TURINYS
PRATARMĖ 4
VERSLAS IR JO APLINKA 5
Verslo samprata, tikslai ir funkcijos 5
Verslo rūšys 7
Pagrindinės verslo plėtros sąlygos 8
Verslo aplinka 9
Ekonominės informacijos reikšmė verslo plėtrai 10
Verslo struktūra ir ekonominės veiklos rūšių klasifikavimas. 11
Lietuvos ūkio ekonominė bei socialinė raida ir prioritetinės plėtros
kryptys 12
VERSLO ĮMONĖS IR JŲ VEIKLOS YPATUMAI 16
Įmonės apibrėžimas, pagrindiniai jos bruožai 16
Įmonės tikslai 17
Įmonės ekonominė pusiausvyra 18
Įmonių klasifikavimo tikslai ir požymiai 18
Individuali įmonė 20
Ūkinė bendrija 21
Akcinė bendrovė 24
Valstybės ir savivaldybės įmonė 26
Įmonės steigimas 27
Kitos verslo kūrimo formos 30
Smulkusis ir vidutinis verslas 32
Įmonių sąjungos ir susivienijimai 33
Gamybos įmonės veikla. Gamybos procesas, jo elementai, rūšys ir fazės.
34
Gamybos tipai 37
Gamybos ciklas 39
Įmonės gamybos struktūra 40
Produkcijos nomenklatūros ir asortimento samprata ir formavimas 41
Produkcijos pardavimo ir gamybos apimčių suderinimas 42
Produkcijos gamybos apimties pagrindimas gamybos pajėgumu. Gamybos pajėgumo
samprata. 44
Gamybos pajėgumo apskaičiavimas 45
Prekybos įmonės veikla 47
Paslaugų verslo organizavimo ypatumai 49
VERSLO ĮMONĖS TURTAS 51
Turtas ir jo rūšys. Ilgalaikio turto klasifikavimas. 51
Ilgalaikio materialiojo turto įkainojimas. Turto vertės pasikeitimo
funkcija. 53
Ilgalaikio turto nusidėvėjimas (amortizacija) 55
Turto naudojimo rodikliai 58
Trumpalaikis turtas, jo sudėtis 59
Atsargų įkainojimo samprata 60
Trumpalaikio turto apyvartumas, jo rodikliai 61
Įmonės kapitalas, jo sudėtis 63
MATERIALINIŲ IŠTEKLIŲ POREIKIO SKAIČIAVIMAS 64
Materialinių išteklių sąvoka ir klasifikavimas 64
Medžiagų sunaudojimo normos 65
Medžiagų panaudojimo efektyvumo rodikliai 65
Medžiagų poreikio skaičiavimas 66
Elektros energijos poreikio skaičiavimas 67
Tiekimo organizavimas ir tiekėjų parinkimas 68
Materialinių išteklių atsargų paskirtis. Atsargų rūšys. 69
Grafinis atsargų kitimo vaizdavimas 71
Optimalus užsakymo dydis 73
DARBO IŠTEKLIAI 74
Įmonės darbuotojų klasifikavimas 74
Darbuotojų poreikio apskaičiavimas 75
Darbo našumas (produktyvumas) 78
DARBO NORMAVIMAS IR APMOKĖJIMAS ……80
Darbo normavimo esmė. Darbo normos, jų rūšys.. 80
Darbo užmokestis ir jo dydį lemiantys veiksniai .81
Darbo užmokesčio organizavimas. 82
Darbo užmokesčio formos ir sistemos. 84
Naujos darbo apmokėjimo tendencijos .88
ĮMONĖS IŠLAIDŲ KLASIFIKAVIMAS IR SKAIČIAVIMAS .90
Išlaidų apibūdinimas ir klasifikavimas .90
Išlaidų klasifikavimas pagal gamybos apimties įtaką .92
Išlaidų klasifikavimas pagal įskaitymą į produkcijos savikainą. 94
Produkto (gamybos) ir laikotarpio išlaidos. Gamybos išlaidų elementai
.95
Parduotų prekių savikaina gamybos ir prekybos įmonėse. 96
Produkcijos savikaina, jos reikšmė ir rūšys .97
Produkcijos savikainos kalkuliavimas .98
PAJAMOS IR PELNAS .102
Pajamos ir jų susidarymo šaltiniai .102
Pelnas ir jo rodikliai .102
Įmonės veiklos pelningumo rodikliai .104
Nenuostolingų pardavimų mastas .106
LITERATŪRA 109
PRATARMĖ
Verslo ekonomika – vienas iš profesinei kvalifikacijai įgyti dėstomų
dalykų. Šio dalyko tikslas – ugdyti supratimą apie verslą, jo vaidmenį
visuomenėje, gebėti apskaičiuoti įmonės veiklos ekonominius rodiklius,
pagrįsti veiklos naudingumą.
Verslo ekonomikos modulio studijoms dar stokojama specialios
literatūros. Šio studijų modulio konspektai parengti pagal Ekonomikos
katedroje suderintą programą. Jie aprobuoti Ekonomikos katedroje (2005-06-
22; protokolo Nr. 10) ir skirti neakivaizdinių studijų studentams, tačiau
jais gali naudotis ir dieninių studijų studentai.
Konspektuose apžvelgiamos verslo rūšys, tikslai, aplinka, Lietuvos
ūkio sistema, ūkio plėtros galimybės ir tendencijos. Studentai
supažindinami su verslo įmonių įvairove, jų veiklos ypatumais, steigimo
tvarka, materialinių bei darbo išteklių formavimu ir jų poreikio nustatymu.
Aptariama, kaip apskaičiuoti išlaidas ir pajamas, pelną ir pelningumą,
nustatyti nenuostolingų pardavimų mastą.
Konspektuose medžiaga pateikta glaustai, naudojant įvairią
literatūrą. Kartu pateikiama savarankiškoms studijoms rekomenduojamos
literatūros sąrašas. Studentai gali savarankiškai išsamiau studijuoti
kiekvieną programos temą. Pateiktus verslo ekonomikos klausimus studentai
turėtų papildyti per pratybas, spręsdami konkrečias praktines užduotis.
VERSLAS IR JO APLINKA
Verslas yra žaidimas,
didžiausias žaidimas
pasaulyje, jeigu jūs žinote
kaip žaisti.
T. J.
Votsonas
1. VERSLO SAMPRATA, TIKSLAI IR FUNKCIJOS.
2. VERSLO RŪŠYS.
3. PAGRINDINĖS VERSLO PLĖTROS SĄLYGOS.
4. VERSLO APLINKA.
5. EKONOMINĖS INFORMACIJOS REIKŠMĖ VERSLO PLĖTRAI.
6. VERSLO STRUKTŪRA IR EKONOMINĖS VEIKLOS RŪŠIŲ KLASIFIKAVIMAS.
7. LIETUVOS ŪKIO EKONOMINĖ BEI SOCIALINĖ RAIDA IR PRIORITETINĖS PLĖTROS
KRYPTYS.
1.1. Verslo samprata, tikslai ir funkcijos
Versle pasirodo įgimtas žmogaus noras pasireikšti, save įtvirtinti.
Siekdamas sau naudos, verslo žmogus veikia ir visuomenės labui. Vakarų
šalių verslo istorijoje yra daug pavyzdžių, kai pagrindinis motyvas
organizuoti verslą buvo materialinis ir moralinis nepasitenkinimas savo
padėtimi. Tai privertė dalį žmonių galvoti ir veikti, ieškoti naujų gamybos
būdų ir sprendimų. Tačiau tik XX a. viduryje susiklostė šiuolaikinio
verslininko novatoriaus samprata, t. y. išryškinamas novatoriškumas ir
naujovės kaip svarbus verslininkystės požymis. Šiam požiūriui įgyvendinti
reikia ne tik kūrybiškai mąstyti, bet ir suprasti jėgų, veikiančių
susiklosčiusioje aplinkoje, išdėstymą.
Šiuolaikinėje ekonomikos literatūroje verslo sąvoka apibrėžiama
įvairiai. Bendriausiais bruožais verslą galima apibrėžti taip: verslas –
tai veikla, teikianti naudą verslininkui ir kitiems, tarpininkaujantiems
prekiniams mainams.
Verslo rūšių įvairovė leidžia visapusiškai tenkinti visuomenės narių
poreikius. Vadinasi, verslas kuria naudą. Verslo naudą žmogui ir visuomenei
atskleidžia jo atliekamos funkcijos:
✓ verslai gamina prekes ir teikia paslaugas;
✓ verslai sukuria turtą;
✓ verslai perskirsto išteklius, skatina konkurenciją;
✓ verslininkai kuria naujas darbo vietas;
✓ verslininkai moka mokesčius;
✓ verslai tenkina asmeninius poreikius bei siekius tų asmenų, kurie juos
turi ir valdo;
✓ verslai (ypač nauji) yra tarsi laboratorijos, kuriose galima pigiai
išbandyti idėjas, produktus, paslaugas, naujas rinkas;
✓ verslai užpildo ribotas geografines, gamybines, paslaugų rinkas ir kt.
Verslo sampratą padeda suvokti bendroji verslo schema:P – pradiniai pinigai; GV – gamybos veiksniai;
PR – prekės ir paslaugos; P1 – pradiniai pinigai plius pelnas.
Verslo sandarą galima pavaizduoti ir taip:
P ( GV ( PR ( P1,
Suprantama, kad čia P1 > P, t. y. pelnas, kaip pinigų prieaugis yra
verslo tikslas. Tiesa, pagrindinis tikslas gali būti ir ne pelnas, bet be
pelno verslas negalės vystytis.
Norėdamas pagaminti prekes, teikti paslaugas, verslininkas į
ekonominę veiklą turi įtraukti gamybos išteklius. Gamybos ištekliai yra
trijų rūšių: gamtiniai, žmogiškieji ir kapitalo ištekliai. Gamtiniai
ištekliai yra natūrali gamtos dovana. Žmogiškieji ištekliai, arba darbas,
yra visos tos fizinės ir protinės pastangos, kurias žmonės naudoja prekėms
ir paslaugoms kurti. Kapitalo ištekliai yra pastatai, mašinos, įrankiai,
kurie irgi naudojami prekėms ir paslaugoms kurti. Kadangi gaminant bet kurį
produktą ar teikiant paslaugą, visada prireiks gamtinių, žmogiškųjų ir
kapitalo išteklių, dažnai jie vadinami gamybos veiksniais. Su trimis
pagrindiniais gamybos veiksniais, ypač su žmogiškaisiais ištekliais,
artimai susijęs verslumo veiksnys. Verslumas – gamybos veiksnys, kurio
turinys – žmogaus gebėjimas sujungti kapitalo, žmogiškuosius ir gamtinius
išteklius, organizuoti verslą, įgyvendinti inovacijas, rizikuoti savo turtu
ir gerove siekiant pelno.
Verslininkas – asmuo, disponuojantis kapitalu ir, siekdamas jį
padidinti, ieškantis naujų pelningų veiklos krypčių, pasitelkiantis
dalykines ir žmogiškąsias savybes.
Vykdydamas savo tiesioginę funkciją – vartotojų poreikių tenkinimą –
verslininkas tuo pačiu atlieka ir partnerio vaidmenį: suteikia galimybę
uždirbti kitiems žmonėms. Taigi, jo noras kurti gėrybes yra naudingas ne
vien jam pačiam, bet ir kitiems visuomenės nariams.
Nepaisant verslininkų įvairovės, randama daug dalykų, kurie yra
bendri visiems verslininkams. Visų pirma, tai – verslo iniciatyvos motyvai
ir veiklos stimulai. Tarp tokių motyvų yra tradiciniai ir plačiai žinomi:
siekimas būti šeimininku pačiam sau ir noras uždirbti kuo daugiau pinigų.
Tačiau ne visiems verslininkams tai svarbiausia. Yra ir kitų, daugiau ar
mažiau patrauklių verslo stimulų.
Kitas bendras dalykas – tai visiems verslininkams būdingi asmens
bruožai. Kiekvienas žmogus, nusprendęs pradėti verslą, turėtų išsiaiškinti
savo būdo bruožus ir ugdyti tuos, kurie svarbūs verslininkui. Dažniausiai
minimi verslininko asmens bruožai yra iniciatyvumas, komunikabilumas,
gebėjimas vadovauti, ryžtingumas, polinkis į pamatuotą riziką,
užsispyrimas, darbingumas, imlumas informacijai.
Šalia to, verslininkas privalo įvertinti verslo materialines
prielaidas: koks kapitalas reikalingas verslui pradėti, kokios banko
kredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimo galimybės ir sąlygos, kokios
galimybės įsigyti patalpas, techniką, kokia padėtis žaliavų,
darbo rinkoje, ar pakankamas rinkos dydis produkcijai realizuoti,
kokia gali būti konkurencija ir kt.
1.2. VERSLO RŪŠYS
Atskirų verslininkų veikla yra specializuota: vieni daugiau užsiima
gamyba, mokamų paslaugų teikimu, kiti – komercine veikla. Dėl to,
apibūdinant verslo struktūrą šalyje, visas verslo sritis sąlygiškai galima
suskirstyti į šias verslo rūšis:
1. Gamybinis verslas, t. y. verslo sritys, kuriose gaminamas produktas
rinkai, teikiamos mokamos paslaugos (pramonė, žemės, miškų ūkis, statyba,
transportas, buitinės, turizmo, mokamos sveikatos apsaugos paslaugos ir
kt.). Kad verslininkas gamybininkas galėtų pradėti gamybą, jis turi
turėti arba įsigyti gamybos veiksnius (darbo jėgą, įrengimus, įrangą,
medžiagas, informaciją). Be to, verslininkui gali prireikti ir kitų
paslaugų (transportas, statyba, apskaita ir kt.), kurioms atlikti jis
gali pasisamdyti iš šalies asmenis bei organizacijas. Jeigu verslininkas
neturi „startinio kapitalo“, tai jis priverstas kreiptis į komercinį
banką ar kitą laisvų pinigų savininką ir gauti kreditą. Kreditas su
palūkanomis grąžinamas pardavus pagamintas prekes ir gavus pinigus.
Netiesioginiai verslo dalyviai yra valstybinės ir vietinės finansų
organizacijos, mokesčių inspekcijos.
2. Komercinis verslas, t. y. verslo sritys, kuriose vyrauja komercija
(didmeninė ir mažmeninė prekyba, prekyba nekilnojamu turtu). Komercinio
verslo pagrindas yra pirkimo ir pardavimo sandoriai, t. y. prekių
perpardavimas. Komercinis verslas aprėpia:
✓ samdą darbuotojų, atliekančių įvairias prekybos tarpininkavimo
operacijas (pardavimas, reklama, apskaita, transportavimas ir pan.);
✓ prekių pirkimą ir pardavimą;
✓ biuro patalpų, sandėlių ir prekybos salių įsigijimą arba nuomą;
✓ apmokėjimą už paslaugas organizacijoms ir asmenims iš šalies;
✓ piniginių lėšų pritraukimą finansuoti sandorį ir kredito gavimą;
✓ būtinos informacijos pirkimą;
✓ mokėjimus finansų organams.
3. Finansinis (finansinis-kreditinis) verslas. Pirkimo ir pardavimo
objektas čia yra specifinės, ypatingos prekės – pinigai, valiuta,
vertybiniai popieriai. Verslininkas tampa tarpininku, per kurį indėlininko
pinigai pasiekia investuotojus. Pagrindinis šio verslininko pajamų šaltinis
yra palūkanos, gaunamos už paskolas, t. y. skirtumas tarp jo paties mokamų
palūkanų indėlininkams
ir palūkanų tiems, kurie skolinasi iš jo pinigų (mažesnis palūkanų
procentas indėlininkams, didesnis tiems, kurie skolinasi).
Verslo skirstymas į gamybinę ir komercinę sferas – sąlygiškas, nes
įmonės, gaminančios produktus rinkai bei teikiančios mokamas paslaugas,
kartu atlieka ir komercines funkcijas, pirkdamos reikalingus gamybai
produktus ir parduodamos pagamintus produktus bei paslaugas.
Verslo sritys, kuriose vyrauja komercija, nėra visiškai atskirtos nuo
kai kurių gamybinių funkcijų (prekių rūšiavimas, saugojimas,
transportavimas, pristatymas vartotojui ir pan.).
Suprantama, kad gamyba, izoliuota nuo komercijos, nėra verslas. Tai
natūrinė gamyba, kur produktai gaminami paties gamintojo poreikiams
patenkinti ir nėra sudedamoji verslo dalis.
1.3. Pagrindinės verslo plėtros sąlygos
Kiekvienoje šalyje privalo būti tam tikra ekonominių, politinių,
juridinių santykių sistema, kuri sudarytų sąlygas verslui vystytis.
Pagrindinės sąlygos yra: privati nuosavybė, ūkininkavimo laisvė,
konkurencija, teisinė verslininkų apsauga ir verslo skatinimas.
Privati nuosavybė skatina žmogaus siekius, ugdo šeimininko jausmą,
verčia tobulinti gamybą, veiksmingai naudoti turimą turtą. Taip yra todėl,
kad turto savininkai puikiai žino, jog turės pelną, jeigu sugebės sukurti
žmonėms reikalingas prekes ir paslaugas už tokią kainą, kokią pirkėjai
sutiks mokėti. Nuosavybė garantuoja žmonėms asmeninę laisvę ir galimybę
laisvai tvarkyti savo gyvenimą.
Be verslo laisvės negali būti rinkos, kaip ir be rinkos negali būti
verslo laisvės. Verslininkas pats turi pasirinkti veiklos pobūdį, įmonės
organizacinę struktūrą, numatyti įmonės ekonominę politiką. Savininkas gali
valdyti ir naudoti turtą, disponuoti juo kaip nori be kitų asmenų ar
Vyriausybės leidimo, įsikišimo.
Įsigalint privačiai nuosavybei, atsiranda daug savarankiškų
gamintojų, prekybininkų. Tarp jų kyla konkurencija. Konkurencija verčia
verslininkus:
✓ ieškoti tokių produkcijos ar paslaugų rūšių, kurios patiktų pirkėjams;
✓ gaminti geros kokybės produkciją prieinamomis kainomis;
✓ taikyti efektyvesnius gamybos būdus, nes gamybos efektyvumas rodo vienos
ar kitos firmos konkurencingumą;
✓ greitai atsižvelgti į pirkėjų norus, taip pat į visus ekonomikos
pokyčius.
Viena iš svarbiausių verslo vystymo sąlygų yra teisinė verslininkų
apsauga ir verslo skatinimas. Kad verslininkas nebijotų imtis rizikos,
susijusios su ekonomine veikla, nuosavybės teisės turi būti aiškiai
apibrėžtos, nepažeidžiamos, jas turi būti
galima perduoti kitam asmeniui,
paveldėti. Praktika rodo, kad tos valstybės, kurių Vyriausybės palaikė ir
skatino privatų verslą, pasiekė didžiausių laimėjimų ekonomikoje.
1.4. Verslo aplinka
Bet kokia įmonė veikia nuolat kintančioje aplinkoje. Išorinę verslo
aplinką galima apibrėžti kaip įvykius, aplinkybes ir veiksnius, esančius už
verslo įmonės veiklos ribų, tačiau darančius jai poveikį. Įmonės vadovų
uždavinys – panaudoti išorinės aplinkos privalumus ir sumažinti jos
neigiamą poveikį.
Išorinės aplinkos elementus galima klasifikuoti pagal jų poveikio
įmonei dydį ir dažnumą. Šiuo požiūriu išskiriama mikroaplinka (artimoji
aplinka, tiesioginio poveikio aplinka) ir makroaplinka (tolimoji aplinka,
netiesioginio poveikio aplinka).
Tiesioginio poveikio aplinka (mikroaplinka) betarpiškai daro įtaką
įmonės veiklai ir pati jaučia atoveiksmį iš įmonės pusės. Ši aplinka daro
poveikį įgyjant įvairių gamybos išteklių bei paskirstant pagamintą
produkciją vartotojams. Tiesioginio poveikio aplinką sudaro veiksniai,
kurių poveikis dažnas ir tiesioginis, t. y. pirkėjai, konkurentai,
pardavimo tarpininkai, tiekėjai.
Netiesioginio poveikio aplinka (makroaplinka) – tai visuma jėgų,
darančių įtaką įmonės veiklai, o įmonė joms įtakos tiesiogiai daryti
negali. Dažniausiai nagrinėjami šie makroaplinkos elementai:
✓ teisinė aplinka;
✓ ekonominė aplinka;
✓ politinė aplinka;
✓ technologinė aplinka;
✓ socialinė ir kultūrinė aplinka.
Teisinė aplinka – tai teisės normos, reguliuojančios verslo įmonės
veiklą.
Ekonominė aplinka – ekonominiai reiškiniai (gyventojų pajamų kitimas,
nedarbo ir infliacijos lygis ir kt.), veikiantys verslo įmonę. Be
natūraliai vykstančių pokyčių, verslo įmonės veiklai turi įtakos ir
valstybės ekonominė politika. Valstybės ekonominė politika gali suteikti
verslo įmonei papildomų galimybių, tačiau gali jos veiklą ir riboti.
Politinė aplinka – politinių jėgų ir vyriausybės veiklos poveikis
verslo įmonei. Įmonei turi įtakos ne tik valstybės politinis gyvenimas, bet
ir tarpvalstybinių institucijų darbas. Valstybė daro didžiulę įtaką
ekonomikai per mokesčių sistemą, privatizaciją ir su ja susijusius
procesus, konkurencijos skatinimo priemones, regioninę politiką, pagalbą
smulkiajam ir vidutiniam verslui.
Technologinė aplinka – technologinių veiksnių poveikis verslo įmonei.
Technologijų pokyčiai turi įtakos naujų prekių atsiradimui bei seniau
vartotų išnykimui ir naujų gamybos procesų sukūrimui. Verslo įmonės veikla
būna sėkminga, jeigu ji sugeba prie šių pokyčių prisitaikyti.
Socialinė ir kultūrinė aplinka – socialinių ir kultūrinių veiksnių
poveikis verslo įmonei. Prie jų priskiriami demografiniai (gyventojų
skaičius, pasiskirstymas pagal amžių, gimstamumo lygis) bei kultūriniai ir
gyvenimo būdą lemiantys veiksniai. Kiekviena įmonė veikia tam tikroje
kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos, papročiai bei jų
paisantys žmonės. Kultūriniams veiksniams būdingas pastovumas, svarbiausios
tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, o jas stiprina visuomeniniai
institutai: įstatymai, bažnyčia ir pan. Svarbu numatyti, ar vyksta esminiai
kultūrinės aplinkos pokyčiai, ar tik trumpalaikės tendencijos.
Makroaplinka turi didelį poveikį mikroaplinkai. Makroaplinka tam
tikrą laikotarpį yra bendra visiems verslo dalyviams. Ji yra natūrali,
pradinė ir esminė sąlyga, apsprendžianti verslo dalyvių veiksmus. Verslo
dalyviai makroaplinkos tiesiogiai nevaldo. Makroaplinkos pokyčiai verslo
dalyviams gali būti palankūs arba nepageidaujami. Nepriklausomai nuo
pokyčių pobūdžio verslo dalyviai turėtų įdėmiai juos sekti, prisitaikyti
prie jų. Dabartinė verslo makroaplinka turi poveikį konkretiems verslo
dalyvių veiksmams šiuo metu. Tuo tarpu verslo dalyvių dabartiniai veiksmai
gali paveikti ateities makroaplinkos formavimąsi. Žinoma, atskiro verslo