Civilinės teisės principai
5 (100%) 1 vote

Civilinės teisės principai

1121314151

ĮVADAS

Kad teisės normos vienodai tarnautų visų visuomenės narių ir socialinių grupių pagrindinėms žmogaus teisėms, orientuotu žmones į santarvę, o jų vykdymas nereikalautu didinti prievartos, teisėkūra demokratinėje visuomenėje turi atitikti tam tikrus iš pilietinės teisės sampratos ir teisinio įstatymo koncepcijos išplaukiančius principus.

Lotyniškai principium – pradžia, pagrindas, pirminis šaltinis. Tai svarbiausi teisės esmės konkretėjimo, reiškimosi būdai, arba pagrindinės teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios nurodo, kaip konkrečiomis teisės normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai, kad įgautu teisių ir pareigų vienovės pavidalą ir būtų humanizuojami bei demokratizuojami.

Jeigu teisės principai – teisės esmės reiškimo būdai, tai jie ne “prasimanomi”, o logiškai išvedami iš teisės esmės kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovės, gilinantis į ją suvokiami ir paaiškinami.

Teisingumo deivė Temidė vaizduojama užrištomis akimis, su svarstyklėmis vienoje rankoje ir kalaviju – kitoje. Kaip ir kiekvienas simbolis, šis taip pat turi tam tikrą prasmę. Temidė įkūnija visuomenės tvarkos, “visuomenės sąžinės”, socialinio stabilumo siekį, taigi būtinumą sugebėti įžvelgti ir užtikrinti protingą įstatymų taikymą. Jos kalavijo galia skirta ginti išmintį – sprendimą, priimtą įvertinus visus “už” ir “prieš”. Kaip Dzeusas be Temidės taptu nuožmiu tironu, taip teisė, taikoma atsietai nuo teisės principų, t.y. neatsižvelgiant į tikrają jos prasmę, galėtu tapti necivilizuotu ginklu.

Civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai

Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais.

Civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo principas yra konstitucinio lygiateisiškumo principo (Konstitucijos 29 str.) išraiška civilinėje teisėje. Lygiateisiškumas reiškia diskriminavimo draudimą ir reikalavimą, kad vienodos situacijos būtų vertinamos vienodai, nebent dėl labai svarbių ir objektyvių priežasčių būtų pakankamo pagrindo vertinti jas skirtingai.

Lygiateisiškumas reiškia, kad visiems fiziniams asmenims pripažystamas vienodas civilinis teisnumas (CK 2.1 str.) ir atitinkamai vienodas civilinis teisnumas visiems juridiniams asmenims (CK 2.74 str.). Lygiateisiškumas taip pat reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektų nesieja valdžios ir pavaldumo arba subordinacijos santykiai. Todėl valstybė, savivaldybės ir jų institucijos civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja lygiais kartu su kitais asmenimis pagrindais. Nagrinėjant civilinius ginčus teisme lygiateisiškumo principas reikalauja, kad vienodos faktinės sudėties civilinės bylos būtų sprendžiamos vienodai, t.y. esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms teisės normas būtina aiškinti ir taikyti vienodai. Šį reikalavimą leidžia užtikrinti teismo precedentas ir doktrina.

CK 1.2 straipsnio 1 dalyje lygiateisiškumo principas įtvirtintas pačiu bendriausiu požiūriu. Kituose CK straipsniuose šis principas konkretinamas. Pavyzdžiui, CK 2.76 straipsnyje draudžiama teisės aktuose diskriminavimo tikslais nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims; 3.3 straipsnio 1 dalyje ir 3.26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutuoktinių bendro turto lygių dalių principas, o 3.123 straipsnyje – atvejai, kai nuo šio principo galima nukrypti; 3.156 straipsnio 1 dalyje nustatytos lygios motinos ir tėvo teisės savo vaikams; 4.73 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendraturčių lygių dalių prezumpcija ir t.t. Pažymėtina, kad lygiateisiškumo principas taikomas visiems subjektams, t.y. tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims.

Tačiau lygiateisiškumas nėra tolygus visų subjektų lygybei. Todėl yra galimi tam tikri kai kurių rūšių subjektų veiklos teisinio reglamentavimo ypatumai. Teisinio reglamentavimo skirtumai ir ypatumai nereiškia lygiateisiškumo principo pažeidimo, jeigu tokio reglamentavimo tikslai nėra diskriminaciniai ir yra pateisinami objektyviais kriterijais ir būtinumu apsaugoti tam tikras vertybes.

Lygiateisiškumo principas yra įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnyje. Todėl aiškinant šio principo turinį reikia vadovautis Europos žmogaus teisių teismo praktika.

Lygiateisiškumas taip pat pripažystamas ir Europos Sąjungos teisės principu, todėl jo turinį būtina aiškinti atsižvelgiant ir į Europos Teisingumo praktiką.

Nuosavybės neliečiamumo principas yra konstitucinis. Jis įtvirtintas Konstitucijos 23 straipsnyje. Šio principo turinys atskleistas CK 4.37, 4.39, 4.66-4.67, 4.93-4.94, 4.100-4.102 straipsniuose. Nuosavybės teisė, kaip viena iš pagrindinių žmogaus teisių, yra tiek kiekvieno civilinių teisinių santykių subjekto, tiek ir visos visuomenės gyvavimo ekonominis pagrindas. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Nuosavybės neliečiamumas reiškia, kad nuosavybės teisės apsaugą ir gynybą užtikrina įstatymas, o nuosavybės teisė gali
būti atimama tik įstatymo nustatyta tvarka, ir tik tenkinti visuomenės poreikius, savininkui teisingai atlyginant. Ši konstitucinė nuostata detalizuojama CK 4.66, 4.100-4.102 straipsniuose.

Nuosavybės neliečiamumas nereiškia, kad savininkas gali daryti su jam priklausančiu turtu viską, kas jam šauna į galvą. Nuosavybės teisės paskirtis yra socialinė. Todėl, siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, galimi tam tikri savininko teisių ribojimai (CK 4.39.).

Nuosavybės teisės ribojimo visuomenės interesais galimybė numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje.

Nuosavybės neliečiamumo principo taip pat nepažeidžia neatlygintinas daikto paėmimas kaip sankcija už daikto savininko padarytą teisės pažeidimą, pavyzdžiui, daikto konfiskavimas kaip kriminalinė bausmė (CK 4.67 str.).

Nuosavybės teisės neliečiamumas yra žmogaus teisė, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje. Todėl aiškinant šio principo turinį būtina remtis ir Europos žmogaus teisių teismo praktika. Nuosavybės neliečiamumo principas taikomas tiek materialiajam, tiek nematerialiajam turtui.

Sutarties laisvės principas yra būtina rinkos ekonomikos funkcionavimo sąlyga. Jis reiškia, kad kiekvienas veiksnus asmuo turi teisę sudaryti sutartį su kuo nori, o sutarties šalis turi savo teisę susitarimu nustatyti bet kokios sutarties sąlygas, neprieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo, teisingumo ir kitiems teisės principams. Sutarties laisvės principas taip pat reiškia, kad negalima asmens priversti sudaryti sutartį prieš jo valią. Šis principas atspindi Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens ūkinės laisvės ir iniciatyvos idėją. Sutarties laisvės principo turinys atskleidžiamas CK 6.156-6.158 straipsniuose.

Tačiau sutarties laisvės principas nereiškia, kad sutarties laisvė neturi jokių ribų. Kadangi sutartis yra socialinio žmonių kooperavimosi teisinė forma, siekiant apsaugoti visuomenės interesus, taip pat silpnesnės šalies interesus įstatyme imperatyvios teisės normos nustato tam tikras sutarties laisvės ribas. Pavyzdžiui, gali būti nurodyta, kokių salygų šalys negali numatyti sutartyje (CK 6.252 str.). Išimtiniais atvejais siekiant užtikrinti visuomenės narių galimybę gauti tam tikras paslaugas įstatyme numatoma pareiga sudaryti sutartį (CK 6.161, 6.184 str.). Siekiant apginti silpnesnės šalies – vartotojo interesus, įstatyme vartojimo sutarčių salygoms keliami spacialūs reikalavimai (CK 6.204, 6.228 str.). Šitaip CK siekiama rasti protingą sutarties paskirties, kuri išreiškia socialinės (visuomenės gerovės) valstybės, arba kolektyvizmo idėją, pusiausvyrą. Šios ir kitos CK nuosatatos detalizuoja Konstitucijos 46 straipsnio 3-5 dalysenurodytą valstybės teisę reguliuoti ūkinę veiklą, saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę, ginti vartotojo interesus.

Kitas šaltinis, nustatantis sutarties laisvės ribas, yra bendrieji teisės principai. Pavydžiui, negalioja sutarties salygos, prieštaraujančios lygiateisiškumo ar kitiems civilinės teisės principams.

Nesikišimo į privačius reikalus principas atspindi Konstitucijos 22 ir 24 straipsniuose ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą privataus asmens ir jo šeimos gyvenimo neliečiamumo principą. Šis principas detalizuojamas CK 2.23 straipsnyje. Tačiau jis yra platesnis nei fizinio asmens privataus gyvenimo neliečiamumo principas. Nesikišimo į privačius reikalus principas reiškia, kad draudžiama kištis ne tik į fizinio asmens privatų jo šeimos gyvenimą, bet ir į asmens užsiimančio verslu (verslininko), reikalus. Kalbant apie verslo santykius šis principas reiškia draudimą įstatyme neleistinais būdais ir metodais kištis į verslo santykius. Europos žmogaus teisių teismas yra pripažinęs, kad Konvencijos straipsnis yra pažeidžiamas ir kai neteisėtai įeinama į asmens verslo patalpas arba neteisėtai klausomasi jo pokalbių verslo telefonu. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje garantuojama asmens ūkinė laisvė ir iniciatyva. CK 2.80 straipsnyje detalizuojant šią konstitucinę nuostatą įtvirtintas draudimas įstatymuose nenumatytais administraciniais metodais reglamentuoti juridinių asmenų veiklą.

Teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių arba teisinio aiškumo principas yra atėjęs iš Europos Sąjungos teisės, todėl jo turinį būtina aiškinti remiantis Europos Teisingumo Teismo praktika, kuri šį principą yra suformulavusi. Teisinio apibrėžtumo, arba teisinio aiškumo principo turinį sudaro penkios idėjos;

1) pagarba įgytoms teisėms, t.y. teisėtai įgytas civilines teises privalu pripažinti gerbti ir ginti. Pavyzdžiui, būtina ginti sąžiningo įgijėjo nuosavybės teisę, todėl daiktą iš sąžiningo įgyjėjo galima išreikalauti tik išimtiniais atvejais (CK 4.96 str.).

2) draudimas taikyti civilinius įstatymus atgaline tvarka (CK 1.7 str. 2d.).

3) pagrįstas tikėjimas, arba teisėti lūkesčiai, t.y. draudimas pernelyg dažnai keisti civilinius įstatymus, verslo sąlygas ir t.t. Šis principas reikalauja, kad asmuo, veikdamas šiandien, turėtų garantiją, jog ir toliau civilinių
teisinių santykių reglamentavimas drastiškai nepasikeis.

4) suprantamos kalbos reikalavimas, t.y. tiek teisės normas, tiek individualius sprendimus, pavyzdžiui, išduoti licenciją arba jos neišduoti, būtina formuluoti ir reikšti aiškiai, suprantama kalba.

5) senaties termino taikymo reikalavimas, t.y. civilinės atsakomybės ar kitų neigiamų teisinių padarinių, civilinių teisinių santykių subjektams negalima taikyti pasibaigus ieškojimo senaties terminams, o civilines teises galima įgyvendinti tik neperžengiant ieškinio senaties termino ribų, išskyrus atvejus kai ieškinio senatis apskritai netaikoma. Šia nuostata siekiama užtikrinti civilinių teisių santykių stabilumą ir jų subjektų teisių ir pareigų apibrėžtumą.

Proporcingumo principas yra taip pat Europos Sąjungos teisės principas. Šiaip, jis priklauso viešajai teisei ir reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (pvz., tam tikrų ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams. Visuomenės gaunama naudaturi būti didesnė už praradimus, patiriamus dėl vienokių ar kitokių valdžios veiksmų. Vadinasi, proporcingumo principas reikalauja interesų – tiek viešojo ir privataus, tiek privačių – pusiausvyros, tai yra tam tikra “aukso vidurio” paieška. Pavyzdžiui, turta iš savininko galima paimti tik siekiant patenkinti viešajį, t.y. visuomenės, o ne kito asmens privatų interesą (CK 4.100 str.). Kitas proporcingumo aspektas yra protingumas. Elgtis nepažeidžiant proporcingumo principo, reiškia elgtis protingai (CK 1.5 str.).

Neleistinumo piktnaudžiauti teise principo turinys atskleistas CK 1.137 straipsnio 3 dalyje. Čia nurodyta, kad piktnaudžiavimas teise – tai civilinės teisės įgyvendinimas tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeidžia ar varžo kitų asmenų teises ar įstatymo saugomus interesus ar daro žalą kitiems asmenims arba prieštarauja įgyvendinamos civilinės tesiės paskirčiai. Šio principo įtvirtinimas paaiškinamas socialine subjektinių teisių prigimtimi – bet kuri teisė yra nustatoma tam tikram socialiai reikšmingam tikslui. Kadangi gyvena ne vienas, o visuomenėje, žmogus gali laisvai naudotis ir įgyvendinti savo teises tol, kol nepažeidžia kitų asmenų teisių. Todėl bet kuri subjektinė teisė turi ribas – jas nustato imperatyvios teisės normos ir kitų asmenų teisės, bei teisėti interesai (Konstitucijos 28 str.). Asmens veiksmai, kai jis įgyvendina savo teisę ne pagal socialinę paskirtį ir šitaip daro žalą kitiems asmenims, reiškia be ką kitą kaip deliktą, t.y. neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str. 1 d., 6.263 str. 1 d.). Piktnaudžiavimas teise kartu reiškia ir pagrindinių civilinės teisės principų – sąžiningumo, protingumo pažeidimą, nes nesąžiningai ir neprotingai besielgiantis asmuo piktnaudžiauja savo teise ir atvirkščiai.

Visokeriopos civilinių teisinių teisminės gynybos principas reiškia, kad į CK yra inkorporuojamos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šio principo esmė, kad asmuo turi teisę teisme ginti bet kurią savo pažeistą civilinę subjektinę teisę (CK 1.138 str.). Todėl visi ginčai, kylantys iš civilinių teisinių santykių, priklauso teismo kompetencijai. Vienų ar kitų civilinių ginčų eliminavimas iš teismo kompetencijos, reikštu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą.

Civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu – teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti. Šis principas reiškia, kad nei viena civilinė teisė nėra absoliuti. Įstatyme siekiant apsaugoti tam tikras teisės ginamas vertybės gali būti nustatyti tam tikrų civilinių teisių ribojimai. Pavyzdžiui, siekiant apsaugoti kito sutuoktinio, nepilnamečių vaikų ir šeimos apskritai interesus, įstatyme nustatyti apribojimai sutuoktiniui laisvai disponuoti savo turtu (CK 3.85, 3.92 str.). Civilinės teisės įstatymo taip pat gali būti ribojamos siekiant apsaugoti viešają tvarką (CK 2.10-2.11 str., 2.25 str. 5 d., 2.26 str. 4 d., 6.308, 6.470 str.), gerą moralę (CK 5.6 str.) ir t.t.

Pažymėtina, kad pagal komentuojamą normą, civilines teises gali riboti tik įstatymas. Vadinasi, civilinių teisių negali riboti nei Prezidento dekretas, nei Vyriausybės nutarimas, nei kiti administracinės teisės aktai, išskyrus atvejus, kai, pagal Konstitucijos 142-145 straipsnius, įvedama karo ar nepaprastoji padėtis (CK 2.80 str. 2 d.).

Įstatymo numatytais atvejais civilines teises taip pat gali riboti teismas. Pavyzdžiui, teismas, siekdamas apginti kito žmogaus teisę į privatų gyvenimą, gali uždrausti publikuoti knygą ar straipsnį, kur yra žinių apie privatų asmens gyvenimą, kai skelbti tokias žinias asmuo nedavė sutikimo (CK 2.23 str.). Teismas taip pat gali apriboti asmens veiksnumą ar pripažinti jį neveiksniu (CK 2.10, 2.11 str.).

Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai. Jų taikymas

1. Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal

protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.

2. Kai įstaymai nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nustatyti tarpusavio teisių ir pareigų, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

3. Jeigu įstatymai ar šalių susitarimas numato, kad tam tikrus klausimus teismas sprendžia savo nuožiūra, teismas privalo tai daryti vadovaujantis teisingomo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

4. Teismas aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Teisingumas – tai universalus bendrasis teisės principas, reiškiantis moralinę žmogaus nuostatą ir kriterijų, pagal kurį vertinami visi asmenų poelgiai (Konstitucijos 109 str.). Teisingumas ir neteisingumas nustatomi remiantis kitais moraliniais kriterijais – gėriu ir blogiu, lygybe ir nelygybe, žmoniškumu ir nežmoniškumu, protingumu ir neprotingumu, sąžiningumu ir nesąžiningumu ir kitais. Siekti teisingumo reiškia siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros. Teisingumas reikalauja atsižvelgti ne tik į kreditoriaus, bet ir pagrįstus skolininko interesus, taip pat reikalauja, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga jo padarytam teisės pažeidimui. Teisingumas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta visiškai, tačiau kartu būtina atsižvelgti ir į žalą padariusio asmens turitnę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t.t. Teisingumas taip pat reikalauja, kad teismai vienodas faktiniu požiūriu bylas spręstu vienodai, t.y. esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms, vienodai aiškintu ir taikytu teisę. Teisingumas reikalauja ginti sąžiningą asmenį ir neginti nesąžiningo, teikti pirmumą silpnesnės šalies interesams. Teisingumui prieštarauja vieno asmens nepagrįstas praturtėjimas kito sąskaita, asmenų diskriminavimas ir nelygiateisiškumas, civilinės atsakomybės taikymas asmeniui tais atvejais, kai jis neprivalo atlyginti padarytos žalos.

Protingumas yra bendrasis teisės principas, reikalaujantis, kad asmuo elgtusi apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai. Protingumas yra sąžiningumas objektyviuoju požiūriu, t.y. iš emės reiškia moralinį imperatyvą: “Elkis su kitais taip, kaip pats norėtum, kad kiti elgtusi su tavimi, ir nesielk taip, kaip nenorėtum, kad elgtusi su tavimi”. Asmuo, kuris elgiasi neatidžiai, nerūpestingai, neapdairiai, nesąžiningai, neteisingai piktnaudžiauja savo teisėmis ir t.t., elgiasi neprotingai, todėl jo teisės neginamos (CK 1.90 str. 5 d.). Protingumo kriterijus reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t.y. racionalaus, protingo asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Pavyzdžiui, protingumas reikalauja, kad pirkėjas, prieš sudarydamas nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, patikrintu viešame registre, ar pardavėjas tikrai yra parduodamo daikto savininkas ir ar parduodamas daiktas nėra suvaržytas. Šitaip darydamas pirkėjas elgiasi protingai, t.y. objektyviuoju požiūriu jis yra sąžiningas o šito nedarydamas, jis elgiasi neprotingai, t.y. objektyviuoju požiūriu jis yra nesąžiningas.

Protingumas reikalauja, kad asmuo domėtusi savo teisėmis ir pareigomis, o kilus neaiškumui dėl savo teisių ir pareigų, jis turi kreiptis teisinės pagalbos į advokatą ar kitas institucijas, teikiančias teisinę pagalbą. Kadangi teisės aktai viešai skelbiami ir galioja tik paskelbti įstatymai (Konstitucijos 7 str.), kiekvienas rūpestingas asmuo gali sužinoti savo teises ir pareigas. Asmuo ignoruodamas įstatymus, nesidomėdamas savo teisėmis ir pareigomis, elgiasi neprotingai, todėl negali pasiteisinti nežinąs įstaymų ar netinkamai juos suvokiąs (CK 1.6 str.).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2801 žodžiai iš 5531 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.