APSKAITA
Jei nori numatyti rezultatą, turi tvarkyti apskaitą
ANONIMAS
Pats žodis „apskaita“ nusako ekonominę savo reikšmę. Ji atlieka svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime, gamyboje ir valstybėje. Be apskaitos neįmanoma jokia gamyba. Žmogus nuo pat gyvenimo pradžios mokosi apskaitos pradmenų. Pavyzdžiui, jau vaikai žino, kiek ir kokių turi žaislų; šeima skaičiuoja savo pajamas ir išlaidas, svarsto jų naudojimą ir t.t.
Apskaita dažnai vadinama universalia, tarptautine verslo kalba, tuo pabrėžiant jos svarbą ekonominiame procese. Kaip ir kiekviena kita kalba, apskaita naudojama perduoti informacijai, šiuo atveju – finansinei informacijai. Ši kalba turi specialų žodyną, dėsningumus ir ribojimus, normas ir taisykles. Jos paskirtis – periodiškai nustatyti ir parodyti turto ir finansinių interesų į H ryšį.
Apskaitos budus pirmasis paskelbė pranciškonų vienuolis italas Luca Pačiolis, gyvenęs Italijoje XV amžiuje; tačiau jo atradimas išlaikė šimtmečių bandymus ir sėkmingai naudojamas mūsų laikais. Tiesa, jis tapo kur kas sudėtingesnis ir tobulesnis.
Apskaita (accounting) – tai įmonės (firmos) ar kito kokio nors ekonominio objekto finansinių operacijų registravimo, klasifikavimo ir kaupimo procesas; tai skaitinių duomenų rinkimas ir tvarkymas.
Bendrai šiuolaikinę apskaitą galima apibrėžti kaip informacinę sistemą, kuria remiantis matuojama, apdorojama ir perduodama finansinė informacija apie tam tikrą ekonominį subjektą. Požiūris į apskaitą, kaip į informacinę sistemą. Kaip matome, apskaita, kaip grįžtamas ryšys, jungia ūkinę veiklą ir asmenis, priimančius sprendimus. Būtent apskaita suteikia reikalingą informaciją sprendimams priimti. Apskaitą sudaro šie trys pagrindiniai elementai:
1.Matavimas – atliekamas registruojant visas finansines operacijas (transakcijas’);
2.Apdorojimas – atliekamas saugant finansinių operacijų ir jų apdorojimo duomenis;
3.Perdavimas – atliekamas ruošiant finansines ataskaitas asmenims, priimantiems
sprendimus.
Siekiant, kad visa apskaitos sistema būtų efektyvi, t.y. veiksminga, reikia laikytis bent šių trijų sąlygų:
1.Užtikrinti informacijos slaptumą, atskiriant išorinę – viešąją – ir vidinę atskaitomybę.
Ypač tai aktualu rinkos sąlygomis.
2.Sumažinti apskaitos išlaidas, užtikrinant minimalų, bet pakankamą informacijos kiekį,
tinkamai organizuojant ir mechanizuojant apskaitą.
3.Operatyviai pateikti kokybišką informaciją vartotojams, organizuojant optimalius
informacijos srautus, tinkamai ją apdorojant ir perdirbant.
Siekiant įgyvendinti šiuos reikalavimus ir organizuojant darbą, reikėtų vadovautis tam tikrais apskaitos organizavimo principais, kurių svarbiausieji yra šie:
1.Optimalumas – remiantis minimaliais duomenimis, siekimas gauti maksimalų valdymui
naudingą informacijos kiekį;
2.Profilaktiškumas – perspektyvių apskaitos modelių kūrimas, esamųjų tobulinimas.
3.Kompleksiškumas – daugkartinis kartą užfiksuotų apskaitos duomenų naudojimas,
4.Analitiškumas – apskaitos duomenų pateikimas tokia forma, kad valdymo procese ją
reikėtų kuo mažiau keisti ir vartoti galima būtų vos minimaliai perdirbus.
5.Skaidrumas – siekimas, kad apskaitos duomenys būtų pateikiami dialogo, o ne
reglamento forma.
6.Patikimumas – siekimas užtikrintai patikimą grįžtamąjį ryšį, o duomenis sudarant vengti
triukšmo dėl sakinių sintaksės.
7.Tipiškumas – griežtas finansinių ir kitų rezultatų, pagal kuriuos apskaičiuojami mokesčiai
ir vertinama įmonės veikla, apskaitos rezultatų reglamentavimas, todėl šalies buhalterinė
apskaita turi būti standartizuota, t,y. atitikti Jungtinių Tautų patvirtintus buhalterinės apskaitos
standartus.
8.Lankstumas – apskaitos sistemos gebėjimas greitai prisitaikyti prie kintamų sąlygų.
9.Naujumas – apskaitos sistemos tobulinimas reikalauja, kad tobulinant apskaitą būtų
galima įvesti naujus, anksčiau nespręstus uždavinius.
Įgyvendinant šiuos principus, svarbų vaidmenį vaidina apskaitos kompiuterizavimas.
Pagrindiniai apskaitos uždaviniai yra šie:
1) įmonės veiklos dokumentavimas
2) viešosios atskaitomybės sudarymas
3) įmonės priimamų sprendimų informacijos tiekimas
Pagal tai, kurie uždaviniai dominuoja, į pirmąją vietą iškeliamos skirtingos apskaitos turinio sritys,todėl labai griežtos apskaitos klasifikavimo sistemos nėra.
Pirmiausia reikia skirti apskaitos ir statistikos informaciją. Statistikos (statistics) pagrindas – valstybės ekonominių subjektų apskaitos ir atskaitomybės duomenys. Smulkiau šią informaciją nagrinėja statistikos disciplina,
jmonėse ir organizacijose populiarios šios apskaitos: buhalterinė, operatyvinė ir statistinė.
Buhalterinė apskaita (book-keeping) yra vidinė ir išorinė. Vidinė apskaita – tai gamybinė apskaita, priklausanti nuo gamybos specifikos. Išorinė apskaita skirta veiklos rezultatų rodikliams nustatyti. Ji dar vadinama finansine ir nuo vidinės skiriasi duomenų tikslumu.
Operatyvinė apskaita (operational account) sudaro dalį vidinės apskaitos, t.y. pirminė darbo, materialinių energetinių išteklių, nebaigtos gamybos ir kita apskaita.