Baudžiamosios teisės disciplinos 3dalis paskutinė
5 (100%) 1 vote

Baudžiamosios teisės disciplinos 3dalis paskutinė

1121314151617181

170 str. – tai artima diskriminavimui sudėtis. K-ja 35 str. įtvirtina nuostatą, kad žmogus turi teisę laisvai reikšti savo įsitikinimus ir skleisti informaciją. Tačiau daroma išlyga, kad ta teise nesuderinama su nusikalstamais veiksmais ir tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos, diskriminacijos kurstymu.

Nustatant leistinos saviraiškos ribas v-bė reaguoja į tai įskaitant ir BT priemones (170 str. )Atsakomybė už kurstymą iškyla ne tik konkrečiam fiziniam asmeniui, bet ir juridiniam asmeniui.

Šis str. turi grįžtamąją galią. Objektas- žmogaus grupių pagal jų priklausomumą t.t. grupei ir konkrečių asmenų teisės ir laisvės ir jų lygiateisiškumas su kitais asmenimis.

Objektyviai veika pasireiškia veikimu, aktyviais veiksmais, t.t. turinio viešais pareiškimais neapibrėžtam asmenų ratui. Tuose pasireiškimuose pateikiamos šališkos, neobjektyvios, spec.parengtos ir išdėstytos žinios, nuomonės, vertinimai, išvados, kurios visumoje išreiškia neigiamą, žeminantį nusistatymą prieš t.t. žmonių grupę dėl jų priklausomumo ar konkretų žmogų. Tie pasireiškimai skiriami nuteigti žmogų prieš tokios grupės žmones. Tai gali būti daroma žodžiu, paskaitos, diskusijos, konferencijos metu, raštu, plakatais, Interneto žinutėmis, per masinio informavimo priemones. Tokio turinio dalykų kūrimas, jų gaminimas turint tikslą platinti sudaro rengimąsi. Kvalifikuoja, griežtina atsakomybę viešas kurstymas smurtauti, susidoroti su tokiais žmonėmis dėl jų priklausomybės t.t. grupei arba su vienu žmogumi. Viešumas – kurstymas neapibrėžtam asmenų ratui. Neviešas kurstymas – kurstymas, kurstyti (kaip rengimasis, kaip organizacinė forma).

Įst. pripažįsta kurstymu ir tokios veiklos finansavimą ar kitokį materialinį rėmimą.

Ši sudėtis yra formalioji, pakanka paties kurstymo fakto. Padariniai yra už šios sudėties ribų. Subjektas – fizinis ir juridinis asmuo. Jeigu veikoje yra požymių, kad kaltininkas dalyvavo žmonių persekiojime dėl priklausomumo t.t grupei tuo įgyvendindamas v-bės politiką, jam inkriminuotinas ne 170 str., o 100 str.- tarptautinėje teisėje draudžiamas elgesys su žmonėmis. 171 str. “visuotinė žmogaus teisų deklaracija” skelbia religijos laisvę. Pasirinkęs religiją religingas žmogus turi turėti galimybę praktikuoti tikėjimą, lankant pamaldas. Ir LR K-ja skelbia tikėjimo laisvę, kad religijos laisvė yra nevaržoma. Apriboti šią laisvę galiam tik įst., nes pvz. Kai kurios tikėjimo grupės pažeidžia viešąją tvarką, blogai veikia žmones, jų teises ir laisves. Tokios grupės yra draudžiamos.

Objektyviai trukdymas yra v-bės pripažintas religinės bendruomenės ar bendrijos rengiamų pamaldų, iškilmių, kitų apeigų sutrikdymas veiksmais, įžūliais žodžiais, patyčiomis, grasinimais. Ar religinė bendruomenė ar bendrija yra pripažinta v-bės apsprendžia teisės aktai. Svarbiausias yra “religinių bendruomenių ir bendrijų įst.” pagal šio įst. nuostatas religinės bendruomenės yra bažnyčių ir tolygių religinių organizacijų, bendruomenių, siekiančių įgyvendinti tos religijos tikslus susivienijimai. Bendriją sudaro ne mažiau kaip 2 relig. bendruomenės, turinčios bendrą vadovybę. LT yra pripažintos 9 tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos:

Lotynų apeigų katalikų;

Graikų apeigų katalikų;

Evangelikų liuteronų;

Evangelikų reformatų;

Ortodoksų (stačiatikių);

Sentikių;

Judėjų;

Musulmonų sunitų;

Karaimų.

Kitų netradicinių religijų pripažinimo tvarką nustato “religinių bendruomenių ir bendrijų įst.”

Trukdymas visada susijęs su pamaldomis, apeigomis: mišios, krikštas, sutuoktuvių apeigos, kautynės, t.y. visos kulto ceremonijos. Jos gali būti atliekamos kulto pastatuose, taip pat namuose, pensionuose, laisvės atėmimo vietose suderinus su administracija, ligoninėse. Kariškiams taip pat tokia galimybė sudaroma vadovybės nustatyta tvarka.

Atsakomybė pagal šį str. negatyviais veiksmais. Kaltė gali būti tiek tiesiogine tyčia – siekiant sutrikdyti, tiek netiesiogine tyčia. Subjektas – privatus asmuo ar v-bės tarnautojas. Sutrikdant atlikti religines apeigas kartais pažeidžiama ir viešoji tvarka, taigi esant viešosios tvarkos pažeidimo požymiams, veika kvalifikuojama pagal 284 str. – tai jau nusikaltimas.

XXVI sk. – Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai piliečių rinkimų teisėms ir LR prezidento, Seimo bei savivaldybių tarybų rinkimų ar referendumų tvarkai

“Visuotinė žmogaus teisių deklaracija” skelbia, kad kiekvienas žmogus turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per išrinktus atstovus. Žmonių valai turi būti išreikšta tiesioginiuose rinkimuose, kurie turi vykti periodiškai (atnaujinant valdžią) ir tai daroma slaptu balsavimu kiekvienas pilietis be jokios diskriminacijos ir be apribojimų turi teisę dalyvauti valdant v-bę tiek tiesiogiai, tiek per laisvai išrinktus atstovus (turi teisę balsuoti ir būti išrinktu). LR K-jos 20 str. reguliuoja rinkimų klausimus. Spec. str. yra skirtas referendumui. Referendumas yra vienas iš svarbiausių tiesioginės demokratijos institutų. Tai piliečių visumos atsiklausimo forma. Referendumais sprendžiami svarbiausi v-bės bei tautos gyvenimo klausimai. Nustatyta tvarka referendumą skelbia Seimas. Be to rinkimų
klausimus reguliuoja “ LR seimo rinkimų įst.”. “LR Prezidento rinkimų įst.” ir “LR savivaldybių tarybų rinkimų įst.”

LT piliečių ir kitų rinkėjų rinkimų teisės pažeidimai esant t.t. sąlygoms pripažįstami nusikaltimais ar baudžiamaisiais nusižengimais. Iš viso yra 4 sudėtys (172 str. – 175 str.)

Padarius bet kurią iš šių veikų pažeidžiama rinkėjų rinkimo teisė, nes gali būti iškreipti rinkimų rezultatai, neatspindėti tai už ką ar prieš ką balsavo rinkėjai.

173 str. – šiame kaip ir kituose str. numatytos veikos kliudo išreikšti rinkimų teisę turinčių piliečių politinę valią. Iškreipia jų tikrąją nuomonę ir pasisakymą rinkimuose ar referendumuose.

175 str. susideda iš 2 dalių. 1 dalis numato pagrindinę sudėtingą su alternatyviais požymiais sudėtį. 2 dalis – kvalifikuotą, materialiąją sudėtį.

Objektas – konstitucinės piliečių teisės bei normali jų įgyvendinimui užtikrinti sukurtų valstybės institucijų veikla. Dispozicija pateikiamas baigtinis dalykų sąrašas. Tai rinkėjų ar piliečių, turinčių teisę dalyvauti sąrašai, balsų skaičiavimo protokolai, rinkimų ar referendumo biuleteniai, suklastoti ar netikri rinkimų ar referendumo dokumentai. Reikalavimus dokumentams nustato tie 3 paminėti rinkimų įst.

Objektyviai nusikaltimas realizuojamas atitinkamų dokumentų suklastojimu, dideliu netikrų biuletenių kiekio pagaminimu, suklastoto biuletenio panaudojimu.

Sąrašų dokumentų suklastojimas ra spec. norma, nusikaltimo numatyta 300 ir 301 str., rinkimų dokumentų suklastojimui skirtas 173 str.

Netikrų biuletenių pagaminimas – tai t.t. dokumentų pagaminimas, atspausdinimas, padauginimas. pagaminus didelį netikrų biuletenių kiekį galiams rinkimų rezultatų iškraipymas. BK neišaiškina, koks netikrų dokumentų pagaminimo kiekis laikomas dideliu. Panaudojimas kaip alternatyvus veiksmas yra tokių suklastotų dokumentų pateikimas t.t. komisijoms, dalijimas rinkėjams ar į balsavimo urną.

1 dalis inkriminuojama, kai nėra padarinių numatytų 173 str. 2d. padariniai rinkimų ar referendumų pripažinimas negaliojančiais ar reikalingos įtakos rezultatams buvimas.

Pripažinimas negaliojančiais priklauso nuo kitų įst. (seimo rinkimų įst.)

Įtaka – yra požymis nusakantis buvimą aplinkybių, kurių nepakanka pripažinti rinkimus negaliojančiais, tačiau jų rezultatai ne visai teisingi. Tai vertinamasis požymis.

Veika padaroma tiesiogine tyčia ir ne spec. tikslu. Kaltininkas suvokia, kad jis klastoja balsų skaičiavimo protokolą, biuletenį sąrašus, pagamina didelį kiekį netikrų biuletenių ir turi tikslą paveikti rinkimų rezultatus, kad būtų išrinktas t.t. asmuo ar pan. subjektu gali būti tiek rinkimų komisijos narys, tiek tarnautojas, tiek privatus asmuo. Jeigu veika rinkimų dokumentų klastojimas turi sunkesnio nusikaltimo požymius (pvz. jei tai daroma dalyvaujant antikonstitucinei grupei) ši sudėtis apima ir rinkimų dokumentų klastojimą.

XXVII sk. – Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens socialinėms teisėms

Socialinės žmogaus teisės tiesiogiai BK žymimos dviem str.: 176 str., 177 str. Praktiškai gyvenime taikomas 176 str.

Nusikaltimai pripažįstami tik tie darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimai, dėl kurių kilo sunkūs padariniai . jei sunkūs padariniai nekilo, bet buvo grėsmė jiems kilti, veika traktuojama kaip baudž. nusižengimas ir kvalifikuojama pagal 2d. LR K- jos 48 str. deklaruoja kiekvienas darbuotojo sąlygas. Šią teisę sukonkretina kiti įst. ir teisės aktai. Kiti įst. taip pat ir BK nustato, kad jeigu saugaus darbo, garantijos pažeidžiamos ir dėl to kyla sunkūs padariniai ar bent sunkų padarinių galimybė, kaltiems asmenims iškyla baudž.atsakomybė.

Jei pažeidimas nėra didelis ir nekyla grėsmė sunkiems padariniams – tai adm. pažeidimas ar drausminė atsakomybė.

176 str. 1d. yra numatyta pagrindinė materialioji su alternatyviais požymiais nusikaltimo sudėtis. 176str.2d. numatyta formalioji baudžiamojo nusižengimo sudėtis (nereikalauja padarinių). Tiek nusikaltimo 1d., tiek baudž.nusižengimo 2d. objektas – saugios darbo sąlygos, užtikrinančios darbuotojų sveikatos ir gyvybės apsaugą.

Objektyviai tie pažeidimai gali pasireikšti labai įvairiai, išsamaus sąrašo nėra. Tai priklauso nuo to, kaip ši baudžiamojo įst. saugoma sritis yra sureguliuota kitais teisės aktais.

Dispozicijos ir 1d. ir 2d. yra blanketinės (siunčia į kitus teisės aktus, reguliuojančius saugos darbo sąlygas). Svarbiausias aktas “LR darbuotojų saugos ir sveikatos įst.” 2000m.

Yra ir siauriau orientuotų įst., pvz. “potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įst.”darbuotojų sauga apima visas prevencines priemones, skirtas jų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti. Šios priemonės planuojamos ir įgyvendinamos visuose įmonės veiklos etapuose. Pradedant nuo jos įsteigimo ir jomis siekiama, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo rizikos susirgti profesine liga, susižaloti darbe, žūti darbe. Įmonė suprantama plačiai. Tai bet kurios rūšinės ir ekonominės veiklos srities ir bet kurios nuosavybės formos įmonė, įstaiga, organizacija, v-bės ar savivaldybės institucija ar įstaiga.

Darbų sauga ir darbuotojų apsauga realizuojama labai įvairiomis priemonėmis, o tos priemonės
išdėstytos įvairiuose teisės aktuose. Tai yra jau paminėti ir kiti įst., seimo ir vyriausybės nutarimai, socialinės apsaugos ir darbo ministro, sveikatos apsaugos ministro, LR vyriausiojo v-inio darbo inspektoriaus patvirtinti aktai. Be to yra kiti teisės aktai, reglamentuojantys atitinkamų sričių, pvz. krašto apsaugo, vidaus reikalų, muitinės, v-inio saugumo ir kt. statutinėse institucijose.

Įst. lygmeniu reglamentuojami bendresni dalykai, t.y. darbdavio pareiga užtikrinti darbuotojų saugą, finansuoti reikiamas priemones, kontroliuoti jų įgyvendinimą, tvirtinti darbo saugos ir sveikatos tarnybos nuostatus, tvirtinti specialistų pareigines instrukcijas, mokyti ir instruktuoti darbuotojus darbo saugos kl., informuoti juos apie rizikos veiksnius, neleisti dirbti neblaiviems, aptverti t.t. teritorijas, pastatyti įspėjamuosius ženklus.

Poįstatyminiai aktai reguliuoja t.t. sričių specifinius dalykus ir išdėsto konkretizuotas darbų saugos užtikrinimo taisykles.

Pvz. “instruktavimo, mokymo ir inspektavimo darbuotojų saugos nuostatai”, “ darbų saugos laivuose taisyklės”. Pažeisti tas taisykles galima tiek neveikimu, netinkamais veiksmais. Dažniausiai pažeidžiama neveikimu.

Taisyklių pažeidimas neturi būti mažareikšmis – tada nėra nusikaltimo. Nusikaltimas yra tada, kai dėl to pažeidimo įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms (avarija) ar atsirado kitų sunkių padarinių. Jeigu dėl pažeidimo tokių sunkių padarinių nekilo, bet jei galėjo kilti, veika traktuojama kaip baudž. nusižengimas (2d). Nelaimingus atsitikimus ir avarijas apibrėžia “darbuotojų saugos ir sveikatos įst.”

Nelaimingi atsitikimai darbe tai įvykis, įskaitant eismo įvykį darbo metu, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, kurio padarinys yra darbuotojo ar darbuotojų lengva, sunku ar mirtina trauma.

Nelaimingu atsitikimui reikia priskirti ir susirgimą profesine liga.

Avarija tai nustatytas staigus įvykis įmonėje ar jos teritorijoje, sukėlęs staigų ar užtęstą pavojų žmonėms ir aplinkai.

Kitokie sunkūs padariniai – tai didelė materialinė žala, tai gali būti masinis darbuotojų atleidimas, verslo kontraktų nutraukimas dėl tos avarijos ir pan.

Kiekvienu atveju įvykus nelaimingam atsitikimui, susirgus profesine liga – skiriama ekspertizė nustatyti kokios taisyklės buvo pažeistos, kas dėl to kaltas ir nustatyti priežastinį ryšį, t.y įrodyti, kad sunkūs padariniai kilo būtent dėl to pažeidimo.

Taisyklės dažniausia pažeidžiamos dėl neatsargumo,tačiau jos gali būti pažeistos ir tyčia (turi pareigą, žino, bet nedaro), tačiau padarinių atžvilgiu (mirties) tik neatsargumas.

Subjektas – tai darbdavys plačiąja prasme ar jo įgaliotas asmuo.

Darbdavys – tai bet kokios rūšies įmonės savininkas, jos vadovas (paskirtas, išrinktas ar kita tvarka turintis įgaliojimus), tai asmuo, kuris įmonės vardu gali nutraukti, pakeisti ar sudaryti darbo sutartį, atlikti kitus veiksmus vykdant darbo įst. nuostatas. Darbdaviu pripažįstamas ir pvz. ūkininkas, sudaręs darbo sutartį su bet vienu asmeniu. Darbdavio įgaliotas asmuo kaip subjektas – tai įmonėje įsteigtas darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos darbuotojas ar specialistas, ar darbdavio specialiai tam paskirtas asmuo.

Jeigu tokį pažeidimą padaro v-bės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kurie nėra tiesiogiai atsakingi už nusikaltimą v-bės tarnybai ar viešiesiems interesams. Nukentėjusiuoju gali būti tiek įmonės darbuotojas, tiek kitas asmuo, pagal savo darbą susijęs su ta įmone (mokiniai, komandiruoti asmenys į tą įmonę). Jei nukenčia pašalinis asmuo dėl darbo saugos taisyklių pažeidimo, bus kitas nusikaltimas, arba nusikaltimas žmogui sveikata, gyvybei.

Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms, turtiniams interesams

(BK XXVIIIsk.)

Nusikaltimai nuosavybei nusikalstamumo struktūroje yra dominuojantys ir sudaro apie 70 –75 % visų egzistuojančių nusikaltimų. Kiekvienais šių nusikaltimų užregistruojama apie 50.000. Tokia situacija, kad nusikaltimai dominuojantys sudarė pastarąjį dešimtmetį. Tarybiniais laikais šie nusikaltimai sudarė tik 20 %. Tokai situacija ne tik LR, bet ir visose postkomunistinėse valstybėse. Tai apsprendžia pagrindinis faktorius tas, kad tarybiniais laikais buvo absoliuti kontrolė politinio lojalumo ir privataus gyvenimo ir tai varžė kėsinimąsi į nuosavybę. Kitas faktorius tas, kad netikus buvusių varžtų, moralinės nuostolis įvyko labai greitai, nes subjektyviai vogti iš valdžios – nėra smerkiama. Atsirado visuomenės susisluoksniavimas ir didelis noras iš turtingųjų.

LR K-ja skelbia, kad nuosavybė yra neliečiama. Ji gali būti perimta v-bės žinion tik įst., nustatyta tvarka ir kai tai bus atlyginta. Nuosavybės neliečiamumą saugo ir BT pripažindama tokias veikas nusikaltimais ir baudž.nusižengimais. Nuosavybė saugoma AT ir CT nuostatomis: apskaita, kontrolė, įskaitant ir turto deklaravimą.

Kai kurie turtinių nusikalimų ir baudžiamųjų nusižengimų normų bruožai pagal naują LR BK

1. Turtinių nusikalstamų veikų objektas ir jų klasifikavimo klausimai.

XXVIII naujo BK skyrius pavadintas “Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams”. Taigi visos turtinių nusikalstamų veikų grupės
objektas neberibojamas nuosavybės santykiais, kas buvo būdinga senajam BK. Naujai suformuluotas turinių nusikalstamų veikų objektas faktiškai apima visą turtinių santykių sferą, tuo tarpu nuosavybė, kaip ji apibrėžiama Civiliniame kodekse, turi kur kas siauresnį turinį. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str.). Nors pastaruoju metu civilinėje teisėje pradėta vystyti nauja nuosavybės teisės doktrina, kuri pagrįstai pripažįsta, kad savininko nuosavybėje gali būti ne tik materialūs daiktai, bet ir turtinės teisės, o pačios nuosavybės teisės neriboja klasikine savininko įgalinimų triada, tačiau vis dėlto yra rimtų argumentų, kad ne visų rūšių turto priklausomumas jo turėtojui gali būti paaiškintas nuosavybės teise, kaip ir ne bet kurios turtinės nusikalstamos veikos mechanizmą įmanoma paaiškinti kaip nuosavybės teisės pažeidimą. Iš tiesų, tokiomis nusikalstamos veikomis kaip vagystė ir plėšimas, kuomet svetimas turtas fiziškai užvaldomas ir pasisavinamas, žala daroma nuosavybei. Tačiau kitos nusikalstamos veikos gali turėti visai kitokį žalos padarymo mechanizmą, pvz., apgaulės būdu įmanoma taip paveikti kreditorių, kad šis klaidos įtakoje dokumentiškai panaikintų skolininko prievolę. Šiuo atveju civilinės teisės požiūriu žala daroma ne kreditoriaus nuosavybei, bet jo prievolinei teisei – jis netenka teisės reikalauti skolos grąžinimo. Pagaliau įmanomi atvejai, kai kaltininkas sieks neteisėtos turtinės naudos prievarta versdamas kitą asmenį prieš šio valią suteikti jo naudai tam tikrą paslaugą arba atlikti darbą. Pripažindami tokią veiką turto prievartavimu turėtume konstatuoti, kad šiuo atveju veika nukreipta ne prieš nuosavybę, bet prieš nukentėjusiojo turtinį interesą neatlikinėti reikalaujamo turtinio veiksmo.

Taigi naujas požiūris į tai, kokie teisiniai gėriai saugomi nagrinėjamo BK skyriaus, leidžia sukonkretinti objektą kiekvienai nusikalstamai veikai ir tokiu būdu tiksliau paaiškinti jos esmę. Atsižvelgiant į nusikaltimo objekto ir dalyko specifiką, taip pat žalos padarymo mechanizmą, visus naujo BK XXVIII skyriaus nusikalstamas veikas galima suskirstyti į 3 grupes:

1) Nusikalstamas svetimo materialaus turto pasisavinimas:

Turto pagrobimai, t.y. vagystė (178 str.) ir plėšimas (180 str.).

Radinio pasisavinimas (185 str.)

2) Nusikalstamas turtinės naudos gavimas:

Neteisėtas naudojimasis energija ir ryšių paslaugomis (179 str.);

Turto prievartavimas (181 str.);

Sukčiavimas (182 str.);

Turto pasisavinimas (183 str.);

Turto iššvaistymas (184 str.);

Turtinės žalos padarymas apgaule (186 str.);

Nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas (189 str.).

3) Svetimo turto sunaikinimas arba sugadinimas:

Turto sunaikinimas ar sugadinimas (187 str.);

Turto sunaikinimas ar sugadinimas dėl neatsargumo (188 str.).

Pirmai kategorijai priskiriamos veikos tiesiogiai nukreiptos prieš kito asmens nuosavybę. Pasisavinus svetimą materialų turtą, žalos turinį sudaro tiesioginis nuosavybėje arba teisėtame valdyme esančio turto netekimas, o kaltininko gauta nauda – pasisavintas turtas.

Antrai kategorijai priskiriamos veikos gali būti nukreiptos tiek prieš nuosavybę, tiek ir kitas turtines teises bei interesus. Žalos, turinčios reikšmę kvalifikacijai, turinį čia gali sudaryti ne tik tiesioginis materialaus turto netekimas, bet ir turtinių teisių netekimas arba jų apimties sumažėjimas, turtinių prievolių atsiradimas arba jų apimties padidėjimas (sukčiavimas), o kartais ir kitokia turtinė žala. Pvz., turtinės žalos padarymas apgaule (BK 186 str.) ir neteisėtas naudojimasis energija ir ryšių paslaugomis (BK 179 str.) padaro žalą, į kurios turinį įeina negautas pelnas. Šioje nusikalstamų veikų grupėje išsiskiria formali turto prievartavimo nusikaltimo sudėtis, kai nusikaltimo priešingumas turtinėms teisėms ir interesams siejamas ne su nusikalstamais padariniais (žala), bet su pačia veika – vertimu atlikti tam tikrą turtinį veiksmą arba nuo jo susilaikyti.

Trečiai kategorijai priskiriamos veikos yra priešingos nuosavybės teisei, tačiau jų specifika pasireiškia tuo, kad kaltininkas negauna jokios turtinės naudos.

Visos turtinės nusikalstamos veikos taip pat gali būti suklasifikuotos pagal savo pavojingumo laipsnį, kurį rodo neteisėtai pasisavinamo, iššvaistomo, sunaikinamo ar sugadinamo turto vertė arba daromos turtinės žalos dydis. Atsižvelgiant į minėtus kriterijus nusikalstamos veikos įgauna baudžiamojo nusižengimo, nusikaltimo ir kvalifikuoto nusikaltimo statusą. Nuo neteisėtai pasisavinamo, iššvaistomo, sunaikinamo ar sugadinamo turto vertės priklauso BK 178, 180, 182, 183, 184, 185, 187, 188, 189 straipsniuose numatytų veikų kvalifikavimas, tuo tarpu nuo padarytos žalos dydžio – BK 179, 181, 186 straipsniuose numatytos veikos. Sunkumai kvalifikuojant minėtas veikas pirmiausia gali kilti dėl to, kad įstatymas tiksliai apibrėžė tik turto vertės dydžius, bet turtinės žalos masto kriterijų nenurodė. Kokia žala yra didelė, o kokia – nedidelė, spręsti palikta teismo nuožiūrai, o tai neišvengiamai formuos nevienodą teismų praktiką. Paminėtina ir tai, kad naujo BK rengėjai, įvėsdami baudžiamojo nusižengimo kategoriją, tikėjosi
sukoncentruoti atsakomybę už tą pačią veiką vienos viešosios teisės šakos rėmuose, t.y. buvo siekiama panaikinti situaciją, kai už tą pačią veiką atsakomybę numatydavo tiek baudžiamieji, tiek ir administraciniai įstatymai. Tai ypač aktualu kalbant apie turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Tačiau 2003 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. IX-1706 pakeistus BK 190 straipsnį bei naujai išaiškinus nedidelės turto vertės dydį (nuo 1 iki 3 MGL), buvo įtvirtinta dar sudėtingesnė nei anksčiau turtinių veikų sistema (administracinis nusižengimas / baudžiamasis nusižengimas / nusikaltimas / kvalifikuotas nusikaltimas). Tai reiškia, kad tokios veikos kaip vagystė, sukčiavimas, turto pasisavinimas ir iššvaistymas, kai pasisavinamo turto vertė neviršija 1 MGL, kaip ir anksčiau kvalifikuotinos kaip administracinės teisės pažeidimas (smulkusis turto pagrobimas. ATPK 50 str.). Toks įstatymo leidėjo žingsnis šiek tiek išbalansavo turtinių nusikalstamų veikų normų sistemą ir sudarė pagrindą naujoms kvalifikavimo problemoms atsirasti. Pvz., neaišku kaip kvalifikuoti nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, kai šio turto vertė neviršija 1 MGL? Juk ši veika negali būti pripažinta smulkiuoju turto pagrobimu pagal ATPK 50 str. – už jos padarymą administracinė atsakomybė apskritai nenumatyta. Kaip baudžiamąjį nusižengimą šios veikos taip pat kvalifikuoti negalima, nes gauto turto vertė mažesnė nei nedidelė. Kita vertus, turtinės žalos padarymas BK 179, 186 str. numatytais būdais bet kuriuo atveju pripažintinos nusikalstamomis veikomis (net jei padaryta nedidelė žala), nes taip pat neturi analogų ATPK. Išeitų, kad 100 litų vagystė yra baudžiama kaip administracinis nusižengimas (ATPK 50 str.), tuo tarpu pabėgimas iš kavinės nesumokėjus 10 litų už išgertą alų baustinas kaip baudžiamasis nusižengimas pagal BK 186 str. 2 d. Taigi įstatymiškai skirstant turtines nusikalstamas veikas į minėtas kategorijas akivaizdžiai stokojama logikos.

2. Turto pagrobimo koncepcija naujame BK.

Teisinė konstrukcija “tas, kas pagrobė svetimą turtą” randama dviejų nusikalstamų veikų sudėtyse: vagystės ir plėšimo. Šių dviejų veikų teisinės koncepcijos iš esmės nepakito. Pati pagrobimo sąvoka Lietuvos baudžiamojoje teisėje kildinama iš Rusijos Imperijos baudžiamosios teisės termino “похищение”, kuris žymėjo nusikalstamą veiką, pasireiškiančią kaip tyčinį neteisėtą svetimo judamojo turto užvaldymą pasisavinimo tikslu. Toks pagrobimo suvokimas savo ruožtu buvo paimtas iš Vokietijos baudžiamosios teisės suformuotos vagystės (Diebstahl) sampratos. Tačiau, priešingai nei Vokietijoje, Rusijos teisėje pagrobimu imta vadinti ne tik vagystę, bet ir sukčiavimą, turto pasisavinimą bei iššvaistymą. Iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojęs LR BK šias veikas taip pat netiesiogai priskirdavo prie turto pagrobimų (žr. 280 str.), toks požiūris atsispindėjo ir teisinėje literatūroje. Analizuodami naujo BK normas turime padaryti išvadą, kad šio požiūrio Lietuvos baudžiamojoje teisėje yra atsisakyta. Įsigaliojus naujam LR BK turto pagrobimu turėtume vadinti tik vagystę ir plėšimą. Naujos sukčiavimo, svetimo turto pasisavinimo bei iššvaistymo normos suformuluotos tokiu būdu, kad nusikalstamas naudos gavimo mechanizmas gali pasireikšti tiek svetimo materialaus turto pasisavinimu, tiek ir turtinių teisių įgijimu, o tai leidžia kalbėti ir apie platesnį nei pagrobimo objektą ir dalyką, taip pat ir apie sudėtingesnį nei pagrobimo atveju nusikalstamos naudos gavimo mechanizmą.

Šiuolaikinė baudžiamosios teisės teorija, laikydamasi tradicijos, traktuoja turto pagrobimą kaip tyčinį neteisėtą neatlygintinį svetimo turto paėmimą (užvaldymą) ir jo pasisavinimą. Tačiau nuo seno yra diskutuojama, ar prie būtinųjų pagrobimo požymių priskirtinas savanaudiškas (praturtėjimo) motyvas. Ankstesnėje teisinėje literatūroje labai dažnai teigiama, kad pagrobimu vadintina tik dėl savanaudiškų paskatų padaryta veika, tačiau pastaruoju metu vis daugiau autorių visiškai pagrįstai neigia būtinumą įrodinėti pagrobimo bylose šį įstatymo nenumatytą subjektyvų požymį. Pirma, iš objektyviosios pusės turto pagrobimo esmę nusako neteisėto ir neatlygintinio pasisavinimo požymis, kai kaltininkas svetimą turtą paverčia savu turtu, ima elgtis svetimos nuosavybės atžvilgiu taip lyg būtų jos savininkas (lot. animus rem sibi habendi), dėl to tikrasis šio turto savininkas ar teisėtas valdytojas netenka savo turto, kas ir sudaro nusikalstamų padarinių turinį. Subjektyvųjį pagrobimo elementą nusako tai, kad kaltininkas veikia tyčia, t.y. suvokia, kad savinasi svetimą turtą, numato daromą žalą turto savininkui ir jos nori. Klausimas, kodėl jis tai daro (motyvas) ir ką ketina daryti su pagrobtu turtu (tikslas) iš esmės nieko nekeičia, nes kaltininkas vis vien neteisėtai kėsinasi į svetimą nuosavybę. Todėl absoliučiai teisūs tie, kurie tvirtina, jog pavogti įmanoma ir altruistiniais motyvais.

Kartu nuo turto pagrobimo būtina atskirti neteisėtą pasinaudojimą svetimu turtu nepasisavinant jo. Pasisavinimas – tai neatlygintinis aktas, o neatlygintinumas turėtų būti siejamas ne tik su paimamo turto vertės kompensavimo nebuvimu, bet ir su turto netekimo negrįžtamumu, t.y. su faktu, kad jis paimamas visam
laikui. Kita vertus, neteisėtas pasinaudojimas svetima nuosavybe, ypač transporto priemone, kai nėra pagrobimo požymių, taip pat turėtų būti kriminalizuotas. Lietuvoje nuo 1995 m. sausio 1 d. nustojo galioti norma, kuri kriminalizuodavo transporto priemonės nuvarymą be pagrobimo tikslo. Ši veika įstatymiškai buvo prilyginta vagystei (Lietuvos Respublikos 1994 m. lapkričio 10 d. įstatymas Nr. I-654 “Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, pataisos darbų ir baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo” Nr.1-551, priimto 1994 m. liepos 19 d., įsigaliojimo tvarkos”, 3 str. // Valstybės Žinios, 1994. Nr. 92-1800.). Šis prilyginimas, be abejo, palengvino įrodinėjimą automobilių vagysčių bylose, tačiau yra absoliučiai alogiškas – jo turinys susiveda į teiginį, kad veika, kuri buvo apibrėžiama kaip neturinti pagrobimo požymių, nuo 1995 m. sausio 1d. traktuotina kaip turto pagrobimas. Šis oficialus išaiškinimas, be abejo, turi įtakos teismų praktikai, nes argumentas, kad transporto priemonė buvo užvaldyta nesant pasisavinimo požymio ir todėl veika nekvalifikuotina kaip vagystė, įstatymiškai lyg ir yra paneigtas. Tačiau šį išaiškinimą negalima suabsoliutinti, nes tuomet reikėtų peržiūrėti visą turto pagrobimo koncepciją, kuri sieja pagrobimą su neatlygintiniu pasisavinimu.

Identifikuojant pagrobimą kaip nusikalstamą veiką nuosavybei, ypač svarbu tinkamai apibrėžti jo dalyką, nes įstatyminis terminas “turtas” gali būti įvairiai suvoktas. Pati plačiausia turto samprata suponuoja turto suvokimą kaip ekonominę vertę turinčių dalykų (tiek materialių, tiek ir nematerialių) visumą. Čia patenka ne tik materialūs piniginę vertę turintys daiktai, bet ir tokios kategorijos kaip turtinės teisės, komercinės paslaptys, prekės ženklai ir viskas, ką įmanoma pamatuoti pinigais ir vienaip ar kitaip turėti. Tačiau pagrobti įmanoma toli grąžu ne bet kokį turtą. Tradicinė pagrobimo samprata suponuoja, kad paimamas tik materialus kilnojamas daiktas. Galima skirti 5 reikalavimus, keliamus sąvokai “turtas” kaip pagrobimo dalykui: tai jo materialumas, kilnojamas pobūdis, ekonominė vertė arba objektyvi galimybė pamatuoti šią vertę pinigais, turto atskirtumas nuo gamtinės aplinkos, tai pat jo priklausomumas kitam asmeniui.

Ypač svarbus vagystės ir plėšimo kvalifikavimo prasme turto požymis – jo ekonominė vertė. Šią savybę turi bet kuri vertybė, pretenduojanti į garbę vadintis turtu. Nėra kito kriterijaus identifikuoti ekonominės vertės buvimą kaip tik per galimybę pamatuoti ją visuotinu turto ekvivalentu – pinigais. Šia prasme ekonominė turto vertė turi būti objektyvaus ir legalaus pobūdžio. Vertės objektyvumas reiškia, kad daiktas turi tam tikrą objektyvią galimybę dalyvauti civilinėje apyvartoje kaip prekė. Todėl turtu neturėtume vadinti daiktų, turinčių vien tik subjektyvią materialinę reikšmę nukentėjusiajam (pvz., laiškas, asmeninė nuotrauka ir pan.). Teisinėje praktikoje kol kas nėra aiškios pozicijos, kaip vertinti banko mokėjimų kortelių vagystę – tokia kortelė lyg ir atitinka materialumo požymį, tačiau neturi ekonominės vertės, būdingos turtui. Manytina, kad banko mokėjimo kortelė – tai pirmiausia dokumentas, identifikuojantis sąskaitos turėtojo tapatybę bei leidžiantis disponuoti sąskaitoje esančiais pinigais. Toks dokumentas pats savaime neturi ekonominės vertės ir todėl negali būti vadinamas turtu. Žiūrint iš teorinio taško, tokios kortelės pagrobimas kvalifikuotinas kaip dokumento pagrobimas (BK 302 str.), tuo tarpu jo neteisėtai panaudojimas siekiant gauti naudos sudaro sukčiavimo požymius.

Turto vertės legalumas reiškia, kad daiktas turi vertę legalioje apyvartoje. Daikto negalima vadinti turtu, jei jis yra visiškai uždraustas civilinėje apyvartoje ir turi piniginę vertę vien tik juodojoje rinkoje (pvz., kai kurios narkotikų rūšys, namų gamybos ginklai, padirbta valiuta). Tokių daiktų pagrobimas nevadintinas turtiniu nusikaltimu.

Ilgą laiką baudžiamojoje teisėje buvo diskutuojama, kaip kvalifikuoti neteisėtą naudojimąsi įvairių rūšių energija, vandeniu bei dujomis. Diskusijos priežastimi yra tai, kad minėto turto neteisėtas savinimasis pasireiškia ne kaip jo paėmimas (užvaldymas), bet kaip neteisėtas naudojimasis juo arba kaip jo vartojimas, nes jis tiekiamas vartotojams per specialias tiekimo linijas. Teisėsaugos institucijų praktikoje toks neteisėtas naudojimasis energija buvo kvalifikuojamas kaip administracinės teisės pažeidimas ir tik Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 21 d. įstatymu Nr. IX-800 ši veika buvo kriminalizuota atskiroje normoje (BK 2711 str.). Naujame BK atsakomybė už tai taip pat numatyta atskirame 179 straipsnyje, ir tai leidžia teigti, kad minėto turto neteisėtas savinimasis nevadintinas turto pagrobimu. Kartu pažymėtina tai, kad neteisėtas minėtų rūšių turto savinimasis tik tada kvalifikuojamas pagal BK 179 str., kai pasireiškia naudojimusi atitinkama tiekimo linija. Juk tiek vanduo, tiek dujos gali būti parduodami vartotojams ne tik per tiekimo linijas, bet ir įvairiuose talpose. Galima tiesiog paimti ir perkelti erdvėje statinėje laikomą vandenį arba dujų pripildytą balioną. Tuomet veika atitinka turto pagrobimo požymius.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4654 žodžiai iš 9239 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.