Besiskiriančių ir išsiskyrusių šeimų vaikų problemos
5 (100%) 1 vote

Besiskiriančių ir išsiskyrusių šeimų vaikų problemos

Tėvų skyrybų įtaką vaikui, jo socialinei adaptacijai nagrinėjo daugelis įvairių šalių mokslininkų. Plintant skyryboms, kaip socialiniam reiškiniui, ši tema buvo ir lieka labai aktuali. Dauguma mokslininkų, nagrinėjusių skyrybų problemą, pagrindinį dėmesį kreipė į sutuoktinių tarpusavio santykius ir skyrybų priežastis. Tėvų skyrybų įtakos tema vaikui, jo elgesiui ir psichikai didesnio dėmesio susilaukė tik per pastaruosius du dešimtmečius, kai buvo pastebėta grėsminga skyrybų skaičiaus didėjimo tendencija (A. Žukauskaitė, 1996).

Lietuvos statistikos metraščio (1998) duomenimis, 1997 metais vienam tūkstančiui Lietuvos gyventojų teko 5,1 įregistruotų santuokų ir 3,1 įregistruotų ištuokų, o šiandien jau tūkstančiui gyventojų tenka 3,3 skyrybos.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis 1995 metų pradžioje Lietuvoje buvo 1 mln.15 tūkst. šeimų. Šeimų, auginančių vaikus, buvo 600 tūkstančių. Daugelis vaikų turi abu tėvus, tačiau gausėja vaikų (jų yra apie 20 proc. arba kas penktas vaikas), augančių tik su vienu iš tėvų. Su motinomis gyvena apie 120 tūkst. vaikų, su tėvais – apie 15 tūkstančių. Kasmet tėvų skyrybas patiria apie 12–15 tūkst. vaikų.

Skyrybų procesas – tai laikotarpis, kai sugriaunama triadinių šeimos santykių (motina – vaikas – tėvas) pusiausvyra, kai sugriūna šeimos tarpasmeninių santykių ribos. Nesutarimai į šeimą ateina ne iš kart, jie kyla pamažu. Vis gilėja konfliktai, blėsta jausmai. Dauguma psichologų (G.B.Blaine, R.A.Gardner ir kt.) laikosi nuostatos, kad skyrybos yra ilgalaikis procesas. Negalima tiksliai apibrėžti, kiek trunka šis procesas – tai priklauso nuo jame dalyvaujančių veikėjų – sutuoktinių asmeninių savybių. Kiti šiame procese dalyvaujantys asmenys – vaikai – dažniausiai neturi jokios įtakos proceso eigai bei trukmei. Jei tėvai nusprendė skirtis, tai vaikų pastangos ką nors pakeisti praktiškai minimalios. Šiose situacijose jie dažniausiai lieka nepastebimi.

Skyrybos šiandieninėje mūsų visuomenėje nors ir yra įprastas reiškinys, vaikams tai nėra “normalus” patyrimas. Vaikai labai sunkiai išgyvena tėvų konfliktus, ypač, jei jaučiasi verčiami palaikyti kurią nors pusę. Atžalos sielvartauja, kai vienas iš tėvų palieka namus. Jei dėl skyrybų pakeičiama aplinka, vaikai gali patirti sunkumų prisitaikydami naujoje gyvenamoje vietoje ir mokykloje. Jei tėvai susiranda kitus partnerius, vaikui tenka priprasti ir prie jų bei jų šeimų. Kartais po skyrybų atsiranda finansinių problemų ir vaikai nuo to nukenčia. Tėvai, užsiėmę skyrybų rūpesčiais, neskiria vaikams pakankamai dėmesio, neturi laiko ir energijos pagelbėti jiems įveikti skyrybų stresą.

Pagal gyvenimo įvykių, darančių didžiausią poveikį sveikatai, skalę skyrybos ir atsiskyrimas nurodomi atitinkamai kaip antras ir trečias pagal svarbą; pirmasis – sutuoktinio mirtis. Tėvų skyrybos skiriasi nuo kitų stresų, kuriuos patiria vaikai, mažiausiai dviem aspektais; tai yra procesas, o ne diskretiškas įvykis ir tai yra bent vieno iš tėvų laisvo pasirinkimo rezultatas. Šio fakto vaikai dažniausiai nesupranta ir kaltina tėvus arba save dėl įvykusios nelaimės. Tokie vaikai ilgai jaučia sunkias skyrybų pasekmes (M.Dovydaitienė).

Skyrybų proceso etapai

I. Tuoj po atsiskyrimo – skausmingas, sunkus skyrybų etapas. Jis trunka nuo to momento, kai šeima nutaria skirtis iki maždaug dvejų metų po skyrybų. Vaikai susiduria su tėvų elgesio problemomis, tėvų – vaikų santykiai sutrinka, kyla disciplinos problemos. Trečdalis šeimų po skyrybų mažiausiai dar penkerius metus patiria įvairių sunkumų. Tyrimai rodo, jog tai sunkiausiai prisitaikančių prie skyrybų žmonių grupė. Vaikams šiuo etapu sunkiausi du dalykai: žinia apie skyrybas ir vieno iš tėvų (dažniausiai tėvo) išvykimas.

II. Pasikeitimų laikotarpis. Pasikeitimai šiuo laikotarpiu labiau kontroliuojami, vaikai jaučiasi labiau įtraukti į sprendimo procesą. Tačiau pasikeitimų laikotarpiu vaikai gali būti dar nestabilesni. Jie turi priprasti prie naujai besiklostančių tėvų santykių, prie naujų draugų, dažnai naujų tėvų partnerių. Vaikai rūpinasi išėjusiuoju tėvu ir santykių su juo palaikymu. Šeimose, kuriose tebevyksta kivirčai, šis etapas susiklosto kitaip, situacija namuose negerėja, pozityvių pasikeitimų gali ir nebūti.

III. Paskutinysis etapas – po skyrybų, kai nusistovi sąlyginis stabilumas. Šeimai ima vadovauti vienas iš tėvų, gali atsirasti patėvis – pamotė.

Keletu aspektų vaiko patyrimas skyrybų proceso metu gali būti palygintas su tėvų netektimi (mirtis, nelaimingi atsitikimai):ir vienas, ir kitas patyrimas sužlugdo arimus šeimos santykius, susilpnėja iš šeimos gaunama apsauga, pažeidžiamesnė tampa šeimos struktūra, prasideda krizės ir pusiausvyros praradimo etapas, prasideda ilgai truksiančių pasikeitimų grandinė, plečianti įvairias šeimos gyvenimo sferas.

Todėl kai kurie autoriai vaiko reakcijas į skyrybų procesą siūlo analizuoti kaip artimųjų netekimo procesą, aprašytą Kübler-Ross modelyje.

Vaiko reakcijos į skyrybų procesą

1. Neigimas. Tėvų skyrybas vaikui sudėtinga suprasti kaip realią tikrovę. Žinia apie jas vaikui paprastai būna netikėta ir sukelia šoką. Vaikas pradeda neigti iškilusią problemą ir kuria
fantazijų pasaulį.

2. Pyktis. Šią stadiją galima apibūdinti kaip vaiko kovos su iškilusia problema pradžią. Pyktis gali būti paslėptas arba atviras, dažniausiai nukreiptas prieš tėvus, brolius, seseris ar bendraamžius, kurių tėvai nėra išsiskyrę. Dažnai – į save, kaltinant, kad kažką padarė ne taip ar iš viso nieko nedarė, kad tėvų skyrybos neįvyktų.

3. Derėjimasis. Kai neigimas ir pyktis neduoda jokių rezultatų, tuomet vaikas gali pereiti į derybų stadiją, kurios metu stengiamasi žūtbūt susigrąžinti darnią šeimą.

4. Depresija. Ši problema gali iškilti, kai vaikas supranta, kad nepriklausomai nuo jo įdėtų pastangų (neigimo,pykčio), situacija nesikeičia – tėvai vis viena skiriasi, o jis nieko negali pakeisti. Vaikas pasijunta bejėgis ir vienišas siekdamas sulipdyti šeimą. Šioje stadijoje vaiko kančias galėtų palengvinti tėvai, tačiau paprastai jie užimti skyrybų procesu ir visą savo laiką ir dėmesį skiria savo problemoms, pamiršdami šalia esančias atžalas. Tokia situacija labiau nei žinia apie tėvų skyrybas skatina depresijos atsiradimą. Šeimos narių tarpusavio santykiai skyrybų proceso metu – vaikui kokybiškai nauja situacija. Laikiną tėvų nedėmesingumą jis gali palaikyti būsimo bendravimo su tėvais perspektyva..Vaikas jau pykčio ir derėjimosi stadijose suprato, kad gyvenimas bus nebe toks, kaip iki tėvų skyrybų, ir kad jo santykiai su tėvais, ar bent vienu iš jų, nebebus tokie artimi. Tačiau tokio nedėmesingumo jis nesitikėjo. Taigi galima sakyti, kad depresija, jos atsiradimo tikimybė didele dalimi priklauso nuo tėvų ir vaikų tarpusavio santykių skyrybų proceso metu.

5. Priėmimas. Visuose pieš tai buvusiuose etapuose vaikas bandė pasukti kita linkme susidariusią situaciją. Tačiau jau šiame etape jis jau beveik susitaikė su mintimi, kad nieko pakeisti negali ir stengiasi prisitaikyti prie jam naujo gyvenimo būdo. Vaikas suprato, kad skyrybos – realybė, ir jo iliuzijos apie tėvų susitaikymą ir bendrą šeimos gyvenimą sumažėja iki minimumo.

Horrman ir Froiland (1977) terapiniu požiūriu analizuodami skyrybas, siūlo įvesti šeštąjį – augimo etapą. Jame vaikas prisitaiko prie naujos situacijos. Bando suprasti ir pateisinti tėvus ir jų sprendimą. Nori bendrauti su abiem tėvais, o vienam iš jų siekiant apriboti bendravimą (paprastai gyvenantis kartu siekia, kad vaikas mažiau bendrautų su atskirai gyvenančiu) priešinasi, kartais – nusileidžia.

Netekimo stadijas vaikas nebūtinai išgyvena paeiliui. Jis gali sugrįžti į ankstesnę stadiją ir dar kartą ją išgyventi. Tačiau dažniausiai vaikas praeina visas stadijas. Šis procesas gali trukti trumpiau, o kartais ir labai ilgai. Sielojimosi trukmė individuali ir priklausanti nuo aplinkybių bei vaiko asmeninių savybių. Bet tik praėjęs visas stadijas vaikas prisitaiko prie naujo gyvenimo būdo nepilnoje šeimoje su vienu iš tėvų. Ir tik tada nusistovi jo santykiai su išėjusiuoju tėvu bei aplinkiniais.

Psichologė E.Beržinienė teigia, kad gedėjimas trunka metus ir šiek tiek daugiau ir jis būdingas ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Tik vieni tėvai sėkmingai išgyvena šį neišvengiamą etapą ir paauga kaip asmenybės, kartu – ir kaip tėvai (taigi vaikai gauna iš to tam tikros naudos), kiti “užsiciklina, neatsistoja ant kojų” ir taip gedi visą gyvenimą. Tokiu atveju jie nepatobulėja, ir skyrybos, kaip problemos sprendimas, niekam neatneša naudos.

Taip pat psichologė sako, kad vaikai, patyrę tėvų skyrybas, gedi vėliau, nei suaugusieji. Po skyrybų vaikai dažniausiai pasirodo esą stipresni už palūžusius ir gedinčius tėvus. Tik neilgam. Tėvai, išsikapstę iš liūdesio ir atsisveikinę su praeitimi, neturi apsigauti ir nustebti kai vaikas staiga panirs į gilią ir juodą neviltį: vaikai (nors,atrodytų, turėtų būti priešingai) tarsi išlaukia, kol atsigaus tėvai, ir tik tada sau “leidžia” būti vaikais bei liūdėti. Taigi, tėvai, susitvarkę su savo jausmais, turėtų laukti vaikų protrūkio.

Sakyti ar nesakyti vaikui tiesą ?

Skyrybos – sunkus išgyvenimas šeimai. Pasak R.Miliauskienės suaugusieji kaltina pasikeitusias socialines sąlygas: naują aplinką, sunkesnę materialinę padėtį, pakitusį bendravimą su artimaisiais. Šiame etape ji suaugusiems pataria daugiau kaltinti save nedėmesingumu vaiko vidiniams išgyvenimams, žiūrėjimu į jį ne kaip į mažą žmogų, bet kaip į “mažiau žmogų”. Suaugusieji stengiasi nuo vaiko kažką nuslėpti, nepaaiškina kas vyksta ir kodėl. Galbūt todėl, kad tėvams, dažnai atrodo, kad vaikai nieko nesupranta ir nepastebi. Bet yra toli gražu ne taip.

Psichologai tikina, kad vaikai sugeba suvokti ir pakelti tikrai daug realybės faktų. Daug geriau nei melas yra tvirta tėvų pasirinkta pozicija sakyti vaikui tiesą. Kaip ją sakyti – kitas klausimas. Reikia atsižvelgti į vaiko amžių, jo emocinę būklę. Pasak R.Miliauskienės vaikui paaiškinti (žinoma, kiek įmanoma subtiliau ir pagarbiau) priežastis, kodėl taip įvyko, ir nurodyti, kas jo gyvenime turės pasikeisti, o kas liks kaip buvę. Psichologės E.Beržinienės teigimu net trimetukams ar keturmetukams galima paaiškinti, kad tarp mamos ir tėčio nebėra tarpusavio supratimo ir jie nebenori gyventi kartu. Tačiau vaiką myli ir juo rūpinsis taip pat kaip ir anksčiau. Daugelis psichologų
akcentuoja, jog labai svarbu vaikams paaiškinti, kad jie dėl tėvelių skyrybų jokiu būdu nėra kalti.

Slėpdami tiesą galime ne nuraminti,o tik dar labiau padidinti vaiko baimę, nutylėdami paliksim jį vieną kautis su nežinia, vaiką gali užvaldyti fantazijos, jis gali pasijusti esąs kaltas, kad tėtis išsikraustė, nes jis neklausė. Vienišumo, bejėgiškumo prieš svetimą pasaulį jausmas vaikui yra vienas labiausiai kankinančių. Suaugusieji niekada nesugebės visai apsaugoti vaiko nuo tikrovės pabaisų – apie jas kalbės jo bendraamžiai mokykloje, kieme, užsimins senelė ar patys tėvai bus netyčia nugirsti.

Be to, pasak R.Miliauskienės, vaikas tikrai jaučia, kad jo aplinkoje vyksta kažkas negero ir dėlto kankinasi. Tartis, drauge svarstyti, ieškoti išeities iš situacijos tik kartu su vaiku, priimti jį kaip sau lygų – štai svarbiausia užduotis suaugusiems. Vaikas gali daug daugiau suprasti, daugiau ištverti, netgi daugiau padėti, negu įprasta manyti.

Vaiko problemos šeimoje iki skyrybų

Daugybė tyrimų, atliekamų visame pasaulyje, patvirtina, kad vaikai iš išsiskyrusių šeimų turi daugiau elgesio, emocinių, sveikatos ir mokymosi problemų nei vaikai iš pilnų šeimų. Atrodo, kad vaikų psichologinę gerovę lemia ne tik pats skyrybų faktas. Dar gerokai prieš tėvų oficialias skyrybas, kai tarp sutuoktinių vyksta nuolatiniai konfliktai, vaikai patiria nemažai neigiamų išgyvenimų.

Daugelis “sutrikusių” šeimų delsia skirtis, manydamos, kad tai vaikui sukels sunkumų socialiai prisitaikant. Vakaruose dėl šios priežasties net buvo atlikti specialūs vaikų emocinių bei elgesio sutrikimų tyrimai. Jie, kad ir kaip keista, parodė, jog šiuos sutrikimus lemia ne skyrybos, o nenormalūs (sutrikę) santykiai šeimoje. Ir skyrybos, priešingai įprastinei nuomonei, kartai gali tapti vienu iš šios problemos sprendimo būdų.

“Sutrikusia” psichologai vadina tokią šeimą, kurioje vietoj meilės ir pagarbos dominuoja konkurencija, vienas kito žeminimas bei nuvertinimas. Vaikas joje dažniausiai įtraukiamas į tarpusavio kovas, iš jo bandoma padaryti sąjungininką ir t.t. Tokioje šeimoje augantis vaikas taip ir nesužino, kokia vis dėlto turėtų būti ta normali šeima. Psichologai mano, kad vaikas iš “sutrikusios” šeimos dėl to tik nukenčia, nes jo sąmonėje įsitvirtina būtent blogasis šeimos modelis.

R.Miliauskienės teigimu labai dažnai vaikui girdint iki siūlo galo perkratinėjamos partnerio ydos, jis kaltinamas visais būtais ir nebūtais dalykais. Vaikas, mylėjęs ir mylįs abu tėvus, mokytas nuo mažų dienų abu vienodai gerbti, staiga suvokia, kad viskas – melas. Jo širdelėje pasėjama netikrumo sėkla – arba vienas iš tėvų visada buvo negeras, arba staiga tapo toks blogas, jog vargu ar jį galima mylėti. Ir vis dėlto vaikas myli abu, jam abu reikalingi, o kartu ir kenčia, ypač jei kurstomas prieš kurį nors iš tėvų, atvirai verčiamas nebendrauti. Tai puikiausia dirva atsirasti agresijai, nepasitikėjimui ir baimei.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2133 žodžiai iš 7073 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.