LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS
Administravimo ir kaimo plėtros katedra
Lina ANDRIEJAUSKAITĖ
Žemės ūkio ekonomikos programos neakivaizdinių studijų
1 kurso 1 grupės studentė
Studijų knygelės Nr. 030658
EKONOMINĖ IR PINIGŲ SĄJUNGA
Europos sąjungos politikos referatas
Akademija, 2004
TURINYS
ĮVADAS ……………………………………………..……………………………………… 3
1. EKONOMINĖS IR PINIGŲ SĄJUNGOS APIBŪDINIMAS …………………………… 4
2. MAASTRICHTO SUTARTIS …………………………………………………………… 5
3. EURAS – BENDRA EUROPOS SĄJUNGOS VALSTYBIŲ NARIŲ VALIUTA……… 6
4. EURAS LIETUVOJE …………………………………………………………………….. 8
IŠVADOS …………………………………………………………………………………… 10
LITERATŪRA ……………………………………………………………………………… 11
ĮVADAS
Dabartinė europos sąjunga yra labai sudėtinga valstybių vienijimosi įvairiuose bendradarbiavimo srityse forma. Jos kompetencijai priklauso ekonomika, pramonė, piliečių teisės, užsienio politika ir t.t. [5, p-795].
Šiuo metu Europos sąjungia priklauso šios valstybės:
[6]
Ekonominei ir pinigų sąjungai pradžią davė Deloroso pranešimas, bei atitinkami Europos Tarybos nutarimai priimti 1989 m. gruodžio mėnesį Strazbūre ir Romoje.
Europos Sąjunga – tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos.
Europos Sąjungos misija yra sukurti kuo „glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio“ (Europos bendrijos steigimo sutartis, Roma, 1957).
Šiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 3.2 mln. kv. kilometrų, vienijanti 15 valstybių ir daugiau kaip 370 milijonų gyventojų. 1999 metų ES biudžetas siekia 86 350.4 mln. eurų, arba 362 671.68 mln. litų. Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerbūvio užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje.
Europos Sąjunga – tai didžiausias pasaulyje prekybos blokas.
1. EKONOMINĖS IR PINIGŲ SĄJUNGOS APIBŪDINIMAS
Manoma, jog bendroji rinka efektyviausiai veikia ne tik tarp valstybių narių pašalinus kliūtis “keturioms laisvėms”, bet ir suderinus jų ekonominę politiką, t.y. žengiant dar viną žingsnį gilesnės ekonominės integracijos – ekonominės ir pinigų sąjungos – link. Beje, posdtūmį tolesniam politikos derinimui gali teikti jau egzistuojančios ekonominės integracijos struktūros. Pavyzdžiui, pašalinus importo muitus prekybai, paaiškėja, jog prekybai dar trugdo produkto kokybės normų skirtumai, kuriuos reikia deritni, pripažinti skirtumus ar ba juos pašalinti. Muitų sąjungos funksijonavimas gali paskatinti valstybes nares visiškai suvienodinti užsienio prekybos politiką. Ateityje postūmį ekonominės sąjungos kūrimui ES gali suteikti pinigų sąjungos įgyvendinimas ir nustatyti vadinamieji konvergencijos kriterijai, kurie sukuria aiškius apribojimus biudžeto politikai ir kuriais pasinaudodama Europos Komisija skatina valstybes nares labiau koordinuoti savo ekonominę politiką. Tačiau ekonominės politikos sričių koordinavimas, o ypač bendros politikos nustatymas, tiesiogiai apriboja valstybių narių vyriausybių laisvę vykgyti savarankišką ekonominę politiką, vadinasi, ir siekti savo politinių tikslų ekonominėmis priemonėmis, todėl šis procesas yra labia sudėtingas ir kaip rodo Europos Bendrijos patirtis, politiškai pireštaringas [4, p-21].
Sėkmingas pinigų sąjungos įgyvendinimas gali ženklinti naują ekonominės integracijos tarp Europos Sąjungos valstybių etapą ir savo ruožtu daryti įtaką tolesniam kitų politikos sričių, pavyzdžiui, fiskalinės politikos, derinimui, tačiau integracijos raida sunkiai prognozuojama ir priklauso nuo įvairių politinių bei ekonominių aplinkybių. Kol kas Europos Sąjungos atveju galima kalbėti tik apie bendrą pinigų politiką (nors joje dalyvauja ne visos ES valstybės narės) ir kitų ekonominės politikos sričių koordinavimą. Tačiau tokios ekonominės sritys kaip (tiesiogiai) mokesčiai ir pajamų iš biudžeto skirstymas, sveikatos priežiūros politika arba socialinė šalpa lieka valstybių narių kompetencijoje. Pagrindiniais iki šiol žinomais ekonominės ir pinigų sąjungos įgyvendinimo pavyzdžiais galima laikyti JAV, Vokietiją ir kitas federacijas. Visais šiais atvejais ekonominė integracija buvo neatsiejama nuo politinės sąjungos sukūrimo ir buvo veikiau pastarosios padarinys, o ne priežąstis [4, p-22].
2. MAASTRICHTO SUTARTIS
Remiantis 1989m. balandžio mėn. 17 dienos Deloroso pranešimu bei atitinkamais Europos Tarybos nutarimais, priimtais1989m. gruodžio mėn. 8-9 dienomis Strazbūre bei 1989m. gruodžio mėn. 14-15 dienomis Romoje vykusiuose aukščiausio lygio konferencijose, buvo pradėtos derybos dėl ekonominės ir valiutų sąjungos sutarties parengimo. [5, p-794]. Tai ir buvo Ekonominės ir pinigų sąjungos pradžia.
Supratus, kad
bendroji valiuta turės įtakos ir bendrajai ekonominei politikai, sąlygojančiai politinę sąjungą su atitinkamomis institucijomis, sutarties derybų objektas buvo išplėstas: politinės sąjungos, naujos sprendimų priėmimo tvarkos ir naujų sprendimų priėmimo temomis [5, p-795].
Derybos nėjosi lengvai, buvo daug svarstybų ir prieštaravimų. Kaip dažnai Europos Bendrijų istorijoje atsitikdavo, ir šiuo atveju 1991 metų gruodžio mėn. 9-10 dienomis Maastrichte vykusio Europos Tarybos plenumo metu pavyko pasiekti kompromisą, kuris tik dėl padarytų tam tikrų nuolaidų vis dėlto buvo įgyvendintas. 1992 metų vasario mėn. 7 d. pasirašyta sutartis dėl Europos Sąjungos. [5, p- 795]. Nors jos įsigaliojimo teko dar nemažai plaukti. Europos sąjungos Sutartis įsigaliojo tik nuo 1993m. lapkričio 1 dienos.
Yra įkurtas Europos ekonomikos ir pinigų politikos komitetas, šio komiteto kompetencijai priskiriami klausimai, susiję su:
1. palaipsniui kuriama Ekonomine ir pinigų sąjunga;
2. vidutinės trukmės ir ilgalaikiu ekonominės ir pinigų politikos planavimu (EB sutarties 98-100 straipsniai);
3. pinigų politikos, mokėjimų balanso, kapitalo judėjimo ir paskolų teikimo klausimais (kapitalo judėjimo iš trečiųjų šalių kontrole, priemonėmis, skatinančiomis kapitalo eksporto iš Europos Sąjungos į trečiąsias šalis, EB sutarties 56-60 ir 101-124 straipsnių taikymu);