Asmenybės x savęs vertinimo ypatybės
5 (100%) 1 vote

Asmenybės x savęs vertinimo ypatybės

11213141

Įvadas

Savęs vertinimas – individo savęs patyrimas, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas. Nuo savęs vertinimo priklauso žmogaus santykiai su aplinkiniais žmonėmis, jo savikritiškumas, reiklumas sau, požiūris į savo laimėjimus ir nesėkmes. Savęs vertinimas turi įtakos žmogaus veiklos aktyvumui ir jo asmenybės raidai ir yra glaudžiai susijęs su žmogaus pretenzijų lygiu, t.y tikslų, kuriuos jis sau kelia, sudėtingumų. Kai žmogaus pretenzijos neatitinka realių jo galimybių, jis ima save vertinti neteisingai, ir jo elgesys pasidaro neadekvatus (atsiranda emocinių potraukių, didėja nerimastingumas ir kt.). Vienoks ar kitoks savęs vertinimo lygis susidaro vertinant savo veiklos rezultatus ir suvokiant, kaip tave vertina kiti.

Tą patį šešiolikos metų jaunuolį visai skirtingai gali vertinti jo vienmečiai, gydytojas, fizinio lavinimo mokytojas, tėvai, nes jie vadovausis skirtingais kriterijais. Draugai vertina jaunuolį kaip madingą, gydytojas, pastebėjęs jį rūkantį, susirūpins jo sveikatos būkle, fizinio lavinimo mokytojas, įvertinęs jaunuolio judrumą, svarstys, ar dėl nepakankamo ūgio jis tinka krepšiniui, o tėvams tas jaunuolis bus geriausiais ir protingiausias, nes yra jų sūnus.

Žmogus vertina ne vien kitus. Jis vertina ir patį save. Taigi žmogus pats sau tampa pažinimo objektu.

Pagrindiniai savęs vertinimo aspektai

Išskiriami keturi savęs vertinimo aspektai:

1. Įsisąmoninti-neįsisąmoninti aspektai. 2. Kognetyviniai-afektyvūs aspektai.

3. Bendri-konkretūs aspektai. 4. Realieji-parodomieji aspektai.

Įsisąmoninti-neįsisąmoninti aspektai. Nesąmoningai suvokimas ir vertinimas dominuoja ankstyvame amžiuje. Iš pradžių vaikas nesupranta skirtumo tarp savęs ir išorinio pasaulio objektų, negali įvertinti savo savybių ir galimybių. Vaikas kalba apie save trečioju asmeniu: „Joniukas nori“, „Joniukas geras“ ir kt. Apie atsiradusį vaiko savęs įsisąmonimą liudija asmeninių įvardžių vartojimas kalboje. Savęs įsisąmoninimo ribos ypač išsiplėčia paauglystėje, todėl šiuo metu atsiranda naujos savikontrolės formos. Tai, kad paauglys gali įsisąmoninti bei vertinti savo elgesio motyvus, valingai reguliuoti tiesiogines elgesio paskatas, atspindi svarbius asmenybės brandos požymius.

Net subrendusi asmenybė ne visuomet įsisąmonina save tiksliai ir visiškai. Neretai žmogus nežino ir net nesusimąsto apie kai kurias savo savybes, kurios objektyviai lemia jo veiksmus (pvz. žmogus neįsisąmonina įprastų, dažnai pasireiškiančių reakcijų, jam nereikšmingų savybių, t.p. tokių išgyvenimų, kurie kelia gresmę susidariusiai nuomonei apie save).

Žmonės, pastebėję neatitikimą tarp savo elgesio ir vidinių standartų, paprastai išgyvena diskomfortą, kurį galima sumažinti šiais būdais: žmogus gali pakeisti savo elgesį taip, kad šis labiau atitiktų perimtus vidinius standartus; kai žmogus supranta, kad konkrečiu atveju pasiekti vidinių standartų yra neįmanoma, jis įvairiais būdais gali sumažinti savęs įsisąmoninimą (pvz. perkeldamas dėmesį nuo savęs į išorinius įvykius, vartodamas alkoholį, narkotikus ir pan.)

Prieštaravimas tarp įsisąmonintų ir neįsisąmonintų asmenybės savybių bei išgyvenimų sukelia asmenybės elgesio sutrikimus (pvz. savikontrolės stoka, įtampa, nerimo jausmas ir t.t).

Vidinės disharmonijos pasireiškimo atvejis – „afektyvus“ vaikai. Jų ypatybė – prieštaringas savęs vertinimas. Sąmoningai save vertindami išskiria gerą nuomonę apie save, laiko save pranešesniais už kitus, nors toks aukštas vertinimas neatitinka tikrovės. Giliai savyje jiems būdingas nepasitikėjimas savimi, kuris pasireiškia bloga nuotaika, dirglumu, dideliu aktyvumo svyravimu ir pan. Tokie vaikai yra jautrūs savo nesekmėms, greitai įsižeidžia, dažnai konfliktuoja su bendraamžiais. Jie ima ieškoti kokios nors išeities iš susidarusios padėties, pvz. tai gali skatinti juos ieškoti kitos aplinkos, kur jie būtų suprasti, kur renkasi nepakankamai įvertinti ar atstumti asmenys.

Kognetyviniai-afektyvūs aspektai. Kognetyviniai savęs vertinimo aspektai suprantami kaip asmenybės žinios apie savo sugebėjimus, fizines arba moralines savybes, siekimus, tikslus ir pan. Afektyvūs savęs vertinimo aspektai atspindi požiūrį į save, pasitenkinimą arba nepasitenkinimą savo veiksmais, savybėmis, pasiektais rezultatais ir kt. Afektyvūs savęs vertinimo aspektai pasireiškia: teigiamai – simpatija, pasidžiavimu savimi, savos vertės, orumo išgyvenimu; neigiamai – antipatija sau, savęs niekinimo, gėdos, apmaudo jausmas. Pavyzdys: žmogus gali žavėtis mėgstamu dainininku arba rašytoju, bet jis paprastai jais nesididžioja; žmogus gali niekinti nusikaltėlį arba mėlagį, bet jis dėl jų neišgyvena gėdos.

Bendri-konkretūs aspektai. Savęs vertinimo objektais gali būti įvairūs asmenybės aspektai: protinės, fizinės, moralinės savybės, socialinis statusas, profesiniai įgūdžiai ir kt. Savęs vertinimas gali skirtis ne tik savo specifiniu turiniu, bet ir įvairiu apibendrinimu. Bendras savęs vertinimas vienaip ar kitaip pasireiškia konkrečiame savęs vertinime, pvz. jei žmogus yra geros nuomonės apie save, tai atskirose veiklos srityse jis bus aktyvesnis, labiau pasitikės savimi.

Gyvenime neretai kyla tokios situacijos, kai konkretūs (atskiro poelgio) neigiami
suaugusiojo vertinimai gali sukelti stipriai nediferencijotas ikimokyklinukų reakcijas. Taip yra todėl, kad paprastai savo konkrečių veiksmų vertinimą vaikai supranta kaip apibendrintą jų asmenybės vertinimą.

Pakitus konkrečiam savęs vertinimui, turėtų keistis bendro savęs vertinimo pobūdis, arba konkretus savęs vertinimas turėtų būti pertvarkomas taip, kad atitiktų bendrą turinį. Ne kiekvieno konkretaus savęs vertinimo pakitimai gali sukelti svarbius savęs vertinimo pokyčius.

Savęs vertinimo sistemoje viena ar keletas savybių atlieka pagrindinį vaidmenį, o kitos savybės yra antraeilės. Žmogus stengiasi atsiskleisti tokiose srityse, kurios jam pačiam yra svarbiausios, kur jį pastebi aplinkiniai.

Realieji-parodomieji aspektai. Realiojo, faktiškojo Aš turinyje asmenybės sugebėjimas, fizinės arba moralinės savybės, elgesio tikslai ir motyvai atsispindi taip, kad ji mato save iš tikrųjų, be pagražinimų.

Parodomieji aspektai – kokį save žmogus pateikia kitiems, norėdamas sukelti palankų įspūdį, suderinti savo elgesį su socialinių normų reikalavimais, stengiasi paslėpti trūkumus

Bendraudami su kitais, žmonės nori būti patrauklūs, sąmojingi, geranoriški. Deja, aplinkybės ne visada tai leidžia daryti. Tą siekimą būti geresniam pavadinkime idealiuoju Aš. Į jį mes orientuojames. O kokie iš tikrųjų esame pavadinkime faktiškuoju Aš. Paprastai tarp šių dviejų Aš yra atotrūkis. Jis rodo, kad suvokiame savo trūkumus ir ribotumus, o idealas išlieka savotišku akstinu tobulėti. Idealas ir tikrovė skiriasi. Atrasime žmonių, kuriems jų idealusis ir faktiškas Aš sutampa arba yra vienas prie kito priartėję. Žmogus tariasi pasiekęs tobulybės viršūnę. Tikriausiai tas žmogus pasidarė nekritiškas sau, neigdamas kai kurios savo trūkumus, o tai gali apsunkinti bendravimą.

Galimas ir kitas kraštutinumas. Žmogus pernelyg hiperbolizuoja faktiškojo ir idealiojo Aš skirtumą. Patirtos nesėkmės sukelia nepasitikėjimą savimi, ir baimindamasis žmogus kartais pats atitolina prasmingo tikslo siekimą. Nuolatinis abejojimas dalyko sėkme gali atbaidyti nuo bet kokio aktyvumo, ir žmogaus rezultatai iš tikrųjų bus menkesni.

Savęs vertinimo veiksniai

Tam tikros žinios apie save yra vadinamos savęs vertinimo veiksniais, jų visuma sudaro savotišką sistemą, lemiančią mūsų savosios vertės lygį. Jei žmogus nemėgsta buities darbų ir laiko juos antraeiliu, tai ir žinojimas apie to vaidmens turėjimą nedaug ką duos savęs vertinimui.

Savęs vertinime vienas kuris nors veiksnys yra pagrindinis, kiti – tarsi savotiškas fonas. Peršasi mintis, kad žmogus labiausiai linkęs pripažinti tokią veiklos rūšį, tokią savybę, kuri labiausiai jam priimtina. Svarbu bendrauti su žmonėmis, nes to kuo mes manome esą svarbūs, kiti gali nepastebėti. Reikia atkreipti dėmesį į tai, ar veiklos sritis, kuri sudaro savęs vertinimo pamatą, yra priimtina visuomenei.

Savęs vertinimo veiksniai:

1. Atitikimas tarp aspiracijų (siekimų) ir realių laimėjimų (galimybių).

2. Aplinkinių žmonių įvertinimas.

3. Savęs lyginimas su kitais.

4. Auklėjimas vaikystėje.

1. Asmenybės siekimo lygiai yra vadinamos aspiracijomis. Kiekviena asmenybė turi tam tikrą aspiracijų lygius. Jie gali būti skirtingi atskirose veiklos srityse. Aspiracijų lygis – tai keliami sau didžiausi tikslai, kuriuos manome atitinka mūsų galimybes ir kuriuos norime įgyvendinti. Kitaip sakant, mūsų siekius apsprendžia savo galimybių įsivaizdavimas. Šis siekimų lygis gali būti realus (tikroviškas) arba nerealus.

Realiu aspiracijų lygiu laikomas toks lygis, kai žmogus, įgyvendinęs sau iškeltus tikslus, toliau imasi sudėtingesnių uždavinių, o nepasisekus – renkasi prastesnius. Toks aspiracijų lygis reiškia, kad žmogaus siekimai atitinka jo realias galimybes. Esant tikroviškam siekimų lygiui, žmogus pasitiki savimi, nebijo gyvenimo sunkumų, o negalėdamas jų įveikti, moka nusileisti, geba savikritiškai įvertinti savo galimybes.

Nerealaus siekimų lygis dali būti: a) per aukštas, kai žmogus, patyręs nesėkmę, toliau sau kelia dar didesnius uždavinius; b) per žemas, kai, sėkmingai pasiekus tikslus, toliau sau keliami mažesni uždaviniai.

Aukštesni ir žemesni asmenybės asperacijų lygiai formuojasi priklausomai nuo veiklos pasisiekimų ir nepasisiekimų bei juos lydinčių vertinimų. Jei moksleivio veiklą pedagogai ilgesnį laiką vertino tik patenkinamai, jei jis girdi daugiau peikimų, nei pagyrimų, formuojasi žemesnis asperacijų lygis ir priešingai.

Tiek per aukštą, tiek per žemą asperacijų lygį turintis žmogus nesugeba realiai įvertinti savo galimybių: pirmuoju atveju jis save pervertina, antruoju – nepakankamai vertina.

Jei aspiracijų lygis per aukštas, t.y. pervertinamos savo galimybės, žmogui sunku prisitaikyti prie gyvenimo reikalavimų. Jis yra nesavikritiškas, nesugeba prognozuoti, o dažnos nesėkmės jį gali priversti prie savęs nuvertinimo, neretai išstumiamo į pasąmonę. Gali būti atvirkščiai: jau turimas pasąmoninis nepilnavertiškumo jausmas yra kompensuojamas per aukštu aspiracijų lygiu. Taip susidaro užburtas ratas, iš kurio žmogui sunku ištrūkti vien savo paties jėgomis.

Žmogus, kurio aspiracijų lygis yra per žemas, kuris nuvertina savo galimybes, paprastai gyvenime pasiekia mažiau nei galėtų pagal savo
Jam būdingas nerimas, nepasitikėjimas savimi, jis vengia bet kokios rizikos ir lenktyniavimo, susidūręs su kliūtimi, tuoj pat „nuleidžia rankas“. Tokiam žmogui svarbiau yra išvengti nesėkmės nei patirti sėkmę.

Norint išlaikyti teigiamą požiūrį į save, reikėtų suderinti savo siekius su galimybėmis – sumažinti aspiracijas iki galimybių lygio. Būtina gerai išsiaiškinti ir pažinti savo jėgas. Tai reikalinga ir tam, kad nenuvertintume savo galimybių, keltume jas atitinkančius tikslus.

2. Apie save patį žmogus susidaro nuomonę, remdamasisi tuo, kaip kiti žmonės jį vertina ir kaip su juo elgiasi. Norėdami pamatyti save, mėgstame dairytis į kitus. Žmogus pamato save tokį, kokį jį mato kiti. Žmogui svarbu bendrauti su kitais, o jeigu vengiama bendrauti, pagrindiniu savęs vertinimo kriterijumi tampa sava nuomonė, ir ji gali neatitikti realios padėties.

Aplinkinių reakcija – svarbiausias savojo įvaizdžio formavimosi elementas. Mes stebime, kaip į mus žiūri aplinkiniai ir dažnai sutinkame su jų požiūriu į mus. Stipriausiai reaguojame tada, kai informaciją apie save gauname iš žmonių, kuriuos gerbiame, gerai pažįstame, vertiname jų nuomonę. Aiškiausia ir atviriausia informaciją apie save gauna vaikai. Jei vaikas yra nuolat giriamas suaugusiųjų, tai jo vertinimas bus aukštas, jei vaikas kritikuojamas – tai jis susidaris neigiamą nuomonę apie save.

Žmogaus Aš-vaizdas formuojasi ir yra įtvirtinimas bendraujant su kitais žmonėmis, atsižvelgiantį tai, kad matytų, kai pat atrodo. Vadinasi, ir mūsų savęs vertinamas, kaip Aš-vaizdo dalis, yra glaudžiai susijęs su kitų žmonių nuomone apie mus.

Vieno tyrimo pavyzdys: prieš pokalbį su studentėmis buvo nustatytas kiekvienos jų savęs vertinimo lygis. Per individualų pokalbį asmeniniais klausimais merginos buvo “palaikomos” pagirimais, pritarimais ir pan., t. y. buvo reiškiama gera nuomonė apie jas. Po tyrimo daugumos studenčių savęs vertinimas buvo padidėjęs.

Įvairiais amžiaus tarpsniais kitų žmonių įvertinimas nevienodai veikia mūsų požiūrį į save. Su amžiumi ši įtaka dažniausiai mažėja. Be to, su amžiumi keičiasi ir tos žmonių grupės, kurių nuomonė labiausiai veikia mūsų savigarbą.

Ankstyvoje vaikystėje svarbiausias, be abejo, yra suaugusių šeimos narių įvertinimas. Kai vaikas vienas pradeda eiti į mokyklą, parduotuvę, kiną, jam pasidaro labai svarbu, kaip su juo elgiasi, ar jį pripažįsta svetimi ir nepažįstami suaugę žmonės. Šiame amžiuje vaiko savęs vertinimui išskirtinai svarbi mokytojo nuomonė apie jį. Paauglystėje į pirmą vietą iškyla bendraamžių vertinimas. Vieliau, tikslindami požiūrį į save, labiau orientuojamės į individualiai mums reikšmingų žmonių ar žmonių grupių vertinimus.

Tyrimai rodo, kad aplinkinių nuomonė nevienodai veikia kiekvieną iš mūsų: menkos savirgabos asmenybės labiau priklauso asmenybės labiau priklauso nuo kitų vertinimo nei pasitikintys savimi, save gerbiantieji. Kai daugelio žmonių nuomonė apie mus sutampa, mes linkę perimti ją, o jeigu aplinkinių sprendimai apie mus skirtingi – laikomės savo požiūrio į save.

3. Savęs vertinimo lygį mes tiksliname ne tik atsižvelgdami į aplinkinių nuomonę apie mus, bet ir lygindami save su kitais. Kad ir ką vertintume, visuomet privalome turėti tam tikrą atskaitos tašką. Augdami pradedame tapatinti save su tėvais, broliu, mokytoju ir t.t. Tam tikros asmenybės parenkamos kaip idealas, kuriuo derėtų sekti. Savęs tapatinimas su tobulais ir sektinais asmenimis yra labai svarbus formuojant idealaus „Aš“ įvaizdį.

Šį teiginį iliustruoja įdomus eksperimentas. Norintis įsidarbinti žmogus firmos priimamajame pildydavo anketą, kurioje turėjo įvertinti ir kai kurias savo asmenines savybes. Paskui priimamajame pasirodydavo dar vienas “pretendentas” į tą pačią vietą: puikiai apsirengęs, pasitikintis savimi, inteligentiškos išvaizdos vyriškis su portfeliu arba netvarkingas, apsileidęs “tipas”. Po to tikrajam kandidatui pasiūlydavo dar sykį užpildyti tą pačią anketą. Pasirodė, kad savęs vertinimas nuolat keitėsi: jis sumažėdavo po susitikimo su labai “padoriu” žmogumi, bet pagerėdavo po susitikimo su “apsileidėliu”. Vadinasi, žmonės nesąmoningai koreguoja savąją vertę, lygindami save su kitais.

4. Pagrindinė grupė, kurioje formuojasi žmogaus savęs vertinimas, yra šeima. Joje pradedamas vertinti kiekvienas vaiko poelgis. Nuo tų vertinimų priklauso, kaip toliau vystysis asmenybė. Požiūris į save didele dalimi yra mūsų šeimos “augintinis”: tėvų elgesys su mumis vaikystėje dažnai nulemia bendrą mūsų “savijautą” visam gyvenimui.

Aptarkime keletą netinkamo auklėjimo stilių. Jiems priskiriama:

1) perdėta vaiko globa;

2) perdėtas žavėjimasis vaiku;

3) “pavyzdingo vaiko” auklėjimas;

4) pernelyg griežtas auklėjimas.

Perdėta vaiko globa.

Mažėjant šeimoms, šis auklėjimo stilius tampa vis dažnesnis. Tėvai saugo vaiką nuo visų nepalankių poveikių, stengiasi, kad jis susidurtų tik su lengvai išsprendžiamomis problemomis. Tai aplink vaiką kuriamas išgalvotas pasaulis.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2387 žodžiai iš 4749 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.