Agrarinės reformos Lietuvoje jų esmė ir problemos
5 (100%) 1 vote

Agrarinės reformos Lietuvoje jų esmė ir problemos

TURINYS

1. LIETUVOS VALSTYBĖS ŪKIS IR ŽEMĖS REFORMA XVI AMŽIUJE

2. LIETUVA RUSIJOS VALDŽIOJE IR BAUDŽIAVOS PANAIKINIMAS

3. ŽEMĖS REFORMA NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE 1919 – 1939 m.

4. SOCIALISTINĖS ŽEMĖS REFORMOS

5. DABARTINĖS ŽEMĖS ŪKIO REFORMOS

6. NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

LIETUVOS VALSTYBĖS ŪKIS IR

ŽEMĖS REFORMA XVI AMŽIUJE

Žemdirbystė ir girių eksplotavimas Lietuvoje buvo pagrindinis pajamų šaltinis nuo senų senovės. XVI a. Lietuvos ūkyje įvyko daug permainų. Mat, XVI a. pradžioje atsirado javų pareikalavimas eksportui.

Ekonominė pažanga Europoje ėjo iš vakarų į rytus. Į Lenkiją ir Lietuvą ji atėjo iš Vokietijos, o į šią šalį ji pateko iš tolimesnių kraštų.

Lietuvoje nuo senų laikų buvo toks ūkis: valstiečiai gyveno po vieną ar po kelis; prasidirbdavo žemės kur giriose ir sėdavo, kaip įmanydami. Dažniausiai sėdavo kasmet toj pačioj dirvoj, jos visai netręšdami, o kai toj vietoj niekas nebeaugdavo, palikdavo ją dirvonuoti ir sėdavo kitur. Tačiau XVI a. visoje Lietuvoje buvo įvesta trilaukė žemės dirbimo sistema.

XVI a. vakaruose Lietuva karų jau neturėjo. Pasibaigus karams su vokiečių ordinu, atsidarė prekybos keliai į Baltijos jūrą, kur ėmė klestėti prekyba. Rytuose ėję karai su Maskva reikalavo daug pinigų, todėl reikėjo rūpintis,kad būtų kuo daugiau ką parduoti. Didžiausi žemės plotai priklausė Didžiąjam Kunigaikščiui, todėl jam pirmiausia teko susirūpinti, kad būtų pertvarkytas ūkis ir, kad jis duotų daugiau pajamų. Lig tol visos pajamos iš dvarų suplaukdavo natūralijomis, tai yra žemės ūkio produktais. Visus tuso produktus buvo sunku paversti pinigais, todėl ūkį reikėjo sutvarkyti taip, kad valstiečiai galėtų mokėti pinigais, o ne žemės ūkio produktais. Zigmantas II išleido instrukcijas, kuriose natūralijų duoklės pakeičiamos piniginėmis – įvedami mokesčiai. Tačiau instrukcijos nedavė laukiamų rezultatų. Kunigaikščio vietininkai taikydami jas nesiskaitė su vietos sąlygomis, todėl mokesčiai pasidarė nebepakeliami ir daugelis valstiečių net išbėgiojo. Zigmantas II stengėsi sutvarkyti patį dvarų ūį, didno ariamos žemės plotus, stengėsi intensyviau ūkininkauti, įvesti naudojimui geresnius padargus, tačiau jo sūnus Zigmantas Augustas nuėjo dar toliau, padaręs pagrindinę žemės reformą – įvedęs valakų sistemą.

Pradėjęs valdyti Zigmantas Augustas naujomis instrukcijomis jis atitaisė senąsias klaidas ir įsakė, uždedant mokesčius žiūrėti valstiečių turtingumo. Maža to, 1557 m. jis paskaelbė įstatymą, visiškai pertvarkantį žemės ūkį ir įvedantį valakų sistemą.

Ūkiai Lietuvoje buvo netvarkyti nuo senų senovės. Valstiečių žemė buvo išmėtyta įvairiausiais sklypeliais. Naujuoju įstatymu buvo įsakyta visas žemes atskirti, o valstiečius apgyvendinti kaimuose. Anksčiau valstiečiai turėjo po labai nelygiai žemės, o mokesčius mokėjo ne nuo žemės ploto, o nuo sodybos ir nuo gyvenamųjų namų. Dabar buvo nustatyta duoti visiems po vienodą žemės kiekį – po vadinamąjį valaką.

Darant reformą, pirmiausiai reikėjo atskirti Didžiojo Kunigaikščio žemes nuo privatinių savininkų žemių. Kunigaikštis reikalavo, kad bajorai dokumentaliai įrodytų teises savo valdomajai žemei, kurie negalėjo to padaryti, jų žemės buvo atimtos ir prijungtos prie kunigaikščio dvarų. Bajorai dėl to buvo labai nepatenkinti visa reforma, susidarė dugybė bylų. Kai pagaliau kunigaikščio žemės buvo sujungtos į didžiulius plotus, visa žemė buvo išmatuota ir nustatytos aiškios ežios. Bajorų žemės buvo atskirtos ir nuo dvasininkų žemių. Bažnyčioms, kurios neturėjo žemės, buvo jos duota po 2 valakus. Miestų žemės taip pat buvo atskirtos.

Išmatavus žemę, geriausiose vietose buvo steigiami dvarai ir privalkai, o aplink juos buvo duodama po valaką valstiečiams. Jų žemė buvo padalinta trilaukiais, o jie patys apgyvendinti kaimuose. Už tą dirbamą žemę jie mokėjo dvarui piniginius mokesčius. Be to, valstiečiai, kaip ir anksčiau, turėjo eiti dvarui dirbti.

Valstiečiams duodamieji valakai nebuvo visiškai lygūs: kur žemė buvo geresnė, valakai buvo mažesni, o kur žemė buvo prastesnė – didesni. Valakas kai kur buvo 30 – 35 margų, o kai kur siekė net 44 margus.

Su šia reforma valakas pasidarė ūkio vienetas: nuo jo buvo imami mokesčiai, nuo jo buvo einamos ir pareigos. Pati reforma iš pradžių buvo padaryta tik vakarinėje valstybės dalyje, bet greitai ji buvo atlikta ir rusiškose srityse. Iš pradžių ją vykdė tik Didysis Kunigaikštis vien savo žemės, bet grei juo pasiekė ir bajorai. Tuo būdu XVI a. viduryje pradėtas gyvenimas kaimais Lietuvoje kai kur išliko iki mūsų laikų. Tik Užnemunėje (Suvalkų krašte) kaimai išsiskirstė vienkiemiais XIX a., o kitur jie dar nebaigė skirstytis nei dabar.

LIETUVA RUSIJOS VALDŽIOJE IR

BAUDŽIAVOS PANAIKINIMAS

XV a. Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė buvo pasiekusi didžiausį savo teritorinį išsiplėtimą. XVI a. jos sienos žymiai susiaurėjo. Paskutinių Gediminaičių laikais dideli Lietuvos žemių plotai atiteko Maskvai, o 1569 m. Liublino seime taip pat dideli plotai buvo priskirti prie Lenkijos.

XVII a. pradžioje (1629 m.)
Lietuva ir Lenkija prarado beveik visą Livoniją, kuri atiteko Švedams; Respublikai liko tik Ladgala (vadinamoji Livonijos vaivadija) ir leninė Kuršo kunigaikštija. Per pirmąjį padalinimą Rusija užėmė Latgalą, o po trečiojo padalinimo jai atiteko ir Kuršas.

Po padalinimų visos Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės žemės atsidūrė Rusų valdžioje.

Valstiečių būklė, Lietuvai patekus į rusų valdžią, žymiai pablogėjo. Rusijoje valstiečiai buvo beteisiai vergai, su kuriais ponas galėjo elgtis kaip tinkamas. Nors ir Lituvoje tuo metu nebuvo jokių valstiečius ginančių įstatymų, tačiau nežmoniški papročiai retas dalykas. Ypač pablogėjo valstiečių būklė valstybiniuose dvaruose, kurių daugumas buvo išdalinta rusų generolams, šie tuojau čia įvedė savo papročius. Be to, buvo padidinti ir valstiečių mokesčiai.

Jau 1817 m. Lietuvos bajorai Vilniaus gubernijos seime svarstė baudžiavos panaikinimo galimybes, tačiau šis svarstymas buvo griežtai sukritikuotas caro. Po kiek laiko, tai yra 1856 m., pats caras pasiūlė panaikinti baudžiavą ir rengti reformos įstatymus. Pagrindinės priežastys paskatinusios carą pakeisti savo nuomonę buvo – socealinė, ekonominė ir politinė feodalizmo krizė. Šia reforma buvo siekta išvengti liaudies sukilimo ir pakeisti feodalinius žemės valdymo ir naudojimo santykius. Reformos įstatymų leidimas 1857 m. buvo patikėtas dvarininkams.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1059 žodžiai iš 3466 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.