Administracinės teisės normų rūšys
5 (100%) 1 vote

Administracinės teisės normų rūšys

112131

TURINYS

ĮVADAS 3

I. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMOS 4

II. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMŲ RŪŠYS 5

2.1. Administracinės teisės normų skirstymas į grupes 5

2.2. Pagal regiliavimo dalyką 6

2.3. Pagal taikymo sferą 7

2.4. Pagal administracinės teisės subjektus 7

2.5. Pagal tarpusavio subordinaciją 10

2.6. Pagal poveikio subjektams pobūdį 10

2.7. Kiti administracinės teisės normų skistymo kriterijai 12

IŠVADOS 14

LITERATŪRA 15

ĮVADAS

Administracinė teisė yra viena iš pagrindinių valstybės teisės šakų. Ji reguliuoja visuomeninius santykius atsirandančius, besikeičiančius, pasibaigiančius vykdomosios valdžios realizavimo procese. Kad vykstantis procesas būtų teisėtas atsiranda tam tikros elgiasio taisyklės t.y. normos.

Šio darbo objektas: administracinės teisės normų rūšys. Todėl darbe bus pateikiama administracinės teisės normos sąvoka, normų skirstymo kriterijai į atskiras grupes ir jų rūšys.

Pagrindinis darbo tikslas: kadangi Lietuvoje teisės mokslas dažniausiai remiasi normatyvistiniu požiūriu į teisę – yra teisės šakos, šios sudarytos iš teisės institutų, o šie jungia teisės normas, todėl svarbu peržvelgti ir giliau patyrinėti administracinės teisės normų pobūdį, rūšių įvairumą.

Rašydama darbą nagrinėjau, analizavau turimą literatūrą, kurios deja šiuo klausimu yra mažai, įstatymus reglamentuojančius valstybinį valdymą bei kitus norminius teisės aktus.

Pagrindiniai darbo uždaviniai:

– susipažinti su administracinės teisės normų sąvoka bei jų ypatumais;

– pateikti administracinės teisės normų grupavimo kriterijus;

– išanalizuoti administracinės teisės normų rūšis.

I. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMOS

Pradedant kalbėti apie administracinės teisės normų rūšis, pirmiausia reikia išsiaiškinti kas tai yra pati administracinės teisės norma. Taigi, pavyzdžiui doc. dr. Algimantas Dziegoraitis administracnės teisės normą apibrėžia taip: administracinės teisės norma – valstybės nustatyta privaloma elgesio taisyklė, kuri administracinio – teisinio metodo pagalba reguliuoja valdymo pobūdžio santykius, atsirandančius valdymo srityje.

Pažymėtina, kad teisinėje literatūroje išskiriama tokie administracinės teisės normos ypatumai:

a) administracinės teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius valdymo srityje, atsirandančius valstybinio bei vidinio valdymo procese, taip pat susiklostančius visuomeninėms organizacijoms įgyvendinant joms pavestas viešo valdymo funkcijas;

b) administracinės teisės normos nustatydamos reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų tarpusavio padėtį, valstybinius valdingus įgalinimus suteikia tik valstybinio valdymo institucijoms;

c) administracinės teisės normos yra savotiškai imperatyvios. Šį administracinės teisės normų ypatumą sąlygoja valstybinio valdymo pobūdis. Šis normų imperatyvumas gali pasireikšti trejopai:

– kaip tiesioginis paliepimas, įpareigojantis subjektus elgtis tik nurodytu būdu;

– kaip galimybė pasirinkti vieną iš normose numatytų variantų;

– kaip suteikimas teisės subjektui elgtis savo nuožiūra, tačiau neperžengiant teisės normoje apibrėžtų elgesio ribų.

Taigi administracinės teisės normos reguliuoja įvairius santykius valstybinio valdymo srityje.

Teisės normų klasifikacija yra labai svarbi, nes ji pagilina teisės normų pažinimą, padeda tiksliau nustatyti kiekvienos teisės normos vietą teisės sistemoje, aiškiau suvokti teisės normų funkcijas ir vaidmenį teisinio reguliavimo mechanizme, patikslina teisės normos poveikio visuomeniniams santykiams ribas ir galimybes, padeda tobulinti valstybės institucijų teisėkūrą ir teisės taikymą . Taigi normų grupavimas yra naudingas ir svarbus teisei reiškinys. Ne išimtis ir administracinės teisės šaka, todėl ir jos normos yra klasifikuojamos pagal bendruosius kriterijus. Be to, dar viena priežastis, kuri verčia grupuoti, klasifikuoti administracinės teisės normas į grupes – jų gausumas. Pavyzdžiui, doc. dr. Arvydas Andruškevičius teigia, kad administracinės teisės normas hipotetiškai galima grupuoti atsižvelgiant į valdymo srities ypatumus. Tai normos, reguliuojančios:

– policijos veiklą;

– muitų santykius;

– mokestinius santykius;

– statybos ir teritorijų planavimo santykius;

– susisiekimo santykius;

– socialinės saugos santykius ir kt .

II. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMŲ RŪŠYS

Aministracinės teisės normų yra labai daug ir labai įvairių. Atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus, pavyzdžiui, normos turinį, normos taikymo sferą, normos poveikio subjektams pobūdį, administracinės teisės normas galima suklasifikuoti. Tačiau yra svarbiausi kriterijai bei skirstymai pagal kuriuos rūšiuojamos administracinės teisės normos. Tad pagrindinius jų ir patarsiu.

2.1. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMŲ SKIRSTYMAS Į GRUPES

Vienas iš svarbiausių administracinės teisės normų grupavimo atvejų yra administracinės teisės normų suskirstymas į dvi stambes grupes. Pagal tai administracinės teisės normos skirstomos į šias dvi dalis:

1. normos, kurios reguliuoja santykius bendrojoje dalyje

2. normos, kurios reguliuoja santykius specialiojoje dalyje.

Bendrosios dalies normos yra universalaus pobūdžio, todėl jos taikomos visoje valstybės valdymo sferoje. Be to, šios
normos yra bendro pobūdžio ir jų visuma sudaro bendrąją administracinės teisės dalį. Tai – tokios administracinės teisės normos, kurios įtvirtina valstybės valdymo principus, reglamentuoja administracinės teisės subjektų teisinę padėtį, valdymo institucijų formavimo tvarką, valstybės tarnybą, valstybės valdymo veiklos formas ir metodus, nustatančios administracinės procesinės veiklos pagrindus, teisėtumo užtikrinimo valdymo srityje būdus ir kt.

Pažymėtina, kad administracinės teisės bendrosios dalies normos sudaro tam tikrus administracinės teisės institutus, pvz. valstybės tarnybos, administracinės atsakomybės, kontrolės ir t.t.

Specialiosios dalies normos taikomos tik specifinėse srityse. Šios normos reguliuoja valstybės valdymą tam tikrose administracinės teisės srityse, sferose. Jos atspindi valdymo organizavimo bei veiklos ypatumus konkrečiose valstybinio valdymo šakose, srityse. Todėl specialiosios dalies normos suskirstytos į tam tikras valdymo sritis ir šakas:

1) normos, reguliuojančios valdymo organizavimą ir valstybės valdymo ypatumus administracinėje politinėje srityje (krašto apsaugos, valstybės saugumo, vidaus reikalų, teisingumo, užsienio reikalų valdymas);

2) normos, reguliuojančios valdymo organizavimą ir valstybės valdymo ypatumus ūkio srityje (transporto ir kelių, ryšių ir informatikos, statybos ir urbanistikos, pramonės, prekybos ir energetikos, žemės ūkio, aplinkos, materialinių išteklių naudojimo valdymas);

3) normos, reguliuojančios valdymo organizavimą ir valstybės valdymo ypatumus socialinėje – kultūrinėje srityje (socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo, kultūros valdymas);

4) normos, reguliuojančios tarpšakinį valstybės valdymą (finansų, kredito, mokesčių, muitų, apskaitos ir statistikos, kainų ir konkurencijos, licenzijavimo ir sertifikavimo valdymą)

Šių normų visuma sudaro Ypatingąją administracinės teisės dalį.

Iš to išplaukia, kad administracinė teisė – teisinės sistemos rūšis (teisinės sistemos šaka), kurios normos reguliuoja visuomeninius santykius atsiradančius, besikeičiančius, pasibaigiančius viešojo valdymo sferoje, santykius, kai kurių įmonių, įstaigų administracinėje veikloje, santykius, kurie susiklosto su administracinės prievartos taikymu ir kitų administracinių bylų spendimu.

2.2. PAGAL REGULIAVIMO DALYKĄ

Kitas svarbus normų grupavimo kriterijus yra normos reguliavimo dalykas. Pagal normos reguliavimo dalyką normos grupuojamos ne tik administracinėje teisėje, bet ir kitose teisės šakose, pavyzdžiui civilinėje, baudžiamojoje, konstitucinėje ir t.t. Taigi pagal normos turinį išskiriamos šios normų grupės:

1. materialinės administracinės teisės normos,

2. procesinės administracinės teisės normos.

Materialinės administracinės teisės normos numato administracinės teisės subjektų teisinę padėtį, jų teises ir pareigas valdymo sferoje, o proceso normas įtvirtina materialiose teisės normose nustatytų teisių įgyvendinimo ir gynybos tvarka, taip pat valstybės institucijų ar pareigūnų veikimo taikant teisės normas tvarka. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą. Tai materialioji norma. Procesinėmis normomis, pavyzdžiui, reikėtų laikyti daugumą Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo normų. Antai ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklos koordinavimas plačiau reglamentuojamas Vyriausybės įstatymo 34 straipsnyje „Ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklos koordinavimas, jų priimamų teisės aktų teisėtumo priežiūra“.

Be to, reikia paminėti, kad daugelis administracinės teisės materialinių normų yra sudėta į Administracinių teisės pažeimų kodeksą , porcesines normas apima Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas .

2.3. PAGAL TAIKYMO SFERĄ

Pagal administracinės teisės taikymo sferą jos normas galima suskirstyti į:

1. bendrąsias;

2. specialiąsias;

3. ypatingąsias.

Bendrosios administracinės teisės normos reguliuoja visą grupę vienarūšių santykių arba nustato bendrus teisinio reguliavimo pradmenis.

Specialiosios – nustato tam tikrus jų taikymo ypatumus. Jos konkretizuoja bendrąsias teisės normas.

Ypatingosios – tos kurios reguliuoja visuomeninius santykius esant ypatingoms aplinkybėms. Tai teisės normos, kurios reguliuoja visuomeninius santykius esant gaisrui, potvyniui, stichinei nelaimei, epidemijai ir t.t.

2.4. PAGAL ADMINISTRACINĖS TEISĖS SUBJEKTUS

Administracinės teisės normos taip pat grupuojamos ir pagal subjektus. Jos reguliuoja tokias sritis kaip:

a) valstybinio valdymo institucijos teisinę padėtį, jos veiklos formas, metodus, vietos savivaldų institucijų teisinę padėtį;

Vykdomosios valdžios institucijų teisinė padėtis fiksuojama teisės aktuose. Pavyzdžiui, Vyriausybės įgaliojimai įtvirtinti Konstitucijoje, Vyriausybės įstatyme, Vyriausybės darbo reglamente , Konstitucinio Teismo aktuose dėl Vyriausybės statusą reglamentuojančių įstatymų ir pačios Vyriausybės nutarimų konstitucingumo bei kituose teisės aktuose. Prezidento įgaliojimai įtvirtinti Konstitucijoje bei Prezidento įstatyme ir kituose teisės aktuose. Ministerijų teisinę padėtį nustatančios normos
yra randamos Konstitucijoje, Vyriausybės įstatyme, Valstybės tarnybos įstatyme, Vyriausybės darbo reglamente, ministerjų nuostatuose, jų darbo reglamentuose bei kituose teisės aktuose. Vietos savivaldą reglementuojančios teisės normos yra Vietos savivaldos įstatyme, Apskričių valdymo įstatyme, rajonų ir miestų savivaldybių tarybų veiklos nuostattuose ir daugelyje kitų teisės aktų.

Pažymėtina, kad vykdomosios valdžios institucijų teisinės padėties ypatumas yra tai, kad ji dažniausiai apibrėžiama atitinkamų aukštesniųjų vykdomosios valdžios institucijų norminiais teisės aktais, įstatymuose fiksuojant tik bendriausius šių institucijų teisinės padėtis elementus (išimtį sudaro aukščiausio lygmens vykdomosios valdžios institucijos – Prezidentas ir Vyriausybė). Tai sąlygoja vykdomosios valdžios institucijų veiklos apimtis ir įvairovė, dėl ko negalima ją detaliai reglamentuoti aukščiausią teisinę galią turinčiais aktais.

b) valstybės tarnautojų teisinę padėtį;

Valstybės tarnybos įstatymas įtvirtina valstybės tarnautojo teisinę padėtį t.y. nustato jo teises ir pareigas. Be to, pagal šį įstatymą valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis viešojo administravimo veiklą valstybės tarnybos srityje. Be to, šio įstatymo 4 straipsnyje aptariami asmenys, kuriems minėtas įstatymas netaikomas.

Valstybės tarnautojai, skirtingai nei kiti darbuotojai, vykdo tik valstybės institucijų įpareigojimus, sprendžia tik valstybinius uždavinius.

Valstybės tarnautojai užima valstybės tarnyboje apmokamas pareigas. Jie turi valstybes garantuotą teisę gauti pareigybinę algą, darbo užmokesčio priedą, priemokas ir kt. išmokas.

Taigi LR valstybės tarnybos įstatymas įtvirtina normas, nustatančias valstybės tarnautojų teisinę padėtį. Pažymėtina, kad valstybės tarnybą apima ne tik LR valstybės tarnybos įstatymas, bet ir kiti įstatymai bei LR Vyriausybės nutarimai.

c) visuomeninių nevyriausybinių organizacijų teisinę padėtį;

Šiuo metu nėra priimta ir net nenumatyta priimti nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuojančio įstatymo, todėl tenka vadovautis kitais įstatymais, kurie reglamentuoja atskirų nevyriausybinių organizacijų veiklos teisinius pagrindus. Šiuo metu veikiančių nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuoja šie teisės aktai:

1) Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 35 straipsnis numato piliečių susivienijimo į šias organizacijas bendruosius principus;

2) Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymas, priimtas 1995 m. vasario 2 d. (1998 m. birželio 11 d. priimtas Visuomeninių organizacijų įstatymo pakeitimo įstatymas);

3) Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas, priimtas 1996 m. liepos 3 d.;

4) Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas, priimtas 1996 m. kovo 14 d.;

5) Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatymas, priimtas 1996 m. kovo 14 d.;

6) Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, priimtas 1995 m. spalio 4 d.

Be abejo, tai tik pagrindiniai teisės aktai, kurie numato konkrečių nevyriausybinių organizacijų veiklos teisinius pagrindus. Šių organizacijų reorganizavimo, registravimo ir kitokią tvarką reglamentuoja atskiri įstatymai ar Vyriausybės nutarimai, o pagrindinis jų veiklos ir vidinės organizacijos šaltinis yra įstatai, kuriuos priima pati organizacija. Taigi, teisės aktų, reglamentuojančių tokių organizacijų veiklą, netobulumas tapo trečiajam sektoriui (nevyriausybinėm organizacijom) būdinga problemoma pastaruoju metu.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1957 žodžiai iš 3857 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.