Buities samprata antikoje
5 (100%) 1 vote

Buities samprata antikoje

1121

Planas

1. Įžanga

2. Būties sąvoka

3. Antikinė ontologija

4. Būties teorija

5. Būtis ir mąstymas

6. Būties hierarchija

7. Platono ontologija

8. Išvada

ĮŽANGA . Nėra vienodų būties aiškinimų . Būties sąvoka yra bendriausia , todėl jokia protu ir patirtimi besiremianti teorija negali įrodyti tam tikros būties sampratos besąlygiško pranašumo . Neįmanoma , remiantis tik protu , išmąstyti vienintelės teisingos būties teorijos , taip pat logiškai pagristi filosofijos atsiradimo būtinybės antikinėje Graikijoje ir logiškai įrodyti visų filosofinės minties sklaidos krypčių bûtinumo .Todėl būties sampratų analizė privalo būti istorinė .istoriškumu turi remtis ir požiūrių į būtį skirstymas .Filosofijos krypčių klasifikacijos pagrindu turėtų tapti būties samprata ,nes ji nulemia visą filosofinės teorijos plėtrą ir leidžia adekvačiai suprasti filosofo pažiūras.

Būties problemą svarsto filosofijos mokslas , kuris vadinamas ontologija arba metafizika . Vakarų Europos filosofinę tradiciją daugiausia veikė aristotelinė būties samprata . Mąstyme sąvoka atitinka daikto esmę .

BŪTIES SĄVOKA . Būties sąvoka pati plačiausia ir bendriausia , yra logiškai neapibrėžiama . Vis dėlto , norint suprasti būtį , tenka būties sąvoką aptarti , nurodant jos santykį su kitomis mažesnio bendrumo sąvokomis , ją apsvarstyti , nors ir nepateikiant tikslaus apibrėžimo . Deja , nėra ir negali būti vienos , logiškai tikslios būties sampratos . Jei ji būtų , tai , reikia manyti istorijos raidoje būtų likusi tik viena filosofijos kryptis .

ANTIKINĖ ONTOLOGIJA . Žodis būtis , kaip filosofinë kategorija , pačia bendriausia prasme reiškia esminį būvimą . Taigi ontologinių svarstymų esmę galima išreikšti klausimu . kodėl kažkas yra , o ne niekas . Būties klausimas atsiranda kartu su filosofijos atsiradimu dar antikoje ir grindžia filosofijos galimumų savarankiškumą , empyrinio pažinimo atžvilgiu . Žmogaus pažinimas , taip pat ir empyriniai pažinimo mokslai kyla iš įprasto žmogaus patirties ir yra orientuoti į esanèių daiktų savybių , jų ypatybių atskleidimą ir panaudojimą . Tuo tarpu atsirandančiai filosofijai jau nuo pradžių svarbiau ne tiek esanèių daiktų savybinės charakteristikos , kiek pats jų buvimo faktas . Vienas daiktas nuo kito skiriasi savo savybėmis ir ypatybėmis , tačiau visus daiktus vienija jų buvimo faktas .Pirmosiose antikos mokyklose būtis iškyla kaip ribinė kategorija , t.y. kaip kraštutinai maksimalus tikrovės apibendrinimas . BŪTIES TEORIJA . Klaidinga manyti , jog įmanoma pateikti visų logiškai galimų būties teorijų sistemą , nurodyti visus kelius , kuriuos gali rinktis žmogaus mintis . Todėl kai kurie Kanto tradicijos šalininkai klysta , tardami , kad galime pažinti tikrąją būtį tik ir tik remdamiesi vienu iš trijų provaizdžių : Dievo ( arba absoliuto ) , substancijos (arba pasaulio ) ir asmens ( arba sielos ) . Būties teorijų įvairovė negali būti nuosekliai išmąstyta nepasirėmus istorine medžiaga . Istoriškai susiklosčiusias būties sampratas galima sisteminti , klasifikuoti , žinoma aptarus ir pasistengus motyvuoti klasifikavimo būdą . Todėl , sistemindami požiūrius turėsime remtis istorine medžiaga .

Būties klausimus svarsto metafizika . Pirmosios filosofijos objektas yra visa būtis , būtis pati savaime , ir tą būtį stengiamasi suprasti iš pagrindų , peržiangiant regimybę , patyrimo turinį , įžvelgiant tai , kas už jo slypi ir yra kiekvieno patyrimo sąlyga . Suvokimas , kad būtis yra už to , ką matome jau reiškia tam tikrą požiûrį . O konkrečią būties sampratą įvardijantis terminas yra graikø kilmės žodis ontologija .

Egzistuoja daug filosofinių mokyklų , kurios būtį supranta panašiai , nors ir nevienodai , o kitas filosofines problemas sprendžia gana skirtingais būdais . Beja , net ir toje pačioje filosofinėje mokykloje būties aiškinimas , laikui bėgant gali kisti .

BŪTIS IR MĄSTYMAS . Antikinė filosofija rėmėsi prielaida , kad įmanoma mąstyti būtį , kad būtis ir mąstymas yra tapatūs . Tikrovėje yra būtis – daiktas , individas ( substancija ) , taip pat daikto esmė . Mąstymo turinį sudaro vaizdiniai , kuriuos atitinka tikrovės daiktas , individas , ir bendroji sąvoka , kurią atitinka daikto esmė ( essentia ) . Pagrindinis tikrovės elementas yra daiktas , individas , pagrindinis mąstymo elementas – bendroji sąvoka ( ne vaizdinys ) . Žinias apie tikrovę gauname mąstydami . Žinome , kad daiktas atitinka vaizdinį . O kas atitinka bendrąją sąvoką ? Taip pat žinome – daikto esmę . Kažkokiu pavidalu tikrovėje turi būti ir esmė . Mąstymas neturi nei pavidalo , nei matmenų nei judėjimo , todėl ir nėra kūniškas dalykas . Be to , jei aš nemąstyčiau , tai negalėčiau nė tarti , kad egzistuoju . Taigi mąstymas yra esminė dvasinės substancijos sąvybė . Ir sielos prigimties pažinimas esąs pirminis , nes išvedamas iš mąstymo .

Graikai troško gyventi ,kaip tetrokšta vaikai . Gyventi dabar , šią akimirką , gyventi džiugiai , su polėkiu . Heraklitas jiems rodėsi pats dorai nesupranta, ką kalba .Visuotinis kitimas ? Aišku viskas kinta . Bet žemė yra ? Yra ! Upėj vis nauji vandenys , bet ji teka ji yra . Persai yra ? Yra !
Štai ir galvok ,ką su jais daryti , kad galėtum nors ką galvoti – nukirsta galva negalvoja , džiaugsmo maža !

Iš Persijos nukariautų Mažosios azijos žemių pabėgę ir Pietų Italijoje Elėjos miestą įkūrę graikai greitai aprimo , atkuto . Bet Heraklito “ verkšlenimų” nepamiršo : ar gali taip būti , kad pasaulio nėra , nors jis yra , kad tu “ ir esi , ir nesi ?” . Dėl tos “nesąmonės” nepatenkintas buvo jau Ksenofanas , Heraklito bendraamžis klajojantis poetas . Neišsigalvokim niekų – sakė jis . Neniekinkim proto , bet neišguikim ir širdies . Ji neleis klysti : visa , kas miela žmogui šioje žemėje , nėra niekniekis – tai yra pats žmogus , ir pasaulis , nes žmogus taip pat yra pasaulis . Mokėkim tai vertinti – nereikės dausose žemės tvarkos ieškoti. Kas yra dievai ? Dievai yra mūsų troškimų atvaizdai , ir turėti dievą – visai natūralu ,nes žmogus negali gyventi be troškimų . O ką mes iš to padarom ? Mes kuriam dievus panašius į save : juodaodžius ir riestanosius , mėlynakius ir baltaveidžius , laikom juos geriausiais ir pešamės dėl jų .Jeigu jaučiai , arkliai ir liūtai turėtų rankas ir galėtų piešti kaip mes , tai ir jie dievus pieštų panašius į save . Dievas yra pati gamta , mus visus – ir juodus , ir baltus – pagimdžiusi . Mūsų visų prigimtis viena – štai ką sako mums protas . O išmintis yra proto ir širdies sutarimas .

Ksenofano mokinys Parmenidas norėjo Heraklitą įveikti vien proto ginklais . Taip sakė jis , į pasaulį žiūrėkim ne iš aukštybių , žemės žvilgsniu matuokim , kas yra tikra , ko negalėtų paneigti nei Pitagoras , nei Heraklitas , nei niekas kitas . Ką tikrą galim pasakyti apie pasaulį ? Tik tai , kad jis yra . Tai nepaneigiama .Mes , kurie jaučiam ir sakom , kad pasaulis yra , taip patys esam , priklausom tam pasaulio buvimui . Vadinasi , pasaulis yra ne kas kita kaip būvimas , būtis . Būtis yra , tai nebūties nėra . Jeigu ji būtų, galėtų nebūti pasaulio , o mes įrodėm jog jis yra .Jei nėra nebūties , tai nėra ir kitimo : kiekvienas kitimas reikštų nebebuvimą , nebuvimą , nebūtį . Vadinasi būtis yra , ji nekintama , o kadangi nekintama – amžina . Viskas yra amžina ir pastovu .

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1214 žodžiai iš 2427 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.