Verslo paskolų mąstas Lietuvoje
Rašto darbas
Klaipėda 2007
Įvadas
Jokia šalies ekonomika negali vystytis be geros ir stabilios bankų veiklos. Jų vaidmuo be jokių išimčių yra svarbus tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, tiek valstybinėms institucijoms. Šiame rašto darbe nagrinėjama pagrindinė bankų funkcija, kuri Lietuvos banke pradėjo veikti 1991 metais, kreditavimas. Ši funkcija – paslauga bankų tiekiama fiziniams ir juridiniams asmenims, mes savo rašto darbe ,, Verslo paskolų mąstas Lietuvoje“ orientuosimės į juridinių asmenų kreditavimą.
Siekiant išnagrinėti pagrindinį rašto darbo tikslą – verslo kreditavimo mąstą Lietuvoje bus nagrinėjami tokie rašto darbo uždaviniai:
• Verslo finansavimo būdai;
• Nagrinėjamas paskolų portfelis (kokią dalį paskolų portfelio užima verslo paskolos);
• Bus lyginami 2003 – 2007 metų verslo paskolų portfeliai, ;
• Bus lyginami Lietuvoje veikiančių bankų verslo paskolų portfeliai;
• Bus pateiktos išvados, bei nuomonė apie verslo paskolų portfelio kitimo tendencijas ateityje.
Verslo finansavimo būdai
Kiekviena įmonė tam, kad galėtų pagaminti tam tikrą produkciją, kurią vėliau galėtų parduoti rinkoje, naudoja technologinius įrengimus, įvairias žaliavas. Šiam nepertraukiamam gamybos ciklui užtikrinti (sumokėti įmonės darbuotojams atlyginimus, nusipirkti žaliavas.) reikalingas apibrėžtas finansinių išteklių kiekis. Jeigu pagaminta produkcija bus parduodama su atidėtais mokėjimo terminais, tai dar padidins įmonės finansinių išteklių poreikį.
Verslo įmonės dalį reikalingų pinigų gaus iš jos savininkų akcinio kapitalo forma, o kitą – pasiskolins iš bankų arba tiesiogiai iš gyventojų, pvz., išleidžiant obligacijas. Dėl to, galima pasakyti, kad dažniausiai banko paskolos yra naudojamos verslo įmonių gamybos ciklo ir investicijų finansavimui.
Verslo finansavimas skirstomas į ilgalaikį finansavimą verslo plėtrai ir trumpalaikį finansavimą verslo stabilumui užtikrinti.
Verslo plėtros (ilgalaikio) finansavimo būdai:
Ilgalaikė banko paskola – bene pigiausias ir labiausiai paplitęs verslo plėtros finansavimo būdas. Trejų – septynerių metų trukmės paskolas verslo plėtrai teikia dauguma šalies komercinių bankų. Tarp bankų reikalavimų ūkio subjektui, norinčiam gauti ilgalaikę paskolą, svarbiausi yra šie du:
• ūkio subjektas turėtų nuo 20 iki 40 proc. investicinio projekto vertės finansuoti nuosavomis lėšomis;
• ūkio subjektas turi įkeisti bankui turtą, kurio vertė 1,5 karto didesnė negu norima gauti paskolos suma, arba pateikti bankui kitą paskolos grąžinimo užtikrinimą (garantiją, laidavimą ar kita).
Ilgalaikių paskolų palūkanos dažniausiai būna kintamos. Palūkanų dydis priklauso nuo valiutos, kuria norite skolintis, ir vidutinės šešių mėnesių tarpbankinės skolinimosi šia valiuta palūkanų normos LIBOR. Kintamos palūkanos apskaičiuojamos kas pusmetį prie atitinkamos valiutos šešių mėnesių LIBOR pridedant paskolos sutartyje užfiksuotą banko maržos dydį. Paskolų litais palūkanos dažniausiai nustatomos prie vidutinės šešių mėnesių tarpbankinės skolinimosi litais palūkanų normos VILIBOR pridedant nustatytą banko maržą.
Smulkios ir vidutinės įmonės gali kreiptis į bankus dėl lengvatinės paskolos suteikimo.
Lizingas – taip pat labai paplitusi verslo finansavimo forma. Lizingas skirstomas į finansinį lizingą ir veiklos lizingą. Finansinis lizingas nuo veiklos lizingo skiriasi tuo, kad pirmuoju atveju lizingo sutarties terminui pasibaigus išperkamas turtas pereina lizingo gavėjo nuosavybėn, o antruoju atveju lieka lizingo bendrovės nuosavybėje. Norėdamas pasinaudoti lizingo paslauga, ūkio subjektas turi nuo 15 iki 30 proc. perkamo turto vertės sumokėti nuosavomis lėšomis.
Už naudojimąsi lizingo paslauga ūkio subjektas moka pastovias arba kintamas palūkanas, kurios paprastai būna kiek aukštesnės negu paskolų palūkanos.
Dauguma Lietuvos lizingo bendrovių siūlo atgalinio lizingo paslaugą. Šios paslaugos esmė – bankas gali nupirkti iš įmonės jos turtą ir jai pačiai parduoti tą turtą lizingo būdu. Tokie sandoriai paprastai sudaromi ūkio subjektams siekiant panaudoti ilgalaikiame turte įšaldytas lėšas. Šių sandorių atveju palūkanos paprastai būna truputį aukštesnės, o nuosavo įnašo dalis didesnė, negu paprastų lizingo sandorių atveju.
Rizikos kapitalo fondai investuoja į sparčiai augančių, perspektyvių įmonių akcinį kapitalą. Ši finansavimo forma paprastai būna brangesnė negu paskola ar lizingas, todėl ją dažniausiai renkamasi tuo atveju, jeigu įmonė negali pasiskolinti iš banko tiek pinigų, kiek jai reikia, arba tokiomis sąlygomis, kokiomis jai reikia. Rizikos kapitalo fondai dažniausiai investuoja į įmonių akcinį kapitalą, įsigydami naujos emisijos akcijas. Paprastai šie fondai įsigyja nuo 30 iki 50 proc. įmonės akcijų (tai yra, jie nesiekia visiškai perimti įmonės valdymo). Šie fondai siekia gauti dividendų iš įmonės pelno arba pelningai parduoti akcijas ateityje, dažniausiai po ketverių – penkerių metų. Akcijas fondai gali parduoti strateginiam investuotojui, nors neretai jau sutartyje dėl investicijų numatoma, kad pirmumo teisę išperkant akcijas turės
esami įmonės akcininkai.
Fondus mažiau domina įmonės dalyvavimas investiciniame projekte nuosavomis lėšomis. Pritraukiant investicijas į kapitalą taip pat nereikalingas užstatas. Tačiau kiti fondų reikalavimai įmonėms, kurios nori gauti investiciją, yra labai aukšti. Naujai įmonei pritraukti investicijų būna įmanoma tik tuo atveju, jei fondų valdytojus sužavi vadovai, būsimasis įmonės produktas ir jei esama pagrindo manyti, jog tikėtinas fondo investicijos pelningumas bus labai aukštas.