Asmenybės x savęs vertinimo ypatybės
5 (100%) 1 vote

Asmenybės x savęs vertinimo ypatybės

Įvadas

Savęs vertinimas – individo savęs patyrimas, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas. Nuo savęs vertinimo priklauso žmogaus santykiai su aplinkiniais žmonėmis, jo savikritiškumas, reiklumas sau, požiūris į savo laimėjimus ir nesėkmes. Savęs vertinimas turi įtakos žmogaus veiklos aktyvumui ir jo asmenybės raidai ir yra glaudžiai susijęs su žmogaus pretenzijų lygiu, t.y tikslų, kuriuos jis sau kelia, sudėtingumų. Kai žmogaus pretenzijos neatitinka realių jo galimybių, jis ima save vertinti neteisingai, ir jo elgesys pasidaro neadekvatus (atsiranda emocinių potraukių, didėja nerimastingumas ir kt.). Vienoks ar kitoks savęs vertinimo lygis susidaro vertinant savo veiklos rezultatus ir suvokiant, kaip tave vertina kiti.

Tą patį šešiolikos metų jaunuolį visai skirtingai gali vertinti jo vienmečiai, gydytojas, fizinio lavinimo mokytojas, tėvai, nes jie vadovausis skirtingais kriterijais. Draugai vertina jaunuolį kaip madingą, gydytojas, pastebėjęs jį rūkantį, susirūpins jo sveikatos būkle, fizinio lavinimo mokytojas, įvertinęs jaunuolio judrumą, svarstys, ar dėl nepakankamo ūgio jis tinka krepšiniui, o tėvams tas jaunuolis bus geriausiais ir protingiausias, nes yra jų sūnus.

Žmogus vertina ne vien kitus. Jis vertina ir patį save. Taigi žmogus pats sau tampa pažinimo objektu.

Pagrindiniai savęs vertinimo aspektai

Išskiriami keturi savęs vertinimo aspektai:

1. Įsisąmoninti-neįsisąmoninti aspektai. 2. Kognetyviniai-afektyvūs aspektai.

3. Bendri-konkretūs aspektai. 4. Realieji-parodomieji aspektai.

Įsisąmoninti-neįsisąmoninti aspektai. Nesąmoningai suvokimas ir vertinimas dominuoja ankstyvame amžiuje. Iš pradžių vaikas nesupranta skirtumo tarp savęs ir išorinio pasaulio objektų, negali įvertinti savo savybių ir galimybių. Vaikas kalba apie save trečioju asmeniu: „Joniukas nori“, „Joniukas geras“ ir kt. Apie atsiradusį vaiko savęs įsisąmonimą liudija asmeninių įvardžių vartojimas kalboje. Savęs įsisąmoninimo ribos ypač išsiplėčia paauglystėje, todėl šiuo metu atsiranda naujos savikontrolės formos. Tai, kad paauglys gali įsisąmoninti bei vertinti savo elgesio motyvus, valingai reguliuoti tiesiogines elgesio paskatas, atspindi svarbius asmenybės brandos požymius.

Net subrendusi asmenybė ne visuomet įsisąmonina save tiksliai ir visiškai. Neretai žmogus nežino ir net nesusimąsto apie kai kurias savo savybes, kurios objektyviai lemia jo veiksmus (pvz. žmogus neįsisąmonina įprastų, dažnai pasireiškiančių reakcijų, jam nereikšmingų savybių, t.p. tokių išgyvenimų, kurie kelia gresmę susidariusiai nuomonei apie save).

Žmonės, pastebėję neatitikimą tarp savo elgesio ir vidinių standartų, paprastai išgyvena diskomfortą, kurį galima sumažinti šiais būdais: žmogus gali pakeisti savo elgesį taip, kad šis labiau atitiktų perimtus vidinius standartus; kai žmogus supranta, kad konkrečiu atveju pasiekti vidinių standartų yra neįmanoma, jis įvairiais būdais gali sumažinti savęs įsisąmoninimą (pvz. perkeldamas dėmesį nuo savęs į išorinius įvykius, vartodamas alkoholį, narkotikus ir pan.)

Prieštaravimas tarp įsisąmonintų ir neįsisąmonintų asmenybės savybių bei išgyvenimų sukelia asmenybės elgesio sutrikimus (pvz. savikontrolės stoka, įtampa, nerimo jausmas ir t.t).

Vidinės disharmonijos pasireiškimo atvejis – „afektyvus“ vaikai. Jų ypatybė – prieštaringas savęs vertinimas. Sąmoningai save vertindami išskiria gerą nuomonę apie save, laiko save pranešesniais už kitus, nors toks aukštas vertinimas neatitinka tikrovės. Giliai savyje jiems būdingas nepasitikėjimas savimi, kuris pasireiškia bloga nuotaika, dirglumu, dideliu aktyvumo svyravimu ir pan. Tokie vaikai yra jautrūs savo nesekmėms, greitai įsižeidžia, dažnai konfliktuoja su bendraamžiais. Jie ima ieškoti kokios nors išeities iš susidarusios padėties, pvz. tai gali skatinti juos ieškoti kitos aplinkos, kur jie būtų suprasti, kur renkasi nepakankamai įvertinti ar atstumti asmenys.

Kognetyviniai-afektyvūs aspektai. Kognetyviniai savęs vertinimo aspektai suprantami kaip asmenybės žinios apie savo sugebėjimus, fizines arba moralines savybes, siekimus, tikslus ir pan. Afektyvūs savęs vertinimo aspektai atspindi požiūrį į save, pasitenkinimą arba nepasitenkinimą savo veiksmais, savybėmis, pasiektais rezultatais ir kt. Afektyvūs savęs vertinimo aspektai pasireiškia: teigiamai – simpatija, pasidžiavimu savimi, savos vertės, orumo išgyvenimu; neigiamai – antipatija sau, savęs niekinimo, gėdos, apmaudo jausmas. Pavyzdys: žmogus gali žavėtis mėgstamu dainininku arba rašytoju, bet jis paprastai jais nesididžioja; žmogus gali niekinti nusikaltėlį arba mėlagį, bet jis dėl jų neišgyvena gėdos.

Bendri-konkretūs aspektai. Savęs vertinimo objektais gali būti įvairūs asmenybės aspektai: protinės, fizinės, moralinės savybės, socialinis statusas, profesiniai įgūdžiai ir kt. Savęs vertinimas gali skirtis ne tik savo specifiniu turiniu, bet ir įvairiu apibendrinimu. Bendras savęs vertinimas vienaip ar kitaip pasireiškia konkrečiame savęs vertinime, pvz. jei žmogus yra geros nuomonės apie save, tai atskirose veiklos srityse jis bus aktyvesnis, labiau pasitikės savimi.

Gyvenime neretai kyla tokios situacijos, kai konkretūs (atskiro poelgio) neigiami
suaugusiojo vertinimai gali sukelti stipriai nediferencijotas ikimokyklinukų reakcijas. Taip yra todėl, kad paprastai savo konkrečių veiksmų vertinimą vaikai supranta kaip apibendrintą jų asmenybės vertinimą.

Pakitus konkrečiam savęs vertinimui, turėtų keistis bendro savęs vertinimo pobūdis, arba konkretus savęs vertinimas turėtų būti pertvarkomas taip, kad atitiktų bendrą turinį. Ne kiekvieno konkretaus savęs vertinimo pakitimai gali sukelti svarbius savęs vertinimo pokyčius.

Savęs vertinimo sistemoje viena ar keletas savybių atlieka pagrindinį vaidmenį, o kitos savybės yra antraeilės. Žmogus stengiasi atsiskleisti tokiose srityse, kurios jam pačiam yra svarbiausios, kur jį pastebi aplinkiniai.

Realieji-parodomieji aspektai. Realiojo, faktiškojo Aš turinyje asmenybės sugebėjimas, fizinės arba moralinės savybės, elgesio tikslai ir motyvai atsispindi taip, kad ji mato save iš tikrųjų, be pagražinimų.

Parodomieji aspektai – kokį save žmogus pateikia kitiems, norėdamas sukelti palankų įspūdį, suderinti savo elgesį su socialinių normų reikalavimais, stengiasi paslėpti trūkumus

Bendraudami su kitais, žmonės nori būti patrauklūs, sąmojingi, geranoriški. Deja, aplinkybės ne visada tai leidžia daryti. Tą siekimą būti geresniam pavadinkime idealiuoju Aš. Į jį mes orientuojames. O kokie iš tikrųjų esame pavadinkime faktiškuoju Aš. Paprastai tarp šių dviejų Aš yra atotrūkis. Jis rodo, kad suvokiame savo trūkumus ir ribotumus, o idealas išlieka savotišku akstinu tobulėti. Idealas ir tikrovė skiriasi. Atrasime žmonių, kuriems jų idealusis ir faktiškas Aš sutampa arba yra vienas prie kito priartėję. Žmogus tariasi pasiekęs tobulybės viršūnę. Tikriausiai tas žmogus pasidarė nekritiškas sau, neigdamas kai kurios savo trūkumus, o tai gali apsunkinti bendravimą.

Galimas ir kitas kraštutinumas. Žmogus pernelyg hiperbolizuoja faktiškojo ir idealiojo Aš skirtumą. Patirtos nesėkmės sukelia nepasitikėjimą savimi, ir baimindamasis žmogus kartais pats atitolina prasmingo tikslo siekimą. Nuolatinis abejojimas dalyko sėkme gali atbaidyti nuo bet kokio aktyvumo, ir žmogaus rezultatai iš tikrųjų bus menkesni.

Savęs vertinimo veiksniai

Tam tikros žinios apie save yra vadinamos savęs vertinimo veiksniais, jų visuma sudaro savotišką sistemą, lemiančią mūsų savosios vertės lygį. Jei žmogus nemėgsta buities darbų ir laiko juos antraeiliu, tai ir žinojimas apie to vaidmens turėjimą nedaug ką duos savęs vertinimui.

Savęs vertinime vienas kuris nors veiksnys yra pagrindinis, kiti – tarsi savotiškas fonas. Peršasi mintis, kad žmogus labiausiai linkęs pripažinti tokią veiklos rūšį, tokią savybę, kuri labiausiai jam priimtina. Svarbu bendrauti su žmonėmis, nes to kuo mes manome esą svarbūs, kiti gali nepastebėti. Reikia atkreipti dėmesį į tai, ar veiklos sritis, kuri sudaro savęs vertinimo pamatą, yra priimtina visuomenei.

Savęs vertinimo veiksniai:

1. Atitikimas tarp aspiracijų (siekimų) ir realių laimėjimų (galimybių).

2. Aplinkinių žmonių įvertinimas.

3. Savęs lyginimas su kitais.

4. Auklėjimas vaikystėje.

1. Asmenybės siekimo lygiai yra vadinamos aspiracijomis. Kiekviena asmenybė turi tam tikrą aspiracijų lygius. Jie gali būti skirtingi atskirose veiklos srityse. Aspiracijų lygis – tai keliami sau didžiausi tikslai, kuriuos manome atitinka mūsų galimybes ir kuriuos norime įgyvendinti. Kitaip sakant, mūsų siekius apsprendžia savo galimybių įsivaizdavimas. Šis siekimų lygis gali būti realus (tikroviškas) arba nerealus.

Realiu aspiracijų lygiu laikomas toks lygis, kai žmogus, įgyvendinęs sau iškeltus tikslus, toliau imasi sudėtingesnių uždavinių, o nepasisekus – renkasi prastesnius. Toks aspiracijų lygis reiškia, kad žmogaus siekimai atitinka jo realias galimybes. Esant tikroviškam siekimų lygiui, žmogus pasitiki savimi, nebijo gyvenimo sunkumų, o negalėdamas jų įveikti, moka nusileisti, geba savikritiškai įvertinti savo galimybes.

Nerealaus siekimų lygis dali būti: a) per aukštas, kai žmogus, patyręs nesėkmę, toliau sau kelia dar didesnius uždavinius; b) per žemas, kai, sėkmingai pasiekus tikslus, toliau sau keliami mažesni uždaviniai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1445 žodžiai iš 4749 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.