Dievas žmogaus mąstymo galimybėje
5 (100%) 1 vote

Dievas žmogaus mąstymo galimybėje

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………………..3.

1. „…SUPRASTI TAVO TIESĄ, KURIĄ TIKI IR MYLI MANO ŠIRDIS.“(A.KENTERBERIETIS; 43 PSL.)……………………………………………………….4.

2. DIEVAS – TIKINČIŲJŲ IR NETIKINČIŲJŲ SIELOSE……………………………….5. 3. „…KAS ESI, VIEŠPATIE, KAS ESI…“ (A. KENTERBERIETIS; PROSLOGIONAS, 77 PSL.)………………………………………………………………………………5.

4. DIEVO ATLYGIS, ARBA „… TEISIEJI GYVENS PER AMŽIUS…“ (A.KENTERBERIETIS; PROSLOGIONAS, 89 PSL.)……………………………………….7.

IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………….8.

LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………….9.

ĮVADAS

Religija teorinėje savo srityje dažnai verčiasi tikėjimu, nes ji turi reikalo su klausimais arba sunkiai prieinamais, arba visai neprieinamais žmogaus protui, ir dargi galutinėje sąskaitoje remiasi dieviškuoju autoritetu. Tuo tarpu filosofija, keldama protą į aukščiausią sąmoningumo laipsnį, stengiasi kurti moksliškąją pasaulėžiūrą vien patyrimo bei protavimo priemonėmis.

Religija galima aptarti objektyviniu ir subjektyviniu atžvilgiu. Pirmuoju atžvilgiu religija yra pasaulio ir žmogaus jungimasis su Dievu. Antruoju atžvilgiu yra tai žmogaus gyvenimo jungimas vienu dieviškuoju pradu.

Religijos filosofijai rūpi ne viena kuri apreikštoji religija, bet religija kaipo tokia, visuotinieji žmonių santykiai su Dievu.

Prieš paimant į rankas A.Kenterberiečio kūrinėlį “Proslogionas”, teko nemažai apie jį girdėti. Buvo įdomu, kokiems skaitytojams autorius jį parašė. Tačiau skaitant pajaučiau neapsakomai pažįstamą jausmą, pažinau labai artimas mintis.

Analizuojant šį kūrinėlį norėjau išsiaiškinti kaip žmogus jaučia Dievą, kaip Jį suvokia, kaip bendrauja, koks Jis yra “nutapytas “ žmogaus vaizduotėje, kaip ir kokį Jį priima žmogaus protas. Ar žmogus vis dėlto tiki pačia aukščiausia jėga, meile, pačiu gailestingiausiu gailestingumu, teisingumu, ar Dievas jam yra tik kažkoks stabas, kuriam reikia tik kartais sukalbėti maldelę?

1. „…SUPRASTI TAVO TIESĄ, KURIĄ TIKI IR MYLI MANO ŠIRDIS.“ (A.KENTERBERIETIS; 43 PSL.)

Žmogaus kasdieninis gyvenimas, monotonija, rūpesčiai užgožia jį, užgožia jo vidinę mąstyseną. Jis neturi laiko pabūti net pačiu savimi, neturi laiko pagalvoti apie kažką tokio…jam labai svarbaus, apie tai, kad, gal būt jis nenori prasitarti kitiems. Jis turi, tikrai turi tokių minčių, kurios priklauso vien tik jam, jomis jis neturi, negali ir net nenori dalintis. Gal būt tai mintys apie būtį, galbūt tai labai svarbūs pamąstymai apie esybę, apie egzistavimą, apie to, pilkojo kasdieninio gyvenimo prasmę.

A. Kenterberietis sako: „Eik į savo proto kambarėlį, neįsileisk nieko, tik Dievą“ (A.Kenterberietis; 37psl.). Kad žmogus galėtų suvokti tai, ko jis negali suvokti, kad jis galėtų priartėti prie to, prie ko labai sunku priartėti, jam būtinai reikia tikėti, tikėti Dievu… Tikėdamas Juo žmogus, tarsi kalba Jam, tarsi bando su Juo kartu įžvelgti bent mažą šviesulėlį, kuris nurodytų kelią į žinomybę. Žmogui labai sunku, sunku ir skaudu. Jam atrodo, kad tik Dievas gali jam padėti, nes į savo slaptą kambarėlį nieko daugiau jis neįsileis.

Bet…kalbėti su Dievu per mąstyseną jam sunku, nes jis nežino kaip priartėti prie pačio Dievo: „mano Dieve, nepažįstu Tavo veido“ (A.Kenterberietis; 37psl.). Žmogus Jo ieško, kalbasi su Juo, tačiau atrodo, kad nėra lengva aiškiai mintimis prie Jo priartėti. Žmogaus protas per silpnas, jo mąstymai kyla tik po vieną laiptelį, iš lėto prie suvokinių. Tai labai sunku, tai beveik neįmanoma. Kuomet atrodo, kad tikslas jau netoli, viskas apsiverčia kitąpus.

„Viešpatie, aš, sulinkęs, galiu žiūrėti tik žemyn, ištiesink mane, kad galėčiau nukreipti (akis) aukštyn.“ Žmogus sulinkęs, sulinkęs nuo vargų, nuo visko….jis prašo, kad Dievas leistų jam pradėti mąstyti kitaip, šviesiau, kad Jis apšviestų jo protą. Dievas – tai begalinis gėris, ir grožis pats savaime, juk be vieno nebūtų ir kito. Žmogus negali daugiau nieko to paprašyti, kadangi Dievas – tobulas, žmonės – ne. Kada jam būna taip sunku, taip skaudu, kada jo siela miršta iš skausmo, jis būtinai nueis…nueis mintimis į slaptą kambarėlį pas Dievą, kad suprastų visą esmę, susivoktų. Tik per Dievą, per amžiną tobulybę. Nes jis daugiau neturi kur eiti, negali, žmogiškasis gyvenimas to neleidžia.

2. DIEVAS – TIKINČIŲJŲ IR NETIKINČIŲJŲ SIELOSE

Vienas be jokių abejonių tiki Dievu, kalba savo mintyse, trokšta įžvelgti Jo skleidžiamą ryškią šviesą, meldžia nukreipti jį tuo keliu, kuris nušviestas tos šviesos. Kitas, neišmintingasis, kuris, kaip A.Kenterberietis sako: „…neišmintingasis
pasakė savo širdyje: „Nėra Dievo“ (A.Kenterberietis; 45psl.) netiki Juo, tai pripažįsta, tačiau… Jo viduje, giliai, jo intelekte yra tikėjimas Dievu. Gal būt ten, intelekte, Dievas „gyvena“, nors tas žmogus to nesupranta, jam trukdo abejonės, tačiau jis vis vien suvokia, jog yra kažkas didingo, kažkas aukščiausia iš visų, kažkas geriausia , gražiausia ir gailestingiausia. Sunkią gyvenimo minutę jis vis tiek kalbės „kažkam“, tikėsis ir vilsis „iš kažko“, nors jis prieš tai stovėjo ant abejonių kalno ir į visa tai žiūrėjo iš aukštai.

3. „…KAS ESI, VIEŠPATIE, KAS ESI…“ (A. KENTERBERIETIS; PROSLOGIONAS, 77 PSL.)

Ne taip lengva įsivaizduoti Dievą. Vienaip galima jį įsivaizduoti savo vaizduote, kitaip mąstysena. Žmogus, tarsi, iki aukščiausio taško išmąsto visus Dievo bruožus. Jis verčia protą be atvangos plėsti žinojimo ribas, kol jis pajus padaręs viską, kas yra jo galioje: „ Taigi, Viešpatie, esi ne tik tai, už ką didesnio negali būti pamąstyta, bet ir kai kas didesnio negu gali būti pamąstyta. Mat kadangi galima pamąstyti esant kai ką tokį, o tu pats tai nesi, gali būti pamąstyta ir kai kas didesnio už Tave, o to negali būti.“ (A.Kenterberietis; Proslogionas, 73 psl.) Žmogaus protas, nors ir kaip stengtųsi mąstyti, jis gali labai priartėti prie to tikslo, prie tos minties, prie to supratimo, tačiau tik priartėti: „…apšviesk mano proto akį, idant ji galėtų matyti Tave.“ (A.Kenterberietis; Proslogionas, 77 psl.) Intelektas per ankštas. Žmogus gali pažinti tik iki tam tikros ribos. Už tos ribos yra tai, ko žmogus nesugeba išmąstyti, suvokti. Už tos ribos spinduliuoja ryški Dievo šviesa: „… jos neregiu dėl to, kad ji man pernelyg skaisti…“ (A.Kenterberietis; Proslogionas, 73 psl.). Ši šviesa neprieinama, žmogus mato tik, tarsi, jos spindulius, pro tarpelius besiskverbiančius į jo gyvenimą. Jo mintys nepajėgios aprėpti to pačio svarbiausio suvokimo.

Šiuo metu Jūs matote 56% šio straipsnio.
Matomi 1065 žodžiai iš 1897 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.