Įvadas
Kalba, nuostabiausia ir kasdieniškiausia, natūraliausia žmogaus intelekto apraiška, yra bene slėpiningiausias jo produktas. Esminis vaidmuo, tekęs kalbai intelektuoliame pasaulio “įsisavinime”, – bene iki šio amžiaus vidurio – labai kontrastavo su kalbos, kaip informacijos kodavimo, sudarymo ir perteikimo priemonės, menku pažinimu. Tačiau visokeriopa mokslinio pažinimo pažanga kalbos tyrimą padarė viena svarbiausių XX amžiaus mokslo ir filosofijos problemų.
Metodologiniu požiūriu, galutinis tokios analizės tikslas- atskleisti ryšį tarp kalbos vartotojo minties, kalbos ir jo aprašomo pasaulio. Taigi, loginė-filosofinė kalbos analizė yra betarpiškai susijusi su fundamentaliu filosofijos klausimu apie sąmonės ir materijos, minties ir tikrovės ryšį, todėl neabejotinai laikytina vienu svarbiausių adekvačios pažinimo teorijos uždavinių. Taip pat reikia turėti galvoje tokias skirtingas metodologines filosofiško domėjimosi kalba pasekmes, kaip perėjimas iš klabos struktūrų į pasaulio, sąmonės, savimonės, kultūros, istorijos, apskritai vadinamųjų “žmogiškųjų” fenomenų struktūras. Šios filosofavimo apie kalbą teorinės ekstrapoliacijos reiškėsi kaip specifinės šių fenomenų analizės sampratos, o jų pagrindu ilgainiui susiformavo ir specialios tyrimų kryptys1. Šiame referate ryškiasias aspektas- kalba- kaip pažinimo ojektas, atsiskleidžiantis iš kelių pusių: dirbtinės kalbos reikšme filosofijoje, kalbotyra, “kalbos žaidimo” bei nepertraukiamu kalbos ir žmogaus ryšio aspektais.
1- Prasmės problema, kurią sprendžiant susiklostė svarbiausios kalbos filosofijos kryptys, šiandien keliama ne tik analitinėje filosofijoje. Pavyzdžiui, neabejotinai verti dėmesio šios problemos tyrimai, kuriuos atliko prancūzų struktūralistai. Šia proga ypač pažymėtinos žymaus prancūzų semiotiko A.Greimo semantinės studijos, kuriose prasmės analizės problema gvildenama plačiau socialiniu-kultūriniu aspektu, t.y. kaip tekstų- plačiausia informacine šio žodžio prasme- nebūtinai verbalinių,- prasmingumo, jų semantinės sandaros problema. Šios studijos, žinoma, reikalauja atskiro, išsamaus nagrinėjimo.
-2-
Dirbtinės kalbos reikšmė filosofijoje
Buvo manančių, kad kalba esanti ne tik filosofinio tyrimo priemonė, bet ir vienintelis objektas, o daugelis pažinimo klaidų atsirandančios dėl to, kad natūralioji kalba – netaisyklinga, netobula. Išeities reikia ieškoti dirbtinėje, idealiojoje, trūkumų neturinčioje kalboje. Požiūris į dirbtines kalbas kaip į natūtaliųjų kalbų idealizaciją reiškė, kad dirbtinė kalba yra sistemingų natūraliosios kalbos bruožų modelis; iš čia išplaukia išvada, kad didesnė natūraliosios kalbos dalis yra nesisteminga.
Filosofijos tikslas- loginis minties pagrindimas, jo aiškinimas. Filosofija, siekianti atskleisti logiką to, kas teisingai arba neteisingai, bet prasmingai pasakoma apie pasaulį, t.y. atskleisti pamatinę, giluminę kalbos struktūrą, jos loginę formą, paslėptą sudėtingose, netobulose natūraliosios kalbos formose.
Modeliuoti natūraliąją kalbą, žiūrėti į kasdienės kalbos išraiškas, pro loginio trafareto plyšius, ieškoti juose to, kas bendra, esminga, dirbtinai supaprastinant sąvokas, – reiškia iškraipyti jas, atimti iš jų gyvybę. Pavyzdžiui, toks pavojus slypi kalbinėje iliuzijoje, manant, kad visi prasmingi terminai esą vardai.
Kalba atlieka informacijos apie pasaulį perteikimo funkciją ne todėl, kad jos išraiškų struktūra yra analogiška tikrovės struktūrai, bet dėl savo prasminės, semantinės, prigimties, neprieinamos, priešingai pačiai kalbai, stebėjimui.
Linvistinėje filosofijoje į kalbinę veiklą žiūrima kaip į visuomeninės žmogaus būties dalį; šitaip mėginama atsižvelgti ir deramai įvertinti natūralų, dinamišką, “pilnakraujį” kalbos funkcionavimą tam tikroje kalbinėje bendruomenėje.
ŽMOGUS IR KALBA
Žmogus- gyva esybė, turinti logos
Žmogus, pagal klasikinį Aristotelio pateiktą jo esmės apibrėžimą, yra gyva būtybė, turinti logos. Vakarų tradicijoje šis apibrėžimas įgijo kanonišką formą: žmogus yra animal rationale, protinga gyva esybė, tai yra nuo kitų guvūnų skiriasi sugebėjimu mastyti. Taigi graikų žodis logos buvo perteiktas kaip “protas” arba “mąstymas”. Bet iš tiesų šis žodis tai pat (visų pirma) reiškia kalbą. Aristotelis perskirstymą tarp žmogaus ir gyvūno kartą išdėstė šitaip2: gyvūnai gali sužinoti, jie nurodo vienas kitam, kas jiems teikia malonumą, jo siekdami, o kas kelia skausmą, jo vengdami. Gamta jiems tiek tesuteikė. Tik žmonėms buvo duotas dar ir logos, kad atskleistų vieni kitiems kas naudinga , o kas žalinga, taip pat tai, kas teisinga ir neteisinga. Giliaprasmis teiginys. Kas naudinga ir kas žalinga – tai dalykai, kurių norima ne dėl jų pačių, o dėl ko nors kito, kas dar nėra duota, bet ką gauti tie dalykai padeda. Taigi žmogaus skiriamuoju ženklu laikomas pranašumas palyginti su tuo, kas yra visuomet dabartiška,- ateities pojūtis. Tuo pačiu atsikvėpimu Aristotelis priduria, kad kartu yra duotas teisingumo ir neteisingumo jausmas,- ir visa tai todėl, kad žmogus vienintelis turi logos. Jis gali mąstyti ir kalbėti. Jis
2- politika, A 2, 1253a 9 ir toliau.
-3-
gali
kalbėti, tai yra kalbėdamas iškelti aikštėn tai, ką turi omenyje; negana to- todėl, kad šitaip gali perteikti save, nes tik žmonės apskritai turi bendrą mąstymą, arba bendras sąvokas, ir visų pirma tas, kurių dėka galimas žmonių bendrabūvis be žudymo ir žmogžudysčių, visuomeninio gyvenimo, politinės santvarkos, darbo pasidalinimu paremto ūkinio gyvenimo pavidalu. Visa tai slypi paprastame pasakyme: žmogus yra gyva esybė, turinti kalbą.
Galima būtų manyti, kad toks aiškus ir įtikinamas kalbos fenomeno pažymėjimas mąstant apie žmogaus esmę turėjo iš seno užtikrinti jam priviligijuotą vietą. Kas įtikinamiau už tai, kad gyvūnų kalba, jei šitaip pavadintumėme jų būdą sužinoti, yra visai kas kita nei žmogaus kalba, vaizduojanti ir perteikainti daiktinį pasaulį? Kalba tai atlieka ženklais, kurie, priešingai negu pastovūs gyvūnų raiškos ženklai, yra kintami: ne tik esama skirtingų kalbų, bet ir vienodi tos pačios kalbos posakiai gali nusakyti skirtingus dalykus, o skirtingi posakiai- tuos pačius.
Kalba- tautiškumo veidrodis
Kalbos esmė anaiptol neatsidūrė Vakarų filosofinio mąstymo centre. Tiesa, kad pagal Senojo Testamento pasaulio sukūrimo istoriją Dievas pavedė pirmajam žmogui viešpatauti pasaulyje, leisdamas jam savo nuožiūra pavadinti visus buvinius,- tai visuomet buvo aiški užuomina. Babelio bokšo istorija taip pat liudija, kad kalba žmogaus gyvenimui turi pamatinę reikšmę. Tačiau kaip tik krikščioniškųjų Vakarų religinė tradicija paralyžiavo mąstymą apie kalbą, tad klausimas apie kalbos kilmę naujai buvo iškeltas tik apšvietos amžiuje. Herderis ir Wilhelmas von Humboltas, pastebėjo, kad pirmapradis kalbos žmogiškumas yra pirmapradis žmogaus kalbiškumas ir išnagrinėjo pamatinę šio reiškinio reikšmę žmogaus pasaulėvaizdžiui. Tačiau tai, kuo Tegelio išminčius Wilhelmas von Humboltas grindė kalbos filosofiją ir kalbotyrą, dar jokiu būdu nebuvo tikras Aristotelio įžvalgos sugrąžinimas. Žinoma, tyrimo objektu padarius tautų kalbas, buvo pažengta pažinimo keliu, kuris būtų galėjęs naujai ir perspektyviai nušviesti tautų bei laikų skirtingumą ir jo pagrindą- bendrą žmogaus esmę.
Kalbos veidrodyje galima išmokti iki pat smulkmenų atpažinti tautų pasaulėvaizdžius, netgi jų kultūros sandaras. Kalbotyra, kaip ir kita priešistorė, yra žmogaus dvasios priešistorė. Vis dėlto šiame kelyje kalbos reiškinys yra tik puikus išraiškos laukas, kuriame galima tirti žmogaus esmę ir jos sklaidą istorijoje. Tačiau iki centrinių mąstymo pozicijų šiuo keliu nebuvo galima prasiskverbti. Mat viso naujųjų laikų mąstymo foną vis dar sudarė dekartiškas sąmonės apibūdinimas kaip savimonės. Šį nepajudinamą bet kokio tikrumo pamatą, tikriausią iš visų faktų,- kad aš žinau pats save- naujųjų laikų mąstymas pavertė matu viskam, kas apskritai galėjo atitikti mokslinio pažinimo reikalavimą. Mokslinis kalbos tyrimas galiausiai rėmėsi tuo pačiu pamatu. Tad neatsitiktinai kalbos sąvoka buvo nukalta vėlai. Žodis logos reiškia ne tik mąstymą bei kalbą, bet ir sąvoką bei įstatymą. Prielaida kalbos sąvokai nukalti yra kalbos suvokimas. Bet kalbos suvokimas pasiekiamas tik reflektuojant, kai mąstantysis išskiria save iš nesąmoningo kalbėjimo vyksmo ir atsiriboja pats nuo svęs. Tačiau tikroji kalbos mįslė yra tai, kad iš tikrųjų to niekuomet negalime padaryti iki galo. Priešingai, joks mąstymas apie kalbą negali aplenkti kalbos. Galime mąstyti tik kokia nors kalba, ir kaip tik šis mūsų mąstymo
-4-
gyvenimas kalboje yra toji gili mįslė, kalbos užimta protu.