Agrarinės reformos Lietuvoje jų esmė ir problemos
5 (100%) 1 vote

Agrarinės reformos Lietuvoje jų esmė ir problemos

112131

TURINYS

1. LIETUVOS VALSTYBĖS ŪKIS IR ŽEMĖS REFORMA XVI AMŽIUJE

2. LIETUVA RUSIJOS VALDŽIOJE IR BAUDŽIAVOS PANAIKINIMAS

3. ŽEMĖS REFORMA NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE 1919 – 1939 m.

4. SOCIALISTINĖS ŽEMĖS REFORMOS

5. DABARTINĖS ŽEMĖS ŪKIO REFORMOS

6. NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

LIETUVOS VALSTYBĖS ŪKIS IR

ŽEMĖS REFORMA XVI AMŽIUJE

Žemdirbystė ir girių eksplotavimas Lietuvoje buvo pagrindinis pajamų šaltinis nuo senų senovės. XVI a. Lietuvos ūkyje įvyko daug permainų. Mat, XVI a. pradžioje atsirado javų pareikalavimas eksportui.

Ekonominė pažanga Europoje ėjo iš vakarų į rytus. Į Lenkiją ir Lietuvą ji atėjo iš Vokietijos, o į šią šalį ji pateko iš tolimesnių kraštų.

Lietuvoje nuo senų laikų buvo toks ūkis: valstiečiai gyveno po vieną ar po kelis; prasidirbdavo žemės kur giriose ir sėdavo, kaip įmanydami. Dažniausiai sėdavo kasmet toj pačioj dirvoj, jos visai netręšdami, o kai toj vietoj niekas nebeaugdavo, palikdavo ją dirvonuoti ir sėdavo kitur. Tačiau XVI a. visoje Lietuvoje buvo įvesta trilaukė žemės dirbimo sistema.

XVI a. vakaruose Lietuva karų jau neturėjo. Pasibaigus karams su vokiečių ordinu, atsidarė prekybos keliai į Baltijos jūrą, kur ėmė klestėti prekyba. Rytuose ėję karai su Maskva reikalavo daug pinigų, todėl reikėjo rūpintis,kad būtų kuo daugiau ką parduoti. Didžiausi žemės plotai priklausė Didžiąjam Kunigaikščiui, todėl jam pirmiausia teko susirūpinti, kad būtų pertvarkytas ūkis ir, kad jis duotų daugiau pajamų. Lig tol visos pajamos iš dvarų suplaukdavo natūralijomis, tai yra žemės ūkio produktais. Visus tuso produktus buvo sunku paversti pinigais, todėl ūkį reikėjo sutvarkyti taip, kad valstiečiai galėtų mokėti pinigais, o ne žemės ūkio produktais. Zigmantas II išleido instrukcijas, kuriose natūralijų duoklės pakeičiamos piniginėmis – įvedami mokesčiai. Tačiau instrukcijos nedavė laukiamų rezultatų. Kunigaikščio vietininkai taikydami jas nesiskaitė su vietos sąlygomis, todėl mokesčiai pasidarė nebepakeliami ir daugelis valstiečių net išbėgiojo. Zigmantas II stengėsi sutvarkyti patį dvarų ūį, didno ariamos žemės plotus, stengėsi intensyviau ūkininkauti, įvesti naudojimui geresnius padargus, tačiau jo sūnus Zigmantas Augustas nuėjo dar toliau, padaręs pagrindinę žemės reformą – įvedęs valakų sistemą.

Pradėjęs valdyti Zigmantas Augustas naujomis instrukcijomis jis atitaisė senąsias klaidas ir įsakė, uždedant mokesčius žiūrėti valstiečių turtingumo. Maža to, 1557 m. jis paskaelbė įstatymą, visiškai pertvarkantį žemės ūkį ir įvedantį valakų sistemą.

Ūkiai Lietuvoje buvo netvarkyti nuo senų senovės. Valstiečių žemė buvo išmėtyta įvairiausiais sklypeliais. Naujuoju įstatymu buvo įsakyta visas žemes atskirti, o valstiečius apgyvendinti kaimuose. Anksčiau valstiečiai turėjo po labai nelygiai žemės, o mokesčius mokėjo ne nuo žemės ploto, o nuo sodybos ir nuo gyvenamųjų namų. Dabar buvo nustatyta duoti visiems po vienodą žemės kiekį – po vadinamąjį valaką.

Darant reformą, pirmiausiai reikėjo atskirti Didžiojo Kunigaikščio žemes nuo privatinių savininkų žemių. Kunigaikštis reikalavo, kad bajorai dokumentaliai įrodytų teises savo valdomajai žemei, kurie negalėjo to padaryti, jų žemės buvo atimtos ir prijungtos prie kunigaikščio dvarų. Bajorai dėl to buvo labai nepatenkinti visa reforma, susidarė dugybė bylų. Kai pagaliau kunigaikščio žemės buvo sujungtos į didžiulius plotus, visa žemė buvo išmatuota ir nustatytos aiškios ežios. Bajorų žemės buvo atskirtos ir nuo dvasininkų žemių. Bažnyčioms, kurios neturėjo žemės, buvo jos duota po 2 valakus. Miestų žemės taip pat buvo atskirtos.

Išmatavus žemę, geriausiose vietose buvo steigiami dvarai ir privalkai, o aplink juos buvo duodama po valaką valstiečiams. Jų žemė buvo padalinta trilaukiais, o jie patys apgyvendinti kaimuose. Už tą dirbamą žemę jie mokėjo dvarui piniginius mokesčius. Be to, valstiečiai, kaip ir anksčiau, turėjo eiti dvarui dirbti.

Valstiečiams duodamieji valakai nebuvo visiškai lygūs: kur žemė buvo geresnė, valakai buvo mažesni, o kur žemė buvo prastesnė – didesni. Valakas kai kur buvo 30 – 35 margų, o kai kur siekė net 44 margus.

Su šia reforma valakas pasidarė ūkio vienetas: nuo jo buvo imami mokesčiai, nuo jo buvo einamos ir pareigos. Pati reforma iš pradžių buvo padaryta tik vakarinėje valstybės dalyje, bet greitai ji buvo atlikta ir rusiškose srityse. Iš pradžių ją vykdė tik Didysis Kunigaikštis vien savo žemės, bet grei juo pasiekė ir bajorai. Tuo būdu XVI a. viduryje pradėtas gyvenimas kaimais Lietuvoje kai kur išliko iki mūsų laikų. Tik Užnemunėje (Suvalkų krašte) kaimai išsiskirstė vienkiemiais XIX a., o kitur jie dar nebaigė skirstytis nei dabar.

LIETUVA RUSIJOS VALDŽIOJE IR

BAUDŽIAVOS PANAIKINIMAS

XV a. Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė buvo pasiekusi didžiausį savo teritorinį išsiplėtimą. XVI a. jos sienos žymiai susiaurėjo. Paskutinių Gediminaičių laikais dideli Lietuvos žemių plotai atiteko Maskvai, o 1569 m. Liublino seime taip pat dideli plotai buvo priskirti prie Lenkijos.

XVII a. pradžioje (1629 m.)
Lietuva ir Lenkija prarado beveik visą Livoniją, kuri atiteko Švedams; Respublikai liko tik Ladgala (vadinamoji Livonijos vaivadija) ir leninė Kuršo kunigaikštija. Per pirmąjį padalinimą Rusija užėmė Latgalą, o po trečiojo padalinimo jai atiteko ir Kuršas.

Po padalinimų visos Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės žemės atsidūrė Rusų valdžioje.

Valstiečių būklė, Lietuvai patekus į rusų valdžią, žymiai pablogėjo. Rusijoje valstiečiai buvo beteisiai vergai, su kuriais ponas galėjo elgtis kaip tinkamas. Nors ir Lituvoje tuo metu nebuvo jokių valstiečius ginančių įstatymų, tačiau nežmoniški papročiai retas dalykas. Ypač pablogėjo valstiečių būklė valstybiniuose dvaruose, kurių daugumas buvo išdalinta rusų generolams, šie tuojau čia įvedė savo papročius. Be to, buvo padidinti ir valstiečių mokesčiai.

Jau 1817 m. Lietuvos bajorai Vilniaus gubernijos seime svarstė baudžiavos panaikinimo galimybes, tačiau šis svarstymas buvo griežtai sukritikuotas caro. Po kiek laiko, tai yra 1856 m., pats caras pasiūlė panaikinti baudžiavą ir rengti reformos įstatymus. Pagrindinės priežastys paskatinusios carą pakeisti savo nuomonę buvo – socealinė, ekonominė ir politinė feodalizmo krizė. Šia reforma buvo siekta išvengti liaudies sukilimo ir pakeisti feodalinius žemės valdymo ir naudojimo santykius. Reformos įstatymų leidimas 1857 m. buvo patikėtas dvarininkams.

Caras Aleksandras II 1861 m. vasario 19 d. patvirtino paruoštų valstiečių reformos įstatymų tekstą,skelbiantį baudžiavos panaikinimą Rusijoje. Valstiečiams duota teisė per 49 m. išpirkti žemę. Žemę išpirkus valstiečių prievoliniai santykiai su dvarininku buvo nutraukiami, tuomet valstiečiai tapdavo žemės savininkais ir pereidavo į valstiečių savininkų kategoriją. Žemę išpirkti valstiečiai galėjo tik dvarininkui sutikus arba jam pareikalavus. Reformai atlikti buvo sudarytos apskrityse valstiečių komisijos, apskritys padalintos į apylinkes, kurių priešakyje buvo pastatyti taikos tarpininkai, o didesniem nesusipratimams spręsti – visų tarpininkų suvažiavimai, vadinami taikos suvažiavimais.

Vis dėl to valstiečių reforma buvo feodalinė ir gynė tik dvarininkų interesus, palikdama jiems nuosavybės teisę, sudarė sąlygas kapitalizmo plėtotei prūsiškuoju būdu, išsaugant stambųjį feodalinės žemės valdymą iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Panaikinus baudžiavą, valstiečiai palengva iškopė iš skurdo. 1905 m. buvo panaikinti žemės išperkamieji mokesčiai, o kitais metais buvo palengvintas skirstymasis į vienkiemius. Tai dar labiau pagerino kaimiečių būklę; ūkis pakilo, buvo pradėti vartoti gersni darbo įrankiai. Keliantis į vienkiemius, ėmė nykti trilaukė ūkio sistema. Greta grūdų ūkio ėmė plototis ir gyvulių ūkis.

Lietuviškasis kaimas rūpinosi tėvų žemę suimti į savo rankas, buvo suorganizuotos specialios lietuvių dargijos, kurios rūpinosi praskolintus Lietuvos dvarus supirkti lietuviams, tačiau tos veiklos jau nebeteko išplėsti: užėjo didysis karas, o po karo susikūrusi nepriklausomoji Lietuvos valstybė išsprendė dvarų klausimą, padariusi pagrindinę žemės reformą.

ŽEMĖS REFORMA NEPRIKLAUSOMOJE

LIETUVOJE 1919 – 1939 m.

Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę žemės valdymo ir nuosavybės santykiais ėmė rūpintis laikinoji vyriausybė 1918 m. Pirmiausiai ji paimė į savo globą visus buvusios rusijos valstybės miškus, o taip pat majoratų ir net negrįžusių į savo vietas privatinių savininkų miškus ir sustabdė jų naikinimą. Toliau vyriausybė paskelbė, kad majoratų žemės (žemės, kurios rusų valdžios buvo nusavintos 1835 ir 1842 m.) ir majoratų turtai esą neginčijama valstybės nuosavybė, kuri rusų valdžios įvairiais mūsų kraštui priešngais tikslais buvo pavesta valdyti atskiriems žmonėms, todėl tos žemės su priklausančiais turtais turi atitekti Lietuvos valstybei, būti sunaudotos žemės reformai (bežemiams ir mažažemiams aprūpinti žeme) ir įvairiems kitiems bendriesiems Lietuvos valstybės reikalams. Tad laikinoji vyriausybė įsakė Žemės Ūkio Ministerijai perimti majoratus ir valdyti.

1918 – 1919 m. pradžioje kovos su Raudonąja armija ir su lenkų įsiveržimu privertė vyriausybę ieškoti priemonių savanoriams paskatinti į organizuojamąją kariuomenę. Viena iš tokių priemonių buvo žemės pažadėjimas; buvo paskelbta, kad bežemiai ir mažažemiai, kurie savo noru arba šaukiami stos į Lietuvos kariuomenę ir ištikimai ištarnaus iki demobilizacijos, turės pirmenybę prieš visus kitus gauti žemės iš valstybės. Jau tada buvo nustatyta (1919 m. birželio 20 d. įstatymu), kad tam tikslui bus suvartotos ne tik valstybei priklausančios žemės, bet ir privatinės. Priverstinai turėjo būti paimta 15% žemės iš tų savininkų, kurie jos turėjo nuo 500 iki 800 ha, ir 30% iš tų, kurie turėjo žemės daugiau kaip 800 ha.

Laikinąjį žemės reformos įstatymą steigiamasis seimas beveik be pakeitimų patvirtino (1920.08.03), pridėjęs tiktiek, kad aprūpinus žeme kariškius, žemės galėjo gauti ir bežemiai su mažažemiais (iki 20 ha), – visų pirma tie iš mažažemių, kurių laukas prieina prie skirstomojo dvaro lauko ir tie to paties dvaro darbininkai, kurie yra vedę, turi vaikų ir nuo seniau tame dvare gyvena.

Šalia tos mažosios reformos, 1920 m.
steigiamasis seimas pradėjo svarstyti ir didžiąją žemės reformą. Jau rugpjūčio 14 d. jis išleido žemės reformos įstatymą, kuriuo buvo nusavinti privatinaims asmenims priklausantieji miškai ir kirtimai, didesni, negu 25 ha, be to, pelkės, durpynai, ežerai ir žemės gelmių turtai, kurių savininkai turėjo daugiau, negu 70 ha žemės.

Didžiosios žemės reformos įstatymas buvo išleistas tik 1922 m. kovo 29 d. Jos tikslas buvo ne tik aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius, bet ir patį žemės valdymą taip sutvarkyti, kad būtų tinkamos sąlygos kilti žemės ūkiui, – pirmiausia smulkiam ir vidutiniam ūkiui. Reforma dar norėjo perimti į valstybės nuosavybę tuos žemės turtus, kuriuos valstybė gali tikslingiau sunaudoti ir apsaugoti, negu privatūs asmenys.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1783 žodžiai iš 3466 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.