Dvasingumo samprata ivairiose religijose
5 (100%) 1 vote

Dvasingumo samprata ivairiose religijose

Dvasingumo samprata ivairiose religijose

Pasaulyje žinomos penkios pagrindinės religinės tradicijos: krikščionybės, islamo, judaizmo, budizmo, induizmo. Hinduizmo ir budizmo tradicijos čia yra apjungtos patogumo dėlei, taip pat padaryta ir su islamo bei judaizmo tradicijomis.

Krikščionybė:

Krikščionybė – monoteistinė, labiausiai paplitusi pasaulio religijų (apie 2 mlrd. tikinčiųjų), atsiradusi prieš 2 tūkst. Metų Palestinoje. Krikščionybė remiasi Jėzaus iš Nazareto mokymu ir gyvenimu, kurį Naujajame Testamente aprašė ankstyvieji jo pasekėjai. Didelę įtaką krikščionybei turėjo judaizmas, iš kurio ji perėmė dalį savo šventųjų raštų (Senasis Testamentas) ir tokias svarbias tiesas kaip monoteizmas, tikėjimas išganytoju (mesiju) ir prisikėlimu. Tai vienintelis tikėjimas, skelbiantis Dievo įsikūnijimą ir tapimą žmogumi.

Krikčionybei būdingas teiginys jog visi žmonės prieš Dievą yra lygūs: turtas (su galimybe daugiau paaukoti), socialinė padėtis ar net aukštos religinės pareigos žmogaus prie Dievo nepriartina. Tai nėra savaime suprantamas kiekvienos religijos bruožas.

Žodis Krikščionybė kilęs iš žodžio krikščionis, kuris reiškia panašus į Kristų. Pirmą kartą krikščionimis niekinamai buvo pavadinti tikintieji iš Antiochijos. Krikščionybė atsirado Romos imperijos rytinėje provincijoje Judėjoje, o ketvirtame amžiuje tapo Romos imperijos valstybine religija.

Krikščionimis šiuo metu save laiko daugiau nei 2,1 mlrd. žmonių. Aktyviai praktikuojančių tikinčiųjų yra mažiau.

Krikščionys yra Jėzaus Kristaus sekėjai. Šis mokytojas bei pranašas krikščionių laikomas Dievo sūnumi, atėjusiu mirti už žmonių nuodėmes.

Pamaldų pagrindas – Biblija, susidedanti iš Senojo ir Naujojo testamentų.

Religiją praktikuojančiam žmogui tikėjimo klausimas gali būti labai

aktualus, sprendžiant dvasines problemas. Kartais žmogus, kuris yra tikintis ir

lanko bažnyčią, net ir joje gali nerasti ramybės, kartais mūsų apeigos, mišių

atmosfera būna šiek tiek slogi. Tam gali būti ne viena priežastis. Viena – tai

priklauso nuo kunigo, kita – nuo to, ko žmogus, būdamas bažnyčioje ieško joje ir

savyje.

Islamas:

Islamas – monoteistinė religija, antra pagal dydį pasaulyje. Daugiausia paplitusi Pietvakarių Azijoje ir Šiaurės Afrikoje. Jos išpažinėjai musulmonai tiki vieninteliu ir amžinu dievu Alachu ir jo pranašu Mahometu. Musulmonų maldos namai -mečetės.

Islamo religija atsirado VII a. Arabijoje.

Šventoji musulmonų knyga – Koranas.

Koranas musulmonams apibrėžia šešis tikėjimus:

• tikėjimą Alachu(dievu);

• tikėjimą pranašais;

• tikėjimą knygomis (siųstomis Alacho);

• tikėjimą Teismo Diena (Qiyamah);

tikėjimą al Kadru (al-Qadr), gėriu ir blogiu.

Musulmonų penkios pareigos (arkanai):

• išpažinti tikėjimą;

• melstis butinai 5(penkis) kartus per dieną;

• duoti išmaldą;

• pasninkauti (Ramadanas);

• keliauti į Meką (gimtasis Mahometo miestas).

Islamas moko, kad yra tik vienas Dievas Allahas, pasaulio ir visatos kūrėjas. Allahas yra gailestingas ir teisingas. Dėl savo užuojautos jis šaukia žmones tikėti į jį ir jį garbinti. Dėl savo teisingumo jis bus tas, kuris teis žmones Paskutiniąją Teismo Dieną pagal kiekvieno mūsų darbus. Teismo Dieną visi mirusieji prisikels ir bus jiems atlyginti dangumi arba pragaru – pagal jų nuopelnus. Žmonija yra aukščiausia Dievo kūrybos forma, tačiau vis tiek ji yra silpna, nes nepaklūsta Dievo valiai ir praranda kelią, vedantį link Jo. Žmonijos silpnybė yra išdidumas: ji nesupranta savo ribotumo ir dėl to elgiasi savanaudiškai. Būtent, kad sustiprintų šią žmonijos silpnybę, Viešpats atsiuntė pranašus tam, kad išreikštų ir skelbtų jo valią. Šie pranašai, mirtingieji, buvo pasirinkti Dievo, kuriems Dievas kalbėjo angelo pavidalu apreiškimo metu. Žmonijos nelaimei, daugelis pranašų buvo ignoruojami. Žmonės, sugundyti Velnio (Šėtono), vis netikėjo į Allahą. Tačiau nepaisant to, Dievas visada pasiruošęs atleisti žmogui ir gražinti jį į pradinę būseną, kurioje jis pradėjo savo gyvenimą, t.y. be nuodėmės. Musulmonų bendruomenė yra bendruomenė tikinčiųjų, kurie vieni kitus laiko broliais tuo tikslu, kad galėtų džiaugtis gėriu ir naikinti blogį. Už bendruomenės ribų musulmonai turi įsteigti socialinę ir ekonominę lygybę. Taipogi jiems reikia nešti savo tikėjimo žinią pasauliui bei supažindinti kitus su Islamo tiesomis.

Induizmas:

Induizmo religija – fragmentuota, neretai apibūdinama kaip giminingų religijų kongregacija, neturinti nei bendros doktrinos, nei vieno, visų tikinčiųjų garbinamo dievo. Induizmas pasižymi panteono, kultų, sektų ir krypčių įvairovė, pranašo ar įkūrėjo bei bažnytinės organizacijos nebuvimas. Dėl tokio pliuralizmo induizmui būdinga pakantumas, sugebėjimas absorbuoti įvairius dievus, kultus, požiūrius. Induistų supratimu religinė tiesa yra transcendentinė, neišreiškiama žodžiais, todėl įvairios doktrinos vertinamos tik kaip skirtingi – ilgesni ar trumpesni – šios tiesos suvokimo keliai. Bendras induizmo pagrindas yra socialinė institucija – kastų sistema ir vedų, kaip šventųjų knygų, pripažinimas. Induizme svarbios samsaros, majos doktrinos – tikima, kad be matomos realybės (majos) yra amžina egzistencija be kaitos.
Pagrindinis induistų siekis yra išsivaduoti iš reinkarnacijų rato (samsaros) ir patekti į amžinąją būtį.

Induistų, kaip ir kitų religijų praktika apima kasdieninius ritualus, gyvenimo ciklo įvykius ir religines apeigas šventovėse. Praktikuojantys induistai ryte ir vakare atlieka sandhja ritualą, į kurį įeina apsiplovimas, malda, šventos formulės – mantros (ypač Gajatri-mantra, iš Rigvedos), simbolinė auka (gėlės, vanduo) dievams.

Vienas specifinių induizmo bruožų yra pilgrimystės į šventas vietas: prie šventovių kalnuose, upių (ypač jų santakų). Dauguma pilgrimystės objektų vietinės reikšmės, kiti – regioninės, kai kurie sutraukia piligrimus iš visos šalies: šventasis miestas Varanasis Gango ir Džamnos santakoje, Ajodhja (laikoma Ramos rezidencija), Haridvaras (“Dievo vartai”) Himalajų priekalnėse prie Gango posūkio į lygumą, Mathura (Krišnos vaikystės ir jaunystės miestas) ir kt. Piligrimystės tikslas – apsiplovimas šventos upės vandenyje. Kiekviena šventa vietovė lankoma tam tikru laiku kasmet ar rečiau (Haridvaras kas 12 metų).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 966 žodžiai iš 1917 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.