Diplomatinė ir konsulinė teisė
5 (100%) 1 vote

Diplomatinė ir konsulinė teisė

1121

KONSPEKTAS

TEMA: DIPLOMATINĖ IR KONSULINĖ TEISĖ

I. Diplomatinės ir konsulinės teisės sąvoka ir šaltiniai 2

II. Užsienio santykių institucijos ir jų bendras apibūdinimas 2

III. Diplomatinės atstovybės. Diplomatinių atstovybių funkcijos, privilegijos ir imunitetai 3

IV. Diplomatinių atstovybių struktūra ir personalas 6

V. Diplomatų akreditacija, diplomatų privilegijos ir imunitetai 8

VI. Konsulinės įstaigos. Jų funkcijos 9

Klaipėda

I. Diplomatinės ir konsulinės teisės sąvoka ir šaltiniai

Diplomatija – tai užsienio politikos įgyvendinimas taikiomis priemonėmis. Tarp diplomatijos ir tarptautinės teisės yra labai glaudus abipusis ryšys, nes diplomatija kaip užsienio politikos įgyvendinimas remiasi tarptautinės teisės normomis. Ji įgyvendinama per tarptautinės teisės normas. Iš kitos pusės, tarptautinės teisės normos kuriamos diplomatijos dėka. Per diplomatiją tarptautinės teisės normos ir realizuojamos, įgyvendinamos.

Diplomatija kaip mokslas tyrinėja diplomatijos istoriją, diplomatinę ir konsulinę teisę, diplomatinį protokolą, etiketą, šiuolaikinę diplomatiją, santykių tarp diplomatų reguliavimą.

Diplomatija – tai sritis, kurios dėka realizuojama užsienio politika. Ją aptarnauja tarptautinės teisės šaka – diplomatinė ir konsulinė teisė.

Diplomatinė ir konsulinė teisė – dvi savarankiškos teisės šakos (su savo specifika). Daugiau dėmesio bus skiriama diplomatinei teisei.

Diplomatinė ir konsulinė teisė – tai tarptautinės teisės šakos, nustatančios diplomatinių atstovybių bei konsulinių įstaigų teisinę padėtį, jų veiklos kryptis, šių institucijų bei jų darbuotojų privilegijas bei imunitetus, ir aplamai šios teisės šakos reglamentuoja diplomatinę bei konsulinę veiklą.

Diplomatinės ir konsulinės teisės šaltiniai:

Diplomatinę veiklą reglamentuoja 2 rūšių normos (tarptautinės ir nacionalinės).

Tarptautinės sutartys:

1. 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių. 1991 m. ratifikavo Lietuva.

2. 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių.

1. 1969 m. Konvencijoje dėl specialiųjų misijų.

2. 1946 m. JTO konvencija dėl JTO privilegijų ir imunitetų.

3. 1947 m. JTO konvencija dėl JTO specializuotų įstaigų privilegijų ir imunitetų.

4. 1973 m. priimta konvencija dėl baudimo už nusikaltimus prieš asmenis, kurie naudojasi

tarptautine apsauga, taip pat diplomatinius agentus.

1. 1998 12 28 LR diplomatinės tarnybos įstatymas

Konsulinė teisė reglamentuota daugiausia dvišaliais susitarimais. Pvz., Lietuvos konsulinės konvencijos su Rusija, Lenkija, Kinija ir kt.

Su diplomatijos teise susijusius klausimus reglamentuoja specialūs daug LRV nutarimų. Šie nutarimai bus analizuojami kitose temos dalyse.

II. Užsienio santykių institucijos ir jų bendras apibūdinimas

Diplomatiją įgyvendina tam tikros valstybės institucijos (dažnai vadinamos užsienio santykių institucijomis).

Visas užsienio santykių institucijas pagal veikimo ribas galima suskirstyti į:

 veikiančias valstybės viduje;

 veikiančias užsienyje.

Veikiančias valstybės viduje institucijas galima skirstyti į:

 Bendros kompetencijos:

o LR Prezidentas (asmuo, atsakingas už užsienio politiką),

o LR Seimas,

o LR Vyriausybė.

 Specialios kompetencijos institucijas:

o Užsienio reikalų ministerija. Ji nuolat sprendžia užsienio santykių palaikymo

klausimus, vadovauja diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms, kaupia ir analizuoja jų pateiktą informaciją, rengia tarptautines sutartis ir pan. Pačią URM sudaro trejopo pobūdžio padaliniai:

• Teritoriniai padaliniai atsakingi už užsienio santykių palaikymą su konkrečiomis valstybėmis (pvz., Vakarų Europos skyrius, Amerikos skyrius, NVS skyrius).

• Funkciniai užsiima tam tikra veikla (pvz., Konsulinis departamentas, Tarptautinių sutarčių departamentas).

• Administraciniai- tai pagalbiniai, kurie padeda funkcionuoti tiek funkciniam, tiek teritoriniams padaliniams.

Kalbant apie mūsų valstybės institucijas, visada rasime skyrių, kurio užduotis – palaikyti ryšius su užsienio valstybėmis. Yra valstybės institucijų, kurių veiklos sfera – užsienio valstybių teritorija (veikia užsienyje). Tai:

 pastoviai veikiančios institucijos. Diplomatinės atstovybės, konsulinės įstaigos, atstovybės prie tarptautinių organizacijų;

 laikinai veikiančios institucijos. Specialios misijos (pvz., nukreiptos vesti derybas), delegacijos (konferencijose).

III. Diplomatinės atstovybės. Diplomatinių atstovybių funkcijos, privilegijos ir imunitetai

Diplomatinė atstovybė – aukščiausia politinė institucija. Ji steigiama sostinėje palaiko ryšį su aukščiausiomis centrinės valdžios institucijomis. LR diplomatinėms atstovybėms pavedamos ir konsulinės funkcijos. Konsulinės įstaigos yra pavaldžios diplomatinėms atstovybėms. Gali būti steigiamos diplomatinės atstovybės, prie tarptautinių organizacijų. Jų funkcijos sutampa. Specialios misijos gali būti kuriamos tiek prezidento, tiek užsienio reikalų ministro iniciatyva, konkretiems tarpvalstybinių santykių klausimams spręsti. Nutraukus diplomatinius santykius, konsulinė veikla nebūtinai baigiasi.

LR diplomatinė atstovybė yra užsienio valstybėje ar prie tarptautinės
organizacijos (kelių tarptautinių organizacijų) nuolat veikianti Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos institucija oficialiems tarpvalstybiniams santykiams ar oficialiems santykiams su tarptautine organizacija palaikyti, įgyvendinti LR užsienio politikos uždavinius ir ginti LR, jos piliečių, įmonių bei kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus.

Pagal statusą diplomatinės atstovybės yra aukštesnio lygio.

Diplomatinės atstovybės – 2 rūšių:

1) ambasados – vadovauja ambasadorius;

2) misijos – žemesnį rangą turintys asmenys (priklauso nuo santykių).

Diplomatinių atstovybių veiklą reglamentuoja Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių bei nacionaliniai įstatymai.

Egzistuoja diplomatinių atstovybių imunitetai ir privilegijos. Mokslininkai neranda vieningo apibrėžimo.

Imunitetas – diplomatinėms atstovybėms netaikoma valstybės, kurioje jos yra, jurisdikcija.

Privilegijos – tai teisinės pirmenybės, kurias lyginant su kitomis institucijomis turi diplomatinės atstovybės.

Prof. Levin “Diplomatičeskyj imunitet”: Diplomatiniai imunitetai turi savo istoriją. Mūsų protėviai neantardaliečiai suprato, kad kilus ginčui tarp genčių ir ėmus vesti derybas delegacijos nariai turi būti įsitikinę, kad vedant derybas jie nebus suvalgyti.

Diplomatas – diplomatinį rangą turintis LR pilietis, dirbantis pagal diplomato tarnybos sutartį ar terminuotą diplomato tarnybos sutartį. Diplomatų privilegijos ir imunitetai. Reikia skirti 2 rūšis:

1. Diplomatinių atstovybių privilegijos ir imunitetai.

2. Diplomatų privilegijos ir imunitetai.

Tai skirtingos sąvokos. Pirmu atveju kalbam kaip apie institucijas, o antru – apie funkcijų atlikimą. Kai kurie autoriai pateikia bendrą. Diplomatų imunitetai ir privilegijos – visuma ypatingų teisių ir pirmenybių, kurios suteikiamos užsienio diplomatams bei diplomatinėms atstovybėms priimančioje valstybėje su tikslu, kad būtų sėkmingai vykdomos diplomatinių atstovybių funkcijos. Reikia skirti imunitetą nuo privilegijos. Imunitetas TT gali būti suprantamas kaip išėmimas iš jurisdikcijos tiek diplomato tiek diplomatinės atstovybės. Tai reiškia, kad priimančios valstybės įstatymai esant imunitetui nėra taikomi. Kaip pavyzdžiui, kad priimančios valstybės įstatymai esant imunitetui nėra taikomi (panašiai savo sprendime dėl buvusios atstovybės patalpų gražinimo Lietuvai atsakė Prancūzijos teismai). Kalbant apie privilegijas jos suprantamos, kaip pirmenybės taikomos diplomatams, diplomatinėms atstovybėms. Diplomatinės privilegijos ir imunitetai formavosi palaipsniui. Vienos konvencijos (1961m.) 22 straipsnyje įtvirtintas diplomatinių atstovybių patalpų neliečiamumo imunitetas. Kalbant apie privilegijas – tai pirmenybės, kurios teikiamos diplomatams ir atstovybėms. Privilegijos ir imunitetai formavosi palaipsniui. Pirmą kartą visapusiškai imunitetai ir privilegijos buvo įtvirtinti Vienos konvencijoj dėl diplomatinių santykių. Jame fiksuojamos dvejopos valstybių pareigos:

1. Įpareigoja valstybę susilaikyti nuo veiksmų, kurie gali pažeisti imunitetą. Draudžia patekti į diplomatinės atstovybės patalpą kitaip, nei su jos vadovo leidimu. Jis yra absoliutus. (Nei gaisro nei kitokiu kitu atveju be atstovybės vadovo sutikimo tai daryti negalima).

2. Aktyvi priimančios šalies pareiga imtis spec. priemonių, veiksmų, kad būtų užtikrinta diplomatinių atstovybių apsauga (turi būti. apsaugotos nuo įsibrovimo, žalos padarymo, rimties trukdymo. Net demonstracijos turi vykti per atstumą).

Prie diplomatinių atstovybių patalpų priskiriamas ir transportas. Jis naudojasi neliečiamumu. Jį sustabdyti galima, bet instrukcijos tarp URM ir VRM pagrindu.

Diplomatinės atstovybės pagal 24 str.naudojasi dokumentų ir archyvų neliečiamumu. 44 straipsnis imunitetą praplečia, netgi nutraukus santykius, arba ginkluoto konflikto metu imunitetas turi būti užtikrintas. Diplomatinis kurjeris taip pat naudojasi imunitetu ir privilegijomis (jo funkcijas gali atlikti laivo kapitonas, lėktuvo vadas). Atstovybės naudojasi ir fiskaliniu imunitetu, t.y. atleidžiamos nuo t.t. mokesčių: žemės rentos, bet nuo mokesčių už paslaugas jos neatleidžiamos.

Diplomatų imunitetai ir privilegijos: užtikrinamas asmens neliečiamumo imunitetas, artimas atstovybės imunitetui (29 konvencijos str.). Priimanti valstybė turi reikšti diplomatui tinkamą pagarbą ir imtis visų reikalingų priemonių, kad užkirstų kelią bet kokiam pasikėsinimui į jo asmenį, laisvę ir garbę. Asmuo neliečiamas – negali būti areštuojamas ar bet kokia forma sulaikomas. Bet gali būti sulaikytas betarpiškai darant nusikaltimą. Paaiškėjus, kad diplomatas – paleidžiamas. Paskui gali būti paskelbtas persona non grata. Turi palikti šalį, jei nepalieka, imunitetas dingsta.

Valstybė gali savo nuožiūra atsisakyti imuniteto, pvz., Gruzija, sužinojusi, kad Gruzijos diplomatas nušovė žmogų, atsisakė imuniteto (čia JAV buvo). Imunitetas užtikrina diplomato privačios rezidencijos neliečiamybę. Imunitetas ir jurisdikcija: baudžiamoji, civilinė, administracinė. Negali būti taikoma atsakomybė už pažeidimus: baudžiamoji – 100%, jei valstybė neatsisako. Diplomatas kaip asmuo negali būti atvesdinamas kaip liudytojas (jei tik pats sutinka). Administracinė atsakomybė – taip pat 100%, o civilinė – jau su klausimu (pvz., avarija?
Paprastai atlyginama). VK praktika – jokiu būdu nenagrinėti būtų teisme. Kiti sako, kad civilinė jurisdikcija taikoma, kai diplomatas veikia kaip privatus asmuo (bet nebūtinai).

Diplomatas atleidžiamas nuo bet kokių muitų ar mokesčių, išskyrus mokesčius už paslaugas.

Diplomato bagažas nėra tikrinamas kertant valstybės sieną, bet jei yra pagrindo manyti, kad daromas nusikaltimas, diplomato bagažas patikrinamas, bet turi dalyvauti diplomatas, o jei negali, tai atstovybės darbuotojas. Asmeninio naudojimo daiktai neapmuitinami.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1497 žodžiai iš 2989 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.