Administracinės teisės norma
5 (100%) 1 vote

Administracinės teisės norma

112131415161

Planas

 Įvadas

1. Administracinės teisės normos samprata

2. Administracinės teisės normos struktūra

2.1.Administracinės teisės normos struktūros elementas – hipotezė, pirmasis administracinės teisės normos elementas

2.2.Administracinės teisės normos struktūros elementas – dispozicija, antrasis administracinės teisės normos elementas

2.3.Administracinės teisės normos struktūros elementas – sankcija, paskutinis administracinės teisės normos elementas

3. Administracinės teisės normos taikymo praktiniai ypatumai.

 Išvados

ĮVADAS

Šiuolaikinėje visuomenėje, dideliu tempu keičiantis žmonių tarpusavio santykiams, atsirandant naujoms techninėms naujovėms iškyla būtinybė sureguliuoti svarbiausius aplinkinius procesus teisės normomis. Todėl būtina sukurti tokias teisės normas, kurios padėtų plėtotis naujovėms, užtikrintų jų saugumą, būtų nukreiptos visuomenės gerovei užtikrinti, efektyviam valstybiniam bei vidiniam valdymui įgyvendinti, garantuotų teisėtumą ir prevenciškai mažintų galimybes jas pažeisti, tai yra padaryti teisės pažeidimą.

Kadangi aš dirbu Panevėžio miesto Vyriausiam Policijos Komisariate kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo tarnybos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje specialiste, tai atlikinėdama revizijas, tikrindama įmonių, įstaigų, organizacijų buhalterinius dokumentus bei jų apskaitą, man tenka susidurti su pažeidimais finansų srityje. Todėl tenka dalyvauti kaip specialistei teismuose, nagrinėjant administracinius teisės pažeidimus įmonių ūkinėje finansinėje veikloje. Bei duoti parodymus dėl nustatytų buhalterinės apskaitos ir kitų finansinių dokumentų tvarkymo pažeidimų pagal Lietuvos Respublikos Administracinio teisės pažeidimų kodekso

(toliau – LR ATPK) 163 straipsnį “Mažmeninės prekybos taisyklių pažeidimas” [1. P. 94], LR ATPK 16310 straipsnį “Kasos aparatų eksploatavimas be kontrolinių juostų, kontrolinių juostų arba kasos žurnalų neišsaugojimas” [1. P. 98], LR ATPK 16311 straipsnį “Prekių (krovinių) gabenimas be dokumentų” [1. P. 98], LR ATPK 172 1 straipsnį “Ataskaitų ir dokumentų apie savo (fizinio asmens), įmonės, įstaigos arba organizacijos pajamas, turtą, pelną ir mokesčių pateikimo tvarkos pažeidimas bei mokesčių vengimas” [1. P. 104], LR ATPK 173 straipsnį “Vertimasis neteisėta komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla” [1. P. 111], LR ATPK 1733 straipsnį “Prekių pardavimas be dokumentų ir dokumentų suklastojimas“ [1. P. 112], LR ATPK 1739 straipsnį “Atsiskaitymų tvarkos pažeidimas” [1. P. 114] bei kitus aukščiau paminėtų skirsnio straipsnius.

Praktikoje yra tekę susidurti su teisės aktų netobulumu, kai nustatomi tam tikri kenksmingi ūkio subjektams veiksmai ūkinėje finansinėje veikloje, tačiau jie nėra reglamentuoti teisės aktais ir todėl asmenys, atlikę tuos veiksmus, išvengia atsakomybės. Visa tai mane paskatino ieškoti dėsningumų ir labiau įsigilinti į teisės normas, tuo pačiu ir į administracines teisės normas.

Todėl šio referato temą pasirinkau norėdama plačiau įsigilinti į administracines teisės normos struktūrą, detaliau pakomentuoti jos sudėtį, paanalizuoti administracinės teisės normų taikymą praktikoje, pagal atskiras administracinės teisės pažeidimų sritis.

Šį referatą sudaro trys dalys. Pirmoji dalis – “Administracinės teisės normos samprata”. Joje apibrėžiamos pagrindinės sąvokos, pateikiamos kelių autorių mintys apie administracinės teisės normos sampratą. Antroji dalis – “Administracinės teisės normos struktūra”. Šioje dalyje smulkiai nagrinėjama administracinės teisės normos struktūra, pateikiami praktiniai pavyzdžiai, lyginami LR ATPK ir kitų teisės aktų straipsniai, detaliau juos išnagrinėjant. Trečioji dalis – “Administracinės teisės normos taikymo praktiniai ypatumai”. Joje pateikiami praktiniai pavyzdžiai kaip administracinės teisės normos taikomos Panevėžio miesto Vyriausiajam Policijos Komisariate.

Darbas baigiamas apibendrintomis išvadomis ir literatūros sąrašu.

1. Administracinės teisės normos samprata.

Administracinės teisės normos sampratą nagrinėja tokie autoriai kaip B. N. Gabričidzė, A. G. Černiavskis vadovėlyje “Administracinė teisė”, A. M. Nikitinas knygoje “Administracinės teisės schemos”, J. A. Ježovas, V. M. Pašinas, E. T. Sidorovas “Administracinės teisės loginės-struktūrinės schemos”, J. N. Starilovas knygoje “Bendros administracinės teisės kursas”, D. M. Ovsianko knygose “Administracinė teisė” ir “Administracinės teisės schemos”, D. N. Bachrach “Administracinė teisė”, B. V. Rosinskis “Administracinė teisė” klausimai ir atsakymai, A. B. Agapovas “Administracinė teisė”, J. M. Kozlovas “Administracinė teisė” ir kiti.

Aš pasirinkau savo darbe palyginti kaip supranta administracinės teisės sampratą autoriai J. N. Starilovas, D. M. Ovsianko, A. M. Nikitinas ir J. A. Ježovas ir kiti autoriai.

Pagal J. N. Starilovą administracinės teisės normos (kaip ir kitų teisės šakų normos), tai teisės normos, kurios numato privalomo ar galimo elgesio taisykles administracinės teisės subjektams, kurios
yra nustatytos valstybės, atstovaujančių valstybę institucijų ar vykdomosios valdžios, vietinės administracijos, kurių laikymąsi užtikrina specialiomis valstybės veiksmingumo priemonėmis. J. N. Starilovas aiškina, kad administracinės teisės normoms būdingi tokie bruožai, kaip rūpinimasis (apsaugojimas) žmonių interesais. Jis taip pat teigia, kad administracinės teisės normos yra pradžia santykių valdymo reguliacinėje sistemoje, vienašališkas valdžios poveikis subjektų teisei, prievarta.

Administracinės teisės normomis pirmiausiai reguliuojami visuomeniniai santykiai, kurie iškyla vykdomosios valdžios institucijų veikloje ir tarp vykdomosios valdžios institucijų subjektų. Taip pat reguliuoja visuomeninius santykius iškylusius realizacijos procese dėl įgaliojimų administracinių institucijų vietos savivaldoje ir administracijos valstybinėse organizacijose, arba organizacijose, kurios yra dalis valstybės nuosavybės. Daugelis administracinės teisės normų yra santykių reguliatorius, kai reikia priimti sprendimą valstybinėms valdžios institucijoms kadrų parinkimui darbui teismuose ir prokuratūrose, dėl paskyrimų dirbti operatyvinį darbą, apibrėžiant jiems pateiktus reikalavimus, einant tarnybą, tarnautojų atsakomybę, organizacijos vidinės tvarkos valdymo santykiuose, įeinančius kompetencijon šių institucijų. Taip pat administracinės teisės normos reguliuoja santykius, kurie iškyla visuomeninių organizacijų veikloje ir nevalstybinių organizacijų, susivienijimų ir įstaigų (pvz.: notarų, audito, komercinių bankų) veikloje, kurioms buvo valstybės perduota dalis valstybinės valdžios įgaliojimų.

Autorius teigia, kad šiam laikotarpiui, kai sparčiai vystosi rinkos santykiai tikslinga praplėsti administracines teisės normas, kryptingai palaikant visuomeninę tvarką, visuomeninį saugumą, supančios gamtos apsaugą, renkant mokesčius ir kitus būtinus apmokėjimus. Administracinės teisės normos reguliuoja tiek nevalstybinių komercinių organizacijų, tiek ir visuomeninių organizacijų, iškylusius ginčus tarp asmenų, valstybinių institucijų, vietos savivaldos institucijų. Jis administracinės teisės normas dar vadina reguliacinėmis normos.

Apibendrinant konstatuotina, kad pagal J. N. Starilovą administracinė teisės norma – tai teisės norma, kuri reguliuoja:

 santykius vykdomosios valdžios institucijų veikloje, savivaldybės veikloje, visuomeninių organizacijų veikloje, bei atskirų nekomercinių ir kitų nevalstybinių institucijų (organizacijų), kurioms valstybės suteiktos atskiros valdymo funkcijos;

 vidinius organizacinius valdymo santykius kitose valstybinio valdymo srityse (pvz.: prokuratūra, teismai, institucijos atstovaujančios valdžią);

 santykius panaudojus administracinius išieškojimus ar kitas administracinės prievartos priemones;

 santykius administracinėje teisėje.

Kitas autorius D. M. Ovsianko aiškina, kad administracinės teisės normos yra nustatytos ir sankcionuotos valstybės elgesio taisyklės tikslu sureguliuoti visuomeninius santykius vykdomosios valdžios srityje (valstybės valdyme). Šis autorius pateikia tokį administracinės teisės apibrėžimą, kad administracinės teisės norma – elgesio taisyklė, nustatyta valsybės, tikslu reguliuoti visuomeninius santykius vykdomosios valdžios srityje. Jis nurodo, kad administracinės teisės normos tikslas pasirūpinti vykdomosios valdžios efektyvia realizacija kaip yra nurodyta konstitucijoje; vykdomosios valdžios organizavimu ir funkcionavimu; apibrėžti vykdymo mechanizmą, įgyvendinant administracines teisės normas praktiškai, priiminėjant reikalavimus įstatymų leidyboje konkrečioms aplinkybėms ir valdymo objektams.

D. M. Ovsianko nurodo tokius administracinės teisės normų ypatumus:

 jos apibrėžia ribas privalomo, galimo ir rekomenduojamo žmonių elgesio, kompetenciją ir tvarką vykdomosios valdžios institucijų ir valdžios įpareigotų asmenų, taip pat valstybinių ir nevalstybinių organizacijų, vykdant vykdomąją valdžią (valstybinio valdymo);

 nustato teisinį režimą tarpusavio santykių subjektų valstybinio valdymo ir vietos savivaldos, apibrėžia teises ir pareigas vykdant vykdomąją valdžią ir garantuoja jų realizaciją;

 nustato ir pasirūpina režimo įstatimiškumu ir drausmina valstybinius visuomeniniuos santykius, atsirandančius vykdomosios valdžios institucijų veiklos procese ir jų įpareigotų asmenų veikloje;

 reguliuoja administracinę atsakomybę, kuri yra teisinė apsaugos priemonė nuo kėsinimosi į santykius;

 jos nustatomos ne tik įstatymų leidybos institucijoms, bet ir daugeliui vykdomosios valdžios subjektų valstybinio valdymo procese jų pačių labui;

 jų pagalba reguliuojama tam tikra dalis finansinių, žemės, mokesčių, darbo, gamtos apsaugos ir kiti santykiai.

A. M. Nikitinas teigia, kad administracinės teisės norma – nustatyta arba sankcionuota valstybės bendra elgesio taisyklė, kaip reguliatorius visuomeninių santykių valstybinio valdymo srityje. Jis nurodo tokius administracinės teisės normos ypatumus :

 jos apibrėžia privalomo, galimo ir rekomenduojamo elgesio ribas administracinės teisės subjektų ir jų kompetencijos;

 nustato teisinį režimą tarpusavio vykdomosios valdžios institucijų su kitais vykdomosios valdžios subjektais;

 nustato
ir pasirūpina, kad režimas būtų įstatimiškas ir drausmintų valstybės institucijų pareigūnus;

 reguliuoja administracinę, drausminę ir materialinę atsakomybę.

Savo knygoje J. A. Ježovas ir kiti autoriai “Administracinės teisės loginės-struktūrinės schemos”, pateikia tokią administracinės teisės sąvoką. Administracinės teisės norma – tai nustatyta ir saugoma valstybės teisiškai privaloma elgesio taisyklė, apibrėžianti subjektų galimo ir privalomo elgesio ribas ir yra visuomeninių santykių reguliatorius, kuris atsiranda procese uždavinių realizavimo ir vydomosios valdžios funkcijų sistemoje. Jis aiškina, jog pagrindiniai požymiai administracinės teisės normos yra tie, kad ji yra teisinio reguliavimo pagrindas visuomeniniuose santykiuose, apibrėžia taisyklę (modelį) privalomo elgesio visuomeninių santykių dalyvių, reguliuoja subjektų visuomeninius santykius vykdomosios valdžios sistemoje. J. A. Ježovas ir autoriai nurodo tokius administracinės teisės normų ypatumus:

 jos nustatomos valstybinės valdžios institucijų, savivaldybių, administracinių įstaigų, organizacijų ir užtvirtinamos norminiuose aktuose;

 turi valstybinį privalomą charakterį;

 užtikrinama teisinėmis valstybės prievartos priemonėmis;

 yra visuomeninių santykių reguliatorius, atsirandantis, keičiantysis ir pasibaigiantis vykdomosios valdžios sistemos funkcionavimo mechanizme;

 jų tikslas kontroliuoti privalomą organizacijų veiklos teisėtumą ir funkcionavimą kaip ir vykdomosios valdžios, taip ir atskirų jos grandžių veiklos teisėtumą.

Mano išvardinti autoriai teigia, kad administracinės teisės normos, tai ne kas kita kaip, valstybės numatytos galimo ir privalomo elgesio taisyklės, kurių turi laikytis kiekvienas teisinių santykių subjektas, jei jis pažeidžia galimo ir privalomo elgesio taisykles (administracinės teisės normas) gali būti patrauktos atsakomybėn ir jam gali būti taikomos valstybės numatytos sankcijos priemonės.

Iš aukščiau išdėstytų autorių nuomonių galima apibendrinti ir suformuoti sąvoką, kad administracinės teisės norma visais atvejais yra valstybės nustatyta elgesio taisyklė, kuri nustatyta tam, kad reguliuotų visuomeninius santykius valstybės valdyme, valstybės vykdomosios valdžios teisėtumą bei dalyvaujančių valstybės valdyme subjektų teisinius santykius ir jei ši elgesio taisyklė yra pažeidžiama, ar jos yra nesilaikoma, gali būti taikomos valstybės numatytos prievartos priemonės (sankcijos).

Taigi, administracinės teisės norma – tai valstybės nustatytos ir saugomos bendro

pobūdžio privalomos elgesio taisyklės, apibrėžiančios reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų teises ir pareigas, t.y. galimo ir privalomo elgesio ribas, taip pat paminėtina, kad administracinės teisės norma – tai teisės norma, kuri administracinio-teisinio metodo pagalba reguliuoja visuomeninius valdymo pobūdžio santykius, atsirandančius valstybinio bei vidinio valdymo procese.

Administracinės teisės normai būdingi bendri teisės normos požymiai, bet yra ir

skiriamųjų administracinės teisės normoms būdingų bruožų. Administracinės teisės normoms būdingi ypatumai:

 specifinis reguliavimo dalykas – jomis reguliuojama valstybės specifinė – įstatymų vykdomoji – veikla, t.y. valstybės valdymas. Reguliuojami valdymo santykiai, atsirandantys valstybinio bei vidinio valdymo procese;

 administracinio – teisinio reguliavimo metodo išraiška – administracinės teisės normos, nustatydamos reguliuojamų santykių subjektų teises ir pareigas, valstybinius valdingus įgalinimus valdymo procese suteikia tik valstybinio valdymo organams;

 valstybinio valdymo pobūdis sąlygoja administracinės teisės normų imperatyvumą, kuris gali pasireikšti trejopai: tiesioginis paliepimas elgtis nurodytu būdu, galimybė rinktis vieną iš kelių numatytų alternatyvų, suteikimas teisės subjektui elgtis savo nuožiūra neperžengiant tam tikrų ribų.

Nagrinėjant administracinės teisės normos samprata aš rėmiausi tokių autorių kaip J. N. Starilovu, D. M. Ovsianko, A. M. Nikitino ir J. A. Ježovas ir kiti autoriai administracinės teisės normos apibrėžimais, tačiau baigdama šią referato dalį, norėčiau pateikti ir kitas mano nuomone reikšmingas rusų autorių pateikiamas administracinės teisės normos sąvokas, kurias suradau studijuodama administracinės teisės normas apibūdinančią literatūrą.

B. M. Lazarevas nurodo, kad administracinės teisės norma – tai valstybės nustatyta elgesio norma, kuri turi reguliuoti santykius valstybės valdyme ko pasėkoje (kaip ir kitos teisės šakų normos), jei nėra laikomasi šių nustatytų elgesio normų yra taikoma valstybės prievarta.

V. M. Manochinas aiškina, kad administracinės teisės normos yra nustatytos kompetentingų institucijų elgesio taisyklės, kurios griežtai apibrėžtos ir užtikrinamos valstybės valdymo subjektų valstybės prievartos priemonėmis.

J. M. Kozlovas aiškina, kad administracinės teisės norma galima apibrėžti kaip valstybės nustatoma taisyklę, kurios tikslas reguliuoti visuomeninius santykius, iškylančius, keičiančiuosius ir pasibaigiančius (atsiradus būtinybei) valstybės valdymo vykdomosios valdžios mechanizme (plačiąja prasme).

2.

Administracinės teisės normos struktūra.

Teisininkas, imantis aiškinti, taikyti ar kurti teisės normą, turi suvokti ar nustatyti santykio dalyvių teises ir pareigas, jų adresatus, sąlygas, kuriomis atsiranda, pasikeičia arba išnyksta tos teisės ir pareigos, taip pat sankcijas už jų nevykdymą. Norint išspręsti šiuos klausimus – tai atskleisti konkrečios teisės normos struktūrą. Teisės normos struktūra – tai vidinių normos elementų organizacija, apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūrintą elgesio taisyklę. Ji nulemta teisės normos vykdomų funkcijų. Teisės normos vidinę struktūrą sudaro tokie elementai:

1. Teisės normoje aprašyti realaus gyvenimo atvejai, nurodantys, kada teisės subjektai gali ar privalo elgtis pagal šią taisyklę (hipotezę);

2. Elgesio taisyklė (dispozicija);

3. Padariniai, atsirasiantys teisės subjektui, nepaklususiam teisės normos reikalavimams (sankcija).

Administracinės teisės normos struktūra dažniausiai ir susidaro iš šių elementų: hipotezės, dispozicijos, sankcijos.

2.1. Administracinės teisės normos struktūros elementas – hipotezė,

pirmasis administracinės teisės normos elementas.

Hipotezė – tai graikų kalbos terminas, reiškiantis tam tikrų reiškinių, faktų egzistavimo prielaidą (spėjimą). Teisinė hipotezė – tai spėjimas, kad įvyks tokie gyvenimo faktai, kurių atžvilgiu reikės elgtis pagal dispozicijoje aprašytą elgesio taisyklę. Todėl hipotezė yra tas teisės normos elementas, kuris sujungia teisės normą su realiu gyvenimu, jo dinamika. Hipotezė nurodo tas faktines aplinkybes, kurioms atsiradus galima naudotis dispozicijoje nurodytomis teisėmis ir privalu vykdyti tas teises legalizuojančias pareigas, taip pat būtinybę patirti arba taikyti valstybinio poveikio priemones pareigų nevykdančiojo teisėms.

Teisės normos hipotezė paprastai prasideda žodeliu “jei” ir baigiasi ties žodeliu “tai”. Pvz. “Jei sutartis sudaryta, tai jos reikia laikytis”. Hipotezę čia formuluoja žodžiai “sutartis sudaryta” Vadinasi, sudarius sutartį viena teisinio santykio šalis gali naudotis tos sutarties suteikiamomis teisėmis ir kartu privalo vykdyti iš jos kylančias pareigas, taip pat reikalauti, kad kita santykio šalis vykdytų jos atžvilgiu sutartas pareigas. [3. P. 208]

Hipotezė yra būtinas kiekvienos teisės normos elementas. Administracinės teisės normos hipotezė – tai normos dalis, nurodanti konkrečias aplinkybes ar sąlygas, kai norma turi būti vykdoma arba taikoma. Hipotezėje nurodomos aplinkybės yra juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda atitinkami administraciniai-teisiniai santykiai.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso teisės normų hipotezės yra veiksmai, kuriais pažeidžiamos reguliacinių teisės normų (konstitucinių, civilinių, darbo ir kt.) nustatyti draudimai. Administracinių teisės pažeidimų kodeksų normų hipotezės yra labiausiai išplėtotos ir apibrėžtos todėl, kad turi būti tiksliai aprašytos, suformuluotos visos tos veikos (būdai), kuriomis pažeidžiami reguliacinių teisės normų nustatyti draudimai ir kurios užtraukia administracinę atsakomybę. Kadangi galioja principas nėra nusikaltimo be įstatymo: reguliacinės normos nustatytą draudimą pažeidžianti veika, neaprašyta administracinio įstatymo hipotezėje, oficialiai nelaikoma nusikaltimu. Nusikaltimas yra įstatyminės teisės kategorija. Vidinės struktūros požiūriu hipotezės gali būti paprastos, sudėtinės, alternatyvios. Paprastos hipotezės sieja teisės normos galiojimą tik su vienos aplinkybės buvimu. Pavyzdžiui: “Degant raudonam šviesoforo signalui, draudžiama įeiti į važiuojamąją gatvės dalį. “Čia hipotezę sudaro viena aplinkybė – degantis raudonas šviesoforo signalas.

Sudėtinės hipotezės formuluoja kelias aplinkybes, kurių visuma yra teisės normos galiojimo sąlyga. Pavyzdžiui: “Eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs sunkias pasekmes, baudžiamas teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu.” Hipotezė – dvi tarpusavyje susijusios aplinkybės: eismo taisyklių pažeidimas ir to pažeidimo sukeltos sunkios pasekmės.

Alternatyvi hipotezė sieja konkrečios normos galiojimą su viena iš kelių teisės normoje nurodytų aplinkybių. Pavyzdžiui: “Medžiojimas be reikiamo leidimo, arba uždraustu laiku, arba uždraustose vietose, arba uždraustų medžioti gyvūnų, arba uždraustais įrankiais ar būdais, arba medžioklės taisyklių pažeidimas, kuriuo padaryta žalos gyvūnijai užtraukia baudą […] [1. P. 50]. Šiuo atveju hipotezę čia sudaro keturios alternatyvios aplinkybės: medžiojimas be reikiamo leidimo, uždraustose vietose, uždraustu laiku, uždraustų medžioti gyvūnų. Užtenka ir vienos iš išvardintų aplinkybių, kad ši norma būtų taikoma asmeniui, pažeidusiam administracinės teisės nustatytą medžiojimo tvarką.

2.2 Administracinės teisės normos struktūros elementas – dispozicija

centrinis administracinės teisės normos elementas.

Dispositio lotyniškai – išdėstymas. Dispozicija – svarbiausia administracinės teisės normos dalis, nustatanti tam tikrą elgesio taisyklę. Joje išvardinamos reguliuojamo visuomeninio santykio subjektų teisės, įgalinimai, pareigos, leidžiamas elgesys, draudimai, apribojimai.

Dispozicijoje formuluojama pati elgesio taisyklė (teisių ir pareigų
Dispozicijoje aprašomas teisės subjektų leidžiamo ir privalomo elgesio (teisių ir pareigų) mastas (apimtis) atsiradus hipotezėje aprašytoms aplinkybėms. “Jei liudytojas be svarbios priežasties neatvyksta pas kvotėją, tardytoją, prokurorą ar į teismą [..], tai teismas turi teisę neatvykusį liudytoją atvesdinti.” [3. P. 215 ]. Šiuo atveju dispozicija yra tai, kad: teismas turi teisę įsakyti policijai tokį liudytoją prievarta atvesdinti į teismą, policiją įgyja pareigą šį teismo įsakymą vykdyti, o liudytojas turi paklusti tokiam paliepimui.

Dispozicijos pagal teisių ir pareigų apibrėžtumo laipsnį skirstomos į:

1. Absoliučiai, arba vienareikšmiškai, apibrėžtas;

2. Santykiškai apibrėžtas.

Absoliučiai apibrėžtos dispozicijos aiškiai ir tiksliai nurodo reguliuojamo visuomeninio

santykio dalyvių teises ir pareigas, kurių jie savo nuožiūra negali pakeisti. Tokios dispozicijos dar kitaip vadinamos imperatyviomis. Jų pavyzdžiais gali būti teisės normos: sutarčių reikia laikytis, teisingumą vykdo tik teismas arba savininkas turi teisę išreikalauti savo turtą iš svetimo, neteisėto valdymo. Čia nustatoma, kad jei sutartis sudaryta (normos hipotezė), tai sutarties dalyviams atsiranda pareiga vykdyti iš tos sutarties kylančius įsipareigojimus; antruoju atveju – jei subjektas yra teismas, tai tik jis gali (turi teisę, privalo) vykdyti teisingumą. Čia griežtai nurodoma, kuris subjektas turi teisę ir pareigą vykdyti teisingumą. Administracineje teisėje tokios dispozicijos pavyzdys būtų “Orlaivyje esančių asmenų nevykdymas laivo vado teisėtų nurodymų” (LR ATPK 115 straipsnis. “Elgesio orlaivyje taisyklių pažeidimas” [1. P.66]).

Santykiškai apibrėžtos dispozicijos yra tokios, kurios leidžia ir patiems reguliuojamo santykio dalyviams nustatyti kai kurias savo teises ir pareigas, konkretų jų turinį. Bet jeigu patys dalyviai jų nenustato, tai galioja dispozicijos nustatytos dalyvių teisės ir pareigos. Pavyzdžiui: “Daikto duodami vaisiai [..] priklauso jo savininkui, jeigu įstatymas arba savininko sutartis su kitu asmeniu nenustato ko kita.” arba “Nuomotojas privalo savo sąskaita daryti kapitalinį išnuomoto turto remontą, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis.” [3. P. 216]. Teisės norma leidžia santykio dalyviams patiems sutartimi nusistatyti savo teises ir pareigas tiek dėl remonto atlikimo, tiek dėl daikto duodamų vaisių paskirstymo remiantis nuosavybės teise. Jeigu šiuo klausimu santykio dalyviai nepareiškia savo valios, tai galioja pačioje teisės normoje nustatytos teisės ir pareigos: pirmu atveju daikto vaisiai priklauso jo savininkui, antruoju atveju kapitalai remontuoti išnuomotą turtą – nuomotojo pareiga. Administracineje teisėje tokios dispozicijos pavyzdys būtų, gyventojų bendrijos renkamojo organo ar seniūnijos nustatytų buitinių atliekų tvarkymo taisyklių pažeidimas. Seniūnijos gyventojai privalo savo sąskaita įsigyti konteinerius buitinėms atliekoms kaupti.

Pagal raiškos būdus dispozicijos skirstomos yra į paprastąsias, aprašomąsias, nukreipiamąsias ir blanketines.

Paprastosios dispozicijos nurodo reguliuojamo santykio dalyvių teises ir pareigas, tačiau jų neapibrėžia. Tai dispozicijos, kurių turinys aiškus iš paties teksto ir nereikalingas papildomo aiškinimo. Pavyzdžiui: “Pastovių žemėnaudos roboženklių sunaikinimas arba gadinimas.” (LR ATPK 47 straipsnis.”Riboženklių sunaikinimas” [1. P. 24]) arba “Piliečio, kuris privalėjo turėti pasą, gyvenimas be paso arba gyvenimas su negaliojančiu pasu.” (LR ATPK 200 straipsnis 1 dalis. “Gyvenimas be asmens tapatybės kortelės” [1. P. 142 ]). Šios dispozicijos yra ne tik absoliučiai apibrėžtos, bet ir paprastos. Jose aiškiai apibrėžiama kaip subjektui negalima elgtis, smulkiau nekomentuojant ir detalizuojant.

Aprašomosios, arba aiškinamosios, dispozicijos ne tik nustato elgesio taisykles, bet dar ir paaiškina jas, nurodo esminius jų požymius. Jos vartojamos, kai vien elgesio taisyklės formuluotė tiksliai, aiškiai neaprašo teisių ir pareigų turinio. Pavyzdžiui: “Rūkymas arba alkoholinių gėrimų vartojimas nenustatytose tam vietose vietinio ir tarptautinio susisiekimo traukiniuose (taip pat nenurodytose geležinkelio krovinių rajono vietose), kibimas prie keleivių ir kiti panašūs veiksmai (triukšmavimas, garsus dainavimas arba grojimas muzikos instrumentais ar kitokiais garsiniais aparatais) pažeidžiantys viešąją tvarką ir keleivių rimtį, taip pat važiavimas traukiniuose nešvariais drabužiais, kurie gali sutepti vagonų apmušalus ar keleivių drabužius, bei šiukšlinimas traukiniuose”. (LR ATPK 112 straipsnis.”Naudojimosi geležinkelio transporto priemonėmis taisyklių pažeidimas” [1. P.65]). Šioje dispozicijoje aiškiai nurodomos subjektų teisės ir pareigos, apibrėžiama, kokie veiksmai yra neleistini ir negalimi. Arba “Aerodromo apsaugos zonoje ženklų, panašių į markiravimo ženklus, naudojamus aerodromams atpažinti, statymas, taip pat pavojingų orlaivių skrydžiams objektų statyba nesuderinus su valstybės įmonės Lietuvos Respublikos civilinės aviacijos direkcija” […], “Nesankcionuotas įvažiavimas arba įėjimas į oro uostą arba kitų aviacijos įmonių riboto patekimo plotus (zonas) ir buvimas juose, važiavimas arba ėjimas aerodromu pažeidžiant
orlaivių, autotransporto ir mechanizacijos priemonių judėjimo taisykles bei darbų saugos taisykles”. (LR ATPK 113 straipsnis 1 ir 3 dalys.”Skrydžių saugos pažeidimas aerodromo apsaugos zonoje”) [1. P. 66]. Jame taip pat nurodoma, kokius veiksmus subjektui nereikia atlikti, kas yra subjektui draudžiama. Smulkiai aprašomi ženklai ir įtaisai, kuriuos draudžiama naudoti prie oro uosto teritorijos.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 3739 žodžiai iš 7181 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.