-1-
Iš pradžių vienintelė valstybės funkcija buvo ginti savo piliečius nuo išorės, t. y. kitų valstybių piliečių užpuolimo bei palaikyti vidaus tvarką. Pamažu šios funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti turėjo būti sukurta policija ir teisingumo sistema, teko imtis magistralių priežiūros ir reguliavimo, reikėjo išplėsti ryšius, rūpestingai reglamentuoti turtingųjų ir įtakingųjų galybę ir apginti vargšus nuo priespaudos.
Valstybės funkcijos išsivystė iš turto ir asmenų apsaugos iki daugumą įvairiausių priemonių, naudojamų prekybai ir ūkininkavimo santykiams tvarkyti ir kovoti su skurdu ir nelaimėmis.Valstybė ėmėsi teikti socialines paslaugas, tokias kaip nemokamas švietimas, nemokamos medicinos paslaugos, parama bedarbiams, rūpinasi pensininkais. Valstybei patikėtina pasirūpinti žmonių ekonominiu saugumu.
Dabar, manyčiau, jau visi pripažįsta, kad, teikiant šias viešąsias paslaugas, valstybės „įsikišimas“ kaip ir būtinas, nors sunku pasakyti, kokio lygio tas „įsikišimas“ turėtų būti. Vieni mano, kad šiuolaikinė valstybė nuveikusi daugiau negu derėtų, tuo tarpu kiti yra lygiai tiek pat tikri, kad ji galėtų padaryti gerokai daugiau padėdama savo gyventojams gyventi turtingiau ir geriau.
Prieštaringai pasisakoma apie tai kiek valstybė turėtų tiesiogiai dalyvauti visuomenės ūkinėje veikloje. Ar privalo valstybė dalyvauti laisvame prekių judėjime tarp savo gyventojų ir kitų šalių verslininkų įvesdama varžančius muitus ir valiutinę kontrolę? Ar geležinkelių sistemos, kasybos, apskritai viso ūkio reglamentavimas yra priimtina ir derama modernios valstybės funkcija? Ar gali dalyvauti valstybė vartotojo ir monopolinio gamintojo santykiuose?
Valstybė kaip teisėjas. Kiekvienas vadovaujasi savo asmenine nauda, todėl reikalingas teisėjas, kuris nustato taisykles ir stebi, kad jos būtų vykdomos.
Valstybės vaidmuo šalies ekonominiame ir politiniame gyvenime yra įvairiapusis: tai įstatymų leidimas ir jų vykdymo kontrolė, prekių ir paslaugų gamyba valstybinėse įmonėse ir, žinoma, valstybės vykdoma ekonominė politika. Pastaroji apima fiskalinę politiką, monetarinę politiką ir valiutos keitimo kurso reguliavimą. Savo savarankiškame darbe norėčiau plačiau išnagrinėti vyriausybės vykdomą fiskalinę politiką: aptarti šios politikos įgyvendinimo instrumentus ir šios politikos poveikį ekonominiam augimui, kainų lygiui bei užimtumui.
Fiskalinė politika-tai valstybės finansų naudojimas, siekiant sušvelninti arba panaikinti bendrojo nacionalinio produkto (BNP) svyravimus, reguliuojant bendrąją paklausą, kitaip fiskalinė politika-tai biudžetinės politikos dalis, susijusi su valstybinio biudžeto pajamų formavimu remiantis mokesčių sistema. Teorinis fiskalinės politikos pagrindas yra anglų ekonomisto Nobelio premijos laureato Dž.M.Keinso mokslas apie aktyvų valstybės biudžeto ir valstybinių investicijų vaidmenį siekiant sušvelninti ekonominius svyravimus.
Pagrindinis fiskalinės politikos tikslas užtikrinti subalansuotą valstybės biudžetą, žemą nedarbo ir infliacijos lygį. Taigi fiskalinės politikos įgyvendinimas susijęs su valstybės biudžeto formavimu ir naudojimu.
-2-
Fiskaliniai politikai iškyla didelių politinio realizavimo sunkumų. Įvairios visuomenės grupės kovoja už maksimalią nacionalinio produkto dalį, biudžetinės įstaigos ir valdininkai visokiais būdais priešinasi, kad jų darbo baras nebūtų sumažintas. Todėl
„aukomis“ dažniausiai tampa grupės, neturinčios didelio politinio susidomėjimo (menkai atstovauja parlamente, jų galimybės ribotos ir pan.). Laimi tos grupės, kurios sugeba išsikovoti, kad biudžeto išlaidos būtų padidintos jų naudai. Fiskalinę politiką galime drąsiai pavadinti biudžeto politika , kurios beje pagrindinis klausimas yra biudžeto balansas. Valstybės biudžetas-tai atskaita, kuri rodo:
• praėjusių metų valstybės pajamas ir išlaidas;
• planuojamas (numatomas) pajamas ir išlaidas kitais metais.Valstybinis biudžetas pagal savo paskirtį gali turėti į vairius apibrėžimus. Jis gali būti kaip vyriausybės politikos priemonė, padedanti paskirstyti ribotus valstybės išteklius socialiniams ir ekonominiams poreikiams tenkinti, taip pat gali būti kaip finansinio valdymo priemonė, vykdanti ne tik apskaitos funkciją valstybėje, bet ir įpareigojanti valstybės tarnautojus atsakyti už pajamas ir išlaidas jų veiklos srityje.
Jei vyriausybė nori paveikti visuminę paklausą ir sušvelninti paklausos kitimu sukeltą nacionalinio produkto gamybos cikliškumą, ji turi formuoti deficitinį arba perteklinį biudžetą priklausomai nuo situacijos. Pavyzdžiui, jeigu vyriausybė nori sumažinti nedarbą ir padidinti visuminę paklausą prekėms bei paslaugoms, ji privalės tyčia išleisti daugiau nei gauti pajamų iš mokesčių sistemos. Kitai tariant, ji sieks sukurti biudžeto deficitą. Tokiu būdu vyriausybė padidins ekonomikos perkamąją galią apskritai. Tačiau biudžeto deficitas turės būti padengtas skolinimusi.
O jeigu vyriausybė nori sumažinti visuminę paklausą prekėms ir paslaugoms, bijodama infliacijos, ji sieks biudžeto pertekliaus, t. y. išleisti mažiau savo pajamų, gautų iš mokesčių. Tai sumažins ekonomikos
perkamosios galios lygį apskritai.
Šitie du skirtumai vadinami biudžeto balansais. Biudžeto balansas gali būti taip pat ir subalansuotas-kai jo pajamos lygios išlaidoms. Subalansuotas (visiško užimtumo) biudžetas parodo, koks būtų biudžeto deficitas ar perteklius, jeigu metus ekonomika funkcionuotų visiško užimtumo sąlygomis. Visiško užimtumo biudžetas yra daug svarbesnis fiskalinės vyriausybės politikos rodiklis nei faktinis biudžeto deficitas arba perteklius. Kadangi visiško biudžeto užimtumas parodo, kad lygis mokesčių ir vyriausybės išlaidų prieaugiai sukelia pusiausvyros BNP augimą vyriausybės išlaidų ir mokesčių dydžiu. Svarbiausias valstybės biudžeto pajamų šaltinis – tai įvairūs mokesčiai. Mokesčiai ir valstybės vartojimas yra fiskalinės politikos įrankiai siekiant stabilaus BNP lygio.
Tiek verslai, tiek pavieniai žmonės valstybei moka mokesčius. Tačiau šie mokesčiai vėl grįžta jų mokėtojams. Pirma, namų ūkiams yra mokama už jų teikiamus išteklius darbo užmokesčiais ir atlyginimais, mokamos palūkanos už investicijas arba suteiktas paskolas bei išnuomotą turtą. Antra, valstybė namų ūkiams moka ir nedarbo pašalpas.
-3-
Valstybė iš privačių verslo įmonių taip pat perka prekes ir paslaugas- greitkelių remonto darbus, lėktuvus, kareivių aprangą ir pan.
„Šiame pasaulyje neišvengsi tik dviejų dalykų-mokesčių ir mirties“ pasakė Bendžaminas Franklinas. Labiau, negu dėl mokesčių, ginčijamasi tik dėl nedaugelio kitų
ekonominių problemų. Tačiau kaip pastebėjo Franklinas, mokesčiai yra neišvengiami, todėl privalome su jais susitaikyti.
Mokesčiai renkami daugiausia tam, kad jais būtų galima padengti valstybės funkcijų vykdymo sąnaudas.
Mokesčiais skatinama tam tikra veikla. Pavyzdžiui, valstybė gali nuspręsti paskatinti verslininkus modernizuoti savo įmones ir didinti gamybos našumą. Naują įrangą ir stakles perkančioms įmonėms gali būti mažinami mokesčiai. Valstybė gali remti smulkųjį verslą, įsteigtas naujas įmones.
Valstybė, keisdama mokesčių dydį, gali valdyti ekonominio aktyvumo lygį. Didinama arba mažindama mokesčius, valstybė gali veikti vartojimą ir gamybą.
Mokesčius galime suskirstyti į tris grupes:
• privačių namų ūkių ir įmonių pajamų mokesčiai. Tai fizinių asmenų pajamų mokestis ir juridinių asmenų pelno mokestis. Atskaitymai socialiniam draudimui taip pat priskiriami šiai mokesčių grupei;
• nuosavybės, t. y. nekilnojamojo turto mokesčiai. Į šią grupę įeina žemės mokestis, žemės nuomos mokestis, palikimo mokestis ir kiti mokesčiai, kuriais gali būti apmokestintas nekilnojamasis turtas;