Turinys
1. Įvadas 3psl.
2. “Kauno holdingo kompanija” 4psl.
3. “KHK” veiklos shema 5psl.
4. “Vicuros” ˛lugimas 7psl.
5. Bankas “Sekundė” 9psl.
6. Ivados 11psl.
7. Naudota literatūra 12psl.
Įvadas
Šiandien norint, jog organizacija klestėtų, didelis dėmesys turi būti skiriamas vadybininkų vaidmeniui joje. Pagrindinės vadybos funkcijos yra paskirstyti ribotus išteklius, vadovauti žmonėms ir įgivendinti tikslus. Svarbiausia – kaip šios funkcijos atliekamos.
“Kauno holdingo kompanija”
Investicinė “Kauno holdingo kompanija” (KHK) buvo įkurta 1992 metais. Jos įstatinis kapitalas (8 mln. Lt) buvo suformuotas iš investicinių čekių. 6400 akcininkų už investicinius čekius ir grynuosius pinigus nupirko bendrovės akcijas.
IAB “Kauno holdingo kompanija” už savo pinigus ir investicinius čekius pirko įvairių įmonių akcijas ir nekilnojamąjį turtą. Taip sukaupta turto už 64 mln. Lt. Šią, vaizdžiai kalbant, nejudrią nuosavybę reikėjo paversti pelninga nuosavybe, tai yra “darančią pinigus”, nes tūkstančiai IAB “Kauno holdingo kompanija” akcininkų laukė už savo akcijas dividendų. “Kauno holdingo kompanija” stengėsi savo veiklą kiek galima labiau diversifikuoti, paprasčiau kalbant, įvairinti, kad vienai veiklai staiga tapus nuostolingai, tą nuostolį kompensuotų kitų veiklų pelnas ir metų pabaigoje visi bendrovės akcininkai vis vien gautų dividendus. Balansinės vertės investuotas kapitalas (64 mln Lt.) yra kompanijos šerdis, patikimumo garantas, o šalutiniams komercijos ir gamybos projektams buvo ieškoma papildomų apyvartos lėšų. Ieškant apyvartinių lėšų “Kauno holdingo kompanija” susidūrė su dilema: arba skolintis pinigų apyvartinėms lėšoms iš komercinių bankų, reikalaujančių 110 proc. metinių palūkanų, arba per “Kauno holdingo kompaniją” priimti indėlius iš gyventojų, tai yra skolintis iš žmonių ir mokėti jiems mažesnes palūkanas, nei prašo komerciniai bankai. Pasirinktas antrasis kelias, pasak “Kauno holdingo kompanijos” valdybos nario V.Krasnicko, priimtinesnis ir kompanijai, ir gyventojams. Nauda indėlininkui būtų tokia: komerciniai bankai, “nulupę” iš kompanijos 110 proc. metinių palūkanų, savo indėlininkams vis vien moka tik 30 – 40 proc., likusius pinigus pasilieka sau, o “Kauno holdingo kompanija” savo indėlininkams moka vidutiniškai 80 proc. metinių palūkanų. Nauda kompanijai: iš gyventojų yra pigiau skolintis nei iš komersinio banko, nes mažiau reikia mokėti palūkanų, santykinai pigesni tampa apyvartiniai pinigai. Iš gyventojų susikolintos apyvartinės lėšos buvo investuotos į įvairius (komercijos ir gamybos) projektus. Pelno pakanka, kad būtų galima grąžinti indėlininkams palūkanas, o akcininkams – dividendus. O kur garantijos, kad pelno nepritrūks? Pasak IAB “Kauno holdingo kompanija” valdybos nario V.Krasnicko, garantijos dvejopos. Pirma, visi projektai, į kuriuos investuoti indėlininkų pinigai, yra susiję su preke ar kita nekilnojama vertybe. Antrasis garantas – nekilnojamasis turtas. (Jo vertė – 64 mln. Lt.)
Tačiau, joks biznis (išskyrus narkotikus ir ginklus) negali duoti tokių fantastiškų pelnų iš kurių “KHK” turėjo moketi dividendus savo akcininkams. Pats sumanymas – už “Kauno holdingo kompanijos” surinktus pinigus pigiai pirkti investicinius čekius, už pastaruosius – privatizuojamas įmones, o vėliau jas brangiai parduoti – iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas ir suprantamas, kuriam įgivendinti užtektų “Gariūnų universiteto” išsilavinimo ir sveikos nuovokos. Bet kyla abejonių, ar tokie paprasti ir aiškūs buvo KHK planai. Įmonių, kurios privatizuojant tampa akcinėmis arba uždaromis akcinėmis bendrovėmis, nupirkti negalima. Galima įsigyti tik jų akcijų. Taigi “Kauno holdingo kompanija” pirko ne įmones, kaip mėgo sakyti šios grupės vadovai, o nuosavybės teisių dalį – akcijas. Parduoti “KHK” vėl gali ne įmones, bet jų akcijas, kurių kainą susiformuoja veikiant sudėtingiems rinkos procesams. “KHK” vadovai pagrindiniu savo verslu pasirinkę rizikingiausią investiciją, tikėjo jų perkamų įmonių akcijų kainą pakilsiant šimtais procentų.
Kuo buvo pagrįstas tas pasitikėjimas? Tik nuojauta. Nė vienoje privatizuotoje įmonėje nebuvo atliktas rimtas auditas. Aišku, kad tuo metu buvo beveik neįmanima didelių privatizuojamų pramonės įmonių parduoti Lietuvoje.
Masiškai pirkdami privatizuojamų įmonių akcijas “KHK” vadovai neturėjo net menkiausios informacijos ir supratimo apie šių objektų paklausą užsienyje. Tik investavus milžiniškas skolintų pinigų sumas į privatizavimą ir greit nesulaukusi pelno, “KHK” kreipėsi patarimo į konsultantus.
Rodos išeitį “KHK” rado. Padedant privatizuotų įmonių direktoriams, šalies bankams už kreditus buvo masiškai užstatomas šių įmonių turtas. Gauti pinigai nukreipiami naujoms akcijoms įsigyti. Istorija kartojasi, kol į šį ratą papuola Valstybinis komercijos bankas, kurio tarybos pirmininku tampa “KHK” vadovas. Atsiveria naujos galimybės gauti kreditų.
Bet juos, kad ir kaip legvai jie gaunami, reikia gražinti, o pinigų nėra. Tada skolos pradedamos gražinti akcijomis, kurių kaina nustatoma “KHK” naudingu būdu. Taigi nepavykus pradėtiniam planui parduoti akcijas, jos
įperšamos bankui kartu su neišvengiamais nuostoliais, kuriais bankas patis parduodamas dirbtina verte priimtas akcijas.