Auklėjamosios veiklos vertinimo aspektai
5 (100%) 1 vote

Auklėjamosios veiklos vertinimo aspektai

LIETUVOS KŪNO KULTŪROS AKADEMIJA

PEAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS KATEDRA

REFERATAS

AUKLĖJAMOSIOS VEIKLOS VERTINIMO ASPEKTAI

ATLIKO

TIKRINO

KAUNAS 2005

TURINYS

ĮVADAS 2

AUKLĖJIMO PRASMĖ BEI YPATUMAI 2

PEDAGOGO AUKLĖJAMOSIOS ĮTAKOS REIKŠMĖ 2

SAVIAUKLA 2

ASMENYBĖS POZICIJOS KEITIMAS 2

AUKLĖJIMO PRINCIPAI 2

AUKLĖJIMO KOMPLEKSIŠKUMAS 2

LITERATŪRA 2

ĮVADAS

Kad auklėjimas yra būtinas, nurodo žmogaus prigimtis. Apie ją įvairiai kalbama. Vieni sako, kad ji esanti biologinė, kiti – socialinė, treti – laisva, vėl kiti – gera, bloga, nei gera, nei bloga, bet turinti daug užuomazgų daryti gera ar bloga. Tai kraštutinės pažiūros, nebent paskutinioji teisingai įžvelgia neutralią gėrio ar blogio atžvilgiu žmogaus prigimtį. Vis dėlto I. Kantas sako: „Žmogui duotos tik gėrio užuomazgos“.

Kokia žmogaus prigimtis, lengva suvokti stebint vos gimusį kūdikį. Jis bejėgis, silpnas, jautrus aplinkos dirginimams, bet spontaniškas ir aktyvus bei reaktyvus verksmu, šypsniu, judesiais. Kitų gyvūnų naujagimiai bemat sutvirtėja, žmogaus vaikui reikia bent 16–20 metų aktyvios pagalbos, kol jis tampa savarankiškas. Auklėjimas ir yra ta pagalba, pasireiškianti pirmiausia globa, maitinimu, priežiūra, kad vaikas išliktų gyvas, tvirtėtų jo kūnas ir santykiai su aplinka.

Žmogus gimsta atsinešdamas taip pat vidinių duomenų, kuriuose glūdi būsimos saviraiškos pradmenys: temperamento, gabumų bei intelekto, kalbos, emocijų. Šių pradmenų išsiskleidimas priklauso nuo vaiko aktyvios sąveikos su žmonių ir daiktų aplinka. Bet kaip su ja sąveikauti, jis nežino ir nemoka. Štai čia ir būtinas auklėjimas.

Dažnai pasitenkinama paprastu auklėjimo esmės nusakymu: ji esanti žmogaus dorinimas. Tai tiesa. Tik kyla klausimas, kokie tie doros santykiai, kas juos reguliuoja. Gal šio klausimo išsiaiškinimas padės atskleisti esmę?

Žmogaus santykiai su aplinka atsiranda iš jo aktyviosios ir spontaniškosios prigimties. Aplinka per pojūčius veikia jo psichiką, gebančių aplinkos poveikius priimti, vertinti, į juos atsakyti. Iš kur toji psichikos galia? Į šį klausimą vieni atsako teiginiu, kad tokia labai išsivysčiusios materijos (smegenų) prigimtis – pasižymėti psichika, t. y. galia reaguoti, reakcijas valdyti pagal išgyvenamus poreikius ir norus. Tačiau žmogus gali reaguoti, veikti prieš savo poreikius ir norus. Kas tada valdo psichines reakcijas? Matyt, psichiniai išgyvenimai ir jų sukelti veiksmai valdomi bei reguliuojami dar kitos jėgos, ne vien poreikių, kylančių iš jausmų, ne vien noro, kylančio iš laisvos valios. Taip, ta jėga yra intelektas, jo galia priimti sprendimus vienaip ar kitaip veikti. Vadinasi, intelektas turi galią rinktis. Pasirinkimas įmanomas, jei turimas kriterijus, pagal kurį matuojamas pasirinkimo vertingumas. Kas tas kriterijus? Matyt, tai, ką žmogus laiko vertingiausia. O tai yra vertybė. Iš kur ji? Iš žmogaus patirties, atsirandančios dėl jo nuolatinės sąveikos su žmonių ir daiktų aplinka. Joje pažįstama, kas vertinga, kas nevertinga. Tik vėliau suvokiama, kas kitiems vertinga ar žalinga. Ne vien asmeninė patirtis lemia vertybes. Jų daug teikia žmonija, mokslo, meno veikėjai. Bet nekintamų vertybių nepajėgia teikti žmonijos istorija, nes ji nuolat kintanti. Amžinąsias vertybes siūlo šaltiniai, kurie nekinta. Tai – antiistoriniai dalykai, kreipiantys žvilgsnį į amžinybę. Vadinasi, santykius reguliuoja vertybes.

Pasirinkti vertybes nėra paprasta. Kyla vertybės kriterijaus vertingumo problema. Ar tai, ką renkuosi, vertinga? Koks kriterijaus vertingumo matas? Jei kriterijaus vertingumo matas visada yra biologinis ar materialinis, tai žmogus rinksis biologines, materialines vertybes ir tokiu pasirinkimu mažai skirsis nuo gyvulio. Jeigu šias vertybes laikys tik priemone aukštesnėms vertybėms rinktis, jis iš esmės skirsis nuo gyvulio. Gyvulys neperžengia biologinių vertybių rato, nesuvokia priemonės ir tikslo prasmės.

Minėtos prielaidos leidžia suprasti, kad auklėjimas – sudėtinga veikla, nes reikia pradėti susiorientuoti vertybių gausoje, jas išsirinkti pagal žmogiškai vertingesnius kriterijus, juos įsisąmoninti ir jais vadovautis sprendžiant gyvenimo klausimus.

Auklėjimas yra pagalba ir vadovavimas žmogui santykiauti su aplinka pagal vertingesnius kriterijus arba gyventi pagal aukščiausias vertybes.

AUKLĖJIMO PRASMĖ BEI YPATUMAI

Auklėjimo esmę padeda suvokti jo prasmė. Kai sakoma „auklėjimas yra pagalba“, teigiama, kad pats žmogus yra pakankamai aktyvus santykiauti su aplinka. Kai jam dėl patirties ribotumo ar daromų klaidų sunku pasirinkti vertingiausius kriterijus ar aukščiausias vertybes, skubama padėti adekvačiai veikti. Antra vertus, išmintingai organizuotas auklėjimas turi iš anksto pagelbėti įgyti būtiną vertingam ir normaliam gyvenimui patirtį, nedaryti klaidų. Tam reikia vadovavimo.

Frazė „santykiauti su aplinka“ kelia klausimą: „Kas tai yra „santykiauti“, kas tai yra „aplinka“?

„Santykiauti“ – tai veikti esant santykiui: individo santykiui su kitu žmogumi, daiktu, veikla, pačiu savimi. Tą santykį lemia paties individo vidinė būsena, jo intelektinės ar emocinės, charakterio nuostatos, įvairūs motyvaciniai dariniai (pažiūros ir įsitikinimai,
interesai ir polinkiai, potraukiai ir poreikiai). Priklausomai nuo šių darinių užsimezga specifinis ryšys su aplinkos objektais. Tas ryšys lemia vienokį ar kitokį žmogaus mąstymą, elgesį su tais objektais. Suprantama, kad ir tie objektai daro įtaką vidinių santykių kokybei, jų kaitai. Auklėjimui kyla uždavinys sudaryti sąlygas individui susikurti tokius vidinius santykius, kad jis gebėtų adekvačiai suvokti save ir aplinką, ją veikti. Taip kuriama darni asmenybė.

Kai kalbama apie aplinką, turima galvoje ne vien gamtinė, kultūrinė, socialinė žmogaus aplinka, bet pasaulis apskritai. Tik žmogus turi pasaulį ir santykius su juo. Kitiems gyvūnams pasaulio visuma nesuvokiama, neišgyvenama.

Žmogaus pasaulis – ne tik daiktų, žmonių ir erdvės visuma. Tai ir buvimas gyvenimo ir mirties akivaizdoje, realybė ir dvasios pasaulis, sąmonė ir pasąmonė. Būti pasaulyje pirmiausia reiškia gyventi savoje civilizacijoje ir kultūroje, per ją matyti kitas civilizacijas, visatą ir antgamtį, santykiauti su materialia ir idealia tikrove. Mūsų civilizacija – tai Vakarų pasaulio civilizacija, mūsų kultūra – Lietuvos materialiniai ir dvasiniai lobiai, jų kūryba. Taigi žmogaus aplinka – visa esamybė, ir su ja mes išmokstame rasti adekvačius santykius. Jų moko auklėjimas. Tokia jo prasmė.

Platesne prasme auklėjimas yra vertybinių ir adekvačių santykių su savimi ir esamybe ugdymo vyksmas.

Auklėjimo vyksmas turi dvi puses: išorinę ir vidinę. Išorinė auklėjimo pusė matyti auklėjimo veikloje – tai pagalbos, vadovavimo, bendravimo veiksmai, auklėtinių aktyvumo, saviauklos reiškiniai. Vidinė auklėjimo pusė yra nematoma – tai psichiniai ir dvasiniai auklėtinių procesai, savybės, būsenos. Siektina, kad vidiniai procesai būtų adekvatūs išoriniams veiksniams. Dažnai jie būna neadekvatūs: auklėtojas viena kalba, auklėtinis ką kita supranta arba prieštarauja, abejoja ar atmeta. Reikia patirties ir gebėjimų rasti bendrą kalbą.

Auklėjimas nėra kažkoks atskiras, tiesinis, nuo kitų ugdymo funkcijų izoliuotas vyksmas. Jis susilieja su mokymo, lavinimo, švietimo, prusinimo, globojimo, aprūpinimo bei auginimo procesais, jų turiniu, priemonėmis ir metodais, bet juose neištirpsta, išlaiko auklėjamąjį autentiškumą ir savo galią. Esama ir skirtumų. Pavyzdžiui, palyginkim jį su mokymu. Mokymas palyginti tolygus procesas, kylantis pagal programas, tuo tarpu auklėjimas netolygus, nes jį sąlygoja įvairios atsitiktinės arba specialiai sudaromos situacijos. Auklėjimasis būna šuoliškas – staiga auklėtinis ima taisytis, doroviškai elgtis arba priešingai elgtis. Tai rodo auklėjimosi prieštaringumą. Žmogus auklėjasi ir baigęs sąlygas tenka sukurti. Tai mokyklos vadovų ir mokytojų pirmiausia priedermė, nes mokykla papildo ir tobulina šeimos auklėjamąsias pastangas.

Kaip šeimoje, taip ir mokykloje auklėjimui turi būti sudarytos tinkamos materialinės bei ekonominės sąlygos. Skurdas nepalankus dvasiniam klestėjimui. Jis alina žmogaus jėgas tobulėti, kurti.

PEDAGOGO AUKLĖJAMOSIOS ĮTAKOS REIKŠMĖ

Mokyklose ne visada įmanoma sudaryti situacijas, kuriose auklėtiniai galėtų sistemingai realizuoti patvarias elgesio formas. Tačiau dėl reiškimo, vadinamo perkėlimu, elgesio formos, patvarios vienoje srityje, gali reikštis ir kitoje, su pirmąja nesusijusioje. Priklausomai nuo motyvų, gali formuotis skirtingo patvarumo elgesio formos. Taigi svarbu ne tik pati veikla, ne tik jos socialinis turinys, bet ir subjektyvūs mokinių motyvai, skatinantys šia veiklą. Konkrečioje situacijoje veikios motyvai gali kisti. Pavyzdžiui, pradinis motyvas neretai būna neutralus: tačiau dėl veiksmingo auklėjimo toks neutralus motyvas užleidžia vietą socialiai svarbesniems motyvams. Vadinasi, veiklos ir jos motyvų vienybė yra patvarių elgesio formų ugdymo sąlyga.

Vaiko išsiauklėjimą lemia ir valingi charakterio bruožai. Jie apibūdina (dinaminę išsiauklėjimo pusę: patys geriausi siekiai gali likti nerealizuoti, jei asmenybė neturi valios. Tačiau valios bruožai įgyja vertę tik tada, kai jie pajungti vertingoms socialinėms idėjoms.

Nors, kaip buvo sakyta, socialiai svarbiausias asmenybės pozicijos komponentas yra auklėtinio elgesys ir jo konkreti išraiška – poelgiai, pedagogui labai rūpi šio elgesio motyvai – ketinimai, siekiai, socialiniai lūkesčiai ir pan. Galima sakyti, kad galutinė socialiai vertingo elgesio varomųjų jėgų raiška dvasiniai poreikiai, kurių turinį sudaro dvasinės vertybės. Poreikis yra susiformavęs, kai jo netenkinimas kelia nerimą, o tenkinimas – malonumą. Šitai galioja ir dvasinių poreikių atveju. Kai mokymasis ar kūrybinė veikla yra poreikis, auklėtinis tiesiog nepajėgia nesimokyti ar šalintis nuo kūrybinės veiklos, t. y. motyvai tiesiogiai determinuoja elgseną. Panašiai humaniškumo poreikis reikalauja iš asmens padėti kitiems, kai tokia pagalba reikalinga, pilietiškumo poreikis – dalyvauti visuomenės gyvenime, net jei šitai asmeniškai nenaudinga ar net gali pakenkti asmeninei gerovei.

Dvasinių poreikių formavimąsi nusako du etapai. Pirmajame auklėtiniai suvokia poreikio objektus, įsisavina poreikiui tenkinti reikalingus būdus: šis etapas laikytinas parengiamuoju. Antrajame etape formuojasi dvasinių vertybių vartojimo ir jų kūrimo poreikiai. Akivaizdu, kad kūrimo poreikiai ne
susiformuoja – nereikalaujama, kad kiekvienas būtų kūrėjas. Todėl, pavyzdžiui, pagalba kitiems yra priedermė, o ne prievolė; žmogus, negebėjęs perimti estetinių vertybių, nelaikomas socialiai nepilnaverčiu.

Pedagoginiu požiūriu labai svarbu suderinti visuomeninius dvasinius poreikius, reiškiamus veikla kitų labui, ir asmeninius dvasinius poreikius, nusakomus savęs aktualizavimu. Šių poreikių harmonija itin svarbi, kai jaunas žmogus renkasi profesiją, pedagoginė pagalba šioje srityje (profesinis orientavimas) turi tikslą pasiekti tokia harmoniją. Tikrovėje visada galima socialinių ir asmeninių poreikių disharmonija; pedagoginiai tyrimai ir visa ugdymo praktika liudija, kad šios disharmonijos neįmanoma pašalinti prievartos ar panašiais būdais. Prasmingi tik tie būdai, kurie auklėtiniui padeda savanoriškai ir savarankiškai priimti tokią poreikių hierarchiją, kuri atitinka jo asmenybės pozicijos išsivystymo lygmenį. Auklėtojo funkcija – siekti, kad šituo būtų sudaromos prielaidos tokiai pozicijai tobulėti ir kartu poreikių hierarchijai plėtotis.

Vadinasi, įprastų elgesio formų ir jas sąlygojančių motyvų santykis nusako asmenybės pozicijos formavimąsi. Įprastų elgesio formų neįmanoma suformuoti vien aiškinant auklėtiniams, kaip reikia elgtis, o socialiai vertingi elgesio motyvai neįtvirtinami, jei tinkamai elgtis pratinama mechaniškai. Vadinasi, svarbiausia ugdyti tinkamo elgesio motyvus; kai šito siekiama, auklėtiniai būtinai pratinami tinkamai elgtis, jiems perteikiamos žinios apie gėrį ir grožį, gerą ir blogą elgesį. Auklėjimo proceso dialektika reikalauja auklėjimą organizuoti, iš karto remiantis motyvų grandimi, o aiškinimą ir pratinimą traktuoti kaip sudėtinius motyvų ugdymo komponentus. Kai auklėtojas pažeidžia šį dėsningumą, pavyzdžiui, auklėjimą grindžia vien moralinių, politinių, estetinių žinių perteikimu, jam nelieka laiko pereiti į aukštesnes auklėjimo grandis. Tada mokiniai žino, kaip reikia elgtis, bet nemaža jų dalis nesielgia ir nenori elgtis taip, kaip reikalauja žinomos elgesio normos. Šis reiškinys vadinamas atotrūkiu tarp žinių ir elgesio Akivaizdu, kad toks atotrūkis – netinkamai organizuoto auklėjimo rezultatas Panašus atotrūkis tarp elgesio ir jo motyvų galimas, kai auklėtojas mokiniams tik aiškina elgesio normas ir reikalauja jų laikytis, t. y. pratina tinkamai elgtis, bet neskatina mokinių savarankiškai apsispręsti, daryti išvadas, koks elgesys yra geras ir koks blogas. Atotrūkis tarp elgesio ir jo motyvų išnyksta, kai auklėtiniai nori daryti tai, ką jie privalo daryti, kai jiems malonu elgtis taip, kaip dera elgtis, kai psichikoje susilieja motyvai „noriu“ ir „reikia“.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1984 žodžiai iš 6060 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.