Ar mums dar gražus lietuviškas žodis?
Daugelis net nesuprantame kokia brangi yra Tėvynė, koks brangus yra gimtasis žodis. O Lietuvių poetai suprantantys Tėvynės ir gimtojo žodžio reikšmę tai mums perteikia eilėmis:
Tavo ir mano Tėvynė ten,
Kur lygumos žalios,
Kur šypsenos ramios,
Kur dainos lyg beržo ošimas?
J. Nekrošius
Čia mes gyvename, čia mūsų tėvai ir seneliai, ir mūsų protėviai gyveno. Čia daug kraujo pralieta ginant Tėvynę nuo priešų. Tėvynės žemė mus maitina ir rengia.
MYLĖKIM JĄ IR GINKIM!!!
Nuo ko ir kaip? Nuo piktadario rankos! Nuo rankos pakeltos prieš žmogų, prieš mano Tėvynės medelį, prieš gėlę ir paukštį, prieš margą pievos drugelį.
O kaip mes mylime Tėvynę? Ta meilė nebūtinai turi pasireikšti dideliais darbais. Jei myli Tėvynę.
Mes saugome Tėvynės grožį: nešiukšlindami, stengdamiesi, kad visur būtų tvarka… Bet ar visi mes darome Tėvynę gražią? Ar mes branginame gimtąją kalbą? Ar mes jos neteršiame negražiais žodžiais? Čia iš tiesų labai geri klausimai. Labai daug lietuvių į savo gimtąją kalbą primaišo svetimybių. Tai tarsi nusikaltimas gimtajam žodžiui. Visi mes pasitaisykime ir mokykimės kalbėti taisyklingai ir vaizdingai savo gimtąja kalba.
GARBĖ DAUG KALBŲ MOKĖTI, bet DIDELĖ GĖDA SAVOSIOS GERAI NEMOKĖTI
O, kad gerai išmoktume savo kalbą, mums reikia mokytis skaityti ir skaityti labai daug knygų, stengtis išmokti mums patinkančius eilėraščius ir lietuvių liaudies daineles. Įsiklausykime kokia graži jų kalba.
Nors kojos jau neina,
Nors linksta nugara,
Bet ten, kur žybsi žiburėlis,
Ten dar gyva lietuviška kalba.
Močiutė ir mama,
Senelis ir tėvelis,
Vis žiūri pro langelį.
Ar dar nėra, ar dar nėra.