklus verslo objektas.

Įmonė kartu yra sudėtingas materialaus ir nematerialaus turto bei neturtinių teisių junginys, todėl visiškai suprantama, kad jos pripažinimas civilinės apyvartos objektu lėmė būtinumą nustatyti tokio objekto teisinį režimą. Būtent tai ir buvo padaryta 2001m. liepos 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Šiuo metu sąvoka “įmonė’ turi dvi reikšmes: ji gali reikšti civilinių teisinių santykių objektą arba subjektą.

Įmonės perdavimą ir nuomą reglamentuoja CK 6.23 – 28 str. 9 ir 8 skirsniai. Jeigu įmonę galima parduoti, nuomoti, tai kodėl negalima jos įkeisti? Svarbu, kad ji turėtų savo vertę ir dėl to būtų patraukli kreditoriams.

Lietuvos įstatymai nedraudžia įmonės įkeitimo bet ir nenustato jam kokių nors specialių taisyklių, todėl vertindami galimybę įkeisti įmonę turime išsiaiškinti ir šio objekto turinį.Kas sudaro įmonę? Ar teisės subjektu esanti įmonė gali būti ir teisių objektu?

Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko įmonės, kaip teisių objekto sampratą. Analizė atskleidžia CK vartojamo įmonės termino dviprasmiškumą. Jis gana detaliai reglamentuoja įmonės pirkimą – pardavimą ir nuomą . CK6.402 str. 2 ir 3 dalys. Šioje normoje nustatomas su pardavimo objektu susijusių pardavėjo teisių (teisės į firmos vardą, prekių ar paslaugų ženklą, teisių, kurias įgijo pagal leidimus) perleidimo režimas. Tokių teisių ir pareigų turėtoju gali būti tik asmuo, t.y. civilinių teisinių santykių subjektas, o tai leidžia daryti išvadą, kad perduodamas objektas (įmonė) neturi civilinio teisinio subjektiškumo. Tik tuo atveju, jei parduodamą įmonę laikysime ne juridiniu asmeniu, o turtiniu kompleksu, neturinčiu subjektiškumo 6.402 straipsnio nuostatos galės būti logiškai paaiškinamos. Perduodamos įmonės subjektiškumą paneigia ir 6.536 str., nustatantis, kad su parduodama pagal nuomos sutartį įmone kartu perleidžiamos ir reikalavimo teisės bei perkeliamos skolos. Cesija ir skolos perkėlimas yra prievolinės teisės institutai, numatantys prievolės subjektų pasikeitimo būdus. Todėl galime daryti išvadą, kad reikalavimo teisės ir skolos perduodamos su nuomojama įmone yra nuomotojo turto dalis.

Įkaito turėtojo teisė paprastai įgyvendinama parduodant įkeitimo objektą. Dėl šios priežasties į įmonę kaip į įkeitimo objektą reikėtų žiūrėti ir kaip į pirkimo – pardavimo objektą. Tokiu būdu apibrėžiant įmonę kaip įkeitimo objektą turi būti išlaikytas specialumo principas bei nustatyta įmonės vertė.

Kadangi įmonė yra vientisas turtinis kompleksas, apimantis visas turto rūšis, naudojamas pelnui gauti, – pastatus, kitą nekilnojamąjį turtą, įrenginius, žemės nuomos ar panaudos teisę ir kitas turtines teises, taip pat teises į firmos vardą, prekės ženklą, gamybines ir komercines paslaptis ir kt.

Dėl tos priežasties įmonė kaip civilinių teisių objektas pripažįstama nekilnojamuoju daiktu. Nepaisant to, ji negali būti hipotekos objektu, kadangi ją sudaro turtinio ir neturtinio pobūdžio dalykai, kurių prigimtis reikalauja skirtingo perleidimo režimo. Dėl šios priežasties įmonės įkeitimas turėtų būti atskirai reglamentuotas.

Vertybiniai popieriai kaip specifinis civilinių teisių objektas

Kitas civilinių teisių objektas yra vertybiniai popieriai. Jų yra įvairių rūšių: akcijos, obligacijos, čekiai, vekseliai, konosamentai, išvestiniai popieriai ir kt. Tai vertybiniai popieriai, kuriais daugiausia prekiaujama rinkoje, konkrečiai imant – Vyriausybės vertybiniais popieriais, akcinių bendrovių akcijomis ir obligacijomis. Per paskutinius keletą dešimtmečių vertybinių popierių rinkos pasaulyje itin pasikeitė. Jų išleidimo ir prekybos apimtys išaugo iki didžiulių mastų.

Lietuvos vertybinių popierių rinka nėra ypač didelė, tačiau verta paminėti, kad 2000 m. pirminėje vertybinių popierių rinkoje (emitentui viešai platinant vertybinius popierius) 70 bendrovių pritraukė 543 mln. litų (219 mln.akcijomis ir 324 mln. Obligacijomis). Aktyviai vidaus rinkoje skolinasi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 2000 m. įvyko 60 Vyriausybės vertybinių popierių aukcionų, kuriuose Vyriausybė išplatino 2453 mln. litų nominalios vertės vertybinių popierių. Antrinėje rinkoje (kai prekiaujama jau išleistais vertybiniais popieriais) prekyba Lietuvos vertybinių popierių biržoje 2000 m.siekė 1759 mln.litų (sandorių skaičius – 53 763) ir šie skaičiai šiandieną vis didėja.

Savaime suprantama, kad esant tokioms vertybinių popierių emisijų ir prekybos apimtims, neįmanoma būtų prekiauti materialiomis akcijomis ir obligacijomis, kaip buvo įprasta prieš keletą dešimtmečių. Taigi, siekiant sumažinti kaštus, susijusius su materialių vertybinių popierių gamyba, apsaugos priemonių taikymu, taip pat rizikas, susijusias su šių dokumentų vagystėmis (pvz., prarasti vertybiniai popieriai gali būti perleisti sąžiningam įgijėjui, kurio teisės būtų labiau ginamos nei tikrojo savininko), buvo arba visiškai atsisakyta materialių vertybinių popierių (įvedant specializuotose institucijose tvarkomų vertybinių popierių sąskaitų sistemas, vadinamoji vertybinių popierių dematerializacija), arba
vertybiniai popieriai buvo atiduodami saugoti vienai institucijai, kuri atidarydavo vertybinių popierių sąskaitas kitoms, o šios savo ruožtu galėdavo tokias sąskaitas atidaryti savo klientams ir t.t. Šių pakeitimų esmė yra ta, kad nelieka fiziško materialių dokumentų perdavimo, vertybiniai popieriai perleidžiami tik atliekant įrašus vertybinių popierių sąskaitose.

Lietuvoje nuo pat vertybinių popierių rinkos kūrimo pradžios pasirinktas vertybinių popierių dematerializavimas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo ir apyvartos tvarkos 8 punktą šie vertybiniai popieriai išleidžiami nematerialia forma. Pagal akcinių bendrovių įstatymo [20] 41 str. 1 dalį uždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti materialios (pagal LR Vyriausybės nustatytus reikalavimus atspausdinti dokumentai) arba nematerialios (įrašai vertybinių popierių sąskaitose), o akcinių bendrovių akcijos turi būti nematerialios. Šiuo metu viešąją vertybinių popierių apyvartą Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymas bei kiti teisės aktai. Kadangi nebėra materialių dokumentų, kuriuose, klasikinių autorių teigimu, buvo įtvirtintos išreikštos teisės, tampa neaišku, kokias teises įgyja investuotojai, nusipirkę vertybinių popierių, kai negauna jokių dokumentų, o tik atliekami įrašai sąskaitose. Kokias teises investuotojui suteikia vertybiniai popieriai? Kokias teises investuotojas turi į pačius vertybinius popierius? Kas šiuo atveju yra civilinių teisių objektas? Įrašas sąskaitoje?

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2453 žodžiai iš 4832 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.