Egzistencialistinė ir absurdo dramos
5 (100%) 1 vote

Egzistencialistinė ir absurdo dramos

Autorius:Jurgita Zukauskaite. jejeta@bamba.lt

Egzistencialistinė ir absurdo dramos

Egzistencializmas kelia būties ir žmogaus egzistavimo problemas – gyvenimo prasmės, mirties, kančios. Tai nereiškia, kad egzistencialistai pirmieji atkreipė dėmesį į šiuos klausimus, tačiau žmogaus egzistencijos problema yra pagrindinis egzistencialistų tyrinėjimo objektas. Egzistencijai jie teikia pirmenybę prieš esmę, be to, egzistencija, anot jų, nėra iš anksto duota, o kuriama kiekvienu momentu konkrečioje situacijoje. Žmogus egzistencialistų suprantamas kaip subjektyvi esybė, laisvai pati save kurianti. Tačiau klaidinga būtų galvoti, kad egzistencialistai žmogų nagrinėja izoliuotai nuo pasaulio ir visuomenės. Egzistencialistai pripažįsta žmogaus ryšį su kitais ir jį supančiu pasauliu, žmonių tarpusavio egzistavimo problema yra labai svarbi egzistencialistinėje filosofijoje. Taip pat neteisinga būtų tapatinti egzistencializmą su kokio nors vieno filosofo sukurta sistema todėl, kad ši filosofinė kryptis atstovaujama daugelio filosofų ir kiekvienas jų savitai sprendžia egzistencijos klausimus.

Egzistencializmo pagrindėjais laikomi vokiečių filosofai M.Heidegeris (1889-1976) ir K.Jaspersas (1883-1969), savo svarbiausius veikalus paskelbė trečiajame ir ketvirtajame XX a. dešimtmečiuose.

Egzistencializmo krypčiai priklauso Ž.P.Sartro, G.Marselio, F.Dostojevskio, F.Kafkos, A.Malro ir kt. kūryba. Kai kuriais aspektais egzistencializmui artimas A.Kamiu, nors ir polemizavo su egzistencialistais. Egzistencializmui būdingi bruožai matomi lietuvių filosofų A.Maceinos ir J.Griniaus pasaulėžiūroje.

XX a. šeštojo dešimtmečio pr. atsiradusi absurdo drama perėmė siurrealistiniam bei ekspresionistiniam teatrui būdingas formas egzistencialistinėms būties absurdiškumo, individo vienatvės ir žmonių nekomunikabilumo idėjoms reikšti. Tačiau egzistencialistinėje prozoje ir dramose šios idėjos įrodinėjamos loginiu mąstymu ir racionaliai sukonstruotais veikėjų charakteriais, o absurdo dramaturgai jas atskleidžia absurdiškomis situacijomis, nerišliu dialogu, sveikam protui prieštaraujančiais personažų paveikslais. M.Eslinas knygoje „Absurdo teatras“ (1961) absurdo dramą dar sieja su antikos mimų, viduramžių misterijos, italų kaukių komedijos, anglų nonsenso poezijos, A.Strindbergo sąlygiškų pjesių, Dž.Džoiso ir F.Kafkos kūrybos tradicijomis. Mechaniški, mugės lėlių teatrui būdingi judesiai, beprasmis dialogas ir statiška kompozicija išreiškia požiūrį į žmogų kaip į bejėgę marionetę racionaliai nesuvokiamų būties dėsnių akivaizdoje. Tragiški būties aspektai atskleidžiami ironiškai komiška farsų forma, todėl vyraujantis absurdo teatro žanras – tragikomedija arba „komiška drama“. Nepaisymas dramos žanrui būdingų principų, atsisakymas intrigos, konflikto, įprastinio sceninio dialogo leido kai kuriems tyrinėtojams vadinti absurdo dramą antidrama. Absurdo dramos būdingi bruožai atsispindėjo jos klasikų – prancūzų dramaturgų E.Jonesko, S.Beketo, Ž.Ženė. JAV teatre – E.OIbio, Didžiojoje Britanijoje – H.Pinterio kūryboje.Alberas Kamiu

(1913-1960)

Gimė Alžyre. Anksti likęs našlaičiu, jis patyrė sunkią vaikystę. Dar mokykloje jis susidomi filosofija, jaunystėje linko į panteizmą. A.Kamiu šią discipliną studijavo universitete. Savo nuotaikomis jis buvo maištingas anarchistas, kurį laiką pritaręs komunistų partijai.

Jaunystėje A.Kamiu sirgo džiova – tai paveikė jo kūrybą: greta gyvenimo džiaugsmo ieškojimo temos atsiranda nauja, absurdiškumo, tema: kiekvienoje šviesioje būties akimirkoje yra ir mirties vaizdas. Šių minčių bei nuotaikų apstu jaunystės kūrinyje – apybraižų rinkinyje „Vestuvės“ (1938).

Karo metais rašytojas gyveno Prancūzijoje: įsitraukė į Pasipriešinimo judėjimą, dirbo laikraščio „Kova“ redakcijoje. Darbas įnešė naujų elementų į jo filosofiją: absurdui jis suteikia kiek platesnę reikšmę, o individualaus maišto idėją pakeičia kolektyviniu savanorišku pasipriešinimu. Karo pradžioje A.Kamiu rašė filosofinį esė „Sifizo mitas“ (1942), pirmąjį nedidelį romaną „Svetimas“ (1942). Pokario metais išspausdinamas reikšmingiausias jo kūrinys – romanas „Maras“ (1947), pjesės „Apgulties stovis“ (1948), „Teisieji“ (1949) ir kt. kūriniai. Visi grožiniai A.Kamiu kūriniai yra lyg jo filosofinių samprotavimų iliustracija.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 627 žodžiai iš 1144 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.